„Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!” (Lk 24, 4). Šiuos žodžius, atėjusios prie Kristaus kapo, išgirdo Evangelijos moterys. Baimė, nusivylimas, nuostaba prikaustė moteris prie tuščio kapo. Kur Jėzus?

Nepaisydamos sutrikimo ir išgąsčio, šios moterys priėmė pirmąją Prisikėlimo žinią. Jos įtikėjo iš mirties prisikėlusį Kristų.

Velyknakčio pamaldos prasidėjo tamsioje bažnyčioje. Tamsoje paskendęs altorius, paveikslai, statulos, žmonės. Kur Jėzus?

Kristus mums šviečia! – tamsą perskrodžia žiburiai, kurie, tarsi anuomet angelai, skelbia mums: „Jis prisikėlė”(Mk 16, 4).

Ši Žinia skamba visame pasaulyje liūdesį paversdama džiaugsmu, nusivylimą – pasitikėjimu, mirtį – nauju gyvenimu. Idant visa tai įvyktų, tereikia neieškoti Gyvo Kristaus tarp mirusiųjų – tarp įvaizdžių ir vizijų, kurias sukūrė mūsų vaizduotė.

Ar mažas žiburėlis, įneštas į tamsią bažnyčią, mums byloja apie gyvąjį Dievą? O kaip lengva susitelkti prie simbolių, susižavėti metaforomis, sureikšminti šventines detales ir pražiopsoti susitikimo su Kristumi momentą.

Kiekvienais metais girdime tą pačią Evangeliją. Kiekvienais metais šviesos spindulys nušviečia Bažnyčios kelią. Kiekvienais metais giedame: „Kristus mums šviečia!” Ar mūsų akys ir ausys ne per daug įprato prie keletą tūkstančių metų kartojamų žodžių?

Dvidešimt pirmojo amžiaus žmogus, užverstas žinių ir naujienų gausos, taip trokšta išgirsti kažką naujo, nepaprasto, stebuklingo, didingo… o gal ir naudingo?

Kodėl mūsų dienų žmogui sunku susitikti su Gyvuoju Dievu? Šis susitikimas kartu yra kvietimas pasikeisti, atsiversti, pradėti naują gyvenimą. Ar jūs įsivaizduojate, koks begalinis mūsų supratimo, mūsų tikėjimo šuolis turi įvykti!? Tikėjimas gimdo naują žmogų. O tai nėra lengva.

Mokiniams įtikėti Kristaus Prisikėlimu reikėjo netarpiško susitikimo. Tačiau „netikėliui Tomui” Jėzus ištarė: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę” (Jn 20, 29).

Mes esame tie „palaimintieji”. Šią naktį krikštydami naujus krikščionis ir atnaujindami savo Krikšto pažadus girdėjome klausimą: „Ar tikite Jėzų Kristų?”

Širdies gilumoje kiekvienas, net skeptiškiausias žmogus trokšta, kad Velykų stebuklas būtų tiesa. Tikėjimas ima augti iš troškimo. Dievas visada renkasi lėtą ir sunkų kelią, gerbdamas kiekvieno žmogaus laisvę.

Velykos keisti pasaulį pradėjo labai pamažu. Jėzų susitiko tik keletas žmonių. Būtent juos, įtikėjusius, Jis pasiuntė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15). Tikinčiaisiais save laikyti gali tik tie, kurie tiki Jėzaus Evangeliją.

Dėl šios Kristaus Evangelijos apaštalai nepabūgo mirties. Šią Evangeliją Bažnyčia skelbia jau du tūkstančius metų. Vienas dalykas – ją išgirsti, o visai kitas – ja gyventi. Tai įmanu tik įtikėjus. Deja, Evangelija niekuomet nebuvo patogi.

Todėl šiandien vis girdime Bažnyčią kaltinant tamsumu, atsilikimu, struktūrų sustabarėjimu. O pasaulis ieško „naujų dievų”. Ką ten mažas žiburys tylioje bažnyčioje palyginus su kurtinančiais fejerverkais… Ką ten Jėzaus Evangelija gausybės „parankių“ sveikatingų mokymų ir „naudingų” patarimų akivaizdoje…

Tačiau net po didžiausio fejerverko danguje lieka žibėti tik sidabrinės Paukščių tako smiltelės. O Bažnyčioje Kristaus vardu uždegto žiburio šviesa keliauja į gatves, ligonines, vargšų lūšnas, neįgaliųjų šeimas ir – dėl Jėzaus – uždega po mažą vilties žiburėlį visose kenčiančiose širdyse. Jose įvyksta tikrasis susitikimas su Prisikėlusiuoju Kristumi. Jam nereikia šnabždėti į ausį, kur atrasti duonos kąsnį ar vaistus, ar invalido vežimėlį… Jo įžvalgi paguoda pasiekia ir tuos, kurie išoriškai atrodo laimingi, tačiau viduje nešioja nepasitikėjimo savimi, nerimasties, nusivylimo pasauliu kirminą.

Tikėjimo šviesos paliesta žmogaus širdis yra jautri ir išradinga. Ji moka pasidalyti netrimituodama, ką gero padarė. Tokie žmonės nerenka išdalytos paramos kvitų ir juos išgyrusių laikraščių iškarpų, nepretenduoja į žemišką atlygį ar net privilegijas. Jie veikia nuolankiai ir kukliai, iš meilės Dievui bei artimui.

Žaibu kertančios prieštaringos informacijos svaiginamam žmogui tereikia vieno – TIKĖTI. Tikėti tuo, kad Dievas iš meilės mums atėjo į šią žemę prieš du tūkstančius metų ir paaukojo savo gyvybę, maža to – iki laikų pabaigos pasiliko su mumis Šventojoje Eucharistijoje.

Neieškokime Dievo ten, kur Jo nėra… Verčiau skelbkime Kristaus Prisikėlimą užmaršiam pasauliui, kuris, nors ir vadina save krikščionišku, bet taip greit pasiklysta tamsybėse, nusigręžęs nuo Kristaus šviesos.

Viena sena giesmė byloja: „Jei neįstengsi skelbti kaip Petras ir Paulius, eik namo ir savo kaimynams papasakok, kad Jėzus mirė už mus visus”.

Šioje naktyje jau girdėtais liturgijos žodžiais noriu išreikšti jums visiems savo šventinius linkėjimus:

„Garbingai prisikeliančio Kristaus šviesa teišsklaido mūsų proto ir širdies tamsą”.

Kardinolas A. J. Bačkis

© „Bažnyčios žinios“