Vilniaus arkivyskupo A. J. Bačkio pamokslas Vilniaus arkikatedroje Vasario 16 -osios proga

Brangieji,

Šiandien atėjome švęsti Eucharistijos, kad padėkotume Viešpačiui už savo Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę, minėdami jos 80 -ąsias metines. Tai svarbi data mūsų tautos istorijoje, kuri neleidžia užmiršti, kad laisvė ir nepriklausomybė yra svarbiausi valstybės pamatai, ant kurių kuriamas tautos moralinis, visuomeninis ir ekonominis gyvenimas.

Galvodami apie savo tautą, apie valstybę, visų pirma norime ją matyti tvirtą ir laimingą. Nelengva šiandien kalbėti apie valstybės klestėjimą, kai aplink tiek daug ekonominio, socialinio ir moralinio vargo. Tačiau Tėvynės gerovę pelno jos piliečiai, t. y. kiekvienas mūsų esame atsakingi už savo valstybę. Nesvarbu, kiek sugebame įnešti gėrio, – kiekviena kruopelė gerina ir gražina mūsų visuomenę, praplėsdama gėrio karalystės ribas. Todėl ne tik būtina apie tai kalbėti, bet dar svarbiau nenustoti vilties ir tikėti, kad mūsų tauta, kuri sulaukė nepriklausomybės, sulauks ir prisikėlimo.

Būdami nelaisvėje mes visi svajojome atgauti laisvę. Tai buvo svarbiausias mūsų uždavinys. Laisvę tauta atgavo, bet ar esame laisvi? Kodėl taip sunku žmogui būti laisvam? Daug lengviau išsivaduoti iš priešo nelaisvės, negu iš savo vidinės vergijos. Laisvei būtinas išvadavimas. Žmogus nepajėgus pats vienas išsivaduoti, jam reikia Gelbėtojo. Todėl veltui kuriame įvairiausias išsivadavimo programas, ieškome žemiškų mesijų, kurie mums atneštų laisvę, – jeigu mes užmiršome, kad yra vienas Gelbėtojas Kristus, kuris mus išvadavo: jis "mus išvadavo, kad būtume laisvi"(Gal 5, 1). Dievas yra kiekvieno žmogaus laisvės garantas.

Šiandien norėčiau jums pasiūlyti pamąstyti apie du svarbiausius mūsų laisvės ir valstybės pamato kertinius akmenis: tiesą ir meilę.

Jau pirmieji žmonės troško pažinti tiesą ir užmiršo, kad Tiesos šaltinis yra Dievas. Ši žmonijos klaida tęsiasi per visą pasaulio istoriją. Kai mes mėginame atskirti tiesą nuo Dievo, tuo pat metu ją prarandame. Mes patenkame į žmogaus proto ribotumo nelaisvę. Žmonės, kurie mano esą pajėgūs atnešti kitiems tiesą, kurie sakosi, kad nuo jų priklauso daugelio laimė ir geresnis gyvenimas, kartu pasmerkia ne tik save, bet ir tuos, kuriems tai žada. Nes jų tiesa paremta savais išskaičiavimais, subjektyviu tiesos supratimu. Kai pirmieji tėvai pabandė atsistoti į Dievo vietą, tapti dievais, jie prarado viską. Jie užtraukė nelaimę ne tik sau, bet ir savo vaikams. Neįmanoma atskirti tiesos nuo Dievo, nes tik Dievas yra Tiesa.

Pirmoji Kristaus laisvės sąlyga yra garbingas ir atviras tiesos pripažinimas: "Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus"(Jn 8, 32). Tiesa yra neatskiriama nuo Dievo. Tik tokia tiesa gali mus padaryti laisvus.

Šventasis Tėvas Jonas Paulius II apie tokią Tiesą rašo: "Tik Tiesai paklūstanti laisvė veda žmogaus asmenį į tikrąjį gėrį. Asmens gėris yra laikytis Tiesoje ir vykdyti Tiesą... Tiesos, gėrio ir laisvės ryšys nebejuntamas didelėje šiuolaikinės kultūros srityje; padėti žmogui vėl jį atrasti – tai vienas iš reikalavimų Bažnyčios misijai pasaulio išganymo vardan. Piloto klausimas: kas yra tiesa? ir šiandien graužia sielvartingai sutrikusį žmogų, nebežinantį, kas jis yra, iš kur ir kur eina".

Tai kas gi yra Tiesa? Kaip gyventi Tiesa? Tiesa – tai atiduoti kitam tai, kas jam priklauso. Tai reiškia leisti gimti žmogui, kuris beldžiasi į pasaulį motinos įsčiose. Tai reiškia duoti vaikui tai, kas jam priklauso: auklėjimą, abiejų tėvų meilę, Dievo pažinimo galimybę. Tai reiškia mylėti šeimą ir ja rūpintis. Tiesa verčia mus su pagarba žvelgti į kiekvieną žmogų: neskriausti, neapgaudinėti, nemeluoti. Tiesa įpareigoja kiekvieną valdžios vyrą atiduoti žmogui tai, kas yra būtina jo orumui ir pragyvenimui. Šiandien paklauskime kiekvienas savęs: ar aš gyvenu Tiesa? Ar aš myliu Tiesą?

Gyventi Tiesa be Kristaus mes nesugebėsime. Todėl ir krypsta mūsų akys į Viešpaties altorių maldaudamos: išmokyk mus gyventi Tiesa, kuri padarytų mus laisvus. Ir į šį mūsų prašymą Kristus atsako savuoju gyvenimu, kad laisvė ir tiesa įgyvendinama meile, t. y. pasiaukojimu. Negali būti tiesos ir laisvės ten, kur nėra meilės ir pasiaukojimo.

Mylinti motina nepakels rankos prieš savo bejėgį įsčiaus vaisių. Meilė šeimoje sukuria tiesos ir pasiaukojimo mokyklą. Meilė pasilenkia prie elgetos gatvėje ir nušluosto našlaičio ašarą. Meilė eina ieškoti paklydusių ir nusiminusių. Meilė ir pasiaukojimas sukuria teisingus įstatymus, kurie saugo žmogaus teises ir orumą. Meilė mus veda toliau už tiesą. Ji verčia mus atiduoti daugiau negu kitam priklauso. Ir tai teikia džiaugsmo mums patiems. Meilė išvaduoja mus iš mūsų pačių vergijos: susirūpinimo savimi, savo karjera, garbe, aukštesne vieta ir panašiai. Meilė verčia mus atiduoti savo jėgas Dievo karalystei, jos plitimui žemėje.

Šv. Augustinas sako: "Tu sukūrei mane, kadangi mylėjai mane". Dievo meilė sukūrė pasaulį, kurį patikėjo mums. Visi mes būsime teisiami pagal tai, kiek mylėjome: "Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš mažesniųjų mano brolių, man padarėte" (Mt 25, 40). Mūsų meilė ir pasiaukojimas suteiks jėgų gyventi Tiesa, padės atnešti taiką ir ramybę į mūsų pastoges, sutvirtins valstybės pamatus.

Tai yra vienintelis kelias, kuriuo eidama mūsų Tėvynė sulauks prisikėlimo. Todėl norėčiau šiandien kreiptis į visus čia esančius, į tuos, kurių rankose šiandien valstybės vairas, tik su Dievo pagalba ir tiesai bei meilei atvira širdimi galite padėti mūsų tautai išbristi iš visų vargų ir garantuoti kiekvieno žmogaus teisę bei orumą. Kreipiuosi ir į kiekvieną pilietį – tėvą, motiną, vaiką, senelį, ligonį – meilė ir pasiaukojimas verčia mus užmiršti save ir rūpintis kitais. Teneužgožia mūsų gyvenimo egoizmo ir pykčio daigai, teklesti širdyje nuoširdus susirūpinimas savo šeima, visuomene, visais, kurie yra šalia, kurie laukia mūsų užuojautos ir pagalbos. Sugrąžinkime į savo šeimas pasiaukojančią meilę, kuri nušvies ir sušildys mūsų namus, padarys juos jaukius ir mielus.

Nuoširdžia malda kreipkimės į Kristų, mūsų Gelbėtoją, kad jis išvaduotų mus iš nepajėgumo mylėti ir aukotis, kad padėtų mums pažinti Tiesą ir ja gyventi. Atverkime savo širdis gaiviam Šventosios Dvasios vėjui, kuris išardys visas kliūtis ir įlies dieviškos jėgos ir ryžto paaukoti savo gyvenimą Tiesai ir Meilei.