Svarbiausias pašaukimas

28 eilinis sekmadienis (B)
Mk 10, 17–30

Šiandien Evangelija pasakoja apie žmogų, kuris prašė Jėzų nurodyti kelią į amžinąjį gyvenimą. Ar gali žmogui būti dar svarbesnis klausimas? Jėzus į tai atsakė primindamas Dievo įsakymus: „<…> nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną”. Klausėjo šis atsakymas netenkino, – jis įsakymus žinojo ir jų laikėsi nuo pat jaunystės. Tuomet Jėzus, meiliai į jį pažvelgęs, pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane”. Toks buvo Viešpaties patarimas. Žmogus, išgirdęs Kristaus žodžius, „apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto”. Mes nežinome, koks buvo tolesnis šio žmogaus likimas, bet tikime, kad vykdydamas Dievo įsakymus jis pasiekė amžinąjį gyvenimą.

Taigi yra du keliai – įsakymų ir patarimų. Bažnyčios istorija rodo, kad krikščionys į savo gyvenimo tikslą ėjo dviem keliais. Vieni kūrė šeimas, gimdė vaikus, statė būstus, dirbo įvairius darbus. Kiti pasuko patarimų keliu – atsisakė šeimos, davė neturto, klusnumo įžadus. Tai buvo laikoma tobulesniu gyvenimo būdu. Nuo pat pirmųjų amžių daug žmonių rinkosi atsiskyrėlių kelią. Vėliau atsirado vienuolynai, kuriuose būrėsi žmonės, siekdami dvasinio gyvenimo pilnatvės.

Ilgą laiką vienuoliškasis gyvenimo būdas buvo laikomas aukštesne gyvenimo pakopa. Tačiau šis požiūris ėmė keistis po Vatikano II Susirinkimo. Dogminės konstitucijos apie Bažnyčią V skyriuje kalbama apie visuotinį pašaukimą į šventumą. Visi Bažnyčios vaikai, kad ir kokiam luomui priklausytų, – dvasininkai, vienuoliai ar pasauliečiai – visi kviečiami siekti šventumo, kurio užuomazgas gavo Krikšto sakramentu. Šiame dokumente skaitome šiuos reikšmingus žodžius: „Dieviškasis visokio tobulumo Mokytojas ir pavyzdys, Viešpats Jėzus, pats būdamas gyvenimo šventumo autorius ir ištobulintojas, tą šventumą paskelbė visiems ir kiekvienam savo mokiniui, kad ir kokia būtų jų padėtis: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (Mt 5, 48). Visiems jis pasiuntė Šventąją Dvasią, kuri juos iš vidaus skatina mylėti Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis, o vienas kitą mylėti taip, kaip Kristus juos mylėjo” (LG 40).

Šiuo dokumentu Bažnyčia nenori menkinti vienuolių reikšmės ir šio pašaukimo grožio, tik norima išryškinti visuotinį visų krikščionių pašaukimą į šventumą ir pagrindinį visų tikslą – išskleisti savyje per krikštą gautą Dievo įvaikystės malonę.

Pasakojama, kad karalius Liudvikas IX labai mėgo savo karališkų rūmų koplyčią. Kartą, paklaustas, kodėl šią koplyčią vertina labiau negu Reimso katedrą, Liudvikas atsakė: „Katedroje buvau pateptas karaliumi, o koplyčioje – pakrikštytas ir tapau Dievo vaiku”. Tais žodžiais jis išreiškė tai, ką širdyje nešiojo: per krikštą gauta pašvenčiamoji malonė jam svarbiau negu karaliaus karūna. Iš tiesų, lyginant įvairius luomus ir pašaukimus – kunigystę, vienuolišką gyvenimą ar bet kurią pasaulietišką tarnybą, negalima pasakyti, kuris iš tų luomų ar tarnybų aukštesnis. Didysis Dievo pašaukimas – išsaugoti per krikštą gautą Dievo įvaikystės malonę. Ar ne per mažai vertiname savo krikšto valandą? Turime vis labiau susimąstyti apie tai, kas įvyko krikšto valandą.

Kai kuriuos žmones Viešpats kviečia eiti patarimų keliu. Ir šiandien girdėjome Viešpaties kvietimą: „Eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek mane”. Šis Viešpaties kvietimas – ypatinga malonė, bet ir šiame kelyje šventumas yra svarbiausias įpareigojimas. Atsikratyti turto – dar ne šventumas. Šventumas – tai savo valią suvienyti su Dievo valia, tai įsitvirtinti dieviškoje prigimtyje, kurios dalininkais tapome.

Mieli tikintieji, jūs ne kartą su Evangelijoje aprašytu žmogumi pamąstote: „Ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?” Tai svarbus klausimas, pats svarbiausias žmogui. Šiandien Bažnyčia, remdamasi Kristaus įgaliojimais ir Evangelijos žodžiais, nurodo jums geriausią kelią. Tik neišklyskite iš šio kelio. Krikštas, Sutvirtinimas, Švenčiausiasis Sakramentas… Tai jūsų kelio ženklai, kuriais privalote vadovautis. Pasimokykime iš vairuotojų: dažniausia jų avarijų priežastis – eismo taisyklių, kelio ženklų nepaisymas. Kristus mums paliko kelio į šventumą ženklus. Tai sakramentai. Bažnyčia juos apibrėžia kaip Kristaus įsteigtus malonę teikiančius ženklus. Krikščionio gyvenimą galima apibrėžti kaip pastangas, naudojantis Dievo paliktais malonės šaltiniais, pasiekti savo laimę. Pats svarbiausias malonių šaltinis – Šventoji Eucharistija. Tai visų Dievo malonių versmė, nes joje priimame patį Dievą.

Klausydamiesi šių tiek kartų girdėtų žodžių tikriausiai pamąstote: tai kalbama apie kunigus, vienuolius. Tesiekia jie šventumo, kaip ir pridera, man gi užtenka, kad gyvenu kaip visi žmonės: neplėšikauju, negirtauju, savo šeimai ištikimas. Nenoriu išsiskirti iš kitų, savo gyvenimu esu patenkintas. Aš nesiveržiu į altorių garbę. Bet ar tikrai neturi jokių ambicijų, ar manai, kad esi pašauktas tik tam, kad valgytum ir miegotum? Nejaugi nejauti jokio nerimo dėl beprasmiškai leidžiamo laiko? Leisk tave paklausti, kodėl esi paniuręs, kodėl neramiai miegi, kodėl ieškai pramogų, kurios nedžiugina. Šv. Rašte skaitome: „Laimingas žmogus, kuris nenusikalsta lūpomis, kuriam nereikia jausti širdgėlos dėl nuodėmių. Laimingas žmogus, kurio sąžinė nesmerkia, kuris nėra praradęs vilties” (Sir 14, 1–2). Šv. Auksaburnis, komentuodamas šiuos žodžius sako, kad čia kalbama ne apie pomirtinį gyvenimą, bet apie šį, laikinąjį. Kristus neatima žemiško džiaugsmo. Jėzus yra pasakęs: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų” (Jn 10, 10). Pavartę šventųjų istorijas, galime įsitikinti, kad daugelis iš jų mėgino eiti „plačiuoju keliu”, kol suprato, kad yra tik vienas kelias, teikiantis ramybę žemėje ir laimę amžinybėje – būti susivienijus su savo Viešpačiu.

Parengė V. S.