„Bažnyčios žinios“. 2007 gruodžio 12, Nr.23. <<< atgal į numerio turinį

Sakramentinės Bažnyčios prigimties ekleziologinės ir kanoninės pasekmės

Bažnytinė bendrystė, sinodiškumas ir valdžia
Ravena, 2007 spalio 13 d.

Vadinamąjį Ravenos dokumeną (originalas anglų kalba) Jungtinės tarptautinės teologinio dialogo tarp Romos Katalikų Bažnyčios ir Ortodoksų Bažnyčios komisijos nariai aptarė ir vienbalsiai patvirtino per dešimtąją plenarinę komisijos sesiją, vykusią 2007 m. spalio 8–14 d. Ravenoje. Šis dokumentas yra komisijos darbo rezultatas ir neturi būti laikomas oficialiu Bažnyčios mokymo pareiškimu. Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba parengė šio teksto vertimus į italų, prancūzų ir vokiečių kalbas.

Įžanga

1. „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“(Jn 17, 21). Dėkojame trivieniam Dievui, surinkusiam mus – Jungtinės tarptautinės teologinio dialogo tarp Romos Katalikų Bažnyčios ir Ortodoksų Bažnyčios komisijos narius, kad drauge galėtume klusniai atsiliepti į šią Jėzaus maldą. Suvokiame, jog mūsų dialogas iš naujo prasideda pasaulyje, neseniai išgyvenusiame gilius pokyčius. Sekuliarizacijos ir globalizacijos procesai, krikščionių ir kitų religijų išpažinėjų naujų susitikimų keliami iššūkiai reikalauja, kad Kristaus mokiniai su nauju uolumu paliudytų savo tikėjimą, meilę ir viltį. Tegu prisikėlusio Viešpaties Dvasia duoda jėgų mūsų širdims ir protams, kad neštume vienybės vaisių santykiuose tarp mūsų Bažnyčių, kad drauge galėtume tarnauti vienybei ir taikai visoje žmonijos šeimoje. Tegu ta pati Dvasia veda mus į bažnytinės bendrystės slėpinio pilnutinę išraišką, kurią mes dėkingi pripažįstame esant nuostabia Dievo dovana pasauliui, slėpiniu, kurio grožis ypač spinduliuoja šventųjų šventume, į kurį visi yra pašaukti.

2. Pagal planą, priimtą 1980 m. vykusiame pirmajame susitikime Rhodese, Jungtinė komisija pradėjo nagrinėti bažnytinės koinōnia slėpinį Švenčiausiosios Trejybės ir Eucharistijos slėpinio šviesoje. Tai leido giliau suvokti bažnytinę bendrystę tiek susitelkusios apie savo vyskupą vietinės bendruomenės lygmeniu, tiek santykių tarp vyskupų lygmeniu, tai pat tarp vietinių Bažnyčių, kurioms kiekvienas vadovauja bendrystėje su visatą apimančia viena Dievo Bažnyčia (plg. Miuncheno dokumentas, 1982). Siekdama išaiškinti bendrystės prigimtį Jungtinė komisija akcentavo santykį tarp tikėjimo bei sakramentų – ypač trijų įkrikščioninimo sakramentų – ir Bažnyčios vienybės (plg. Bari dokumentas, 1987). Po to ši komisija, nagrinėdama Šventimų sakramentą sakramentinėje Bažnyčios struktūroje, aiškiai nurodė apaštališkosios įpėdinystės vaidmenį kaip visos Bažnyčios koinōnia ir jos tęstinumo su apaštalais kiekvienu metu ir kiekvienoje vietoje laidą (plg. Valamo dokumentas, 1988). Nuo 1990 iki 2000 metų pagrindinis komisijos diskutuojamas dalykas buvo „uniatizmas“ (Balamando dokumentas, 1993; Baltimorės dokumentas, 2000), tai dalykas, apie kurį artimiausiu laiku pateiksime kai kurių samprotavimų. Dabar imamės temos, iškeltos Valamo dokumento pabaigoje, ir apmąstysime bažnytinę bendrystę, sinodiškumą ir valdžią.

3. Remdamiesi bendrais mūsų tikėjimo teiginiais dabar galime išvesti ekleziologines ir kanonines pasekmes, kylančias iš sakramentinės Bažnyčios prigimties. Kadangi Eucharistija Trejybės slėpinio šviesoje sudaro bažnytinio gyvenimo kaip visumos kriterijų, kaip institucinės struktūros regimai atspindi šios koinōnia slėpinį? Kadangi viena ir šventa Bažnyčia įgyvendinama tiek kiekvienoje Eucharistiją švenčiančioje vietinėje Bažnyčioje, tiek tuo pat metu visų Bažnyčių bendrystėje (koinōnia), kaip Bažnyčių gyvenimas išreiškia šią sakramentinę struktūrą?

4. Vienybė ir daugeriopumas, santykis tarp vienos Bažnyčios ir daugelio vietinių Bažnyčių, tas konstitutyvus Bažnyčios santykis taip pat kelia klausimą dėl santykio tarp kiekvienai bažnytinei institucijai būdingos valdžios ir sinodiškumo, kylančio iš Bažnyčios kaip bendrystės slėpinio. Kadangi sąvokos „valdžia“ ir „sinodiškumas“ apima labai plačią sritį, mes pradėsime apibrėždami, kaip mes jas suprantame (1).

I. Sinodiškumo ir valdžios pagrindai

1. Sinodiškumas

5. Sąvoka „susirinkimiškumas“, arba „sinodiškumas“, kyla iš žodžio „susirinkimas“ (graikiškai synodos, lotyniškai concilium), kuriuo pirmiausia nusakomas vyskupų, turinčių atskirą atsakomybę, susirinkimas. Tačiau taip pat galima vartoti šią sąvoką platesne prasme, taikant ją visiems Bažnyčios nariams (plg. rusišką sąvoką sobornostj). Taigi pirmiausia kalbėsime apie sinodiškumą, reiškiantį, jog kiekvienas Kristaus kūno narys krikšto dėka turi savo vietą ir atitinkamą atsakomybę eucharistinėje koinōnia (lotyniškai communio). Sinodiškumas atspindi trejybinį slėpinį ir jame įgyja savo galutinį pagrindą. Pasak šv. Bazilijaus Didžiojo, trys Švenčiausiosios Trejybės asmenys yra „išvardijami“ (De Spiritu Sancto, 45), nepažymint to, kad „antrasis“ ar „trečiasis“ asmuo reikštų vaidmens sumenkinimą ar subordinaciją. Panašiai tarp vietinių Bažnyčių taip pat egzistuoja tvarka (taxis), kuri betgi nereiškia jų bažnytinės prigimties nelygybės.

6. Eucharistija išreiškia trejybinę koinōnia, aktualizuojamą tikinčiuosiuose kaip organinę vienybę kelių narių, iš kurių kiekvienas turi charizmą, tarnystę ar atitinkamą tarnybą, būtiną, kad įvairove ir skirtingumu visi būtų ugdomi viename bažnytiniame Kristaus kūne (plg. 1 Kor 12, 4–30). Visi yra pašaukti, įpareigoti ir atskaitingi – kiekvienas skirtingu, tačiau ne mažiau tikru būdu – bendrai atlikti veiksmus, kurie per Šventąją Dvasią Bažnyčioje daro esamą Kristaus, „kelio, tiesos ir gyvenimo“ (Jn 14, 6), tarnystę. Šitaip žmonijoje įgyvendinamas išganingos koinōnia su Švenčiausiąja Trejybe slėpinys.

7. Visa bendruomenė ir kiekvienas ją sudarantis žmogus turi „Bažnyčios suvokimą“ (ekklesiastiké syneidesis), pagal graikų teologijos apibrėžimą, o pagal lotyniškąją terminologiją – sensus fidelium. Krikšto ir Sutvirtinimo (patepimo Krizma) dėka kiekvienas Bažnyčios narys tam tikra forma vykdo valdžią Kristaus kūne. Šia prasme visi tikintieji (o ne tik vyskupai) yra atsakingi už tikėjimą, išpažintą per jų krikštą. Mūsų bendras mokymas yra tai, kad Dievo tauta, gavusi „Šventojo patepimą“ (1 Jn 2, 20 ir 27), bendrystėje su savo ganytojais negali klysti tikėjimo dalykuose (plg. Jn 16, 13).

8. Vyskupams, skelbiantiems Bažnyčios tikėjimą ir aiškinantiems krikščioniškosios elgsenos normas, dieviškuoju sutvarkymu tenka ypatinga užduotis. „Būdami apaštalų įpėdiniai vyskupai yra atsakingi už apaštališkojo tikėjimo bendrystę ir ištikimybę gyvenimo pagal Evangeliją reikalavimams“ (Valamo dokumentas, 40).

9. Susirinkimai yra pagrindinis būdas, kuriuo įgyvendinama bendrystė tarp vyskupų (plg. Valamo dokumentas, 52). „Ryšys su apaštališkąja bendryste susieja visus vyskupus draugėn, sujungdamas vietinių Bažnyčių épiskopč su apaštalų kolegija. Šventoji Dvasia taip pat suburia juos į kolegiją, įsišaknijusią apaštalų grupės „vieną kartą visiems“ pateiktame vieninteliame tikėjimo liudijime. Tai reiškia, kad jie ne tik privalo būti suvienyti tarpusavyje tikėjimu, meile, misija, susitaikinimu, bet ir turi bendrą tą pačią atsakomybę ir tą pačią tarnystę Bažnyčiai“ (Miuncheno dokumentas, III, 4).

10. Šis Bažnyčios gyvenimo sinodiškasis matmuo priklauso jos giliajai prigimčiai. Galima taip pat sakyti, kad tai grindžiama Kristaus valia jo sekėjams (plg. Mt 18, 15–20), net jei jos kanoniniai įgyvendinimai taip pat nulemti istorijos ir socialinio, politinio bei kultūrinio konteksto. Sinodiškasis Bažnyčios matmuo atsiskleidžia trimis bažnytinės bendrystės lygmenimis – vietiniu, regioniniu ir visuotiniu: vietiniu, t. y. patikėtos vyskupui vyskupijos lygmeniu; regioniniu, t. y. apimančiu vietinių Bažnyčių grupę ir jos vyskupus, „pripažįstančius, kuris tarp jų yra pirmutinis“ (Apaštalų kanonas, 34), lygmeniu; visuotiniu, t. y. apimančiu tuos, kurie įvairiuose regionuose yra pirmutiniai (protoi) ir drauge su visais vyskupais bendradarbiauja Bažnyčios visumą aprėpiančiuose dalykuose, lygmeniu. Šiuo lygmeniu taip pat protoi turi pripažinti, kuris tarp jų yra pirmutinis.

11. Bažnyčia egzistuoja daugelyje įvairių vietų, ir tai išreiškia jos visuotinumą. Būdama „visuotinė“ ji yra gyvas organizmas – Kristaus Kūnas. Kiekviena vietinė Bažnyčia, būdama bendrystėje su kitomis vietinėmis Bažnyčiomis, išreiškia vieną ir nedalomą Dievo Bažnyčią. Todėl būti „ visuotine“ reiškia būti bendrystėje su viena visų laikų ir kiekvienos vietos Bažnyčia. Štai kodėl eucharistinės komunijos nutraukimas reiškia vienos iš pagrindinių Bažnyčios ypatybių, jos visuotinumo, sužeidimą.

2. Valdžia

12. Kalbėdami apie valdžią, turime omenyje exousia, kaip aprašyta Naujajame Testamente. Bažnyčios valdžia kyla iš jos Viešpaties ir Galvos – Jėzaus Kristaus. Kristus, gavęs savo valdžią iš Dievo Tėvo po prisikėlimo per Šventąją Dvasią, pasidalijo ja su apaštalais (plg. Jn 20, 22). Per apaštalus ji buvo perduota jų įpėdiniams vyskupams, o per juos – visai Bažnyčiai. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus šią valdžią vykdė įvairiais būdais, kuriais iki jos eschatologinio išsipildymo (plg. 1 Kor 15, 24–28) Dievo karalystė pasirodo pasauliui: skelbdamas mokymą (plg. Mt 5, 2; Lk 5, 3); darydamas stebuklus (plg. Mk 1, 30–34; Mt 14, 35–36); išvarydamas netyrąsias dvasias (plg. Mk 1, 27; Lk 4, 35–36); atleisdamas nuodėmes (plg. Mk 2, 10; Lk 5, 24); vesdamas mokinius išganymo keliais (Mt 16, 24). Pagal gautą iš Kristaus įgaliojimą (plg. Mt 28, 18–20) apaštalams, po to ir vyskupams būdingos valdžios vykdymas apima Evangelijos skelbimą ir mokymą, pašventinimą per sakramentus, ypač Eucharistiją, ir pastoracinį vadovavimą tikintiesiems (plg. Lk 10, 16).

13. Valdžia Bažnyčioje priklauso pačiam Jėzui Kristui, vienintelei Bažnyčios Galvai (plg. Ef 1, 22; 5, 23). Bažnyčia, būdama jo kūnas, per Šventąją Dvasią dalyvauja jo valdžioje (plg. Jn 20, 22–23). Valdžios Bažnyčioje tikslas yra suburti visą žmoniją Jėzuje Kristuje (plg. Ef 1, 10; Jn 11, 52). Valdžia, susijusi su šventimais gauta malone, nėra privati ją gaunančiųjų nuosavybė nei bendruomenės deleguojamas dalykas; tai veikiau Šventosios Dvasios dovana, skirta bendruomenės tarnystei (diakonia) ir niekad nevykdoma už bendruomenės ribų. Jos vykdymas apima visos bendruomenės dalyvavimą, kai vyskupas yra Bažnyčioje, o Bažnyčia – vyskupe (plg. šv. Kiprijonas, Ep. 66, 8).

14. Kristaus vardu ir Šventosios Dvasios galia Bažnyčioje vykdoma valdžia visomis formomis ir visais lygmenimis turi būti meilės tarnystė (diakonia), kaip tai buvo Kristaus atveju (plg. Mk 10, 45; Jn 13, 1–16). Mūsų aptariamoji valdžia, kadangi ji išreiškia dieviškąją valdžią, gali egzistuoti Bažnyčioje išskirtinai tik meile tarp to, kuris ją vykdo, ir tų, kurie jai pavaldūs. Todėl tai yra valdžia be dominavimo, be fizinės ar moralinės prievartos. Kadangi ji yra dalyvavimas nukryžiuotojo ir išaukštintojo Viešpaties, kuriam buvo duota visa valdžia danguje ir žemėje (plg. Mt 28, 18), exousia, ji gali ir privalo reikalauti klusnumo. Tuo pat metu dėl Įsikūnijimo ir Kryžiaus ji radikaliai skiriasi nuo tos valdžios, kurią vykdo tautų vadovai ar šio pasaulio galingieji (plg. Lk 22, 25–27). Nors ši valdžia patikėta žmonėms, kurie dėl silpnybės ir nuodėmės dažnai gundomi ja piktnaudžiauti, nepaisant to, pačia savo prigimtimi evangelinis valdžios tapatinimas su tarnyste sudaro pamatinę Bažnyčios normą. Krikščionims valdyti tolygu tarnauti. Bažnytinės valdžios vykdymas ir dvasinis veiksmingumas laiduojamas laisvu sutikimu ir savanorišku bendradarbiavimu. Asmeniniu lygmeniu tai virsta klusnumu Bažnyčios valdžiai sekant Kristumi, kuris su meile pakluso Tėvui net iki mirties, iki kryžiaus mirties (plg. Fil 2, 8).

15. Valdžia Bažnyčioje grindžiama mokinių bendruomenėje esančiu ir gyvu Dievo žodžiu. Raštas yra apreikštasis Dievo žodis, Bažnyčia tai suvokė per joje esančią ir veikiančią Šventąją Dvasią ir iš apaštalų gautą gyvąją tradiciją. Šios tradicijos šerdis yra Eucharistija (plg. 1 Kor 10, 16–17; 11, 23–26). Rašto autoritetas kyla iš to, kad tai yra Dievo žodis, kuris, skaitomas Bažnyčioje ir Bažnyčios, perteikia išganymo Evangeliją. Per Raštą Kristus kreipiasi į susirinkusią bendruomenę ir kiekvieno tikinčiojo širdį. Bažnyčia per joje esančią Šventąją Dvasią autentiškai aiškina Raštą, atsiliepdama į laiko ir vietos poreikius. Nuolatinis bažnytinių susirinkimų paprotys iškilmingai padėti evangelijas vidury susirinkusiųjų liudija Kristaus buvimą jo Žodyje, kuris yra būtinas visų diskusijų ir sprendimų atsparos taškas, ir tuo pat metu patvirtina Bažnyčios autoritetą aiškinti šį Dievo žodį.

16. Dievas savo dieviškuoju planu nori, kad jo Bažnyčia turėtų į išganymą nukreiptą struktūrą. Šiai esminei struktūrai priklauso išpažįstamas tikėjimas ir pagal apaštališkąją įpėdinystę švenčiami sakramentai. Bažnytinės bendruomenės valdžia yra susijusi su šia esmine struktūra: jos vykdymas reguliuojamas Bažnyčios kanonais ir statutais. Kai kurios iš šių normų gali būti įvairiai taikomos pagal bažnytinės bendrystės poreikius ne tuo pačiu laiku ir skirtingose vietose, išlaikant sąlygą, kad visuomet išlieka gerbiama esminė Bažnyčios struktūra. Taigi, taip kaip sakramentų bendrystė suponuoja kaip sąlygą bendrystę tame pačiame tikėjime (plg. Bari dokumentas, 29–33), taip ir siekiant visiškos bažnytinės bendrystės tarp mūsų Bažnyčių turi būti abipusiškai pripažįstami kanoninių įstatymų leidybos teisėti skirtingumai.

II. Trejopas sinodiškumo ir valdžios aktualizavimas

17. Nurodę sinodiškumo ir valdžios Bažnyčioje pagrindus ir pažymėję šių sąvokų turinio sudėtingumą dabar turime atsakyti į šiuos klausimus: kaip Bažnyčios instituciniai elementai regimai išreiškia koinōnia slėpinį ir jam tarnauja? Kaip kanoninės Bažnyčių struktūros išreiškia jų sakramentinį gyvenimą? Taigi išskyrėme tris bažnytinių institucijų lygmenis: apie vyskupą susibūrusią vietinę Bažnyčią; regioną, kurį sudaro keletas kaimyninių vietinių Bažnyčių; taip pat visas apgyventas žemes (oikoumene), apimančias visas vietines Bažnyčias.

1.Vietinis lygmuo

18. Dievo Bažnyčia egzistuoja ten, kur yra Eucharistijoje susibūrusi bendruomenė, tiesiogiai ar per presbiterius vadovaujama teisėtai įšventinto į apaštališkąją įpėdinystę vyskupo, mokančio iš apaštalų gauto tikėjimo bendrystėje su kitais vyskupais ir jų Bažnyčiomis. Šios Eucharistijos ir šios tarnystės vaisius yra suburti į tikėjimo, maldos, misijos, broliškos meilės ir tarpusavio pagalbos autentišką bendrystę visus tuos, kurie krikštu gavo Kristaus Dvasią. Ši bendrystė yra aplinka, kurioje vykdoma visa bažnytinė valdžia. Bendrystė yra šio vykdymo kriterijus.

19. Kiekvienos vietinės Bažnyčios misija yra Dievo malone būti vieta, kur tarnaujama Dievui ir jis garbinamas, kur skelbiama Evangelija, kur švenčiami sakramentai, kur tikintieji siekia palengvinti pasaulio vargą ir kur kiekvienas tikintysis gali rasti išganymą. Ji yra pasaulio šviesa (plg. Mt 5, 14–16), raugas (plg. Mt 13, 33), kunigiškoji Dievo bendruomenė (plg. 1 Pt 2, 5 ir 9). Ją valdančios kanoninės normos siekia užtikrinti šią misiją.

20. Per tą patį krikštą, darantį žmogų Kristaus nariu, kiekvienas pakrikštytas asmuo yra pašauktas pagal vienos Šventosios Dvasios dovanas tarnauti bendruomenėje (1 Kor 12, 4–27). Per bendrystę, kai visi nariai tarnauja vieni kitiems, vietinė Bažnyčia savo struktūra jau atrodo „sinodinė“ arba „surinkiminė“. Šis „sinodiškumas“ pasirodo ne tik solidarumo, tarpusavio pagalbos ir papildomumo santykiais, siejančiais tarpusavyje įšventintąsias tarnybas. Presbiteratas yra vyskupo surinkimas (plg. šv. Ignacas Antiochietis. IgnTrall, 3), o diakonas yra jo dešinioji ranka (Didascalia Apostolorum, 2, 28, 6). Taigi pagal šv. Ignaco Antiochiečio siūlymą viskas darytina sutartinai (plg. IgnEph, 6). Tačiau sinodiškumas taip pat apima visus bendruomenės narius, pagal bažnytinės bendrystės reikalavimą klausančius vyskupo, kuris yra vietinės Bažnyčios protos ir galva (kephale). Laikantis Rytų ir Vakarų tradicijų, aktyvus pasauliečių, tiek vyrų, tiek moterų, vienuolių ir pašvęstųjų asmenų dalyvavimas vyskupijoje ir parapijoje įgyvendinamas įvairiomis tarnystės ir misijos formomis.

21. Bendruomenės narių charizmos kyla iš vienos Šventosios Dvasios ir yra nukreiptos visų labui. Šis faktas nušviečia tiek reikalavimus, tiek ribas kiekvieno esančio Bažnyčioje valdžiai. Neturėtų būti nei pasyvumo, nei funkcijų pavadavimo, nei aplaidumo, nei dominavimo vienas kito atžvilgiu. Visos Bažnyčios charizmos bei tarnystės sueina į vienybę vyskupo, tarnaujančio vietinės Bažnyčios bendrystei, tarnyboje. Visi Šventosios Dvasios pašaukti atsinaujinti per sakramentus ir nuolatiniu atsivertimu (metanoia) atsiliepti, kad būtų laiduojama jų bendrystė tiesoje ir meilėje.

2. Regioninis lygmuo

22. Kadangi Bažnyčia vietinės Bažnyčios synaxis [sambūryje] pasirodo esanti visuotinė, šis visuotinumas turi iš tikrųjų pasireikšti bendrystėje su kitomis Bažnyčiomis, išpažįstančiomis tą patį apaštališkąjį tikėjimą ir turinčiomis tą pačią esminę bažnytinę struktūrą, pradedant nuo tų, kurios yra tarpusavio kaimynystėje dėl savo bendros atsakomybės už misiją šiame regione (plg. Miuncheno dokumentas, III, 3 ir Valamo dokumentas, 52 ir 53). Bendrystė tarp Bažnyčių išreiškiama vyskupų šventinimu. Šie šventimai pagal kanoninę tvarką teikiami trijų ar daugiau, o mažiausiai dviejų vyskupų (plg. Nikėjos Susirinkimas, 4 kan.), kurie veikia episkopato ir visos Dievo tautos vardu, patys gavę savo tarnybą iš Šventosios Dvasios apaštališkosios įpėdinystės rankų uždėjimu. Kai tai vykdoma pagal kanonus, laiduojama bendrystė tarp Bažnyčių tikrame tikėjime, sakramentuose ir bažnytiniame gyvenime, taip pat gyva bendrystė su ankstesnėmis kartomis.

23. Tokia veiksminga bendrystė tarp kelių vietinių Bažnyčių, kurių kiekviena yra visuotinė Bažnyčia apibrėžtoje vietoje, išreiškiama tam tikromis praktikomis: kaimyninių vyskupysčių vyskupams dalyvaujant vietinės Bažnyčios vyskupo šventimuose; pakviečiant Bažnyčios vyskupą koncelebruoti vietinės Bažnyčios synaxis; priimant tikinčiuosius iš kitų Bažnyčių dalyvauti prie Eucharistijos stalo; pasikeičiant laiškais šventimų proga, teikiant medžiaginę pagalbą.

24. Rytuose ir Vakaruose priimtas kanonas išreiškia ryšį tarp vietinių regiono Bažnyčių: „Kiekvienos provincijos (ethnos) vyskupai turi pripažinti, kuris vienas iš jų yra pirmutinis (protos), laikyti jį galva (kephale) ir nieko svarbaus nedaryti be jo pritarimo (gnome); kiekvienas vyskupas gali imtis tik to, kas susiję su jo vyskupija (paroikia) ir jai priklausančiomis teritorijomis. Tačiau pirmutinis (protos) negali nieko daryti be visų pritarimo. Šiuo būdu vyraus sutarimas (homonoia), ir Dievas bus šlovinamas per Viešpatį Šventojoje Dvasioje” (Apaštališkasis kanonas, 34).

25. Ši norma, keliomis formomis pakartotinai iškylanti kanoninėje tradicijoje, taikoma visiems regiono, taip pat provincijos, metropolijos ar patriarchato vyskupų santykiams. Jos praktinį pritaikymą galima aptikti provincijos, regiono ar patriarchato sinoduose ar susirinkimuose. Tas faktas, kad regioninio sinodo sandara yra visuomet iš esmės episkopatinė, net jei tai apima kitus bažnyčios narius, atskleidžia sinodinės valdžios prigimtį. Tik vyskupai turi sprendžiamąjį balsą. Sinodo valdžia yra grindžiama pačios vyskupo tarnybos prigimtimi ir išreiškia kolegialią episkopato prigimtį tarnaujant Bažnyčių bendrystei.

26. Sinodas (arba susirinkimas) implikuoja visų regiono vyskupų dalyvavimą. Jis valdomas konsensuso ir sutarimo (homonoia) principu, kuris reiškiamas Eucharistiniu šventimu, kaip nurodoma anksčiau minėto 34 Apaštalų kanono galutinėje doksologijoje. Tačiau išlieka faktas, kad kiekvienas vyskupas savo pastoracijoje yra teisėjas ir atsakingas Dievui dėl savo vyskupijos reikalų (plg. šv. Kiprijonas. Ep. 55, 21); taigi jis yra savo vietinės Bažnyčios visuotinumo saugotojas ir privalo visuomet rūpestingai puoselėti visuotinę bendrystę su kitomis Bažnyčiomis.

27. Iš to seka, kad regioninis sinodas ar susirinkimas neturi jokios valdžios kitiems bažnytiniams regionams. Vis dėlto informacijos pasikeitimas ir konsultacijos tarp keleto sinodų atstovų yra visuotinumo, taip pat broliškos tarpusavio pagalbos ir meilės išraiška, ir tuo turėtų vadovautis visos vietinės Bažnyčios dėl didesnio bendro gėrio. Kiekvienas vyskupas yra atsakingas už visą Bažnyčią drauge su visais savo kolegomis vienoje ir toje pačioje apaštališkoje misijoje.

28. Šiuo būdu kai kurios bažnytinės provincijos ėmė stiprinti savo bendros atsakomybės ryšius. Tai buvo vienas iš veiksnių, dėl kurių Bažnyčios istorijoje atsirado patriarchatai. Patriarchatų sinodai vadovaujami tais pačiais ekleziologiniais principais ir tomis pačiomis kanoninėmis normomis kaip ir provincijų sinodai.

29. Vėlesniais amžiais tiek Rytuose, tiek Vakaruose išsirutuliojo kai kurios naujos vietinių Bažnyčių bendrystės konfigūracijos. Krikščioniškuosiuose Rytuose buvo įkurti nauji patriarchatai ir autokefalinės Bažnyčios, o Lotynų Bažnyčioje neseniai atsirado ypatingas vyskupų sambūrio modelis, vyskupų konferencijos. Ekleziologiniu požiūriu tai nėra vien administraciniai padaliniai: jie išreiškia bendrystės dvasią Bažnyčioje sykiu atsižvelgiant į žmogiškųjų kultūrų skirtingumus.

30. Iš tikrųjų regioninis sinodiškumas, kad ir kokie būtų jo bruožai ir kanoninis reguliavimas, rodo, jog Dievo Bažnyčia nėra atkirsta nuo savo žmogiškųjų šaknų asmenų ar vietinių Bažnyčių bendrystė. Kadangi tai yra išganymo bendruomenė ir šis išganymas yra kūrinijos atkūrimas (plg. Šv. Irenėjus. AdvHaer, 1, 36, 1), ji apima žmogaus asmenį su visu tuo, kas žmogų susieja su Dievo sukurta žmogiškąja tikrove. Bažnyčia nėra tik individų rinkinys; ją sudaro įvairios kultūrinės, istorinės ir socialinės struktūros.

31. Per vietinių Bažnyčių susigrupavimą regioniniu lygmeniu visuotinumas pasirodo savo tikrąja šviesa. Tai išreiškia, kad išganymas yra ne nediferencijuotoje visatoje, bet tokioje žmonijoje, kokią Dievas ją sukūrė ir kokią ateina išgelbėti. Išganymo slėpinyje žmogiškoji prigimtis yra tuo pat metu priimama savo pilnatve ir gydoma nuo to, ko į ją įmaišė nuodėmė per pasitenkinimą savimi, puikybę, nepasitikėjimą kitais, agresyvumą, pavydą, melą ir neapykantą. Bažnytinė koinōnia yra dovana, per kurią visa žmonija suvienijama draugėn prisikėlusio Viešpaties Dvasia. Ši Dvasios sukurta vienybė, toli gražu netapdama uniformiškumu, reikalauja ir šitaip išlaiko – o tam tikru būdu skatina – įvairovę ir ypatingumą.

3. Visuotinis lygmuo

32. Kiekviena vietinė Bažnyčia yra bendrystėje ne tik su kaimyninėmis Bažnyčiomis, bet ir su vietinių Bažnyčių visuma, tomis, kurios dabar yra pasaulyje, kurios buvo nuo pradžios, ir tomis, kurios bus ateityje, taip pat su jau pašlovinta Bažnyčia. Pagal Kristaus valią Bažnyčia yra viena ir nedaloma, visuomet ir kiekvienoje vietoje ta pati. Abi šalys išpažįsta Nikėjos-Konstantinopolio išpažinime, jog Bažnyčia yra viena ir visuotinė. Jos visuotinumas apima ne tik žmogiškųjų bendruomenių skirtingumą, bet ir jų pamatinę vienybę.

33. Todėl aišku, kad vieną ir tą patį tikėjimą dera išpažinti ir išgyventi visose vietinėse Bažnyčiose, visur švęsti tą pačią vienintelę Eucharistiją, ir viena ir ta pati apaštališkoji tarnystė turi būti vykdoma visose bendruomenėse. Vietinė Bažnyčia negali pakeisti visuotinių susirinkimų suformuluoto tikėjimo išpažinimo, tačiau ji visuomet turėtų duoti „tinkamus atsakymus į naujas problemas, atsakymus, pagrįstus Raštais, suderintus ir iš esmės išlaikančius tęstinumą su ankstesnėmis dogmų išraiškomis“ (Bari dokumentas, 29). Lygiai taip pat vietinė Bažnyčia savo vienašaliu sprendimu negali pakeisti pamatinio dalyko dėl tarnybos formos nei švęsti Eucharistijos savavališkai atsiskyrusi nuo kitų vietinių Bažnyčių, tuo rimtai nepažeisdama bažnytinės bendrystės. Visi šie dalykai liečia patį bendrystės ryšį – taigi pačią Bažnyčios esmę.

34. Dėl šios bendrystės visos Bažnyčios per kanonus reguliuoja viską, kas susiję su Eucharistija ir sakramentais, tarnyba ir įšventinimu, tikėjimo perteikimu (paradosis) ir mokymu (didaskalia). Yra aišku, kodėl šioje srityje reikia kanoninių taisyklių ir disciplinos normų.

35. Istorijos tėkmėje iškilus rimtoms problemoms, pažeidžiančioms Bažnyčių visuotinę bendrystę ir sutarimą – dėl autentiško tikėjimo aiškinimo, dėl tarnybų ir jų santykio su visa Bažnyčia ar dėl bendros ištikimybės Evangelijai reikalaujamos disciplinos – būdavo atsižvelgiama į visuotinius Bažnyčios susirinkimus. Šie susirinkimai visuotiniai ne tik todėl, kad suburdavo visų regionų vyskupus, ir ypač vyskupus iš penkių didžiųjų sostų pagal senąją tvarką (taxis): Romos, Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos ir Jeruzalės. Visuotiniai ir dėl to, kad jų iškilmingi doktrininiai sprendimai ir jų bendros tikėjimo formuluotės, ypač kertinės svarbos dalykuose, įpareigoja visas Bažnyčias ir visus tikinčiuosius visais laikais ir visose vietose. Štai kodėl visuotinių Susirinkimų sprendimai išlieka normatyvūs.

36. Visuotinių susirinkimų istorija rodo, kas laikytina jų ypatinga savybe. Šį dalyką reikia studijuoti ir toliau tęsiant dialogą, ir atsižvelgiant į bažnytinių struktūrų evoliuciją pastaraisiais šimtmečiais tiek Rytuose, tiek Vakaruose.

37. Susirinkimų sprendimų visuotinumas pripažįstamas per ilgą ar trumpą priėmimo procesą, kai Dievo tauta kaip visuma – apmąstydama, ištirdama, diskutuodama ir melsdamasi – šiuose sprendimuose pripažįsta vietinių Bažnyčių apaštališkąjį tikėjimą, kuris visuomet buvo tas pats ir kurio mokytojai (didaskaloi) ir sergėtojai yra vyskupai. Šis priėmimo procesas Rytuose ir Vakaruose interpretuojamas skirtingai, atsižvelgiant į jų atitinkamas kanonines tradicijas.

38. Todėl surinkimiškumas, arba sinodiškumas, apima nepalyginti daugiau negu susirinkusius vyskupus. Tai apima taip pat jų Bažnyčias. Vyskupai yra tikėjimo saugotojai ir suteikia balsą Bažnyčių tikėjimui. Vyskupų sprendimai turi būti priimami Bažnyčių gyvenime, ypač liturginiame. Kiekvienas visuotinis susirinkimas, priimamas kaip toks visapusiška ir tikra prasme, yra atitinkamai tarnystė visos Bažnyčios bendrystei ir šios bendrystės išraiška.

39. Skirtingai nuo diecezinių ir regioninių sinodų, visuotinis susirinkimas nėra „institucija“, kurios dažnumas gali būti reguliuojamas kanonais; tai yra veikiau „įvykis“, kairos, įkvėptas Šventosios Dvasios, kuri vadovauja Bažnyčiai, kad joje kildintų jai reikiamas ir atitinkančias jos prigimtį institucijas. Ši darna tarp Bažnyčios ir susirinkimų yra tokia gili, jog net įvykus tarp Rytų ir Vakarų skilimui, dėl kurio tapo neįmanoma šaukti visuotinių susirinkimų griežtąja šio žodžio prasme, abi Bažnyčios ir toliau šaukdavo susirinkimus kilus rimtai krizei. Šie susirinkimai suburdavo vietinių Bažnyčių vyskupus, esančius bendrystėje su Romos sostu arba atitinkamai, nors tai buvo suvokiama kitaip, su Konstantinopolio sostu. Romos Katalikų Bažnyčioje kai kurie iš šių Vakaruose vykusių susirinkimų buvo laikomi visuotiniais. Ši situacija, įpareigojusi abi krikščionybės puses šaukti joms abiem būdingus susirinkimus, puoselėjo nesutarimus, prisidėjusius prie abipusio susvetimėjimo. Reikia ieškoti priemonių, leidžiančių atkurti visuotinį sutarimą.

40. Per pirmąjį tūkstantmetį visuotinė Bažnyčių bendrystė įprastinėje įvykių tėkmėje buvo palaikoma per broliškus santykius tarp vyskupų. Šie santykiai tarp pačių vyskupų, tarp vyskupų ir jų atitinkamų protoi, taip pat tarp pačių protoi pagal ankstyvosios Bažnyčios paliudytą kanoninę tvarką (taxis) puoselėjo ir stiprino bažnytinę bendrystę. Istorijoje dokumentuotos konsultacijos, laiškai ir kreipimaisi į didžiuosius vyskupijų sostus, ypač į Romos sostą, gyvai išreiškia koinōnia sukuriamą solidarumą. Kanoniniai patvarkymai, tokie kaip pagrindinių vyskupijų sostų vyskupų vardų įtraukimas į diptichus ir tikėjimo išpažinimo perdavimas kitiems patriarchams rinkimų proga, yra konkreti koinōnia išraiška.

41. Abi šalys sutinka, kad ši kanoninė taxis buvo visų pripažįstama nepadalytos Bažnyčios eroje. Toliau jos sutinka, jog Roma, kaip „meile pirmininkaujanti“ Bažnyčia, pasak šv. Ignaco Antiochiečio frazės (AdRom, Prologas), užėmė pirmutinę vietą toje taxis ir kad Romos vyskupas dėl to buvo protos tarp patriarchų. Tačiau jos nesutinka dėl šios eros istorinių liudijimų interpretacijos, dėl Romos vyskupo kaip protos prerogatyvų – dalyko, kuris jau pirmajame tūkstantmetyje buvo suprantamas skirtingai.

42. Visuotiniuose susirinkimuose visuotiniu lygmeniu vykdomas sinodiškumas numano aktyvų Romos vyskupo, kaip didžiųjų sostų vyskupų protos, vaidmenį siekiant susirinkusių vyskupų sutarimo. Nors Romos vyskupas nešaukdavo pirmųjų amžių visuotinių susirinkimų nei asmeniškai jiems nevadovaudavo, vis dėlto jis buvo glaudžiai įsitraukęs į susirinkimų nutarimų priėmimo procesą.

43. Primatas ir sinodiškumas yra tarpusavyje susiję. Todėl primatas skirtingais Bažnyčios gyvenimo lygmenimis – vietiniu, regioniniu ir visuotiniu – turi būti visuomet apmąstomas sinodiškumo kontekste, o sinodiškumas, analogiškai – primato kontekste. Dėl primato įvairiais lygmenimis norime patvirtinti šiuos punktus:

1. Primatas visais lygmenimis yra tvirtai pagrįsta Bažnyčios kanoninėje tradicijoje praktika. 2. Nors primatas visuotiniu lygmeniu pripažįstamas tiek Rytuose, tiek Vakaruose, skirtingai suprantami jo vykdymo būdai, taip pat jo bibliniai bei teologiniai pagrindai.

44. Rytų ir Vakarų istorijoje, bent iki devintojo šimtmečio, pagal to meto sąlygas buvo pripažįstama virtinė prerogatyvų, visuomet sinodiškumo kontekste, skiriamų protos arba kephale kiekvienu nustatytu bažnytiniu lygmeniu: vietiniu lygmeniu prerogatyva pripažįstama vyskupui kaip savo vyskupijos protos jo presbiterių ir liaudies atžvilgiu; regioniniu lygmeniu – kiekvienos metropolijos protos provincijos vyskupų atžvilgiu, o kiekvieno iš penkių patriarchatų protos – šių teritorijų metropolitų atžvilgiu; galiausiai visuotiniu lygmeniu – Romos vyskupui kaip protos tarp patriarchų. Šis lygmenų išskyrimas nesumenkina sakramentinės kiekvieno vyskupo lygybės ar kiekvienos vietinės Bažnyčios visuotinumo.

Išvada

45. Lieka išsamiau patyrinėti klausimą dėl Romos vyskupo vaidmens visų Bažnyčių bendrystei. Kokia ypatinga „pirmutinio sosto“ vyskupo funkcija koinōnia ekleziologijoje, atsižvelgiant į tai, kas šiame tekste pasakyta apie sinodiškumą ir valdžią? Kaip pirmojo tūkstantmečio bažnytinės praktikos šviesoje dera suvokti ir išgyventi Vatikano I ir II Susirinkimo mokymą apie visuotinį primatą? Tai yra kertiniai klausimai tęsiant mūsų dialogą ir viliantis atkurti visapusišką bendrystę tarp mūsų.

46. Mes, Jungtinės tarptautinės teologinio dialogo tarp Romos Katalikų Bažnyčios ir Ortodoksų Bažnyčios komisijos nariai, esame įsitikinę, kad pateiktasis pareiškimas dėl bažnytinės bendrystės sinodiškumo ir valdžios išreiškia pozityvią ir reikšmingą pažangą mūsų dialoge ir duoda tvirtą pagrindą ateityje diskutuoti primato klausimu visuotiniu Bažnyčios lygmeniu. Suvokiame, jog lieka daug sunkių neišnagrinėtų klausimų, tačiau tikimės, kad palaikomi Jėzaus maldos „Tegul visi bus viena <…> kad pasaulis įtikėtų” (Jn 21, 17) ir paklusdami Šventajai Dvasiai galime statyti ant jau pasiekto susitarimo pagrindo. Iš naujo patvirtindami ir išpažindami „vieną Viešpatį, vieną tikėjimą ir vieną krikštą“ (Ef 4, 5), šloviname Dievą, mus draugėn subūrusią Švenčiausiąją Trejybę – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.

Nuoroda

(1) Ortodoksų dalyviams buvo svarbu pabrėžti, kad sąvokos „Bažnyčia“, „visuotinė Bažnyčia“, „nepadalyta Bažnyčia“ ir „Kristaus Kūnas“ šiame dokumente ir kituose Jungtinės komisijos dokumentuose jokiu būdu nesumenkina Ortodoksų Bažnyčios savivokos kaip vienos, šventos, visuotinės ir apaštalinės Bažnyčios, apie kurią kalba Nikėjos išpažinimas. Katalikų požiūriu ta pati savivoka suponuoja: viena šventa, visuotinė ir apaštalinė Bažnyčia subsistuoja Katalikų Bažnyčioje (Lumen gentium, 8); tai neatmeta pripažinimo, jog tikrosios Bažnyčios elementų yra taip pat už Katalikų bendrijos.