Posinodinis apaštališkasis paraginimas

Ecclesia in Europa

vyskupams, kunigams ir diakonams, pašvęstiesiems asmenims ir visiems tikintiems pasauliečiams apie Jėzų Kristų, gyvenantį savo Bažnyčioje, – Europos vilties versmę

(Pabaiga. Pradžia Nr. 16)
 

VI SKYRIUS
VILTIES EVANGELIJA NAUJAJAI EUROPAI

„Ir aš išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo” (Apr 21, 2)

Dievo naujybė istorijoje

106. Apreiškimo knygoje aidinti vilties Evangelija atveria širdį Dievo sukurtos naujybės kontempliacijai: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko, ir jūros taip pat nebeliko” (Apr 21, 1). Pats Dievas skelbia tai žodžiais, paaiškinančiais ką tik aprašytą regėjimą: „Štai aš visa darau nauja!” (Apr 21, 5).

Dievo naujybė – visiškai suprantama senų daiktų, padarytų ašarų, liūdesio, aimanų, vargų ir mirties kaina (plg. Apr 21, 4), fone – yra išėjimas iš nuodėmės ir jos padarinių būvio, kuriame buvo atsidūrusi žmonija; naujas dangus ir nauja žemė, naujoji Jeruzalė, priešpriešinami senam dangui ir senai žemei, senai daiktų tvarkai ir senajai, tarpusavio galynėjimosi kamuojamai Jeruzalei.

Naujosios Jeruzalės, nužengiančios „iš dangaus nuo Dievo” (Apr 21, 2) ir tiesiogiai susijusios su Bažnyčios slėpiniu, paveikslas nėra nereikšmingas žmogaus miesto statydinimui. Šiuo paveikslu nusakoma eschatologinė tikrovė: ji pranoksta visa, ką žmogus įstengia padaryti; ji – Dievo, kuris tai padarys laikų pabaigoje, dovana. Sykiu ji nėra utopija: ji yra jau dabar esanti tikrovė. Tą rodo Dievo esamuoju laiku pavartotas veiksmažodis: „Štai aš visa darau nauja” (Apr 21, 5) ir tolesnis patikslinimas: „Įvyko!” (Apr 21, 6). Juk Dievas jau ėmėsi pasaulio atnaujinimo; Jėzaus Velykos jau yra Dievo naujybė, davusi pradžią Bažnyčiai, gaivinanti jos gyvenimą, atnaujinanti bei perkeičianti istoriją.

107. Ši naujybė ima įgyti pavidalą krikščionių bendruomenėje, kuri jau šiandien yra „Dievo padangtė tarp žmonių” (plg. Apr 21, 3); tarp jų Dievas darbuojasi atnaujindamas gyvenimą visų, kurie paklūsta Dvasios dvelksmui. Bažnyčia pasauliui yra Karalystės, kuri tikrove pirmiausia tampa širdyse, ženklas ir įrankis. Tą pačią naujybę taip pat atspindi bet kuri Evangelijos gaivinama bendro žmonių gyvenimo forma. Ta naujybė užkalbina visuomenę visais istorijos momentais ir visose žemės vietose, ir pirmiausia Europos visuomenę, kuri jau daug amžių girdi Evangeliją apie Jėzaus atvertą Karalystę.
 

I. Dvasinis Europos pašaukimas

Europa – visuotinių vertybių skatintoja

108. Europos istorija paženklinta gaivinančio Evangelijos poveikio. „Žvelgdami į praėjusius amžius, negalime nedėkoti Viešpačiui už tai, kad krikščionybė mūsų žemynui buvo pagrindinis tautų bei kultūrų vienybės ir žmogaus bei jo teisių visapusiško skatinimo veiksnys” (168).

Krikščioniškasis tikėjimas neabejotinai yra esminė ir lemiama europinės kultūros pamato dalis. Krikščionybė iš tiesų suteikia Europai pavidalą, įdiegdama tam tikras pamatines vertybes. Pati Europos modernybė, dovanojusi pasauliui demokratijos idealą ir žmogaus teises, semia savo vertybes iš krikščioniškojo paveldo. Europa veikiau apibūdintina ne kaip geografinė erdvė, bet kaip „pirmiausia kultūrinė ir istorinė sąvoka, nusakanti tikrovę, kaip žemynas atsiradusią krikščionybės vienijančiosios jėgos dėka – krikščionybės, mokėjusios suvienyti tautas bei kultūras ir artimai susijusios su visa Europos kultūra” (169).

Tačiau šiandienė Europa, būtent tuo momentu, kai tvirtina ir plečia savo ekonominę bei politinę vienybę, atrodo kamuojama gilios vertybių krizės. Kyla įspūdis, jog nors ir disponuodama didesniais ištekliais ji stokoja polėkio, kuris palaikytų bendrą projektą ir vėl teiktų jos piliečiams vilties pagrindą.

Naujasis Europos veidas

109. Dabartiniame transformacijos procese Europa pirmiausia pašaukta iš naujo atrasti savo tikrąją tapatybę. Nors jau ir yra tapusi labai įvairialypė, Europa turi statydinti naują vienybės įvairovėje modelį, sutaikintųjų tautų bendriją, atvirą kitiems žemynams bei įsitraukusią į dabartinius globalizacijos procesus.

Norėdama suteikti naujo polėkio savo istorijai, ji turi „pripažinti ir, vadovaudamasi kūrybinės ištikimybės dvasia, iš naujo atrasti pamatines vertybes, prie kurių įgijimo svariausiai prisidėjo krikščionybė ir kurios glaustai išreiškiamos teigiant asmens transcendentinį orumą, protą, laisvę ir demokratiją, teisinę valstybę bei politikos ir religijos perskyrą” (170).

110. Europos Sąjunga tebesiplečia. Trumpiau ar ilgiau šiame procese dalyvauti pašauktos visos tautos, besidalijančios tuo pačiu pamatiniu paveldu. Pageidautina, kad tas plėtimasis vyktų pagarbos visiems dvasia, vertinant naujų narių istorines bei kultūrines ypatybes, nacionalines tapatybes bei turtingą indėlį ir brandžiau įgyvendinant subsidiarumo bei solidarumo principus (171). Žemyno integracijos procese svarbu atsižvelgti į tai, jog Sąjunga nebus tvari, jei apsiribos vien geografiniais ir ekonominiais dėmenimis, todėl ji pirmiausia turėtų remtis sutarimu dėl teisėje ir gyvenime besireiškiančių vertybių.

Skatinti solidarumą ir taiką pasaulyje

111. Žodis „Europa” turėtų reikšti tą patį, ką ir žodis „atvirumas”. Nepaisant priešingų patirčių ir ženklų, kurių tikrai netrūko, to reikalauja pati jos istorija: „Europa tikrai nėra uždara ar izoliuota teritorija; ji radosi eidama už jūrų pas kitas tautas, kultūras, civilizacijas” (172). Štai kodėl Europa turi būti atviras ir svetingas žemynas, dabartinėmis globalizacijos sąlygomis ir toliau praktikuojantis ne tik ekonominio, bet ir socialinio bei kultūrinio bendradarbiavimo formas.

Žemynas, norėdamas, kad jo veidas tikrai būtų naujas, į šį reikalavimą turi atsiliepti pozityviai: „Europa negali užsisklęsti. Jai negalima ir nevalia nesidomėti likusiu pasauliu; priešingai, ji turi visiškai suvokti, jog kitos šalys, kiti žemynai laukia iš jos drąsių iniciatyvų, kuriomis būtų siekiama pasiūlyti neturtingiausioms tautoms priemonių jų plėtrai bei socialinei sąrangai ir statydinti teisingesnį bei broliškesnį pasaulį” (173). Norint tinkamai įgyvendinti tokią užduotį, būtina „permąstyti tarptautinį bendradarbiavimą kaip naują solidarumo kultūrą. Jeigu galvojama apie taikos ugdymą, bendradarbiavimas negali apsiriboti tik pagalba ar parama, ypač kai tikimasi sulaukti grįžtant pelno iš suteiktų išteklių. Veikiau šis bendradarbiavimas turi išreikšti konkretų apčiuopiamą įsipareigojimą solidarumui, kuris leistų vargingiesiems tapti savo plėtros veiksniais ir leistų kuo didesniam žmonių būriui konkrečiomis jų gyvenamomis ekonominėmis ir politinėmis sąlygomis veikti pagal žmogui būdingą kūrybingumą, nuo kurio priklauso ir tautų turtingumas” (174).

112. Be to, Europa turi aktyviai prisidėti prie globalizacijos skatinimo bei įgyvendinimo solidarumo dvasia. Globalizaciją kaip išankstinė sąlyga turi lydėti savotiška solidarumo globalizacija ir su ja susijusios nešališkumo, teisingumo ir laisvės vertybės, laikantis tvirto įsitikinimo, kad visuomenė ir valstybė, norėdamos laiduoti visos visuomenės pagrindinių poreikių patenkinimą, turi deramai kontroliuoti rinką (175).

Europa, kurią mums paliko istorija, yra išgyvenusi, ypač praėjusiame amžiuje, totalitarines ideologijas ir kraštutinius nacionalizmus, kurie, griaudami žemyno žmonių ir tautų viltį, kurstė tautų viduje ir tarp pačių tautų konfliktus, pasibaigusius pasibaisėtina dviejų pasaulinių karų tragedija (176). Neseni etniniai konfliktai, vėl sukruvinę Europos žemyną, parodė, kad taika trapi, kad ji reikalauja visų veiklaus įsipareigojimo ir kad ją įmanoma laiduoti tiktai atvėrus naujas mainų, atleidimo ir asmenų, tautų bei šalių susitaikinimo perspektyvas.

Tokiomis sąlygomis Europa su visais savo gyventojais privalo nenuilstamai statydinti taiką savo viduje ir visame pasaulyje. Šia proga pravartu priminti, „viena vertus, tai, kad nacionaliniai skirtingumai išlaikytini bei puoselėtini kaip europinio solidarumo pamatas, ir, kita vertus, tai, kad pati nacionalinė tapatybė įgyvendinama tiktai atsiveriant kitoms tautoms ir būnant solidariems su jomis” (177).
 

II. Europos statydinimas

Europos institucijų vaidmuo

113. Kuriant naują žemyno veidą, daugeliu esminių aspektų reikšmingas yra tarptautinių institucijų, daugiausia susijusių su Europos regionu ir čia veikiančių, vaidmuo. Jos darė poveikį istorinei įvykių raidai, neįsitraukdamos į karinio pobūdžio operacijas. Čia pirmiausia norėčiau paminėti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją, prisidedančią – taip pat žmogaus bei pagrindinių teisių apsauga ir skatinimu – prie taikos ir stabilumo palaikymo, ekonominio bei aplinkosauginio bendradarbiavimo.

Taip pat minėtina Europos Taryba, kuriai priklauso valstybės, pasirašiusios 1950 m. Europos pagrindinių žmogaus teisių apsaugos konvenciją ir 1961 m. socialinę chartiją. Prie jos prijungtas Europos žmogaus teisių teismas. Šios dvi institucijos siekia politinio, socialinio, teisinio ir kultūrinio bendradarbiavimo ir žmogaus teisių bei demokratijos skatinimo pagrindu įgyvendinti laisvės ir solidarumo Europą. Galiausiai Europos Sąjunga su savo Parlamentu, Ministrų Taryba ir Komisija siūlo integracijos modelį, kuris vis labiau tobulinamas tikintis vieną dieną priimti jį kaip bendrąjį pamatinį įstatymą. Šio organo tikslas yra įgyvendinti vis didesnę politinę, ekonominę ir monetarinę valstybių narių, dabartinių ir prisijungsiančių ateityje, vienybę. Šios įvairios institucijos kiekviena pagal savo savitą tapatybę skatina žemyno vienybę ir, žvelgiant giliau, tarnauja žmogui (178).

114. Europos institucijas ir įvairias Europos valstybes kartu su sinodo tėvais (179) raginu pripažinti tai, kad gera visuomenės tvarka turi šaknytis autentiškose etinėse bei pilietinėse vertybėse, kurios, kiek įmanoma, turėtų būti bendros piliečiams. Sykiu pažymėtina, jog tokios vertybės pirmiausia sudaro įvairių visuomeninių darinių paveldą. Svarbu, kad Europos institucijos ir valstybės pripažintų, jog tarp tokių visuomeninių darinių yra ir Bažnyčios bei bažnytinės bendruomenės, taip pat kitos religinės organizacijos. Kadangi jos jau egzistavo dar iki Europos tautų įsisteigimo, jų juo labiau nevalia nužeminti iki privačių įstaigų statuso; jų veikla, priešingai, ypač svari instituciniu matmeniu, ir į tai būtina rimtai atsižvelgti. Vykdydamos savo užduotis, įvairios valstybinės ir europinės institucijos turėtų būti įsisąmoninusios, jog jų teisinės sistemos visiškai gerbs demokratiją tik tada, kai numatys sveiko bendradarbiavimo (180) su Bažnyčiomis ir religinėmis organizacijomis formas.

Turėdamas prieš akis tai, ką pabrėžiau, norėčiau dar kartą kreiptis į Europos būsimosios Konstitucijos rengėjus, prašydamas paminėti joje Europos religinį ir pirmiausia krikščioniškąjį paveldą. Visiškai gerbdamas institucijų pasaulietiškumą, reiškiu pageidavimą pripažinti tris papildomus elementus: Bažnyčių ir religinių bendruomenių teisę laisvai organizuotis pagal savo pačių nuostatus bei įsitikinimus; pagarbą savitai religinių konfesijų tapatybei ir struktūrinio dialogo tarp Europos Sąjungos ir tų konfesijų galimybę; pagarbą teisiniams nuostatams, kuriais Bažnyčios ir religinės institucijos jau šiandien naudojasi valstybėse narėse (181).

115. Deklaruotas Europos institucijų tikslas yra žmogaus asmens teisių apsauga. Per tai jos prisideda prie vertybių ir teisės Europos statydinimo. Sinodo tėvai kreipėsi į atsakinguosius Europos pareigūnus akindami: „Pakelkite savo balsą, kai pažeidžiamos individų, mažumų ir tautų žmogaus teisės, pradedant teise laisvai išpažinti religiją; ypatingą dėmesį skirkite žmogaus gyvybės nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, taip pat santuoka grįstos šeimos klausimams. Tai yra pamatai, ant kurių stovi mūsų bendri Europos namai; <…> laikydamiesi teisingumo ir lygybės, jausdami didelį solidarumą, atsiliepkite į augantį migracijos reiškinį ir įžvelkite jame naujų Europos ateities resursų; visomis išgalėmis stenkitės, kad jaunimui būtų garantuota tikrai žmogiška ateitis per darbą, kultūrą ir moralinių bei dvasinių vertybių ugdymą” (182).

Bažnyčia naujajai Europai

116. Europai reikia religinio matmens. Kad būtų tokia „nauja”, koks yra Apreiškimo knygoje minimas „naujasis miestas” (plg. 21, 2), ji turi atsiverti Dievo veikimui. Viltis pastatydinti teisingesnį ir žmogaus vertesnį pasaulį neatsietina nuo suvokimo, kad žmogaus pastangos, jei jų nelydės dieviškoji parama, bus bergždžios, nes „jei Viešpats nestato namų, veltui triūsia tie, kurie juos stato” (Ps 127, 1). Norint, kad Europa būtų statoma ant tvirtų pamatų, būtina remtis autentiškomis vertybėmis, kurių pagrindą sudaro visuotinis dorovės įstatymas, įrašytas kiekvieno žmogaus širdyje. „Įgyvendinant šį didį projektą, krikščionims ne tik galima vienytis su visais geros valios žmonėmis, maža to, jie kviečiami būti savotiška to siela ir parodyti tikrąją žemiškojo miesto statymo prasmę” (183).

Viena ir visuotinė Katalikų Bažnyčia, visiškai esanti dalinėse Bažnyčiose, gali nepakartojamai prisidėti prie pasauliui atviros Bažnyčios statydinimo. Juk Bažnyčia teikia esminės vienybės kultūrinių išraiškų įvairovėje modelį, priklausomumo vienai visuotinei bendruomenei, besišaknijančiai vietinėse bendruomenėse, tačiau jomis neapsiribojančiai, suvokimą, jausmą, jog tai, kas vienija, pranoksta tai, kas skiria (184).

117. Santykių su viešąja valdžia srityje Bažnyčia nereikalauja grįžti prie konfesinės valstybės formų. Tačiau kartu ji nepritaria bet kuriam ideologiniam laicizmui ar priešiškai pilietinių institucijų ir religinių konfesijų perskyrai.

Vadovaudamasi bažnytinės bendruomenės ir politinės visuomenės sveiko bendradarbiavimo logika, Katalikų Bažnyčia įsitikinusi, jog gali savitai prisidėti prie vienijimosi perspektyvos, savo tradicijos bei socialinio mokymo principų dvasia siūlydama Europos institucijoms tikinčiųjų bendruomenių, kurios visuomenės humanizavimo siekia remdamosi vilties ženklinama Evangelija, indėlį. Atsižvelgiant į tai, būtina, kad įvairiose Europos instancijose bei institucijose būtų atitinkamai pasirengusių ir kompetentingų krikščionių, idant, gerbiant teisingą demokratinę dinamiką ir keičiantis pasiūlymais, būtų apibrėžtas bendras Europos gyvenimas, vis labiau gerbiantis kiekvieną vyrą bei moterį ir, vadinasi, atitinkantis bendrąjį gėrį.

118. Europa, pradedanti statydintis kaip „sąjunga”, vienybės siekti, kad galėtų būti tikri vilties liudytojai, skatina ir krikščionis. Šiuo atžvilgiu būtina tęsti ir plėtoti per pastarąjį dešimtmetį reikšmingų išraiškų įgijusį keitimąsi dovanomis. Toks keitimasis, praktikuojamas įvairią istoriją bei įvairias tradicijas turinčių bendruomenių, stiprina Bažnyčių įvairiose šalyse ryšius ir per susitikimus, dalijimąsi idėjomis ir tarpusavio pagalbą jas abipusiškai praturtina. Ypač brangintinas Rytų katalikų Bažnyčių kultūrinės bei dvasinės tradicijos siūlomas indėlis (185).

Svarbus vaidmuo ugdant šią vienybę tenka europiniams bažnytinės bendrystės organams, kurie ir toliau skatintini (186). Tarp jų ypatingas vaidmuo skirtinas Europos vyskupų konferencijų tarybai, įsipareigojusiai viso žemyno lygmeniu „skatinti vis didesnę bendrystę tarp vyskupijų ir nacionalinių vyskupų konferencijų, didinti krikščionių ekumeninį bendradarbiavimą, šalinti kliūtis, keliančias grėsmę taikos ateičiai ir tautų pažangai, stiprinti jausminį ir veiklųjį kolegialumą bei hierarchinę communio” (187). Taip pat minėtina Europos bendrijos vyskupų komisija, stebinti Europos Sąjungos tvirtėjimo bei plėtimosi procesus, skatinanti keitimąsi informacija ir koordinuojanti suinteresuotųjų Europos Bažnyčių pastoracines iniciatyvas.

119. Vienybės Europoje stiprėjimas duoda stimulą prisidėti prie integracijos bei susitaikinimo procesų teologiniu, dvasiniu, etiniu ir socialiniu dialogu (188). Iš tiesų „politinės vienybės link keliaujančioje Europoje nevalia leisti, kad būtent Kristaus Bažnyčia taptų nesantarvės ir nesantaikos veiksniu, nes tai būtų vienas didžiausių papiktinimų mūsų laikais” (189).

Evangelija – naujo Europos polėkio versmė

120. Europa privalo kokybiškai naujaip įsisąmoninti savo dvasinį paveldą. Toks polėkis gali kilti tik tuomet, jei mes iš naujo išgirstame Kristaus Evangeliją. Visiems krikščionims privalu stengtis patenkinti šį gyvenimo alkį bei troškulį.

Štai kodėl „Bažnyčia jaučiasi įpareigota energingai atnaujinti jai Dievo patikėtą vilties žinią” ir Europai pakartoti: „Viešpats, tavo Dievas, pergalę teikiantis galiūnas, yra tavyje” (Sof 3, 17). „Jo kvietimas vilčiai nesiremia utopistine ideologija. <…> Priešingai, tai Kristaus paskelbta žinia apie amžinąjį išganymą (plg. Mt 1, 15). Savo Viešpaties įgaliota, Bažnyčia kartoja šiandienei Europai: trečiojo tūkstantmečio Europa, ‘Nenuleisk rankų’ (Sof 3, 16); neprarask drąsos, nenupulk į mąstysenas ir gyvensenas, kurios neturi ateities, nes nesiremia nepajudinamu Dievo žodžio tikrumu!” (190).

Tęsdamas šį kvietimą, dar kartą kartoju tau, trečiojo tūkstantmečio pradžios Europa: „Atsigręžk į save! Būk savimi! Atrask savo ištakas! Atgaivink savo šaknis!” (191). Šimtmečių tėkmėje gavai krikščioniškojo tikėjimo lobyną. Jis grindė tavo socialinį gyvenimą Evangelijos principais ir jo pėdsakų aptinkama tavo tautų mene, literatūroje, mintyje ir kultūroje. Tačiau šis paveldas nepriklauso vien praeičiai; tai ir ateities projektas, perduotinas būsimoms kartoms, nes neišdildomai paženklino kartu Europos žemyną kūrusių asmenų bei tautų gyvenimą.

121. Nebijok! Evangelija nepriešinga tau, bet yra tavo pusėje. Tai patvirtina konstatavimas, kad krikščioniškasis įkvėpimas gali paversti politinių, kultūrinių ir ekonominių dėmenų visumą bendru gyvenimu, kur visi europiečiai jaustųsi kaip namie ir sudarytų tautų šeimą, galinčią vaisingai įkvėpti kitas pasaulio sritis.

Pasitikėk! Evangelijoje, kuri yra Jėzus, atrasi tvirtą ir tvarią viltį, kurios trokšti. Ta viltis pagrįsta Kristaus pergale prieš nuodėmę ir mirtį. Jis norėjo, kad pergalė priklausytų tau tavo išganymo bei džiaugsmo labui.

Būk tikra: vilties Evangelija nenuvilia. Tavo permainingoje vakarykštėje ir šiandienėje istorijoje tai – šviesa, apšviečianti bei rodanti tau kelią, jėga, palaikanti tave išbandymų laikais, naujo pasaulio pranašystė, naujos pradžios ženklas, kvietimas visiems, tikintiesiems ir netikintiesiems, sukti vis naujais keliais, vedančiais į „dvasios Europą”, siekiant paversti ją tikrais, gyvenimo džiaugsmo sklidinais „bendraisiais namais”.
 

PABAIGA

Patikėjimas Marijai

„Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule” (Apr 12, 1)

Moteris, slibinas ir kūdikis

122. Bažnyčios kelionę per istoriją lydi „ženklai”, kurie visiems regimi, tačiau turi būti paaiškinti. Tarp jų Apreiškimo knygoje pateikiamas danguje pasirodęs „didis ženklas”, kalbantis apie moters ir slibino kovą.

Saule apsisiautusi moteris, kuri kenčia sąrėmius (plg. Apr 12, 1–2), gali reikšti pranašų Izraelį, pagimdžiusį Mesiją, tą, „kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda” (Apr 12, 5; Ps 2, 9). Tačiau ji taip pat žymi Bažnyčią, Naujosios Sandoros tautą, kuri persekiojama ir kartu sergima Dievo. Slibinas yra „senoji gyvatė”, vadinama „velniu ir šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį” (Apr 12, 9). Kova yra nelygi: slibinas atrodo imąs viršų, toksai jis arogantiškas beginklės ir kenčiančios moters atžvilgiu. Tačiau nugali moters pagimdytas berniukas. Šioje kovoje tikra yra viena: didysis slibinas jau nugalėtas, „jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai” (Apr 12, 9). Savo mirtimi ir prisikėlimu jį nugalėjo Kristus, žmogumi tapęs Dievas, ir „Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu” (Apr 12, 11) – kankiniai. Ir nors slibinas tebesipriešina, nieko nebereikia bijoti, nes jis jau pralaimėjo.

123. Toks tikrumas gaivina keliaujančią Bažnyčią, kuri pasakojimą apie moterį ir slibiną visada skaito kaip savo istoriją. Moteris, pagimdžiusi berniuką, primena mums Mergelę Mariją, ypač tuo momentu, kai ji, persmelkta kančios Kryžiaus papėdėje, iš naujo gimdo Sūnų kaip šio pasaulio kunigaikščio nugalėtoją. Ji patikima Jonui, o šis savo ruožtu patikimas jai (plg. Jn 19, 26–27), ir ji taip tampa Bažnyčios Motina. Šis Marijos ryšys su Bažnyčia ir Bažnyčios – su ja geriau išryškina moters slėpinį: „Marija, būdama Bažnyčioje kaip Atpirkėjo Motina, motiniškai dalyvauja visą žmonijos istoriją trunkančioje ‘žūtbūtinėje kovoje su tamsos galybėmis’. Remiantis Bažnyčios tapatinimu su ‘moterimi, apsisiautusia saule’ (Apr 12, 1), galima teigti, kad ‘palaimintojoje Mergelėje Bažnyčia jau pasiekė tobulybę, kurioje ji yra be dėmės ir raukšlės’” (192).

124. Todėl visa Bažnyčia kreipia žvilgsnį į Mariją. Visame žemyne gausių Marijos šventovių dėka pamaldumas Marijai tarp Europos tautų labai gyvas ir paplitęs.

Bažnyčia Europoje, ir toliau nenukreipk kontempliacinio žvilgsnio nuo Marijos ir pripažink „jos motinišką buvimą ir pagalbą sprendžiant daugybę sudėtingų problemų, šiandien lydinčių paskirų žmonių, šeimų ir tautų gyvenimą”, ir jos pagalbą „krikščionių tautai nepaliaujamoje gėrio kovoje su blogiu, idant ji ‘nesukluptų’ ar, jei suklupo, ‘pakiltų’” (193).

Prašymas Marijai, vilties Motinai

125. Autentiškos meilės gaivinamoje kontempliacijoje Marija mums rodosi kaip pavidalas Bažnyčios, kuri, maitinama vilties, atpažįsta išganingą ir gailestingumo kupiną Dievo veikimą, per kurį suvokia savo pačios kelią ir visą istoriją. Marija ir šiandien mums padeda aiškinti visa, kas mums nutinka, remiantis jos Sūnumi Jėzumi. Būdama naujas, Šventosios Dvasios sukurtas kūrinys, Marija padeda augti mumyse vilties dorybei.

Į ją, vilties ir paguodos Motiną, kupini pasitikėjimo kreipiame savo prašymą: jai patikime Bažnyčios Europoje ateitį ir visų šio žemyno vyrų ir moterų ateitį:

Marija, vilties Motina,
ženk su mumis!
Išmokyk mus skelbti gyvąjį Dievą;
padėk mums liudyti Jėzų,
vienatinį Išganytoją;
padėk mums noriai tarnauti artimui,
svetingai sutikti stokojančius,
rūpintis teisingumu,
aistringai statydinti teisingesnį pasaulį;
užtark mus,
kurie darbuojamės istorijoje,
būdami tikri,
kad Tėvo planas taps tikrove.

Naujojo pasaulio aušra,
būk vilties Motina
ir mumis rūpinkis!
Rūpinkis, kad Bažnyčia Europoje
spindėtų Evangelija,
būtų tikra bendrystės vieta
ir gyventų savo užduotimi
skelbti, švęsti vilties Evangeliją
bei jai tarnauti
taikos ir visų džiaugsmo labui.

Taikos karaliene,
saugok trečiojo tūkstantmečio žmoniją!
Rūpinkis, kad visi krikščionys
pasitikėdami žengtų vienybės keliu
it žemyno santarvės raugas.
Rūpinkis, kad jaunuoliai,
ateities viltis,
dosniai atsilieptų į Jėzaus kvietimą;
rūpinkis, kad tautų vadovai
statydintų bendruosius namus,
kuriuose būtų gerbiamas
kiekvieno orumas ir teisės.

Marija, dovanok mums Jėzų!
Padėk mums juo sekti
ir jį mylėti!
Jis yra Bažnyčios,
Europos ir žmonijos viltis.
Jis gyvena su mumis, tarp mūsų,
savo Bažnyčioje.
Kartu su tavimi tariame:
„Ateik, Viešpatie Jėzau!” (Apr 22, 20).
Tegu šlovės viltis,
išlieta Jo mūsų širdyse,
duoda teisingumo ir taikos vaisių!

Duota Romoje, prie šventojo Petro, 2003 m. liepos 28 d., per šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės vigiliją, dvidešimt penktaisiais mano pontifikato metais.

JONAS PAULIUS II

(168) Jonas Paulius II. Pamokslas per Eucharistijos šventimą užbaigiant antrąjį ypatingąjį Vyskupų sinodo susirinkimą Europos klausimais (1999 10 23), 5: AAS 92 (2000), p. 179.
(169) Propositio 39.
(170) Ten pat.
(171) Plg. ten pat; Propositio 28.
(172) Jonas Paulius II. Laiškas kardinolui Miloslavui Vlkui, Europos vyskupų konferencijų tarybos prezidentui (2000 10 16), 7: Insegnamenti XXIII/2 (2000), p. 628.
(173) Ten pat.
(174) Jonas Paulius II. Žinia Pasaulinės taikos dienos proga (1999 12 08), 17: AAS 92 (2000), p. 367–368.
(175) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 03 01), 35: AAS 83 (1991), p. 837.
(176) Plg. Propositio 39.
(177) Antrasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Instrumentum laboris, 85: L’Osservatore Romano (1999 08 06), priedas, p. 17; Propositio 39.
(178) Plg. Jonas Paulius II. Kreipimasis į Europos parlamento prezidiumą (1979 04 05): Insegnamenti II/1 (1979), p. 796–799.
(179) Plg. Propositio 37.
(183) Jonas Paulius II. Laiškas kardinolui Miloslavui Vlkui, Europos vyskupų konferencijų tarybos prezidentui (2000 10 16), 4: Insegnamenti XXIII/2 (2000), p. 626.
(184) Plg. Pirmasis ypatingasis Vyskupų sinodo susirinkimas Europos klausimais. Baigiamasis pareiškimas (1991 10 13), 10: Ench. Vat. 13, 669.
(185) Plg. Propositio 22.
(186) Plg. ten pat.
(187) Jonas Paulius II. Kreipimasis į Europos vyskupų konferencijų tarybą (CCEE) (1993 04 16), 5: AAS 86 (1994), p. 229.
(188) Plg. Propositio 39d.
(189) Jonas Paulius II. Pamokslas per ekumeninę Žodžio liturgiją Vyskupų sinodo ypatingojo susirinkimo Europos klausimais proga (1991 12 07), 6: Insegnamenti XIV/2 (1991), p. 1330.
(190) Jonas Paulius II. Pamokslas per Eucharistijos šventimą pradedant antrąjį ypatingąjį Vyskupų sinodo susirinkimą Europos klausimais (1999 10 01), 3: AAS 92 (2000), p. 174–175.
(191) Kreipimasis į Europos valdžios organus ir Europos vyskupų konferencijų pirmininkus (1982 11 09), 4: AAS 75 (1983), p. 330.
(192) Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris Mater (1987 03 25), 47: AAS 79 (1987), p. 426.
(193) Ten pat, 52: loc. cit., p. 432; plg. Propositio 40.

© „Bažnyčios žinios“