Kun. Simas Maksvytis

IŠAUKŠTINIMAS PER NUSIŽEMINIMĄ

22 eilinis sekmadienis (C)
Sir 3, 17–8. 28–29; Žyd 12, 18–19. 22–4a; Lk 14, 1. 7–14


Vienas fariziejus iškelia vaišes. Į jas pakviestas Jėzus stebi, kaip renkasi iškilmingi svečiai: fariziejai, sadukiejai, Rašto žinovai. Įėję renkasi garbingesnes vietas, nes kiekvienas save laiko geresniu už kitus. Geresnės vietos jau užimtos, o čia dar ateina labai garbingų svečių. Tuomet šeimininkui daug keblumų, nes jis bijo įžeisti naują svečią ar pažeminti ne garbingoje vietoje atsisėdusįjį.

Jėzus žiūri ir šypsosi. Kiek žmonės vargsta dėl nereikalingos ambicijos. Tiesa, šių aklų pasipūtėlių neišmokysi, kaip elgtis, jie tik įsižeis ir užpyks, nes išpuikėlio ligai nėra jokio vaisto: “į jį jau blogybė šaknis susileido” (Sir 3, 30). Jėzus, žinodamas, kad jo žodžiai bus užrašyti Evangelijoje, pasako palyginimą: “Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: ‘Užleisk jam vietą!’” (Lk 14, 8–9).

Pas mus kiti papročiai. Mes nesėdame į garbingą vietą, tyčia renkamės prastesnę, šeimininkui net reikia primygtinai raginti, kad persėstume. Tačiau tai ne nuolankumas, o tik tokia mada. Kad nuolankumo mums gerokai trūksta, išryškėja kitomis progomis. Dažnai tai išlenda iš tuščios ambicijos. Ir nors Jėzus sako: “kas save žemina, bus išaukštintas”, tai nereikia suprasti pažodžiui, kad reikia žemintis. Kas vaikšto nuleidęs galvą, tas dar nebūtinai turi būti nuolankus. Tai nenatūralu. Juk Dievas žmogų sukūrė tiesaus pavidalo kaip priešingybę gyvuliams. Gyvulys rėpliodamas rodo, kad jo galutinis tikslas yra žemė, o tiesi žmogaus figūra tarsi liudija jo tikslą esant dangų. Labai dažnai ir nusvirusioje  galvoje slepiasi šėtoniška puikybė.

Nuolankus žmogus ne vien žodžiais, bet ir visu gyvenimu pripažįsta, kad jis yra ne kas kita, kaip viską turintis iš Dievo kūrinys. Štai nuolankumo pavyzdys yra Abraomas, kuris, matydamas savo menkystę, taria: “Kalbėsiu Viešpačiui, nes esu dulkė ir pelenas” (Pr 18, 27). Dovydas irgi pripažįsta: “Mano amžius yra tau kaip niekas” (Ps 38, 6). Panašiai prieš Dievą nusižemina ir Jonas Krikštytojas: “Aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio” (Mk 1, 7). Petras laiko save nusidėjėliu: “Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!” (Lk 5, 8). Ir apaštalas Paulius prisipažįsta esąs pirmasis nusidėjėlis: “Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš” (Tim 1, 15).

Tačiau ypač ryškiai iškyla galvos, iš kurių akių trykšta šetoniškas išdidumas: “Netarnausiu”, kai jos sėdi pirmose kėdėse, stovi pirmose eilėse, įsakinėja kitiems, kai kiti joms kelia ovacijas...

Siekti didesnių dalykų mums yra įgimta. Dievas įdiegė mums šį norą. Tas noras mus skatina dirbti, veikti, pranokti kitus. Be jo žmogus sulepšėtų, daug didelių dalykų liktų nepadaryta. Šiandien žmogus, įvaldęs techniką, didžiuojasi savo laimėjimais, bet dažnai nesuvaldo savęs. Nors išmano atomo sandarą, bet napažįsta savo sielos gelmių, savo širdies vingių. Ir taip gyvenimo prasmė pametama, todėl šiandien tiek daug sudaužytų gyvenimų ir savižudybių. Tad ir mūsų santykiai su Dievu, mūsų malda turi remtis nusižeminimu, nes “galybę didingą vien Dievas teturi, ir garbę jam teikia tiktai nuolankieji” (Sir 3, 21).