„Bažnyčios žinios“. 2003 gegužės 27, Nr. 10. <<< atgal į numerio turinį

Europa pabunda. O kaip mes?

Kardinolo A. J. Bačkio pranešimas minint organizacijos Renovabis veiklos dešimtmetį

Kelnas, 2003 m. gegužės 15 d.

Šiais metais Lietuvos valstybė mini ypatingą jubiliejų. Prieš 750 metų, popiežiaus malonės dėka, kunigaikštis Mindaugas tapo Lietuvos karaliumi ir atvedė mūsų tautą į krikščioniškos Europos valstybių šeimą.

Lietuva, kuri šimtmečius jautėsi ir laikyta Europos dalimi, buvo ne savo noru nuo jos izoliuota, ištremta į kitos civilizacijos erdvę. Šiandien lietuvių tauta rengiasi sugrįžti į savo namus, kaip mūsų tremtiniai sugrįžo iš Sibiro tremties. Mes norime sugrįžti į Europos namus orūs ir su viltimi, kad būsime nuoširdžiai priimti kaip vienos šeimos nariai, o ne kaip nelaukti, nemieli svečiai.

Žinoma, pagausėjus šeimai, padidėja ir jos išlaikymo našta, – tenka išmokti vieniems su kitais dalytis. Nenoriu kalbėti vien tik apie ekonomiką bei finansus. Tai laikini dalykai. Ne mažiau svarbu – gal net svarbiausia, – kad suvienytos Europos šeimos nariai mokėtų ir norėtų pasidalyti bendražmogiškomis, gyvenimiškomis bei dvasinėmis dovanomis.

Lietuvių tautos kraitis – skaudi patirtis, kaip visų užmiršta, pamesta, nesuprasta tauta sugebėjo išlikti ir išgyventi marksistine ideologija grindžiamos diktatūros priespaudą. Mes esame turtingi kankinių pralietu krauju, tačiau žaizdos, kurias paliko žmonių širdyse bei visuomenėje ilgai trukęs totalitarinis režimas, sunkiai ir skausmingai gyja. Meilė ir prisirišimas prie tikėjimo, Bažnyčios, šeimos, gimtosios žemės, prie savo kalbos ir kultūros padėjo išlikti tautai laisvais žmonėmis, o ne svetimųjų vergais.

Tikimės ir trokštame kartu statyti bendrus namus, kuriuose nebus valdžios diktato ir galingųjų prievartos, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų, klestės pagarba kiekvienam žmogui, kiekvienai tautai, ypač silpniausiems.

Jau trylikti metai lietuvių tauta tęsia savo sunkią ir vargingą kelionę per dykumą, trokšdama sugrįžti į savo namus. Ši ilgai trunkanti kelionė paruošė, užgrūdino ir padrąsino mus įsilieti į Vakarų Europos demokratinį gyvenimą.

Gerai suprantame, kad ne iš karto ir ne visi sugebėsime atrasti savo vietą, prisitaikyti prie naujų sąlygų, pagaliau, draugiškai sugyventi. Juk tai taip pat labai įprasta šeimos gyvenime. Tiek ateinančioms tautoms, tiek ir mus priimančioms iškils naujas iššūkis. Priimantiems naujas nares irgi teks šiek tiek prisitaikyti, pasistengti suprasti, priimti mūsų skirtingumą, ypatingumą. Tačiau tai yra puikus solidarumo egzaminas, kuriam ruošiamės mes visi.

Jūsų parinkta tema „Bundanti Europa“ teikia tvirtą viltį, kad sugebėsime atrasti vieni kitus, arčiau susipažinti ir susidraugauti. Lietuvai rūpi ne vien tik jos pačios ateitis. Mums rūpi, kokia bus visos Europos ateitis. Svarbu yra ne vien ekonominė Europos plėtra, bet ir tai, kad Europos namai stovėtų ant tvirtų pamatų, remtųsi etinėmis vertybėmis, kurias per amžius ugdė ir saugojo krikščionybė. Tik pamatinės vertybės – pagarba žmogaus orumui, gyvybės saugojimas, žmogaus prigimtį atitinkantis šeimos supratimas, tikėjimo laisvė ir religinių bendrijų vaidmens visuomenės gyvenime pripažinimas, solidarumas tarp žmonių ir tautų – garantuos Europos ateitį ir padarys jos namus jaukiais bei saugiais.

Lietuvos vyskupai savo kreipimesi į žmones rašė: „Europoje iš krikščioniškų šaknų išaugo pagarba žmogaus teisėms, socialinis teisingumas ir solidarumas, sąžinės laisvė, visų lygybė prieš įstatymą, valdžios tarnavimas savo žmonėms. Europos šalys vienijasi tam, kad šie idealai būtų geriau ginami, kad jų nenustumtų į šoną valstybių konfliktai, kaip buvo XX amžiuje. Priklausydami ES galėsime sėkmingiau ginti savo teises, garsiau skelbti savo požiūrį, skleisti savo patirtį ir tradicijas“.

Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, nors patyrė žiaurų ir ilgą persekiojimą, buvo prievarta atskirta nuo kitų Europos kraštų, nuo katalikybės lopšio – Romos, tačiau išliko ir tebėra žmonių prieglobstis, asmens teisių gynėja, krikščioniškų ir bendražmogiškų vertybių puoselėtoja. Lietuvai atgavus laisvę ir nepriklausomybę, pajutome Bažnyčios Europoje brolišką meilę, padrąsinimą, visokeriopą pagalbą ir globą. Ji padėjo mums ne tik atstatyti suniokotas bažnyčias, vienuolynus, socialinius centrus, bet ir pasiųsti jaunimą studijoms, kurios juos praturtino mokslo žiniomis, o dar svarbiau – kultūrine bei bendražmogiška patirtimi. Jau trylika metų tęsiasi broliškas bendradarbiavimas su Europos vietinėmis bažnyčiomis, kuris pagrįstas solidarumu, pagarba vieni kitiems, tikėjimo vienybės išlaikymu, o drauge – kiekvienos tautos kultūros gerbimu, tradicijų bei gražių papročių puoselėjimu.

Sovietinės okupacijos persekiojimai suartino Katalikų Bažnyčią bei kitas Lietuvos konfesijas, atvėrė joms kelią į sveiką ekumenizmą. Visos devynios valstybės pripažintos tradicinės religinės bendrijos (katalikų, ortodoksų, graikų apeigų katalikų, sentikių, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, žydų, musulmonų, karaimų) laisvai tvarkosi ir turi lygias teises.

Didžiausią džiaugsmą ir šviesiausias viltis Europos atžvilgiu puoselėja mūsų jaunimas. Jie tikisi gražesnės ateities. Atsivėrus sienoms, jie turės galimybę pažinti Europos šalių kultūrą, susidraugauti su savo bendraamžiais, studijuoti garbinguose Europos universitetuose, pasisemti patirties iš savo brolių, pagaliau, garbingai užsidirbti duoną. Atsiradus pirmoms galimybėms išvykti į užsienį, mūsų jaunimas buvo tarsi užkerėtas, kai pamatė jiems neįprastą gerovę, laisvę, daugybę galimybių, viliojančių pramogų. Kai kam tai susuko galvas, nes atrodė, kad visa tai pasiekti yra labai lengva, nereikalauja daug vargo ir aukos. Šiandien jau daug jaunų žmonių atsikvošėjo, atmetė miražus, išmoko atskirti pelus nuo grūdų, atsilaikyti prieš pinigo sudievinimą, pasaulio peršamas pagundas ir rinktis tikrąsias žmogiškas vertybes, kurias sukūrė Europa. Mes turime daug gabaus, darbštaus ir norinčio dirbti bei užsidirbti jaunimo, kuris savo gabumais, intelektu ir kūrybingumu gali reikšmingai pasitarnauti bendrajam Europos gėriui.

„Pabudome ir kelkimės“, – atgimimo aušroje sukurta daina lydėjo mus Baltijos kelyje, kai Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės susikibę rankomis sudarė gyvą laisvę mylinčių žmonių grandinę. Džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad Lietuva jau keliasi, kaip po žiemos miego pavasarį atbundanti gamta. Nors šis procesas negali būti greitas, tačiau jis patikimas ir viltingas. Keliasi ir kitos tautos, išsivadavusios iš okupantų vergijos. Mes trokštame sugrįžti į Europą kaip orios, nors ir suvargusios, trokštančios kurti ir dirbti, nors dar neturtingos, tautos. Solidarumas ir tiesa paremtas dialogas gali palengvinti tarpusavio supratimą. Pagarba kiekvienos tautos kultūrai, mūsų krikščioniškų šaknų gyvybingumo išsaugojimas turėtų tapti pamatiniu veiksniu kuriant Naujosios Europos ateitį.

Kardinolas Audrys Juozas BAČKIS

© „Bažnyčios žinios“