Dievas yra istorijos Viešpats

29 eilinis sekmadienis (A)
Iz 45, 1, 4-6, 1 Tes 1, 1-5, Mt 22, 15-21
 

Dievo Tautai niekada neteko gyventi šiltadaržio sąlygomis. Pergalės džiaugsmą  keitė įtampa ir nerimas dėl artėjančios grėsmės, ramų gyvenimą savoje žemėje nutraukė tremtis. Kaip lengva  politinės maišaties, ekonominės suirutės sąlygomis prarasti tikėjimą ir viltį, užmiršti, kam tarnauji ir, koks pagrindinis gyvenimo tikslas!

Šios dienos Šventraščio tekstai mums sako, kad mus valdo ne permainingos istorinės aplinkybės, o Viešpats, savo įrankiu paverčiantis net pagonį karalių. “Aš esu VIEŠPATS ir nėra kito” (Iz 45, 5), - skelbiama Izraelio tautai, tremtyje nusivylusiai viskuo, net pradedančiai manyti, jog ją Jahvė apleido. Jahvė lieka ištikimas savajai tautai, prislėgtai tremties vargų Babilonijoje. Jis išgirsta tautos skundą ir ją išlaisvina per Kyrą, Persijos karalių, užgrobusį Babiloną ir leidusį izraelitams grįžti namo, pasiimti Šventyklos lobius ir atstatyti Jeruzalę. Izaijas šiame įvykyje įžiūri ne paties Kyro, o Viešpaties valią ir džiūgauja, kad jai paklūsta net pagonis. Dievas veda Kyrą, jam pačiam to net nenuvokiant.

Šiandienos žmonija, kaip ir išrinktoji tauta, kurią slėgė panieka, vargai ir nepritekliai, abejoja savojo Dievo ištikimybe, istorijos tėkmėje neįžiūri Viešpaties rankos. Labiau nei Viešpačiu, šiandien pasikliaunama pinigais, įtakingais ryšiais, prievarta, melu. Šiandienos žmonės, matydami klestėte klestinčią neteisybę, skurstančius ir kenčiančius teisiuosius, nuolat girdėdami apie šiurpius nusikaltimus, nejučiomis užmiršta, kad jų likimas priklauso nuo Viešpaties. Žmogui, vien savo žmogiškom pastangom bandančiam “sutvarkyti” savo ar net savo tautos gyvenimą, Izaijo tekstas primena, kad ne žmonės, kad ir kokie jie galingi būtų, sukioja  istorijos vairą, o Viešpats, kuris nuolat jį suka į galutinį tikslą.

Kas tas tikslas? Paieškokime atsakymo Evangelijos skaitinyje, kalbančiame mums, rodos, tokius žemiškus dalykus: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne. Kristaus atsakymas nustebino fariziejus, gal nustebino ir mus, nes jis paliepė atiduoti “kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo - Dievui” (Mt 22, 21). Tačiau tam, kad atiduotume, kas Dievui priklauso, visų pirma turime Jį pripažinti esant mūsų gyvenimo valdovu. Deja... Dažnai užuot patikėję Jam savo gyvenimą, rūpesčius ir lūkesčius, bandom su Viešpačiu “atsiskaityti”, Jam “numesdami” atsainiai sukalbėtas maldeles ar pranobodžiautas Mišias, ar aukų dėžutėn įmesdami keletą litų. Prasčiau nei ciesoriui. O savo širdies Jam dažnai taip ir nepatikime, neatveriame. O juk Viešpats iš mūsų laukia ne duoklės, o mūsų širdžių atsidavimo: tikėjimo darbų, meilės pastangų bei vilties ištvermingumo (plg. 1 Tes 1, 3).

Tad tiek savo asmeninio gyvenimo, tiek savo tautos istorijoje neturėtume būti vieniši keleiviai, blaškomi įvairiausių negandų ir pametę kelionės kryptį. Jei atvėrėme savo širdį Viešpačiui Jėzui Kristui, būkime tikri - Jis atves mus į Tėvo namus, kurie yra mūsų gyvenimo tikslas. Tik leiskimės Viešpaties vadovaujami ir būkime ištikimi Jo bendradarbiai.