„Bažnyčios žinios“. 2003 vasario 14, Nr. 3. <<< atgal į numerio turinį


Popiežiškoji kultūros taryba
Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba

Jėzus Kristus – gyvojo vandens nešėjas
„Naujojo amžiaus“ (New Age)
krikščioniškasis apmąstymas
 

PRATARMĖ

Šioje studijoje gvildenamas sudėtingas „Naujojo amžiaus“ (New Age) reiškinys, darantis įtaką daugeliui šiuolaikinės kultūros aspektų.

Studija nėra galutinis dokumentas. Tai – darbo grupės naujųjų religinių sąjūdžių klausimais bendrų apmąstymų vaisius; darbo grupę sudaro kelių Šventojo Sosto dikasterijų – Popiežiškųjų kultūros ir tarpreliginio dialogo tarybų (kurios yra pagrindinės šio projekto redaktorės), Tautų evangelizacijos kongregacijos ir Popiežiškosios krikščionių vienybės skatinimo tarybos – etatiniai nariai.

Šie apmąstymai pirmiausia skirti pastoracijos darbuotojams, idant jie gebėtų paaiškinti, kuo „Naujojo amžiaus” sąjūdis skiriasi nuo krikščionių tikėjimo. Studija kreipia skaitytojų dėmesį į būdus, kuriais „Naujojo amžiaus” religingumas malšina mūsų dienų vyrų ir moterų dvasinį alkį. Būtina pripažinti, kad „Naujojo amžiaus” patrauklumą kai kuriems krikščionims iš dalies lemia jų pačių bendruomenėse tvyranti rimto dėmesio stoka temoms, tikrai sudarančioms katalikiškos sintezės dalį; tai žmogaus dvasinio matmens svarba ir jo integravimas į gyvenimo visumą, gyvenimo prasmės ieškojimas, ryšys tarp žmonių ir likusios kūrinijos, asmeninio bei socialinio keitimosi troškimas, racionalistinio ir materialistinio požiūrio į žmoniją atmetimas.

Šioje publikacijoje atkreipiamas dėmesys į poreikį pažinti bei suprasti „Naująjį amžių” kaip kultūrinę srovę, o turint galvoje katalikus, dar ir į būtinybę išmanyti autentišką katalikiškąjį mokymą bei dvasingumą, norint tinkami įvertinti šios srovės temas. Pirmuose dviejuose skyriuose „Naujasis amžius” apibūdinamas kaip daugiabriaunė kultūros tendencija, analizuojami šioje aplinkoje reiškiamų minčių pagrindiniai pamatai. Nuo trečiojo skyriaus pateikiamos kelios gairės „Naujojo amžiaus” reiškiniui tyrinėti lyginant jį su krikščioniškąja žinia. Taip siūlomos kelios pastoracinio pobūdžio rekomendacijos.

Norintieji giliau panirti į „Naujojo amžiaus” tyrinėjimus prieduose ras naudingų nuorodų. Tikimasi, kad šis darbas iš tiesų paakins tolesnėms studijoms, pritaikytoms įvairioms kultūrinėms aplinkoms. Taigi norime pagaląsti žvilgsnį tų, kurie ieško patikimų pilnatviškesnio gyvenimo gairių. Esame tikrai įsitikinę, jog daugelyje beieškančių mūsų amžininkų galima įžiūrėti autentišką Dievo troškulį. Popiežius Jonas Paulius II Jungtinių Amerikos vyskupų grupei yra pasakęs: „Ganytojai turi sąžiningai savęs paklausti, ar pakankamai skyrė dėmesio žmogaus širdies jaučiamam ‘gyvojo vandens’, kurio tegali duoti Kristus, mūsų Išganytojas (plg. Jn 4, 7–13), troškuliui”. Kaip ir popiežius, mes irgi norime remtis „amžinu Evangelijos žinios šviežumu ir jos gebėjimu perkeisti bei atnaujinti tuos, kurie ją priima” (AAS 86/4, 330).

1. APMĄSTYMŲ POBŪDIS

Šiais apmąstymais norima nubrėžti gaires katalikams, Bažnyčioje visais lygmenimis įsitraukusiems į Evangelijos skelbimą ir tikėjimo mokymą. Dokumente nepretenduojama išsamiai atsakyti į gausius „Naujojo amžiaus” iškeltus klausimus ar atsiliepti į kitas žmogaus amžinosios laimės, prasmės ir išgelbėjimo paieškos šiuolaikines apraiškas. Juo kviečiama suprasti „Naująjį amžių” ir įsitraukti į autentišką dialogą su tais, kurie paveikti „Naujojo amžiaus” minties. Dokumente pastoracijos darbuotojams padedama suprasti bei atsakyti į „Naujojo amžiaus” dvasingumą tiek parodant momentus, kuriais šis dvasingumas prieštarauja katalikų tikėjimui, tiek griaunant pozicijas, „Naujojo amžiaus” mąstytojų priešpriešinamas krikščioniškajam tikėjimui. Krikščionims pirmiausia būtina tvirtai remtis savo tikėjimu. Ant tokių sveikų pamatų jie gali statydinti gyvenimą, pozityviai atliepiantį kvietimą Pirmajame šv. Petro laiške: būkite „visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. Bet tai darykite švelniai ir atsargiai, turėdami gryną sąžinę” (1 Pt 3, 15 ir t.).

1.1. Kodėl dabar?

Trečiasis tūkstantmetis prasideda ne tik praėjus dviem tūkstančiams metų nuo Kristaus gimimo, bet ir laiku, kai, pasak astrologų, baigiasi Žuvų amžius – jiems žinomas kaip krikščionybės amžius. Šie apmąstymai skirti „Naujajam amžiui”, kuris savo vardą sieja su tuoj turinčiu prasidėti Vandenio amžiumi. „Naujasis amžius” yra vienas iš daugybės šiuolaikinę (ypač Vakarų) kultūrą bombarduojančių mėginimų paaiškinti šį istorijos metą, ir sunku aiškiai skirti, kas su krikščioniškąja žinia dera ir kas ne. Todėl, regis, dabar tinkamas momentas krikščionišku žvilgsniu peržvelgti „Naujojo amžiaus” mąstymą ir visą „Naujojo amžiaus” sąjūdį.

Teisingai sakyta, kad mūsų dienomis daugybė žmonių sklando tarp tikrumo ir netikrumo, ypač su jų tapatybe susijusiais klausimais (1). Kai kas teigia, jog krikščionių religija patriarchališka ir autokratiška, kad politinės institucijos negeba pagerinti pasaulio, kad oficialioji (įprastinė) medicina paprasčiausiai neįstengia žmonių veiksmingai gydyti. Tai, kad ankstesni esminiai visuomenės elementai šiandien laikomi nepatikimais ar stokojančiais autentiško autoritetingumo, pagimdė aplinką, kurioje žmonės, ieškantys prasmės ir jėgų gyventi, žvilgsnį kreipia vidun, į save. Taip pat dairomasi alternatyvių institucijų, kurios, tikimasi, turėtų atliepti giliausius žmonių poreikius. Chaotiškas ar menkai struktūruotas 8-ojo dešimtmečio alternatyviųjų bendruomenių gyvenimas užleido vietą drausmės ir struktūrų – tai aiškūs nepaprastai populiarių „mistinių” sąjūdžių raktiniai elementai – paieškai. „Naujasis amžius” daugiausia populiarus dėl to, kad malšina alkį, kurio numaldyti neįstengė pripažintos institucijos.

„Naujasis amžius” nemaža dalimi yra atsakas į šiuolaikinę kultūrą, tačiau daugeliu aspektų sykiu ir jos kūdikis. Renesansas ir Reformacija suformavo modernų Vakarų individą, kurio nepalenkia tokios išorinės įrąžos kaip valdžia ar tradicija; žmonės vis mažiau jaučia poreikį „priklausyti” institucijoms (dėl to vienatvė tapo didele šiuolaikinio gyvenimo rykšte) ir nelinkę „oficialių” sprendimų iškelti aukščiau už savuosius. Šį žmogaus kultą lydi religijos internalizacija, ruošianti dirvą „aš” sakralizacijai. Štai kodėl „Naujajam amžiui” būdinga daug vertybių, kurias propaguoja verslo kultūra ir „klestėjimo Evangelija” (apie ją daugiau bus pasakyta vėliau, 2.4 skyriuje), taip pat vartojimo kultūra, kurios įtaką aiškiai rodo spartus gausėjimas žmonių, tvirtinančių, jog krikščionybę ir „Naująjį amžių” įmanu sulydyti paimant iš abiejų tai, kas atrodo geriausia (2). Pravartu priminti, jog ir tam tikros pakraipos krikščionybėje peržengė tradicinio teizmo ribas perimdamos vienapusišką atogrąžą į save ir taip skatindamos sampratų sumaišymą. Svarbu pastebėti, kad tam tikrose „Naujojo amžiaus” praktikose Dievas sumenkintas iki individo sklaidos skatinimo funkcijos.

„Naujasis amžius” kreipiasi į žmones, persiėmusius šiuolaikinės kultūros vertybėmis, šventybe laikančius laisvę, autentiškumą, kliovimąsi savimi ir panašias vertybes. Jis kreipiasi į tuos, kuriuos trikdo patriarchatas. Jis „reikalauja ne daugiau tikėjimo kaip nuėjimas į kiną” (3) ir sykiu tikina patenkinąs žmonių dvasinius poreikius. Bet čia kyla esminis klausimas: kaip tiksliai suprantamas dvasingumas „Naujojo amžiaus” aplinkoje? Atsakymas iškelia aikštėn tam tikrus krikščioniškosios tradicijos ir to, kas vadinama „Naujuoju amžiumi”, skirtumus. Kai kurios „Naujojo amžiaus” atmainos naudojasi prigimties galiomis ir mėgina bendrauti su kitu pasauliu, kad sužinotų pavienių asmenų likimą ar padėtų jiems nusistatyti reikiamą dažnį, leidžiantį išgauti iš savęs ir aplinkybių visa, kas įmanoma. „Naujasis amžius” dažniausiai yra visiškai fatalistiškas. Krikščionybė, priešingai, kviečia žvelgti anapus savęs ir tolyn, į Dievo, kviečiančio mus gyventi meilės dialogu, „naująjį atėjimą” (4).

1.2. Komunikavimo priemonių amžius

Per kelis pastaruosius metus revoliucija komunikavimo technologijų srityje pagimdė visiškai naują situaciją. Lengvumas ir greitis, būdingi šiandieniam žmonių komunikavimui, yra viena iš priežasčių, kodėl „Naujajam amžiui” taip pavyko patraukti visų amžiaus tarpsnių ir visų sluoksnių žmones, kad sekantieji Kristumi nebežino, kaip į tai žiūrėti. Nepaprastai įtakus pirmiausia tapo internetas, ypač tarp jaunuolių, laikančių jį patogiu bei patraukliu informacijos radimo būdu. Tačiau tai taip pat yra klastinga dezinformacijos daugeliu religijos aspektų priemonė: ne viskas, kas pateikiama su „katalikiškumo” ar „krikščioniškumo” etikete, atspindi autentiškus Katalikų Bažnyčios mokymus, kita vertus, smarkiai gausėja „Naujojo amžiaus” svetainių, kurių spektras driekiasi nuo rimtų iki absurdiškų. Informacija apie krikščionybės ir „Naujojo amžiaus” skirtumus reikalinga kaip niekada, o ir žmonės turi teisę į tai.

1.3. Kultūrinis kontekstas

Nagrinėjant įvairias „Naujojo amžiaus” tradicijas, greitai paaiškėja, kad „Naujajame amžiuje” iš tiesų mažai esama ko nors nauja. Pavadinimas, regis, paplito per Rožės kryžininkus ir masonus Prancūzijos ir Amerikos revoliucijų laikotarpiu, tačiau tikrovė, kuri juo žymima, yra Vakarų ezoterikos, išaugusios iš gnosticizmo grupių pirmaisiais krikščionybės metais ir Europoje įsibėgėjusios Reformacijos laikotarpiu, šiandienis variantas. Ji plėtojosi lygiagrečiai su mokslinėmis pasaulio sampratomis ir buvo racionaliai pateisinta XVIII ir XIX amžių tėkmėje. Šį procesą lydėjo laipsniškas asmeninio Dievo atsisakymas ir dėmesio koncentravimas į kitas būtybes, kurios tradicinėje krikščionybėje yra Dievo ir žmonijos tarpininkės, vis originaliau jas adaptuojant ar pridedant naujų. Kita šiuolaikinės Vakarų kultūros tendencija, galingai prisidėjusi prie „Naujojo amžiaus” idėjų paplitimo, yra visuotinis pritarimas darvinistinei evoliucijos teorijai; kartu su slėpiningų dvasinių galių ar jėgų gamtoje akcentavimu tai sudarė pamatą to, kas šiandien laikoma „Naujojo amžiaus” teorija. Iš esmės „Naujasis amžiaus” susilaukė tokio didelio pripažinimo todėl, kad pasaulėžiūra, kuria jis rėmėsi, jau buvo plačiai pripažinta. Dirvą jau gerai buvo išpurenęs reliatyvizmas ir antipatija ar abejingumas krikščioniškajam tikėjimui. Be to, gyvai diskutuota, ar ir kokia prasme „Naująjį amžių” galima nusakyti kaip postmodernistinį reiškinį. „Naujojo amžiaus” minties ir praktikos egzistavimas bei aistringumas liudija žmogaus dvasios jaučiamą nenumaldomą transcendencijos ir religinės prasmės ilgesį, kuris ne tik yra šiuolaikinis kultūrinis reiškinys, bet reiškėsi senovės pasaulyje ir tarp krikščionių, ir tarp pagonių.

1.4. „Naujasis amžius“ ir katalikų tikėjimas

Net ir pripažinus, kad „Naujojo amžiaus” religiškumas kažkiek atitinka teisėtus dvasinius žmogiškosios prigimties troškimus, būtina konstatuoti, jog tokie bandymai tai daryti prieštarauja krikščioniškajam apreiškimui. „Alternatyvių” kelių į dvasingumą trauka vis stipresnė pirmiausia Vakarų kultūroje. Viena vertus, tarp katalikų labai madingos tapo naujos asmens psichologinio savęs įtvirtinimo formos – net rekolekcijų namuose, seminarijose ir vienuolių ugdymo institucijose. Sykiu vis labiau ilgimasi bei domimasi senųjų laikų išmintimi bei apeigomis; tai viena iš ezoterikos bei gnosticizmo smarkaus populiarėjimo priežasčių. Daugelį žmonių ypač traukia tai, kas – teisingai ar neteisingai – vadinama „keltiškuoju” dvasingumu (5), taip pat senovės tautų religijos. Knygos ir kursai apie dvasingumą bei senovines ar Rytų religijas virto klestinčiu verslu ir komerciniais sumetimais dažnai siūlomos su „Naujojo amžiaus” etikete. Tačiau sąsajos su tomis religijomis ne visada aiškios ir net dažnai neigiamos.

Tinkamu krikščionišku žvilgsniu žvalgant „Naujojo amžiaus” mintį ir praktiką, negalima neįžiūrėti, kad „Naujasis amžius”, panašiai kaip antrojo ir trečiojo amžiaus gnosticizmas, yra savotiška teiginių, kuriuos Bažnyčia įvertino kaip klaidingus, santrauka. Jonas Paulius II įspėja apie senųjų gnostinių idėjų grįžimą prisidengus vadinamuoju „Naujuoju amžiumi”. „Neapgaudinėkime savęs, jog tai atnaujins religiją. Tai tėra naujas būdas gnosticizmui praktikuoti – ta dvasios nuostata, kai Dievo gilaus pažinimo vardu galiausiai jo Žodis iškreipiamas ir pamainomas vien žmogiškaisiais žodžiais. Gnosticizmas niekada iki galo nebuvo palikęs krikščionybės teritorijos, jis visada šalia krikščionybės gyvavo, kartais įgydamas filosofinio sąjūdžio, tačiau dažniau religijos ar parareligijos, aiškiai, net jei tai ir nebuvo skelbiama, prieštaraujančios esminiams krikščionybės elementams, pavidalą” (6). Pavyzdys gali būti eneagrama, charakterio analizė remiantis devyniais tipais, kuri, jei taikoma kaip dvasinio augimo priemonė, daro krikščioniškojo tikėjimo mokymą bei praktiką dviprasmiškus.

1.5. Skatinantis iššūkis

„Naujojo amžiaus” religiškumo traukos nevalia nuvertinti. Krikščioniškojo tikėjimo turinį menkai išmanant, kartais klaidingai manoma, jog krikščionių religija neįkvepia gilaus dvasingumo, ir todėl to ieškoma kitur. Tiesa, kai kas skelbia, kad „Naujasis amžiaus” jau baigiasi ir kalba apie „kitą” amžių (7). Kalbama apie krizę, ėmusią ryškėti 10-ojo dešimtmečio pradžioje Jungtinėse Valstijose, tačiau sykiu pripažįstama, jog tokia „krizė”, ypač už anglakalbio pasaulio ribų, gali ateiti ir vėliau. Vis dėlto knygynai, radijo stotys ir nesuskaičiuojamų savipagalbos grupių gausa daugybėje Vakarų miestų ir miestelių liudija ką kita. Atrodo, jog bent jau šiandien „Naujasis amžius” tebėra kupinas jėgų ir sudaro neatsiejamą dabartinio kultūrinio peizažo dalį.

„Naujojo amžiaus” sėkmė yra iššūkis Bažnyčiai. Žmonės jaučia, kad krikščionių religija nebeteikia jiems – ir galbūt niekada neteikė – to, ko jiems tikrai reikia. Ieškojimas, žmones dažnai nuvedantis į „Naująjį amžių”, yra autentiškas gilesnio dvasingumo, to, kas paliestų jų širdis ir įprasmintų painų ir dažnai atstumiantį pasaulį, troškimas. Yra tiesos kritikoje, kurią „Naujasis amžius” taiko „kasdienio gyvenimo, filosofijos ir net medicinos ir psichiatrijos materializmui; redukcionizmui, atsisakančiam atsižvelgti į religines ir antgamtines patirtis; industrinei nežaboto individualizmo kultūrai, mokančiai savanaudiškumo ir nekreipiančiai dėmesio į kitus žmones, ateitį ir aplinką” (8). Problemos, kurias kelia „Naujasis amžius”, gimsta iš alternatyvių atsakymų į gyvenimo klausimus. Jei Bažnyčia nenori būti kaltinama kurtumu žmonių troškimams, ji dėl savo narių privalo padaryti du dalykus: dar giliau įleisti šaknis į savo tikėjimo pamatus ir išgirsti žmonių širdyse dažnai tylų šauksmą, nuvedantį juos kitur, jei į jį neatsiliepiama Bažnyčioje. Visa tai kviečia dar artimiau vienytis su Kristumi ir būti pasirengusiems juo sekti, nes jis yra tikrasis kelias į laimę, tiesą apie Dievą ir gyvenimo pilnatvę visiems, kurie pasiruošę atsiliepti į jo meilę.

2. „NAUJOJO AMŽIAUS“ DVASINGUMAS: APŽVALGA

Krikščionys daugelyje Vakarų šalių ir vis daugiau kitose pasaulio srityse dažnai susiduria su įvairiais „Naujuoju amžiumi” vadinamo reiškinio aspektais. Daugelis jų norėtų sužinoti, kaip būtų geriausiai artintis prie tokio vienu metu viliojančio, sudėtingo, nepagaunamo ir kartais trikdančio reiškinio. Šiais apmąstymais krikščionims bandoma padėti:

– nustatyti besiplėtojančios „Naujojo amžiaus” tradicijos elementus;
– nurodyti elementus, nesuderinamus su krikščioniškuoju apreiškimu.

Šiuo pastoraciniu atsaku į šiandienį iššūkį nepretenduojama pateikti išsamų „Naujojo amžiaus” reiškinių sąrašą, nes toks bandymas baigtųsi storu tomu, o ir informacijos apie tai nesunkiai galima susirasti kitur. Norint nešališkai pasverti „Naująjį amžių”, nedarant iš jo karikatūros, labai svarbu šį sąjūdį tinkamai suprasti. Būtų neišmintinga ir neteisinga sakyti, kad visa, kas susiję su „Naujuoju amžiumi”, yra gera arba visa yra bloga. Vis dėlto, turint priešais akis „Naujojo amžiaus” religiškumą pagrindžiančią viziją, tenka pripažinti, jog apskritai tai sunku suderinti su krikščioniškuoju mokymu ir dvasingumu.

„Naujasis amžius” nėra sąjūdis ta prasme, kuri paprastai būdinga sąvokai „naujasis religinis sąjūdis”, jis taip pat nėra tai, kas paprastai žymima „kulto” ir „sektos” sąvokomis. Plintantis kultūrose per tokius įvairius reiškinius kaip muzika, filmai, seminarai, studijų grupės, rekolekcijos, terapijos ir daugelis kitokių renginių bei įvykių, jis yra daug labiau pasklidas ir neformalus, net jei kai kurios religinės ar parareliginės grupės sąmoningai įtraukia „Naujojo amžiaus” elementų, ir kai kas yra pareiškęs, jog „Naujasis amžius” buvo idėjų šaltinis įvairioms religinėms ir parareliginėms sektoms (9). „Naujasis amžius” yra ne vieningas ir vienarūšis sąjūdis, bet veikiau palaidas praktikuotojų, nusiteikusių mąstyti globaliai, bet veikti lokaliai, tinklas. Žmonės, kurie yra šio tinklo dalis, nebūtinai vienas kitą pažįsta ir retai susitinka, jei apskritai susitinka. Mėgindami išvengti painiavos, kurią gali sukelti sąvoka „sąjūdis”, kai kas „Naująjį amžių” vadina „aplinka” (milieu) (10) arba „auditorijos kultu” (audience cult) (11). Tačiau taip pat buvo pabrėžiama, jog „tai yra labai rišli minties srovė” (12), sąmoningas iššūkis moderniai kultūrai. „Naujasis amžius” yra sinkretiška struktūra, apimanti daug įvairių elementų, leidžianti dalytis interesais ar ryšiais labai skirtingais laipsniais ir įvairiais įsipareigojimo lygmenimis. Daug tendencijų, praktikų ir požiūrių, kokiu nors būdu susijusių su „Naujuoju amžiumi”, iš tiesų yra plačios ir nesunkiai identifikuojamos reakcijos į paplitusią kultūrą dalis, todėl žodis „sąjūdis” nėra visiškai netinkamas. Jį galima taikyti „Naujajam amžiui” ta pačia prasme, kokia jis taikomas kitiems platiems socialiniams sąjūdžiams, kaip antai Pilietinių teisių ar Taikos sąjūdžiams; kaip ir šie, „Naujasis amžius” apima margą visumą žmonių, vienijamų pagrindinių sąjūdžio tikslų, tačiau labai skirtingai įsipareigojusių ir labai skirtingai suprantančių specifinius klausimus.

Posakis „Naujojo amžiaus religija” problemiškesnis, todėl geriausia jo vengti, nors „Naujasis amžius” dažnai būna atsakas į žmonių religinius klausimus bei poreikius ir kreipiasi į tuos, kurie mėgina atrasti arba susigrąžinti dvasinį savo gyvenimo matmenį. Vengti sąvokos „Naujojo amžiaus religija” nereiškia abejoti gyvenimo prasmės ieškojimo autentiškumu; tuo atsižvelgiama į tai, kad daugelis įsitraukusiųjų į „Naujojo amžiaus” sąjūdį patys rūpestingai skiria „religiją” ir „dvasingumą”. Daugelis yra atmetę organizuotąją religiją, nes ji, jų akimis, neįstengė atsiliepti į jų poreikius, ir būtent dėl to jie ėmę ieškoti „dvasingumo” kitur. Be to, „Naujasis amžius” tvirtai įsitikinęs, jog konkrečių religijų laikas pasibaigęs, todėl kalbėti apie šį sąjūdį kaip apie religiją prieštarautų jo paties savivokai. Kita vertus, visiškai pagrįsta talpinti „Naująjį amžių” platesniame ezoterinio religiškumo, kurio patrauklumas tebedidėja, kontekste (13).

Pravartu paminėti problemą, būdingą pačiai šiai studijai. Keldama tikslą suprasti ir įvertinti reiškinį, kuris iš esmės yra žmogiškosios patirties turtingumo aukštinimas, ji gali susilaukti kritikos, jog neįstengia teisingai pasverti kultūrinio sąjūdžio, kurio esmė būtent ir yra ištrūkti iš to, kas laikoma varžančiomis racionalaus diskurso ribomis. Iš tiesų ši studija pirmiausia yra krikščionims adresuojamas kvietimas rimtai traktuoti „Naująjį amžių” ir pradėti kritinį dialogą su žmonėmis, žvelgiančiais į tą patį pasaulį iš labai skirtingų perspektyvų.

Pastoracinis Bažnyčios veiksmingumas trečiajame tūkstantmetyje nemažai priklauso nuo gerų Evangelijos žinios perteikėjų parengimo. Tai, kas čia toliau pateikiama, yra atsakas į daugelio nurodytus sunkumus, kylančius susidūrus su labai sudėtingu ir nepagaunamu „Naujojo amžiaus” reiškiniu. Tai – mėginimas suprasti, kas yra „Naujasis amžius”, ir nustatyti klausimus, į kuriuos jis skelbiasi atsakąs. Išleista puikių knygų ir kitokių studijų, kuriose apžvelgiamas visas reiškinys arba išsamiai aiškinami tam tikri aspektai; kai kurios jų nurodytos priede. Tačiau jose ne būtinai žvelgiama krikščioniškojo tikėjimo akimis. Šiuo dokumentu norima padėti katalikams atrasti raktą, įgalinantį suprasti pamatinius „Naujojo amžiaus” principus, idant jie tada gebėtų krikščioniškai įvertinti „Naujojo amžiaus” elementus, su kuriais jiems tenka susidurti. Būtina pažymėti, jog daugelis atmeta terminą „Naujasis amžius”, pirmenybę teikdami „alternatyviojo dvasingumo” sąvokai, kuri laikoma tikslesne ir ne taip ribojančia. Pastebėtina ir tai, jog daugeliui reiškinių, minimų šiame dokumente, nebus prisegama kokia nors etiketė, tikintis, glaustumo sumetimais, kad skaitytojai atpažins reiškinį ar reiškinius, kuriuos pagrįstai galima bent susieti su bendruoju kultūriniu sąjūdžiu, dažnai vadinamu „Naujuoju amžiumi”.

2.1. Kuo naujas „Naujasis amžius“?

Daugeliui terminas „Naujasis amžius” aiškiai žymi reikšmingą istorijos posūkio tašką. Anot astrologų, šiuo metu gyvename Žuvų amžiuje, kuriame vyravo krikščionybė. Tačiau Žuvų amžius trečiojo tūkstantmečio pradžioje turėtų užleisti vietą Vandenio „Naujajam amžiui” (14). „Naujojo amžiaus” sąjūdyje Vandenio amžiui svarbus vaidmuo skiriamas daugiausia dėl teosofijos, spiritualizmo, antroposofijos ir jų ezoterinių pirmtakų įtakos. Žmonės, pabrėždami tuoj įvyksiančią pasaulio permainą, dažnai išreiškia tokios permainos – ne tiek paties pasaulio, kiek mūsų kultūros, būdo, kuriuo santykiaujame su pasauliu, – troškimą; tai ypač aiškiai matyti iš tų, kurie kelia naujos gyvenimo paradigmos idėją. Tai patraukli prieitis, nes, kai kurių jos atmainų teigimu, žmonės nesitenkina pasyviu stebėjimu, bet veikliai prisideda prie kultūros kitimo bei naujos dvasinės sąmonės radimosi. Kitos atmainos labiau akcentuoja nenumaldomą gamtinių ciklų seką. Kad ir kaip būtų, Vandenio amžius yra vizija, ne teorija. Tačiau „Naujasis amžius” yra plati tradicija, apimanti daugybę idėjų, neturinčių tiesioginės sąsajos su pervarta iš Žuvų amžiaus į Vandenio amžių. Esama santūrių, tačiau gana bendrų ateities vizijų, numatančių, jog greta pavienių religijų egzistuos planetinis dvasingumas, planetinės politinės institucijos papildys lokalesnes, globaliniai ekonominiai dariniai pasidarys demokratiškesni bei labiau paveikiami žmonių balso, daugiau dėmesio bus skiriama bendravimui ir švietimui, požiūris į sveikatą derins oficialiąją mediciną ir savigydą, savivoka taps androginiškesnė, rasis sistemų, susiejančių mokslą, mistiką, technologiją ir ekologiją. Tai vėlgi liudija didelį žmonių giminės ir planetos pilnatviško bei sveiko gyvenimo troškimą. Iš tradicijų, įsiliejančių į „Naująjį amžių”, galima paminėti okultines senovės Egipto praktikas, kabalizmą, ankstyvą krikščioniškąjį gnosticizmą, sufizmą, druidų žinias, keltiškąją krikščionybę, viduramžišką alchemiją, renesansinį hermetizmą, dzenbudizmą, jogą ir t. t. (15)

Tad „Naujojo amžiaus” „naujovė” – „ezoterinių ir pasaulietinių elementų sinkretizmas” (16); jų sampyna virsta plačiai paplitusia nuojauta, jog prisiartino esminių permainų, paliesiančių individus, visuomenę ir pasaulį, metas. Kaitos poreikis reiškiasi įvairiopai; pabrėžiamas perėjimas:

– nuo mechaninės Niutono fizikos prie kvantinės fizikos;
– nuo modernybei būdingo proto aukštinimo prie jausmo, emocijos ir patirties vertinimo (tai dažnai vadinama persijungimu iš „smegenų kairiojo pusrutulio” racionaliojo mąstymo į „smegenų dešiniojo pusrutulio” intuityvųjį mąstymą);
– nuo vyriškumo ir patriarchalumo vyravimo prie moteriškumo individuose ir visuomenėje aukštinimo.

Tokiuose kontekstuose dažnai vartojama „paradigmos kaitos” sąvoka. Kai kada aiškiai suponuojama, kad tokia kaita ne tik pageidaujama, bet ir neišvengiama. Tokį kaitos troškimą grindžiantis modernybės atmetimas nėra naujas; tai galima nusakyti kaip „šiuolaikinį pagoniškų religijų atgaivinimą, įsiterpiant Rytų religijų, šiuolaikinės psichologijos, filosofijos, mokslo bei 6-ajame ir 7-ajame dešimtmetyje išsirutuliojusios kontrkultūros įtakai” (17). „Naujasis amžius” liudija ne ką kitą, kaip kultūrinę revoliuciją, vakarietiškos kultūros vyraujančių idėjų ir vertybių atmetimą, kai jo paties idealistiškas kritiškumas paradoksaliai yra tipiškas jo kritikuojamos kultūros bruožas.

Pravartu tarti kelis žodžius apie paradigmos kaitos sąvoką. Ją išpopuliarino Thomas Kuhnas, amerikiečių mokslo istorikas, paradigmą laikęs „įsitikinimų, vertybių, technikų ir t. t., bendrų kokios nors bendruomenės nariams, visuma” (18). Vienai paradigmai mainant kitą, vyksta ne laipsniška raida, bet iš pagrindų pasikeičia visa perspektyva. Tai tikra revoliucija, ir Kuhnas pabrėžia, kad besivaržančios paradigmos yra nebendramatės ir negali koegzistuoti. Tad mintis, jog paradigmos kaita religijos bei dvasingumo srityje tėra naujas tradicinių įsitikinimų išdėstymo būdas, nėra teisinga. Iš tikrųjų randasi nauja pasaulėžiūra, verčianti suabejoti ne tik ankstesnės vizijos turiniu, bet ir jos pamatų aiškinimu. Galbūt geriausias pavyzdys, turint priešais akis „Naujojo amžiaus” ir krikščionybės santykį, yra visiškas Jėzaus Kristaus gyvenimo ir reikšmės pertaisymas. Abi vizijos viena su kita nesuderinamos (19).

Mokslui ir technologijai aiškiai nepavyko duoti visko, ką jie kadaise, regis, žadėjo, todėl žmonės, ieškodami prasmės bei išlaisvinimo, atsigręžė į dvasinę sritį. „Naujasis amžius”, kaip žinome, kilo iš ieškojimo ko nors, kas būtų žmoniškiau ir gražiau už engiančią, atstumiančią gyvenimo Vakarų visuomenėje patirtį. Jo pirmųjų reiškėjų paieškos laukas buvo labai platus, todėl jo požiūris tapo itin eklektiškas. „Naująjį amžių”, tiesa, galima laikyti vienu iš „grįžimo prie religijos” ženklų, tačiau tai tikrai nėra grįžimas prie ortodoksinių krikščioniškųjų mokymų bei išpažinimų. Pirmieji šio „sąjūdžio” įsiskverbimo į Vakarų kultūrą simboliai buvo garsusis Woodstocko festivalis, 1969 metais įvykęs Niujorko valstijoje, ir miuziklas Hair („Plaukai”), pateikęs pagrindines „Naujojo amžiaus” temas embleminėje dainoje Aquarius („Vandenis”) (20). Tačiau tai tebuvo ledkalnio viršūnė; jo matmenys išryškėjo tiktai palyginti neseniai. 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečio idealizmas kai kur tebegyvas, bet šiandien jis traukia daugiausia nebe paauglius. Ryšiai su kairuoliška politine ideologija išblėso, haliucinacijas keliantiems narkotikams irgi nebeteikiama tokia reikšmė kaip anksčiau. Nuo to laiko nutiko tiek daug dalykų, jog visa tai seniai nebeatrodo revoliucinga; tvaria vyraujančios kultūros dalimi tapo anksčiau kontrkultūros ribų neperžengusios „dvasinės” ir „mistinės” tendencijos, veikiančios tokias įvairias gyvenimo sritis kaip medicina, mokslas, menas ir religija. Vakarų kultūra šiandien persiėmusi miglotesne politine ir ekologine sąmone, visai šiai kultūrinei kaitai smarkiai paveikus žmonių gyvenimo būdus. Kai kas linksta manyti, jog „Naujojo amžiaus” „sąjūdis” ir yra būtent tasai didysis perėjimas į tai, kas laikoma „nepalyginti geresniu gyvenimo būdu” (21).

2.2. Ką „Naujasis amžius” skelbiasi siūląs?

2.2.1. Žyniavimas: turi būti angelas

Vienas dažniausiai pasitaikančių „Naujojo amžiaus” „dvasingumo” elementų yra domėjimasis neįprastais reiškiniais, ypač paranormaliomis esybėmis. „Mediumais” laikomi asmenys tikina, jog per transą – „Naujojo amžiaus” reiškinį, vadinamą laidininkavimą (channeling), – kurio metu mediumas gali prarasti savo kūno bei gebėjimų kontrolę, jų asmenybę užvaldo kita esybė. Tokių seansų dalyviai paprastai noriai pripažįsta, kad tokie reiškiniai išties esą dvasiniai, tačiau, nepaisant viso kalbėjimo apie meilę ir šviesą, kyla ne iš Dievo… Galbūt teisingiau tai vadinti ne dvasingumu griežtąja šio žodžio prasme, bet šiuolaikine spiritualizmo forma. Kiti bičiuliai ir patarėjai iš dvasinio pasaulio yra angelai (tapę naujos knygų bei atvaizdų pramonės centriniu objektu). „Naujajame amžiuje” apie angelus kalbama nesistemingai; perdėm tikslios perskyros šioje srityje kartais laikomos menkai naudingomis, nes „kiekvienoje visatos oktavoje esti daugybė vadovų, esybių, energijų ir būtybių lygmenų <…>. Su jais visais įmanu susisiekti renkantis pagal savo paties traukos ir atostūmio mechanizmus” (22). Šių dvasinių esybių dažnai šaukiamasi „nereliginiais” motyvais, idant jos padėtų atsipalaiduoti siekiant priimti geresnį sprendimą ar geriau kontroliuoti savo gyvenimą bei karjerą. Dar viena „Naujojo amžiaus” patirtis, kuria giriasi „mistikais” besivadinantys žmonės, yra susijungimas su dvasiomis, kurios moko per tam tikrus žmones. Galiausiai kai kurios gamtinės dvasios apibūdinamos kaip galingos energijos, glūdinčios gamtos pasaulyje ir „vidinėse plotmėse”, kurios prieinamos atliekant tam tikrus ritualus, vartojant narkotikus ir taikant kitas technikas, skirtas sąmonės būklėms perkeisti. Akivaizdu, kad bent teoriškai „Naujasis amžius” dažnai nepripažįsta jokio kito dvasinio autoriteto, išskyrus asmeninę vidinę patirtį.

2.2.2. Dermė ir supratimas: gerieji virpesiai

Tokie skirtingi reiškiniai kaip Findhorno sodas ir Feng Shui (23) kiekvienas savaip rodo dermės su gamta ar kosmosu svarbą. „Naujajame amžiuje” neskiriama gera ir bloga. Žmogaus veiksmai yra arba apšvietimo, arba neišmanymo vaisius. Todėl nieko negalima smerkti ir niekam nereikia atleisti. Tikėjimas blogio buvimu tegali pagimdyti neigiamybę ir baimę. Atsakas į neigiamybę yra meilė. Tačiau tai nėra meilė, kuri paverstina darbais; tai daugiau dvasios nuostata. Meilė yra energija, aukšto dažnio virpesiai, o laimės, sveikatos ir sėkmės paslaptis – gebėjimas prie to prisiderinti, atrasti savo vietą didžiojoje būties grandinėje. „Naujojo amžiaus” mokytojai ir gydytojai skelbiasi duodą raktą, leidžiantį surasti visų visatos elementų atitiktis, idant žmonės galėtų moduliuoti savo gyvenimo toną ir būti tobuloje dermėje tarpusavyje ir su viskuo, kas juos supa. Kiekvieno autoriaus teorinis fonas vis dėlto yra skirtingas (24).

2.2.3. Sveikata: auksinis gyvenimas golden living”)

Oficialioji (įprastinė) medicina šiandien linkusi apsiriboti konkrečių, atskirų ligų gydymu, nesistengdama visumiškiau pažvelgti į asmens sveikatą: tai dažnai kelia suprantamą nepasitenkinimą. Alternatyviosios terapijos taip nepaprastai išpopuliarėjo todėl, kad skelbiasi žvelgiančios į visą asmenį ir skiriančios dėmesį visuminiam išgydymui (healing), o ne ligos pagydymui (curing). Holistinė sveikatos samprata, kaip žinoma, reikšmingą vaidmenį gydant kūną teikia psichikai. Teigiama, jog asmens dvasinis ir fizinis aspektai susiliečią imuninėje sistemoje ar indiškoje čakros sistemoje. „Naujojo amžiaus” akimis, liga ir kančia randasi iš prigimčiai prieštaraujančio elgesio; dermė su prigimtimi leidžia tikėtis daug sveikesnio gyvenimo ir net materialinio klestėjimo; kai kurie „Naujojo amžiaus” gydytojai net tikina, kad neišvengiama nėra nė mirtis. Plėtodami savo žmogiškąjį potencialą, galime susiliesti su savo vidiniu dieviškumu ir tomis savo dalimis, kurios buvo slopinamos ar tapusios susvetimėjusios. Taip pirmiausia atsitinka esant perkeistosioms sąmonės būklėms (Altered States of Consciousness [ASC]), kurios pasiekiamos arba narkotikais, arba įvairiomis sąmonės plėtimo technikomis, ypač „transpersonalinės psichologijos” kontekste. Perkeistųjų sąmonės būklių specialistu dažnai laikomas šamanas, gebantis tarpininkauti tarp dvasių bei dievų transpersonalinės srities ir žmonių pasaulio.

Holistinės terapijos atmainų įvairovė gana didelė; vienos kilusios iš senovės kultūrinių, religinio ar ezoterinio pobūdžio, tradicijų, kitos susijusios su psichologinėmis teorijomis, 1960–1970 metais išplėtotomis Esalene. „Naujasis amžius” garsėja plačiu praktikų spektru, kaip antai akupunktūra, biofeedback, chiropraktika, kineziologija, homeopatija, iridologija, masažas ir įvairios bodywork technikos (orgonomija, Feldenkraiso metodas, refleksiologija, rolfing, poliarumo masažas, terapeutinis lytėjimas ir t. t.), meditacija ir vizualizacija, mitybinės terapijos, psichinis gydymas, įvairios vaistažolinės medicinos atmainos, gydymas kristalais, metalais, muzika ar spalvomis, reinkarnacinės terapijos ir galiausia dvylikos etapų programos ir savipagalbos grupės (25). Išgijimo šaltinis, tikinama, esąs mumyse, to pasiekiama prisiliečiant prie savo vidinės arba kosmoso energijos.

Kalbėdamas apie tai, kad gera sveikata prailgina gyvenimą, „Naujasis amžius” pateikia Rytų formulę, įvilktą į Vakarų sąvokas. Iš pradžių reinkarnacija priklausė induistinei cikliškumo minčiai ir rėmėsi tuo, kad atman, arba dieviškasis asmenybės branduolys (vėliau jiva sąvoka), keliaudavo iš kūno į kūną sukdamasis kančios rate (samsara), pavaldžiame karma dėsniui ir susijusiame su elgesiu praėjusiuose gyvenimuose. Viltį sudaro galimybė atgimti geresnės būklės arba galiausiai išvis išsilaisvinti iš būtinybės gimti iš naujo. Daugelyje budizmo tradicijų iš kūno į kūną keliauja ne siela, bet sąmonės kontinuumas. Dabartinis gyvenimas įstatytas į potencialiai begalinį kosminį procesą, apimantį net dievus. Vakaruose nuo Lessingo epochos reinkarnacija buvo suprantama daug optimistiškiau, kaip laipsniškas mokymosi ir individo realizavimosi procesas. Spiritualizmas, teosofija, antroposofija ir „Naujasis amžius” – visi reinkarnaciją laiko dalyvavimu kosminėje evoliucijoje. Toks pokrikščioniškas požiūris į eschatologiją atrodo atsakantis į neišspręstus teodicėjos klausimus ir panaikina pragaro sąvoką. Sielai atsiskyrus nuo kūno, galima apžvelgti visus praėjusius gyvenimus, o jai susijungus su nauju kūnu – išvysti būsimą naują gyvenimą. Ankstesni gyvenimai žmonėms prieinami per sapnus ir meditacijos technikas (26).

2.2.4. Vientisumas: magiška kelionė į nežinomybę

Vienas pagrindinių „Naujojo amžiaus” sąjūdžio užsiėmimų yra „vientisumo” paieška. Akinama įveikti visas „dualizmo” formas, nes tokie dalijimai yra nesveikas menkai apšviestos praeities vaisius. Dalijimai, kuriuos, „Naujojo amžiaus” sekėjų manymu, būtina įveikti, apima realų Kūrėjo ir kūrinio skirtingumą, taip pat realią žmogaus ir gamtos, dvasios ir materijos perskyrą – visa tai klaidingai laikoma dualizmo formomis. Dažnai teigiama, jog dualistinės tendencijos galiausiai kyla iš žydiškų-krikščioniškų Vakarų civilizacijos šaknų, tuo tarpu jas teisingiau būtų sieti su gnosticizmu, pirmiausia manichėjizmu. Mokslo revoliucija ir modernusis racionalizmas ypač kritikuojami dėl polinkio į fragmentiškumą, kai organinės visybės trakuojamos kaip mechanizmai, kuriuos įmanu suskaidyti iki smulkiausių sudedamųjų dalių ir per tai paaiškinti ir tendenciją dvasią suvesti į materiją, dvasinei tikrovei – įskaitant sielą – tampant vien kontingentiniu iš esmės materialių procesų „epifenomenu”. Visose šiose srityse „Naujojo amžiaus” siūlomos alternatyvos vadinamos „holistinėmis”. Holizmas ženklina „Naujojo amžiaus” sąjūdį pradedant domėjimusi holistiniais gydymais ir baigiant vieningos sąmonės ieškojimu, nuo ekologijos įsisąmoninimo iki jungimosi į globalinį tinklą idėjos.

(Tęsinys kitame numeryje)
 

Nuorodos

(1) Paul Heelas. The New Age Movement. The Celebration of the Self and the Sacralization of Modernity. Oxford (Blackwell) 1996, p. 137.
(2) Plg. P. Heelas. Op. cit., p. 164 ir toliau.
(3) Plg. P. Heelas. Op. cit., p. 173.
(4) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Dominum et vivificantem (1986 05 18), 53.
(5) Plg. Gilbert Markus OP. „Celtic Schmeltic”, (1): Spirituality, vol. 4, November-December 1998, N°21, p. 379–383, ir (2): Spirituality, vol. 5, January-February 1999, N°22, p. 57–61.
(6) Giovanni Paolo II. Varcare la soglia della speranza. Milano (Mondadori) 1994, p. 99.
(7) Pirmiausia plg. Massimo Introvigne. New Age&Next Age. Casale Monferrato (Piemme) 2000.
(8) M. Introvigne. Op. cit., p. 267.
(9) Plg. Michel Lacroix. L’Ideologia della New Age. Milano (Il Saggatiore) 1998, p. 86. Žodis „sekta” čia vartojamas ne pejoratyvine prasme ir žymi sociologinį reiškinį.
(10) Plg. Wouter J. Hanegraaff. New Age Religion and Western Culture. Esotericism in the Mirror of Secular Thought. Leiden-New York-Köln (Brill) 1996, p. 377 ir kitur.
(11) Plg. Rodney Stark and William Sims Bainbridge. The Future of Religion. Secularisation, Revival and Cult Formation. Berkeley (University of California Press) 1985.
(12) Plg. M. Lacroix. Op. cit., p. 8.
(13) Tai aiškiai sakoma šveicarų „Theologie für Laien” kurse, pavadintame Faszination Esoterik. Plg. „Kursmappe 1 – New Age und Esoterik”, skaidres lydintis tekstas, p. 9.
(14) Terminas vartojamas The New Age Magazine, kurį jau 1900 metais Jungtinių Valstijų pietinėje jurisdikcijoje leido Ancient Accepted Scottish Masonic Rite, pavadinime. Plg. M. York. „The New Age Movement in Great Britain”: Szygy. Journal of Alternative Religion and Culture, 1:2-3 (1992), Stanford CA, p. 156, pastaba Nr. 6. Kada tiksliai įvyks pervarta į „Naująjį amžių“ ir kokia bus jos prigimtis, skirtingi autoriai aiškina įvairiai; pervartos laikas nurodomas tarp 1967 ir 2376 metų.
(15) 1977 m. pabaigoje Marilyn Ferguson dviems šimtams dešimčiai „asmenų, įsitraukusių į socialinę transformaciją”, jos taip pat vadinamų „Aquarian Conspirators” („Vandenio sąmokslininkais”), išsiuntinėjo anketą. Įdomu štai kas: „Respondentų paprašius išvardyti asmenis, kurių idėjos per asmeninius kontaktus arba raštus yra padariusios jiems įtakos, dažniausiai – rikiuojant pagal dažnumą – minėti: Pierre’as Teilhard’as de Chardinas, C. G. Jungas, Abrahamas Maslow, Carlas Rogersas, Aldousas Huxley, Robertas Assagioli ir J. Krishnamurti. Kiti dažnai minėti asmenys yra šie: Paulis Tillichas, Hermannas Hesse, Alfredas Northas Whiteheadas, Martinas Buberis, Ruth Benedict, Margaret Mead, Gregory Batesonas, Tarthangas Tulku, Alanas Wattsas, Sri Aurobindo, Swami Muktananda, D. T. Suzuki, Thomas Mertonas, Willisas Harmanas, Kennethas Bouldingas, Elise Boulding, Erichas Frommas, Marshallas McLuhanas, Buckminsteris Fulleris, Fredericas Spiegelbergas, Alfredas Korzybski, Heinzas von Foersteris, Johnas Lilly, Werneris Erhardas, Oscaras Ichazo, Maharishi Mahesh Yogi, Josephas Chiltonas Pearce’as, Karlas Pribramas, Gardneris Murphy ir Albertas Einsteinas”: The Aquarian Conspiracy. Personal and Social Transformation in Our Time. Los Angeles (Tarcher) 1980, p. 50 (past. 1) ir p. 434.
(16) W. J. Hanegraaff. Op. cit., p. 520.
(17) Irish Theological Commission. A New Age of the Spirit? A Catholic Response to the New Age Phenomenon. Dublin 1994, 4 skyrius.
(18) Plg. The Structure of Scientific Revolutions. Chicago (University of Chicago Press) 1970, p. 175.
(19) Plg. Alessandro Olivieri Pennesi. Il Cristo del New Age. Indagine critica. Cittą del Vaticano (Libreria Editrice Vaticana) 1999, passim, bet ypač p. 11–34; taip pat žr. 4 skirsnį toliau.
(20) Pravartu priminti šios giesmės žodžius, greitai įsirėžusius į ištisos kartos Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje dvasią: „Kai Mėnulis įžengs į septintą dangų, o Jupiteris susilygiuos su Marsu, tada taika planetoms rodys kelią, meilė ves žvaigždes. Štai aušta Vandenio amžiaus <…>. Vyraus santarvė ir supratingumas, simpatija ir pasitikėjimas; nebebus melo ar pajuokos – auksinis gyvenimas (golden living), vizijų svajos, mistinis kristalinis apreiškimas ir tikras dvasios išlaisvinimas. Vandenis <…>”.
(21) P. Heelas. Op. cit., p. 1 ir toliau. 1978 m. rugpjūčio mėnesį žurnalas, leidžiamas Berkeley Christian Coalition, taip rašė: „Vos prieš dešimt metų madingas narkotinis hipių dvasingumas ir Vakaruose besidarbuojančių jogos mokytojų misticizmas neperžengė kontrkultūros ribų. Šiandien ir viena, ir kita įsiliejo į vyraujančią mūsų kultūrinio mentaliteto srovę. Mokslas, medicinos profesijos, menai, nekalbant jau apie psichologiją ir religiją, – visi ėmėsi iš pagrindų pertvarkyti savo pamatines prielaidas”. Citata iš: Marilyn Ferguson. Op. cit., p. 370 ir toliau.
(22) Plg. Chris Griscom. Ecstasy is a New Frequency: Teachings of the Light Institute. New York (Simon & Schuster) 1987, p. 82.
(23) Žr. Naujojo amžiaus sąvokų žodynėlį šio dokumento § 7.2.
(24) Plg. W. J. Hanegraaff. Op. cit., 15 skyrius (“The Mirror of Secular Thought”). Atitikčių sistema aiškiai paveldėta iš tradicinės ezoterikos, tačiau turi naują reikšmę tiems, kurie (sąmoningai ar nesąmoningai) vadovaujasi Swedenborgu. Kadangi, pasak tradicinės ezoterinės doktrinos, kiekviename gamtiniame elemente slypi dieviška gyvybė, gamta Swedenborgui yra negyvas gyvojo dvasinio pasaulio atspindys. Ši idėja yra postmodernistinio požiūrio į pasaulį kaip atkerėtą ir įvairių mėginimų jį „iš naujo užkerėti” šerdis. Blavatskaja atmetė atitiktis, tuo tarpu Jungas pabrėžtinai reliatyvizavo priežastingumą atitiktimis paremtos ezoterinės pasaulėžiūros naudai.
(25) W. J. Hanegraaff. Op. cit., p. 54–55.
(26) Plg. Reinhard Hümmel. „Reinkarnation”. Leidinyje: Hans Gasper, Joachim Müller, Friederike Valentin (eds.). Lexikon der Sekten, Sondergruppen und Weltanschauungen. Fakten, Hintergründe, Klärungen. Freiburg-Basel-Wien (Herder) 2000, 886–893.

© „Bažnyčios žinios“