Mes, Europos moterys ir vyrai, kaip piliečiai suvienyti tikėjimo į Jėzų Kristų, gerbiame vertybes tų, kurie tiki Dievą kaip tiesos, teisingumo, gėrio ir grožio šaltinį, ir drauge siekiame užmegzti dialogą taip pat su tais, kurie neišpažįsta šio tikėjimo, bet gerbia tas visuotines vertybes, – mes konstatuojame:

Šiuo momentu mes išgyvename ir stebime vykstantį Europos Sąjungos steigimo iš naujo ir plėtros procesą entuziastingai, viltingai ir tuo pat metu būdami susirūpinę.

Išgyvename entuziazmą suvokdami, ką reiškia daryti realią pažangą žvelgiant į vienybės, solidarumo, laisvės ir taikos idealus, davusius įkvėpimo Europos statybai nuo pat pradžių.

Išgyvename viltį dėl to, ką šis procesas gali reikšti plėtojant kokybiškai atnaujintą europinį gyvenimą, įstengiantį generuoti gyvenseną ir mąstyseną, labiau pritaikytą asmenybei, tokią, kuria Europa gali prisidėti prie žmonijos pažangos.

Esame susirūpinę, nes kasdieniame gyvenime matome, kiek Europos institucijos bei uždaviniai yra nutolę nuo Europos piliečių širdžių bei minčių. Esame susirūpinę taip pat dėl to, kad vienybė ir solidarumas įmanomi tik tokiu atveju, jei įsišaknys kiekvieno žmogaus, suvokusio, kad tai bus jam prasminga, sąmonėje. Mes taip pat matome, kad kai kuriais svarbiais aspektais siekiami tikslai yra nutolę nuo žmogiškosios brolybės idealo, davusio pradžią Europos vienybei. Idant tas entuziazmas išsipildytų, kad viltis būtų perkeista į tikrovę ir sunkumai būtų įveikti, krikščionių konventas Europai pareiškia:

1. Krikščioniškoji tikrovė yra ne tik Europos civilizacijos šaknys ir pagrindas, be kurio jos pamatai būtų nepaaiškinami ir neturėtų prasmės, bet ir bendruomeninė, vieša, gyva ir veikianti tikrovė, kurią kaip tokią turi priimti būsimoji Europos konstitucinė sutartis ir visi iš jos kylantys įstatymų principai. Neutralumas nereiškia daugumos Europos tautų krikščioniškosios savimonės socialinės dimensijos neigimo; tai šios dimensijos pripažinimas greta kitų visapusiškų religinių ir nereliginių sampratų, su kuriomis užmezgamas dialogas siekiant bendro Europos gėrio ir visuotinės brolybės.

2. Žmogaus asmens orumas visomis apimtimis privalo būti pripažintas kaip pagrindinis konstitucinis principas ir Europos statybos pamatas. Ir todėl turi būti taip pat pripažinta teisė plėtoti ir tobulinti savo asmenybę, siekiant bendrojo gėrio. Tobulintis, už šį procesą iš esmės mes atsakome kiekvienas, asmeniui privalo padėti tiek visuomenė, tiek valdžia.

3. Kiekvienas asmuo turi nepamatuojamą vertę ir siekia esminio tobulumo laisvai ir su meile atsiverdamas socialiniam bendrabūviui ir darbui, būdamas šeimoje ir tarnaudamas kitiems žmonėms. Per religiją žmogus gali siekti Dievo kaip transcendentinės tikrovės, kuris yra absoliučios asmens vertės pradas ir laiduotojas. Štai kodėl būsimoji Konstitucinė sutartis turi pripažinti šią kiekvieno asmens kaip vienintelės ir nepakartojamos būtybės aukščiausiąją tikrovę ir saugoti ją nuo esamų ir būsimų grėsmių pasinaudoti ja kaip priemone.

4. Valdžia, tarnaudama bendrajam gėriui, privalo garantuoti ir gerbti pamatines asmens teises. Šioje srityje teisė gyventi ir asmens fizinio bei dvasinio integralumo teisė yra kitų teisių principas. Todėl teisė gyventi turi būti gerbiama per visą egzistenciją, nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Tai taip pat apima reikalą saugoti embrioną nuo bet kurio kėsinimosi į jo integralumą ir nuo genetinių manipuliacijų, priešingų jo žmogiškajam orumui, taip pat poreikį apsaugoti senelius bei ligonius nuo bandymų fiziškai pašalinti juos dėl tariamų humanitarinių priežasčių. Visuomenė, pagrįsta solidarumu ir brolišku kitų priėmimu, – tokios mes privalome siekti Europai – turi technines ir socialines galimybes ieškoti kitokių būdų, kaip patenkinti vaikų, senelių ir ligonių poreikius. Visuomenėje, kurioje išgyvenamos agresyvumo situacijos, menkiausias gyvenimo prasmės pakeitimas, net kraštutiniais atvejais, kai kalbama apie pačius silpniausiuosius – negimusiuosius, senelius ar ligonius – generuoja kultūrą, niokojančią žmogaus orumą dėl tariamo naudingumo motyvų.

5. Būsimoje Konstitucinėje sutartyje Europa privalo pripažinti ir garantuoti ją sudarančių tautų teises: teisę egzistuoti, teisę į savo kalbą, kultūrą bei švietimą laikantis savo tradicijų, gerbiant visų, ypač mažumų teises.

6. Religijos laisvė yra pamatinė teisė, be kurios neįmanoma laisvė ir demokratija. Jos įgyvendinimas reikalauja teisės veikti pagal savo sąžinę. Jis taip pat reikalauja teisės viešai reikšti savo religinius įsitikinimus. Naujoji Konstitucinė sutartis privalo apimti eksplicitiškas nuorodas, būtinas šiai tikrovei pripažinti ir garantuoti jos organizavimą bei laisvą vykdymą, kad būtų galima pasiekti religinius tikslus gerbiant pamatines teises, puoselėjant struktūrinį dialogą su religinėmis konfesijomis ir pagarbiai atsižvelgiant į tą padėtį, kurią jos užima šalyse narėse. Religijos laisvės gynimas turi būti vienas iš Europos Sąjungos išorinės veiklos kriterijų.

7. Solidarumas yra pamatinis Sąjungos principas, jis turi būti suvokiamas ir taikomas trimis viena kitą papildančiomis kryptimis: ekonomiškai silpnesnių Sąjungos šalių atžvilgiu, kiekvienos šalies vargingiausių žmonių bei socialinių grupių atžvilgiu ir ekonomiškai silpniausių bei besiplėtojančių šalių atžvilgiu. Badas, marginalizacija, įmigrantų nušalinimas, materialusis ir socialinis skurdas yra pagrindiniai Sąjungos priešininkai joje pačioje ir likusiame pasaulyje. Naujoji Konstitucinė sutartis jų atžvilgiu privalo formuluoti aktyvius principus bei įsipareigojimus, kuriuos vėliau bendruomenė turi priimti ir įgyvendinti.

8. Santuoka ir šeima sudaro esminį branduolį, be kurio jokia visuomenė negali gyventi darnoje ir pusiausvyroje. Sąjungoje santuoka ir šeima privalo būti ypač globojamos tiek juridiniu, tiek ekonominiu požiūriu, pagal joms būdingą kompetencijos sritį, skiriant santuoką ir šeimą nuo kitų visuomenėje egzistuojančių ar galinčių egzistuoti sugyvenimo formų, taip pat plėtojant tokius darbo įstatymus, kurie garantuotų šeimyninio gyvenimo ir darbo tarpusavio papildomumą.

9. Europos Sąjunga turi būti statydinama asmenų bei žmonių grupių, į kurias natūraliai buriamasi, pilietinės laisvės pagrindu, pripažįstant pilietinės visuomenės vadovaujantį vaidmenį ir autonomiškumą. Valdžia privalo gerbti visuomeninę iniciatyvą, skatinti, kai ji yra nepakankama ir kai nėra kitų priemonių, ją pavaduoti. Šis subsidiarumo principas turi būti taikomas abiem aspektais: horizontaliai, laikantis visuomenės iniciatyvų pirmenybės valstybės iniciatyvų atžvilgiu, ir vertikaliai, įsikišant arčiausiai piliečių esančioms ir natūraliausioms viešosios valdžios institucijoms.

Ypač pabrėžtinas subsidiarumas ugdymo srityje. Europos Sąjunga turi skatinti ir būtinais ištekliais remti pilietinės visuomenės iniciatyvas šioje srityje, taip pat padėti tėvams, vykdantiems jų atsakomybei tenkantį vaikų ugdymo uždavinį, garantuojant jiems teisę laisvai rinktis ugdymo tipą, atitinkantį jų religinius, filosofinius ir pedagoginius įsitikinimus.

10. Ekonominė veikla turi siekti žmonių būvio pagerinimo ir plėtros, bet ne atvirkščiai, laikantis bendrojo gėrio ir socialinio teisingumo reikalavimų. Jokiomis aplinkybėmis žmonių negalima numenkinti iki gamybos priemonių; jie turi būti gamybos subjektas ir tikslas. Mūsų protas ir pasiekta technologijų pažanga privalo siekti šio tikslo pilnatvės vengiant trukdančio rungtyniavimo, išankstinių nuostatų dėl produktyvumo ar gamtosaugos, neapleidžiant būtinos socialinės įmonės atsakomybės.

11. Mes, žmonės, esame kūrinijos valdytojai, ir ši atsakomybė, taip pat mūsų solidarumas su ateities kartomis įpareigoja mus saugoti natūralią aplinką vietiniu, Europos ir pasaulio mastu ir imtis šiam siekiniui reikalingų įsipareigojimų.

12. Tarptautinis saugumas yra taikos ir teisingumo padarinys. Saugumo ugdymas reikalauja gebėjimo atleisti ir spręsti konfliktus, daugiausia susijusius su neteisingumu ir asmenų bei tautų pagrindinių teisių pažeidimu. Būsimoji Europos Konstitucija privalo atspindėti įsipareigojimą siekti taikos per teisingumą.

Barselona, 2002 m. gruodžio 8 d.
Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė

© „Bažnyčios žinios“