Kristaus apsireiškimas
Iz 60, 1–6; Ef 3, 2–3a. 5–6; Mt 2, 1–12
 

Kristaus apsireiškimo (žmonių dažnai vadinamą Trijų karalių) šventę žino ir švenčia bene visi. Ji išties reikšminga. Kristaus apsireiškimo šventė pradėta švęsti Rytų Bažnyčioje trečiajame amžiuje. Rytų Bažnyčia šią šventę siejo su Jėzaus Krikštu Jordane. Prisiminkime Evangelijos eilutes: „Tu mano mylimasis Sūnus“ (Mk 1, 11). Šiais žodžiais Tėvas apreiškia, kas yra Jėzus. Jis – Dievo Sūnus.

Šimtmečiu vėliau Kristaus apsireiškimo šventę imta švęsti ir Vakarų Bažnyčioje. Tačiau joje dėmesys sutelktas ne į Jėzaus Krikšto metu įvykusį apreiškimą, bet į trijų Rytų išminčių apsilankymą pas kūdikėlį Jėzų. Šį įvykį mums primena ir šiandienos Evangelijos skaitinys. Rytų kraštų išminčiai yra nežydų, kitaip tariant, pagonių tautų įvaizdis. Jų apsilankymas simbolizuoja, kad Jėzų pripažįsta visas pasaulis.

Tikriausiai mums kilo klausimas: kodėl ši šventė vadinasi Kristaus apsireiškimo. Mat išminčių lankymąsi esame linkę laikyti veikiau žmogiškojo palankumo ženklu nei Dievo apsireiškimu. Bet Evangelijoje rašoma ne tik apie išminčius, bet ir apie juos vedusią žvaigždę. „Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“, – sakė išminčiai Erodui. Pagonių išminčiai (t. y. mes) tikrai nebūtų radę užgimusio Išganytojo, jei jiems kelio nebūtų rodžiusi žvaigždė, Viešpaties apsireiškimo ženklas. Išties Dievo niekaip negalėtume pažinti, jei Jis pats mums savęs neapreikštų.

Kiekvienam iš mūsų, krikščioniui, Viešpats yra apsireiškęs. Branginkime mums apreikštą Kristaus paslaptį, kuri „ankstesnėms žmonių vaikų kartoms nebuvo paskelbta taip, kaip ji dabar Dvasios atskleista“ (Ef 3, 5). Skaitinyje iš Laiško efeziečiams tvirtinama – Dievo apsireiškimo pilnatvė yra Jėzus Kristus.

Dievas pirmasis žengė žingsnį mūsų link. Jis apsireiškė, kad mus savęsp patrauktų. Dabar mūsų eilė. Atsiliepkime kaip trys Evangelijos išminčiai ir nepagailėkime savo Viešpačiui dovanų, kurių vertingiausia yra meilė.
 

Parengta pagal The Word Alive