Kun. Vytautas Sadauskas SJ

Pasitikėkite Dievu, kurio gailestingumas beribis

25 eilinis sekmadienis (A)
Mt 20, 1 - 16
 

Šiandien mūsų visuomenėje daug sumaišties ir netvarkos. Žmonės kenčia dėl sunkių gyvenimo sąlygų, nuo neteisybės, melo, korupcijos. Dažnai klausiame, kada gi tas gyvenimas pagerės, kada žmonės taps sąmoningesni, jaus didesnę atsakomybę už save, kitus ir visą tautą. Susidūrę su neviltimi, giliai širdyje ieškome to, kas gali duoti viltį. Evangelija kalba apie viltį, kurią Dievas sėja į mūsų širdis. Evangelija kalba apie Dievo karalystę, kuri šį kančios ir blogio kupiną pasaulį keičia į Dievo pasaulį, gyvenantį tikėjimu, viltimi ir meile. Jėzaus palyginimas apie Dievo karalystę rodo nuostabią Dievo meilę, kuri pranoksta mūsų supratimą, apskaičiavimus, numatymus.

Visi evangelistai labai aiškiai kalba apie Jėzaus pasiuntinybę. Anot evangelisto Mato, Jėzus skelbė: “Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė” (Mt 4, 17). Lukas pastebi, kad Jėzus vaikščiojo skelbdamas “gerąją naujieną apie Dievo karalystę” (Lk 4, 43). Pagrindinis posakis, apibūdinantis Jėzaus veiklą - “Dievo karalystė”. Morkus rašo, kad Jėzus, sugrįžęs į Galilėją, ėmė skelbti “gerąją Dievo naujieną, kad atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: ‘Atsiverskite ir tikėkite evangelija’ “ (Mk 1, 14 - 15).

Posakis “Dievo karalystė” žymi Dievo viešpatavimą, jo valdžią. Paminėtina, kad ST šis posakis visai nevartojamas. ST tekalbama apie regimą, patiriamą Dievo viešpatavimą, valdymą. Anot psalmės žodžių, “Viešpats amžinai viešpataus, tavo Dievas, Zione, per visas kartas. Šlovinkite Viešpatį!” Izraelitai tikėjo, kad ateis diena, kai visos tautos šlovins Viešpatį ant Ziono. Dievas teis nusidėjėlius atlygins doriems, ištikimiems jo Sandorai. Žmonijos ir pasaulio istorija bus pabaigta. Visoje žemėje įsiviešpataus taika ir ramybė, nes visi pažins ir garbins tikrąjį Dievą. Tokio tikėjimo ir laukimo aplinkybėmis Jėzus ryžtingai skelbė: “Prisiartino Dievo karalystė...” Kitaip sakant, išsipildė tai, ko jūs ilgus šimtmečius laukėte. Išgirskite Dievo balsą, nedelsdami atsiliepkite į jo kvietimą, apsispręskite už tikrąjį Dievą.

Dievo karalystė apsireiškė per Jėzaus žodžius ir darbus. Anot Luko, kartą mokiniai paklausė Jėzaus: “Jonas Krikštytojas mus pasiuntė tave, klausdamas: ‘Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?’... Tad atsakydamas jis tarė jiems: ‘Keliaukite ir pasakykite Jonui, ką esate matę ir girdėję: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi’ “ (Lk 7, 18 - 23). Jėzaus galia skelbti Dievo žodį, savaip aiškinti žydų Įstatymą, gydyti, išvarinėti demonus, prikelti mirusius, atleisti nuodėmes buvo ženklas, kad ta žadėtoji, pranašautoji Dievo karalystė jau atėjo į Izraelį, į pasaulį. Dievo karalystė apsireiškė Jėzaus tarnyba, per jo asmenį...

Apie Dievo karalystę Jėzus kalbėjo palyginimais, kuriuos žmonės galėjo lengvai įsiminti. Šio sekmadienio evangelija pasakoja apie vynuogyno šeimininką, kuris skirtingomis dienos valandomis samdė darbininkus savo vynuogynui. Pašaukęs pirmuosius, jis sutarė jiems mokėti po denarą. (Denaras - tai įprastas vienos dienos užmokestis darbininkui). Kitiems pašauktiesiems jis nusprendė mokėti savo nuožiūra - “kas bus teisinga”. Norėdamas iškelti problemą, evangelistas Matas atkreipia dėmesį į pirmą ir paskutinę darbininkų grupę, jiems sumokėtą atlyginimą. Iš tikrųjų Įstatyme Dievas reikalavo: “Tu kasdien sumokėsi jiems uždarbį dar prieš saulei nusileidžiant, nes jie yra neturtingi, jų pragyvenimas nuo jo priklauso; priešingu atveju jie gali tave skųsti Viešpačiui, ir tu būsi kaltas” (Įst 24, 15). Su darbininkais buvo pasielgta pagal Įstatymą: atėjus vakarui, visiems buvo atlyginta pagal Įstatymo reikalavimus. Nuostabiausia tai, kad vynuogyno šeimininkas visiems įsakė mokėti vienodai: pirmi ir paskutiniai - visi gavo po denarą. Viešpaties dosnumas, maloniai nustebinęs vėliausiai pakviestus darbininkus, labai nuliūdino pirmuosius. Mat pirmieji vynuogyno darbininkai nešė “dienos ir kaitros naštą”, tuo tarpu kiti dirbo vėsią pavakarę ir tik vieną valandą. Tarp darbininkų kilo nepasitenkinimas, priekaištai. Įžeisti darbininkai murmėjo prieš šeimininką, kad, visiems vienodai atlygindamas, jis sulygino juos - sunkiausiai ir ilgiausiai dirbusius - su tais, kurie dirbo tik valandą. Atsakydamas šeimininkas pareiškė, kad jis yra tikrasis vynuogyno viešpats: “Nejaugi man nevalia daryti su savais pinigais, kaip noriu?” Turtas priklauso šeimininkui. Jis gali su juo elgtis savo nuožiūra. Pagrindinė problema - darbininkų širdyse sukilęs pavydas dėl šeimininko dosnumo, gailestingumo tiems, kurie neturi jokių nuopelnų. Šis dosnumas - tai tikrosios laisvės, meilės išraiška; tuo tarpu priekaištai ir pavydas darbininkų širdyse rodo meilės, gailestingumo trūkumą.

Šis palyginimas moko, kad Dievo teisingumas, gailestingumas nepaklūsta žmonių apskaičiavimams, numatymams. Dievo žvilgsnis į pasaulį, žmogų, gyvenimą labai skiriasi nuo žmogiškojo požiūrio. Jėzaus pamokymas, kad “paskutinieji bus pirmi, o pirmieji - paskutiniai” primena ir apaštalo Pauliaus žodžius apie Dievo teisingumą, jo laisvą valią: “Ką gi pasakysime? Gal Dievas neteisingai daro?! Nieku būdu! Jis Mozei kalba: Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti. Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo” (Rom 9, 14 - 16). Tad šie apaštalo Pauliaus žodžiais ir Jėzaus palyginimas aiškiai rodo Dievo laisvą pasirinkimą teikti dovanas, malones savo nuožiūra, pagal savo valią. Visi norintys suprasti Viešpaties mintis, numatyti, kaip jis pasielgs, būna Dievo meilės ir gailestingumo nustebinti.

Taigi ką mes turime daryti, kad laimėtume Dievo karalystę? Pirmiausia, pasitikėti Dievu, kurio gailestingumas beribis. Mūsų visuomenėje yra daug žmonių, kurie į Viešpaties vynuogyną buvo pakviesti tik pasikeitus gyvenimo sąlygoms - Lietuvai išsivadavus iš pavergėjų jungo. Dažnai į juos žvelgiame kritiškai ir su panieka. Ar nenustebsime ten - amžinybėje, kai Viešpats iš savo meilės ir gailestingumo lobyno visiems atlygins kaip norės?