Bažnyčios žinios. 2002 gruodžio 14, Nr. 23. Homilijos

„Bažnyčios žinios“. 2002 gruodžio 14, Nr. 23. <<< atgal į numerio turinį

DIEVO MEILĖS LAIŠKAS

Kalėdų dienos Mišios
Iz 42, 7–10; Žyd 1, 1–6; Jn 1, 1–18

„Žodis tapo kūnu”– tai yra viena iš sensacingiausių žmonijos istorijoje paskelbtų žinių. Ši Kalėdų naujiena yra tokia svarbi, kad tiesiog netelpa į galvą. Mūsų protas per menkas sutalpinti Kalėdų žinią. Jos suvokimo raktas glūdi mūsų širdyje. Patį gražiausią kalėdinį pasveikinimą ir meilės laišką mums parašė pats Dievas. Žmogaus laiškas paprastai yra dovana kitam. Akys nušvinta džiaugsmu radus lauktą bičiulio laišką – nesvarbu, ar pašto dėžutėje, ar kompiuterio ekrane. Kai kurie laiškai pažadina skausmingus atsiminimus, primena neužgijusias žaizdas. Gauname oficialių pranešimų apie tarnybinius pakeitimus, atsisveikinimo laiškų, gedulingų pranešimų. Džiaugsmu šviečia pakvietimai į vestuves ar krikštynas. Tačiau labiausiai visus džiugina tie laiškai, kuriuose nieko neprašoma, neįpareigojama, o tiesiog paprasčiausiai paliudijamas draugiškas ryšys, pasitikėjimas, primenama tarpusavio malda. Savo Kalėdiniu meilės laišku, kurį sudaro tik vienas Žodis, tapęs kūnu, Dievas sutirpdė Senojo Testamento ledus. Dievo ir žmonių santykiai nuo šiol statomi ant naujo kertinio akmens, kuris daugeliui tampa suklupimo akmeniu. Šį akmenį kai kurie statytojai norėtų atmesti, tačiau ant jo pastatytos Bažnyčios neįveikia žemiškosios galybės. Išminties knygoje rašoma: „Kai visa buvo apgaubusi švelni tyla ir naktis jau buvo įpusėjusi, tavo visagalis Žodis žengė iš dangaus” (Išm 18, 14). Šis pažadas išsipildė Kalėdų įvykyje: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų”. Dievas apima viską, jam nieko neprideda tapimas žmogumi. Jis tapo žmogumi tik dėl mūsų. Dievo domėjimasis mumis nereiškia, kad jis pasiunčia keletą draugiškų dovanėlių, pats pasilikdamas kažkur toli. Jis įeina į mūsų situaciją. Jis rašo mums dievišką meilės laišką, kuriame dovanoja mums save patį – kaip žmogus. Dievas Jėzuje Kristuje priima žmogišką vardą ir žmogišką veidą.

Šių dienų žmogus vis dažniau pasijunta esąs anoniminės masės dalis. Rinkodaros specialistai tyrinėja anoniminių vartotojų elgsenos tendencijas. Reklamos meistrai žino, kokiais triukais patraukti dėmesį. Žiniasklaidos produktai okupuoja mintis ir vaizduotę, o automobilių srautai kemša miestų gatves. Kas gi gali domėtis atskiro žmogaus likimu? Tačiau mūsų pasaulis nėra atsitiktinumas, kosminės energijos padarinys. Pasaulį rankose laiko Asmuo, „palaikantis savo galingu žodžiu visatą”.

Kalėdinis Dievo meilės laiškas laukia mūsų atsakymo. Jis prasideda nuo tų dalykų ir rūpesčių, kuriems šiomis dienomis skiriame daugiau laiko bei dėmesio. Šiandien, rašydami laiškus kitiems, naudojamės proga juos padrąsinti. Ar mūsų rašomi žodžiai tikrai kyla iš širdies, ar paprasčiausiai naudojamės gatavais štampais ir kopijomis? Gal mūsų laiškai yra nepriekaištingos formos ir pilni gražbylystės. Pasitikrinkime, ar jie tikrai atitinka mūsų širdies nuostatas, ar šie popieriniai pinigai tikrai padengti meilės auksu? Juk rašydami norime, kad adresatai rimtai priimtų kiekvieną žodį. Ko verti žodžiai, ištarti vėjais ar užrašyti ant visa pakenčiančio popieriaus? Mūsų laiškuose turi atsispindėti Kristaus parašytasis meilės laiškas. Šį Jono evangelijos prologe užrašytą laišką Kristus vėliau užantspaudavo savo krauju: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15, 13). Dievas laukia mūsų atsakymo į jo laišką. Šiame dalyke negali pavaduoti nei šeimos narys, nei sekretorė – kiekvienas turime atsakyti pats. Atsakymas į Dievo meilės laišką gali būti toks įvairus, kokia turtinga yra žmogiškųjų veidų įvairovė.

Tarp daugybės pavyzdžių galima paminėti vieną asmeninį atsakymą į Dievo meilės laišką, kuriame atsispindi jau į praeitį benugrimztančio XX amžiaus dramatizmas – tai šventosios Editos Štein gyvenimas. Jos proto ir širdies ledus tolydžio tirpdė meilės laiškas, kurį Dievas adresavo jos jaunatviško polėkio ir tiesos ieškojimo kupinai širdžiai. Didžioji gyvenimo paieška baigėsi galutiniu krikščionybės suradimu per Kalėdas. Po to ji pasakojo apie savo mąstymo kelią: „Žodis tapo kūnu. Jis tapo tiesa Betliejaus tvartelyje. Jis taip pat išsipildė ir kita forma: kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą. Panašiai kaip žemiškajam kūnui reikia kasdienės duonos, taip pat ir dieviškasis gyvenimas mumyse reikalingas nuolatinio maisto. Kam Eucharistinė duona tampa kasdiene duona, tame kasdien įvyksta Kalėdinis slėpinys, Žodžio įsikūnijimas”.

Atsakyti į Dievo meilės laišką nereikia nei reikšmingų dovanų, nei skambių žodžių. Mūsų meilę įrodo ištikimybė smulkiuose kasdienos dalykuose, kurie dėl meilės tampa dideli. Panašiai kaip Editai Štein Eucharistinė duona tapo kasdiene, taip pat ir mums Eucharistija tegu būna ne pareigos dalykas, bet pamatas, ant kurio gali augti ir bręsti asmeninis atsakymas į Dievo meilės laišką. Mūsų kelias vienaip ar kitaip nuves iš Betliejaus į Golgotą. Edita Štein, būdama paskirstymo lageryje Olandijoje, sakė: „Kad ir kas nutiktų, viskam esu pasirengusi. Kūdikėlis Jėzus taip pat yra čia, tarp mūsų. Betliejaus prakartėlė neturi prasmės be kryžiaus, nes be kryžiaus nėra meilės. Gražiausiame pasaulio istorijoje meilės laiške duotą pažadą Dievas pats įvykdė ant kryžiaus.