17 eilinis sekmadienis (C)
Pr 18, 20–32; Kol 2, 12–14; Lk 11, 1–13

Praėjusį sekmadienį palikome tris dieviškuosius lankytojus po Mamrės ąžuolais Abraomo draugijoje. Pasivaišinę jie vyko į Sodomą. Dievas patikrina nuodėmingo miesto kaltę ir nusprendžia jį nubausti. Čia savo užtariamąja malda įsiterpia Abraomas. Tai nuostabi Šventraščio vieta. Pirmąkart pašaukęs Abraomą Dievas paskiria jį išrinktosios tautos tėvu. Šis išrinkimas iš daugelio tautų drauge reiškia ir tarnavimą tautoms: „Visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą” (Pr 12, 3). Abraomas yra Sandoros tautos malonė, tačiau jis drauge yra pagonių tautų palaiminimas. Melsdamas už Sodomą ir Gomorą jis įvykdo savo pašaukimą būti tautų gelbėtoju. Krikščioniška malda Abraomo pavyzdžiu taip pat yra tarnystė tautoms. Dažnai tai būna vienintelis būdas, kuriuo galime joms pasitarnauti.

Abraomas labai gerai suvokia savo padėtį Dievo akivaizdoje. Prieš visagalį visatos Valdovą Abraomas suvokia esąs tik „dulkė ir pelenai”. Tačiau drauge jis veda su Dievu paprastą pokalbį tarsi su geru bičiuliu. Tiesioginis dialogas su Amžinuoju būdingas išrinktosios tautos religingumui nuo patriarchų laikų. Mus stebina maldos metu vykstančios „derybos”. Derėdamasis su gailestinguoju Dievu dėl Sodomos nusidėjėlių Abraomas veda pokalbį žingsnis po žingsnio. Dievas visuomet atsako panašiai: „Jei rasiu Sodomos mieste penkiasdešimt teisiųjų, dėl jų pasigailėsiu visos jų vietos” (Pr 18, 26). Abraomas yra nuostabus derybininkas. Pirmiausia jis siūlo penkiasdešimtį teisiųjų atpirkti visiems Sodomos ir Gomoros nusidėjėliams. Nuo penkiasdešimties jis eina prie keturiasdešimt penkių. Tiksliau sakant, iš penkiasdešimties atima penkis, panašiai, kaip derantis keliama kaina: „O jeigu trūktų penkių lig penkiasdešimties teisiųjų? Argi dėl tų penkių sunaikintum visą miestą?” Po to skaičius mažinamas iki keturiasdešimties, po to trisdešimties, dvidešimties, dešimties...

Ar išrinktosios tautos istorijoje dar įmanoma kelti teisiojo gyvybės kainą ir iki kiek? Iki vieno teisiojo? Taip, iki Jėzaus. Jis yra tas Avinėlis, kuris vienintelis atperka viso pasaulio nuodėmes (plg. Jn 1, 29). Evangelistas Jonas perduoda vyriausiojo kunigo pranašystę: „Jėzui reikės mirti už tautą, ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus” (Jn 11, 51–52). Prisikėlęs ir pašlovintas Jėzus užtaria nusidėjėlius ne vieną kartą, kaip Abraomas Sodomą ir Gomorą; Jėzus maldauja už visų laikų ir viso pasaulio nusidėjėlius, ir jo maldavimas nuolat išklausomas (Žyd 7, 25).

Abraomas užduoda klausimą apie teisiųjų ir nusidėjėlių likimą: „Argi tas, kuris yra visos žemės teisėjas, nesielgs teisingai?” Teisingasis Dievas negali skirti vienodą likimą geriesiems ir blogiesiems. Išrinktosios tautos istorijoje kausimas apie teisiųjų ir nusidėjėlių likimą ne visuomet sulaukdavo vienodo atsakymo. Jobas, puolęs į juodo pesimizmo duobę, daro kraštutinę išvadą: „Abu – ir nekaltą ir kaltą – jis sunaikina!” (Job 9, 22). Ezekielis, vidinio religingumo pranašas, paneigia šį Jobo tvirtinimą ir skelbia individualaus atlygio principą (Ez 14, 13–14). Abraomas laukia visiškai kitokio sprendimo. Jis kovoja dėl naujo bausmės dėsnio aiškinimo ir naujos išganymo istorijos sampratos. Iš esmės Abraomas tvirtina, kad geriau išgelbėti teisiuosius, drauge su jais išgelbėjant bloguosius. Kolektyvinę nusidėjėlių bausmę galima pakeisti jų kolektyviniu išgelbėjimu drauge su teisiaisiais. Tai gailestingumo rinka, kurioje dėsnius nustato Tas, kuris leidžia savo saulei lygiai šviesti geriesiems ir blogiesiems, leidžia lietui lyti ant teisiųjų ir nusidėjėlių. Šiose malonės derybose Abraomas yra užtarėjas. Jis yra provaizdis kunigiškosios tautos, besimeldžiančios už viso pasaulio išgelbėjimą. Abraomo užtarimas pranašauja Jėzaus užtariamąją maldą. Tai, ko patriarchui nepavyko išprašyti Sodomos gyventojams dėl jų pagedimo, Jėzus dovanoja visiems žmonėms. Į senojo Elio klausimą: „Jei žmogus nusideda Viešpačiui, kas begali jį užtarti?” (1 Sam 2, 22), Naujasis Testamentas atsako: Jėzus Kristus – vienintelis teisusis (1 Jn 2, 1).

Evangelistas Lukas mums pateikia savo mėgstamos temos – maldos mokymo santrauką. Tai tarsi trumpas bukletas apie maldą, į kurį evangelistas įtraukia Viešpaties maldą, palyginimą apie atkaklų bičiulį ir aiškinimą apie maldos išklausymą. Viešpaties malda perduota mums pagal dvi tradicijas. Evangelistas Matas Viešpaties maldą įterpia į Kalno pamokslą. Mato evangelijoje į Viešpaties maldą įtraukiami septyni, o Luko evangelijoje – penki prašymai. Mūsų neturėtų stebinti šie skirtumai. Nuostabu, kad per penkis dešimtmečius nuo tada, kai Jėzus mokė apaštalus, iki tol, kai ši tradicija buvo užrašyta evangelijose, ši malda išliko tokia paprasta. Turime stengtis suvokti ne žodinę maldos formuluotę, bet jos dvasią. Kitaip tariant, savo gyvenimo kelyje turime išmokti širdimi ištarti „Tėve”. Kreipdamasis į Tėvą Jėzus jį vadina Abba – „Tėti, Tėveli”. Ankstyvoji tradicija paliko šį kreipinį neišverstą į graikų kalbą, nes nerasta tinkamo žodžio perteikti šio aramėjiško kreipinio švelnumą. Tokio kreipinio į Dievą nėra judaizmo tradicijoje. Šiame kreipinyje išreiškiama Jėzaus ryšio su Dievu esmė. Jei nedrįstame taip kreiptis į Dievą, mums padeda Dvasia: „Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: ‘Aba, Tėve!’” (Gal 4, 6).

Palyginimas apie ištvermingą maldą susijęs su Viešpaties malda „duonos” raktažodžiu. Šio palyginimo mintis aiški. Neįmanoma atsilaikyti prieš atkaklų bičiulio prašymą. Neįmanoma, kad Dievas neišklausytų mūsų maldų. Tačiau jo išklausymo būdas visuomet išlieka gaubiamas meilės slėpinio. Paskutinė Luko „bukleto” apie maldą dalis laiduoja tikrumą dėl maldos išklausymo. Jėzus garantuoja, kad Dievas tikrai girdi ir išklauso mūsų maldas. Gerasis Tėvas duoda savo vaikams gerų dalykų, o pats svarbiausias iš jų yra Šventoji Dvasia.

© „Bažnyčios žinios“