„Bažnyčios žinios“. 2003 rugsėjo 30, Nr. 18. <<< atgal į numerio turinį

Tikroji meilė – tarnavimas

29 eilinis sekmadienis (B)
Mk 10, 35–45

Šios dienos Evangelija glaudžiai susijusi su Kristaus žodžiais apie kančią ir prisikėlimą. Šiandien vėl girdime žodžius apie kančių taurę. Kaip iš Evangelijos matome, apaštalai kol kas dar svajoja apie pasaulinę galybę. Jokūbas ir Jonas savo vaizduotėje jau mato galingą Kristaus karalystę su daugybe pavaldinių ir tarnų. O kad jie šioje karalystėje gautų garbingas tarnystes! Neslėpdami savo troškimo, apaštalai kreipiasi į Viešpatį: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam kairėje”.

Deja, apaštalai dar nedaug pažengę Jėzaus mokykloje. Jiems reikės daug ką sužinoti ir suprasti. Jie dar nežino, kad ir jiems savo kraują teks pralieti. Kol kas jų galvoje tuščios mintys. Jėzus švelniai mokiniams prikiša: „Nežinote, ko prašote”. Norėti Kristaus draugystės reiškia sekti jį ne tik Palmių sekmadienį, bet ir kančios penktadienį.

Apaštalai Kryžiaus prasmę suvokė tik patys patyrę, kad Jėzus prisikėlęs ir gyvas. Ateis laikas, kai jie vienas po kito išgers savo taurę ir bus krauju pakrikštyti. Bet kol kas Kryžiaus slėpinys jiems dar labai tolimas. Ir mūsų sąmonėje dažnai šis slėpinys stūkso kaip kliuvinys kelyje į tobulumą. Prigimtis trokšta garbės, malonumų, patogumų, linksmybių. „Duonos ir žaidimų!” – kažkada šaukė senosios Romos gyventojai. Ar ne tokie ir mes esame? Kas iš mūsų noriai klauso žodžių apie kryžių? Kristus kalbėjo: „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs”. Kokie svetimi šie žodžiai pasauliui! Pasak Pauliaus: „žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė” (1 Kor 1, 18). Net apaštalai dar gyvena šiuo pasauliu.

Brangūs apaštalai, Jonai ir Jokūbai, jūs dar mažai pažįstate Jėzų. Dar pabūkite jo mokykloje, dar padalyvaukite jo slaptingoje vakarienėje, dar palydėkite jį į Golgotos kalną, ir tik tada atsivers jums „Kryžiaus kvailystės” gelmės. Paaiškės ir žodžiai apie tarnavimą: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas, ir jų didžiūnai rodo jums savo galią. Ne taip bus su jumis! Kas iš jūsų įsigeis būti didžiausias, bus jūsų tarnas, ir kas panorės tarp jūsų būti pirmas, bus visų vergas”. Tai ne tiktai žodžiai. Visas Jėzaus gyvenimas yra tarnavimas. Prieš savo mirtį jis, tarsi testamentą, palieka gyvą pavyzdį, kurį Jonas aprašo tokiais žodžiais: „Vakarieniaujant, <…> Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas <…>. Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane Mokytoju ir Viešpačiu ir gerai sakote, nes aš toks esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau” (Jn 13, 2–15). Didysis popiežius Grigalius I, tapęs Petro įpėdiniu, pasivadino Servus servorum (tarnų tarnas). Tai gal pati gražiausia Romos vyskupo charakteristika. Deja, ne visi Bažnyčios atstovai buvo ištikimi Kristaus kojų plovimo pamokai. Istorija pateikia daug pavyzdžių, kai Petro soste sėdėjo ne ganytojai, bet politikai, kuriems rūpėjo valdžia, galia ir turtai. Bažnyčia ne kartą yra apgailėjusi savo atstovų kaltes ir klaidas.

Prieš 40 metų pasibaigęs Vatikano II Susirinkimas į Bažnyčios gyvenimą sugrąžino daug Evangelijos paskelbtų tiesų. Viena jų, gal pati svarbiausia, yra ta, kad buvo labai tvirtai pabrėžta visų Bažnyčios narių lygybė. Dokumente apie Bažnyčią randame tokius žodžius: „Kristuje ir Bažnyčioje nėra kokios nelygybės dėl kilmės ar tautybės, visuomeninės padėties ar lyties, nes „nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje <…>. Nors kai kurie Kristaus valia yra paskirti būti kitiems mokytojais, slėpinių perteikėjais ir ganytojais, visi yra lygūs orumu visiems tikintiesiems bendra veikla Kristaus kūno statyboje” (LG 32).

Šis Bažnyčios mokymas mums primena: viena, visi Bažnyčioje esame lygūs, antra, vis dėlto mus skiria tarnybos. Ne visi gali būti vyskupai, ne visi kunigai, bet visi yra lygūs Dievo vaikai, jeigu tik gyvena Dievo malonėje. Visos tarnybos Bažnyčioje yra tarnavimas. „Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam būtų tarnaujama, bet kad pats tarnautų ir savo gyvybės kaina daugybę išpirktų” (Mk 10, 45) Pasak Vatikano II Susirinkimo mokymo, „Bažnyčios ganytojai, sekdami Viešpaties pavyzdžiu, tegu patarnauja tarpusavyje ir kitiems tikintiesiems; o tikintieji uoliai teateina į pagalbą ganytojams ir mokytojams” (LG 32).

Ar šie Evangelijos reikalavimai neviršija žmogaus išgalių? Pereitą sekmadienį girdėjome tokius Viešpaties žodžius: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui”. Tikėkime, Dievui nėra negalimų dalykų. Trumpa, bet itin reikšminga šio sekmadienio Evangelija. Teišlieka mūsų sąmonėje Kristaus žodžiai: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visiems tetarnauja”.

Parengė V. S.

© „Bažnyčios žinios“