VISA NAUJA

V Velykų sekmadienis (C)
Jn 13, 31–35, Apr 21,1–5a, Apd 14, 21b–27
 

Vienas žodis šiandienos Žodžio liturgijoje kartojamas ypač dažnai – tai būdvardis "naujas". Jonas kalba apie "naują dangų ir naują žemę", regi "naująją Jeruzalę", o Kristus skelbia "naują įsakymą".

Būtent Velykų paslapties šviesoje žodis "naujas" atskleidžia savo esmę ir svarbą krikščionio gyvenime. Visokio naujumo šaltinis yra Kristaus prisikėlimas; šis naujas įvykis leidžia viskam atsinaujinti. Per Jėzaus prisikėlimą ir mes įžengėme į naują gyvenimą.

Kuo visa tai paremta? Vėl prisiminkime Evangeliją. Išganytojas sako: "Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. <...> Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte" (Jn 13, 33–34). Naujumas glūdi meilėje!

Tačiau kodėl Jėzus pavadino tai nauju įsakymu, jei jis jau žinomas Senajame Testamente, o ir mes nuolat jį girdime skelbiant bažnyčioje? Nuo to, kad vis kartojamas, mūsų gyvenimas nedaug kuo keičiasi.

Grįžkime prie ištakų. Šis įstatymas žinomas dar prieš Kristų ir kažin ar tuomet buvo mažiau mylinčių žmonių. Mylėjo savo gimines, šeimos ar tos pačios tautos narius. Mylėjo skatinami to, kas juos vienijo arba išskyrė iš kitų. Kristus įkvepia šiam įsakymui naują prasmę ir išvaduoja jį iš grynos teorijos ar abstraktaus idealo rėmų, ragina eiti toliau ir mylėti ne tik tuos, kurie mus myli, bet ir persekiotojus, priešus, suklydusius, nusidėjėlius. Reikia mylėti brolius, seseris dėl jų pačių, o ne siekiant iš jų ką nors gauti. Žodis "artimas" dabar apima platesnį žmonių būrį.

Įsakymas pavadintas nauju, nes naujas jo turinys. Dabar galime mylėti vienas kitą, nes "Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį sūnų". Jis pamilo kiekvieną žmogų, net labiausiai susikompromitavusį, ir nori jį išganyti. Todėl ką tik gimusioje iš Jo Bažnyčioje nebus sveikinamasi tik su tais, kurie mus sveikina, ar mylimi tik mums gera darantys. Bus mylimi visi – vargšai, nelaimingi, seni, net priešai.

Jėzaus įsakymas naujas ir todėl, kad atnaujina! Tik jis gali pakeisti žemės veidą, perkeisti žmonių tarpusavio santykius. Jis atnaujina mus pačius.

Skaitinyje iš Apreiškimo Jonui pasakojama apie idealią bendruomenę, kilusią iš prisikėlimo. Tai "naujoji Jeruzalė", per Kristaus auką ir žodį atnaujinta žmonija, sukurta iš gyvų, meile sucementuotų akmenų. Pats Dievas paskelbia, kad šis naujumas jau įgyvendinamas: "Štai aš visa darau nauja".

Sužavėti nuostabios Jono vizijos, negalime nepastebėti, kaip jai prieštarauja žmonijos istorija ir mūsų kasdienybė. Mūsų žemiškajame gyvenime dar negirdėti naujos meilės giesmės, bet skamba kenčiančių priekaištai, rauda, pikti žodžiai. Antra vertus, matome gražių pasiaukojimo, gailestingumo darbų. Tad Jonas nebuvo tik nuo realybės atitrūkęs regėtojas: jau ankstyvojoje Bažnyčioje matė naujos Jeruzalės kontūrus ir tikėjo, kad tas miestas bus pastatytas krikščionio širdyje, parapijose, visoje Bažnyčioje. Po prisikėlimo žinome, kokie turi būti tarpusavio santykiai ir gyvenimas bendruomenėje, kurioje gyva Kristaus meilė.

Tai iššūkis kiekvienam matančiam, kokia dviprasmiška mūsų būklė. Suvokiame ir vis prisimename Išganytojo darbus bei žodžius, bet taip pat žinome, kad išėjus iš bažnyčios nedaug kas pasikeis: vėl bujos priešiškumas, pavydas, apkalbos, smerkimai, nesantaika. Kodėl?! Gal tikrai Jonas buvo tik svajotojas, ir niekas nesikeis po saule?

Pirmasis skaitinys vis dėlto rodo, kad daug kas priklauso nuo noro sąmoningai atsiliepti į jėzaus iššūkį. Girdime, kaip ankstyvoji krikščionių bendruomenė, nepaisydama sunkumų rengėsi įžengti į Dievo karalystę. Matome jų ryžtą kartu skelbti Dievo žodį, kurti bendruomenę, melstis, stiprinti vienas kitą ir klastingame pagonių pasaulyje skelbti Gerąją Naujieną.

Krikščionių bendruomenė yra atsakymas į anksčiau keltus klausimus. Naujam įsakymui, kad taptų regimu ženklu, reikalinga bendruomenė, kaip Eucharistijai reikia duonos ir vyno. Jis išpildomas kuriant Bažnyčią kaip meilės ir tarpusavio pagalbos bendruomenę. Joje prasideda naujas pasaulis, nors dar esanti netobula, bet nauja, nužengianti iš dangaus Jeruzalė. Joje kiekvienas turėtų rasti savo vietą bendroje maldoje, galėtų susipažinti su naujais bičiuliais, atleisti vienas kitam, nešioti vienas kito naštas. Gražu, kai parapijose kuriasi mažesnės grupės, kuriose glaudžiau bendraujama, randama bendraminčių. Tokios grupės – gyvas meilės liudijimas, apšviečiantis pasaulį.

Taip meilės įstatymas tikrai tampa nauju, ir negęsta viltis, kad greitai Dievas per savo išpažinėjus tikrai visa padarys nauja.