Šventoji nusidėjėlė

11 eilinis sekmadienis (C)
2 Sam 12, 7–10.13; Gal 2, 16.19–21; Lk 7, 36 – 8, 3

Evangelistas Lukas šįkart vaizduoja sceną su trimis pagrindiniais veikėjais: tai fariziejus, vardu Simonas, Jėzus, tautos laikomas pranašu, ir visame mieste išgarsėjusi palaido elgesio moteris. Jos vardas net neminimas – visi ją ir taip žino. Skaitinio pradžioje daugelio ausiai neįprastai nuskamba žodis nusidėjėlė. Dabartinėje žiniasklaidoje tokios sąvokos vartojamos nebent kaip stilistinė seniena. Šiais laikais tokia gyvenimo istorija veikiausiai būtų pavaizduota labai intriguojamai. Pramogų verslo žvaigždės ir žvaigždelės nesidrovint giriamos už seksualumą, asmeninio gyvenimo viešą eksponavimą. Žiniasklaidos peršami gyvenimo modeliai apsunkina mums kelią tiesaus ir paprasto Evangelijos pasakojimo šerdies supratimo link.

Fariziejai buvo įsitikinę, kad pranašas turėtų pažinti žmogaus širdį ir laikytis atokiai nuo nusidėjėlių. Jėzus pasirodo esąs pranašas, savo didybe pranokstantis fariziejų įsivaizdavimą. Namų šeimininkui ši moteris yra visame mieste išgarsėjusi pasileidėlė. Tačiau Jėzui žinoma ne tik jos praeitis. Jėzus mato šios moters tikėjimą ir žino, kad jos kaltės yra atleistos. Mes nežinome, kada ir kaip atsivertė ši moteris. Veikiausiai anksčiau išgirdo Jėzaus mokymą ir su jai būdingu aistringumu ryžtingai nusigręžė nuo nuodėmingo gyvenimo. Teologas Romano Guardini rašė: „Ši „nusidėjėlė“ buvo viena iš labai nedaugelio tikrai įtikėjusiųjų“. Jos buvimas trikdo visą prie stalo susirinkusią draugiją, tačiau ji netrikdoma daro tai, ką liepia širdis. Nesiteisina, neaiškina, nuolankiai priima pašaipius aplinkinių žvilgsnius ir pasišnabždėjimus. Visa tai pakelti jai padeda savo kaltės suvokimas, tikėjimo ir meilės Jėzui galia. Tikėjimas jai duoda jėgų pamiršti save: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“

Pranašas Jėzus neturi jokios priežasties nusigręžti nuo buvusios nusidėjėlės reiškiamo meilės ženklo. Jėzus moko, kaip iš tikrųjų reikia šalintis nuodėmės. Jis tapo viskuo panašus į mus, išskyrus nuodėmę. Jėzus priėmė pasaulio kaltes ant savo pečių ir kaip visos žmonijos galva atliko skausmingą permaldavimą už žmonių nuodėmes. Jis nori atleisti nusidėjėliams ne šalindamasis nuo jų, bet bendraudamas. Jėzus ant savo pečių priėmė kryžių, nusidėjėlių jungą, ir atidavė už juos savo gyvybę. Piktindamas tautos išrinktuosius jis rodo esąs nusidėjėlių bičiulis, ne kad pritartų nuodėmei, bet kad parodytų mylįs nusidėjėlius. Jėzaus atleidimas nereiškia, kad nuodėmė ar blogis yra niekai.

Paversdami palyginimą skaičių kalba, galėtume daryti išvadą, jog Jėzus prilygina nusidėjėlės kaltę penkių šimtų denarų skolai. Anuomet denaras buvo dvylikos valandų darbo dienos užmokestis. Aritmetika čia paprasta: penkių šimtų denarų skolai atlyginti žmogus turėtų dirbti pusantrų metų, nieko iš uždarbio nepanaudodamas pragyvenimui. Evangelijos skelbia, kad Dievo meilė gali būti didesnė net už tokią skolą.

Evangelijoje aprašomai nusidėjėlei buvo atleista jau anksčiau, tačiau dabar tas atleidimas viešai paskelbiamas. Širdies gelmėje įvykęs Dievo atleidimas iškeliamas į šviesą, Jėzaus žodžiu jis tampa girdimas ir galiojantis. Mes taip pat panašiai išgyvename nuodėmių atleidimą per Sutaikinimo sakramentą. Tikime, Dievas atleidžia nuodėmes, jei tikrai nuoširdžiai dėl jų gailimės. Tai gali įvykti ne vien klausykloje. Kai kurie ginčija: kam tuomet reikalinga išpažintis? Šiandienos skaitinys padeda tai suvokti. Jėzaus per Bažnyčią įgalioto kunigo žodžiu Dievo atleidimas patvirtinamas ir ištariamas kaip neabejotinai galiojantis. Viešai ištarti Jėzaus atleidimo žodžiai pakerta viešai žinomos nuodėmės galią. O kokia fariziejaus būklė Dievo akivaizdoje? Jis myli labai „menkai“. Jis netgi pašykštėjo parodyti svetingumą anuomet įprastomis mandagumo formomis. Jėzus viešai išsako šį kitų svečių veikiausiai pastebėtą dalyką. Jis tarsi sako: „Tiesa, tu pakvietei mane į svečius, tačiau tai darei ne būdamas nuoširdžiai svetingas, o veikiau iš smalsumo, norėdamas iš arti pažvelgti į įžymybę. Tavo menka meilė įrodo, kad tau atleista tik nedaugelis nuodėmių.“

Jėzus nori padėti fariziejui suvokti, kad Dievo akivaizdoje nė vienas žmogus nepajėgus atlyginti savo skolų. Ne tiek svarbu, kokio didumo yra kiekvieno žmogaus skola. Pakanka žinoti, kad žmogus savo jėgomis nepajėgus atlyginti nei mažesnės, nei didesnės skolos. „Padoriesiems“ Jėzaus klausytojams, beje, ir mūsų dienomis kelia susierzinimą mintis, kad visi be išimties yra skolingi. Tokie žmonės kaip Evangelijoje aprašytasis fariziejus Simonas nenori prarasti savo saugumo ir teisumo, nes mano, kad tai yra jų gyvenimo pamatas. Jie įsikibę bando gelbėti savo tariamą šventumą. Atversti fariziejų yra labai sunku.

Kam daug atleista, tas myli „daug” – ne praeities nuopelnais, bet tikėjimo gaivinama, save pamirštančia meile.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“