„Bažnyčios žinios“. 2002 lapkričio 15, Nr. 21. <<< atgal į numerio turinį

Dvasininkijos kongregacija

Instrukcija
Kunigas, parapijos bendruomenės ganytojas ir vadovas

(Pasirašytas 2002 m. rugpjūčio 4 d., pristatytas 2002 m. spalio 18 d.)

I DALIS

BENDROJI KUNIGYSTĖ IR ŠVENTIMŲ KUNIGYSTĖ

1. „Pakelkite akis” (Jn 4, 35)

1. „Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai” (Jn 4, 35). Šie Viešpaties žodžiai gali atskleisti didžiulį Įsikūnijusio Žodžio meilės misijos horizontą. Amžinasis Dievo Sūnus buvo atsiųstas, kad „pasaulis per jį būtų išgelbėtas” (Jn 3, 17); visa jo žemiškoji egzistencija, visiškas tapatinimasis su išganinga Tėvo valia yra dieviškosios valios, kad visi būtų išgelbėti ir apimti nuo amžių Tėvo norėtu išganymu, nuolatinis pasireiškimas. Šis istorinis planas paliktas kaip paveldas saugoti visai Bažnyčiai, o jos viduje ypač pašventintiesiems tarnautojams. „Tikrai didis slėpinys, kurio tarnais esame padaryti. Beribės meilės slėpinys, nes, ‘mylėdamas savuosius pasaulyje, [Jėzus] parodė jiems savo meilę iki galo’ (Jn 13, 1)” (1).

Įgalioti Šventimų sakramento įspaudo bei malonės ir tapę dieviškojo gailestingumo liudytojai bei tarnautojai, Jėzaus Kristaus tarnai kunigai savanoriškai įsipareigoja tarnauti Bažnyčiai. Bet kokioje socialinėje bei kultūrinėje aplinkoje, visomis istorinėmis aplinkybėmis, taip pat ir nūdienos, kai pasireiškia sunki sekuliarizmo bei konsumizmo atmosfera, atbukinanti daugelio tikinčiųjų sąžinėse krikščioniškąjį suvokimą, Viešpaties tarnai žino, kad „štai pergalė, nugalinti pasaulį: mūsų tikėjimas!” (1 Jn 5, 4). Šiandienos socialinės aplinkybės iš tikrųjų sudaro gerą progą atkreipti dėmesį į pergalingą tikėjimo ir meilės Kristuje galią ir atsiminti, jog, nepaisant sunkumų ir „šaltumo”, tikintys krikščionys – taip pat, kitokiu aspektu, daugelis netikinčiųjų – daug tikisi iš aktyvaus sielovadinio kunigų tarnavimo. Žmonės trokšta kunige rasti Dievo žmogų, kuris drauge su šventuoju Augustinu taria: „Mūsų mokslas yra Kristus, o mūsų išmintis yra tas pats Kristus. Tai jis sužadina mūsų tikėjimą žvelgiant į laikinuosius dalykus, jis atskleidžia tiesą apie amžinuosius dalykus” (2). Esame naujosios evangelizacijos epochoje: privalome mokėti eiti ir ieškoti žmonių, kurie taip pat tikisi galėsią susitikti su Kristumi.

2. Šventimų sakramentu Kristus įvairiais laipsniais perteikė sielų ganytojo savybes vyskupams ir kunigams, suteikdamas jiems galią veikti savo vardu ir atstovauti Bažnyčioje jo vyriausiajai valdžiai. „Giluminė šios tautos vienybė nereiškia, kad joje nėra skirtingų ir vienas kitą papildančių uždavinių. Taigi pirmieji apaštalai yra ypatingu ryšiu susiję su tais, kurie paskirti in persona Christi iš naujo atlikti tai, ką Jėzus padarė per Paskutinę vakarienę įsteigdamas Eucharistijos auką, „viso krikščioniškojo gyvenimo šaltinį ir viršūnę” (Lumen gentium,11). Sakramentinė žymė, paženklinanti juos priimtų šventimų galia, laiduoja, kad jų buvimas ir tarnystė yra unikali, būtina ir nepakeičiama“ (3). Pašventintojo tarnautojo buvimas yra esminė Bažnyčios gyvenimo, o ne tik jos gero organizuotumo sąlyga.

3. Duc in altum! (4) Kiekvienas krikščionis, jaučiantis širdyje tikėjimo šviesą ir norintis žengti popiežiaus užduotu ritmu, privalo siekti paversti šį misijinį raginimą darbais. Tai turėtų mokėti įsisavinti ir įgyvendinti ypač Bažnyčios ganytojai, nuo kurių antgamtinio jautrumo priklauso gebėjimas suvokti kelią, kuriuo Dievas nori vesti savo tautą. „Duc in altum! Viešpats kviečia mus irtis į gilumą pasitikint jo žodžiu. Pasinaudokime jubiliejine patirtimi ir toliau liudykime Evangeliją su užsidegimu, kurį mums kelia įsimąstymas į Kristaus veidą!” (5).

4. Svarbu prisiminti esmines perspektyvas, kurias Šventasis Tėvas nustatė besibaigiant Didžiajam 2000 metų jubiliejui ir pateikė įgyvendinti vietinėms Bažnyčioms, kviesdamas paversti jubiliejiniais metais gautas malones „karštais užmojais ir konkrečiomis veiklos gairėmis” (6). Ši malonė ragina atsigręžti į evangelizacinę Bažnyčios misiją, kuriai reikalingas asmeninis ganytojų bei tikinčiųjų šventumas ir visų apaštališkas uolumas atitinkamai pagal kiekvieno būdingą pašaukimą, tarnaujant pagal savo atsakomybę ar pareigas, suvokiant, jog daugelio žmonių amžinasis išganymas priklauso nuo ištikimo Kristaus liudijimo žodžiu bei gyvenimu. Būtina suteikti didesnį užmojį kunigiškajai tarnystei vietinėje Bažnyčioje ir ypač parapijoje, remiantis autentiška kunigo tarnystės bei gyvenimo samprata.

„Mes, kunigai, esame pašventinti Bažnyčioje šiai ypatingai tarnystei. Esame pašaukti įvairiais būdais pagal Apvaizdos duodamas aplinkybes prisidėti ugdant Dievo tautos bendruomenę. Mūsų uždavinys yra <...> ganyti Dievo mums patikėtą kaimenę ne iš prievartos, bet su noru, ne kaip pavestųjų valdovams, bet pateikiant pavyzdinį liudijimą (plg. 1 Pt 5, 2–3). Toks yra mūsų šventumo kelias. <...> Tokia yra mūsų tarnavimo krikščioniškajai tautai misija” (7).
 

2. Kertiniai kunigų tarnystės ir gyvenimo elementai (8)

a) Kunigo tapatybė

5. Kunigo tapatybę dera apmąstyti žvelgiant į dieviškosios išganymo valios apimtį, kadangi tai yra Šventosios Dvasios sakramentinio veikimo vaisius dalyvaujant išganomojoje Kristaus veikloje, taip pat dėl to, kad ji yra visiškai nukreipta tarnauti visokeriopai Bažnyčios veiklai nuolatinėje jos istorijos raidoje. Čia kalbama apie tapatybę trimis apimtimis – pneumatologinę, kristologinę ir ekleziologinę. Nereikia išleisti iš akių šios pirminės kunigystės slėpinio architektūros, kurioje kunigas pašauktas būti išganymo tarnu, kad vėliau galėtų tinkamai atskleisti  savo konkrečios pastoracinės tarnybos parapijoje reikšmę (9). Jis savo buvimu yra Kristaus tarnas, o iš jo, per jį ir su juo – žmonių tarnas. Jo ontologinis panašumas su Kristumi sudaro pagrindą būti pašventintam bendruomenės tarnystei. Visiška priklausomybė Kristui, kurią taip tinkamai sustiprina ir akivaizdžiai parodo šventasis celibatas, nulemia tai, kad kunigas gali tarnauti visiems. Nuostabią celibato dovaną (10) nušviečia ir motyvuoja panašumas į nukryžiuoto ir prisikėlusio Dievo Sūnaus sužadėtuvinį atsidavimą atpirktajai ir atnaujintajai žmonijai.

Kunigo buvimas ir veikla – jo pašventintoji asmenybė ir tarnystė – yra teologiškai neišskiriamos tikrovės, o jų tikslas yra tarnauti Bažnyčios misijai (11) – visų žmonių išganymui. Bažnyčios, pasirodančios kaip Mistinis Kristaus Kūnas ar istorijoje keliaujanti Dievo tauta, įsteigtos kaip visuotinis išganymo sakramentas (12), slėpinyje randama ir atsiskleidžia gilioji tarnaujamosios kunigystės prasmė. „Bažnytinei bendruomenei absoliučiai būtina tarnaujamoji kunigystė, kad Kristus joje būtų kaip Galva ir Ganytojas” (13).

6. Krikštu gaunama, arba bendroji, krikščionių kunigystė, kaip tikras dalyvavimas Kristaus kunigystėje sudaro esminę naujosios Dievo tautos savastį (14). „Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis...” (1 Pt 2, 9). Jis „padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui“ (Apr 1, 6). „Iš jų tu padarei mūsų Dievui karalystę bei kunigus” (Apr 5, 10). „Jie bus Dievo ir Kristaus kunigai ir viešpataus su juo” (Apr 20, 6). Šie žingsniai primena, kas pasakyta Išėjimo knygoje, taikant naujajam Izraeliui tai, kas buvo patvirtinta senajame Izraelyje: „Jūs būsite mano kunigiška karalystė ir šventa tauta” (Iš 19, 5–6); primena ir tai, kas pasakyta Pakartoto  Įstatymo knygoje: „Tu esi Viešpačiui, savo Dievui, pašvęsta tauta” (Įst 7, 6).

Bendroji kunigystė yra pasekmė to, kad krikščioniškoji tauta Dievo išrinkta kaip tiltas į žmoniją ir siejama su kiekvienu tikinčiuoju, įtrauktu į tą tautą, o tarnaujamoji kunigystė – išrinkimo ir ypatingo pašaukimo vaisius: „[Jėzus] pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika” (Lk 6, 13–16). Tarnaujamosios kunigystės dėka tikintieji suvokia savo bendrąją kunigystę ir ją įgyvendina (plg. Ef 4, 11–12); kunigai primena jiems, kad jie yra Dievo tauta, ir suteikia galimybę ‘atnašauti dvasines aukas’ (1 Pt 2, 5), per kurias pats Kristus aukoja mus kaip amžinąją atnašą Dievui (1 Pt 3, 18). Be Kristaus, kuriam atstovauja kunigas, sakramentinis bendruomenės vadovas, buvimo, ši nebūtų bažnytinė bendruomenė pilnutine prasme” (15).

Šioje kunigiškoje tautoje Viešpats įsteigė tarnaujamąją kunigystę, į kurią  pašaukti kai kurie tikintieji, tarnaujantys kitiems sielovadine meile ir šventąja galia. Bendroji kunigystė ir tarnaujamoji kunigystė skiriasi iš esmės, o ne tik laipsniu (16): kalbama ne tik apie didesnį ar mažesnį dalyvavimo vienintelėje Kristaus kunigystėje intensyvumą, bet apie iš esmės skirtingus dalyvavimus. Bendroji kunigystė grindžiama krikšto žyme –dvasiniu priklausomybės Kristui antspaudu, „kuris krikščionis įpareigoja ir padaro tinkamus tarnauti Dievui gyvai dalyvaujant šventojoje Bažnyčios liturgijoje ir vykdyti pakrikštytųjų kunigystę liudijant šventą gyvenimą ir veiklią meilę” (17).

Tarnaujamoji kunigystė grindžiama Šventimų sakramento žyme, nulemiančia panašumą su kunigu Kristumi, įgaliojančia veikti Kristaus kaip Galvos asmenyje jo šventa galia, aukoti Auką ir atleisti nuodėmes (18). Pakrikštytiesiems, gavusiems tarnaujamosios kunigystės dovaną, sakramentiškai suteikiama nauja ir specifinė misija: Dievo tautoje asmeniškai įgyvendinti paties Kristaus kaip Bažnyčios Galvos ir Ganytojo trejopą tarnybą – pranašiškąją, dievogarbos ir karališkąją (19). Todėl vykdydami savo specifines funkcijas jie veikia in persona Christi Capitis ir tuo pat būdu in nomine Ecclesiae (20).

7. „Mūsų sakramentinė kunigystė yra drauge ‘hierarchinė’ ir ‘tarnaujamoji’. Ji sudaro ypatingą ‘ministerium’, t. y. ‘tarnybą’ tikinčiųjų bendrijos atžvilgiu. Jos kilmė neglūdi šioje bendruomenėje, tarsi būtų jos ‘pašaukta’ ar ‘deleguota’. Tai iš tikrųjų yra dovana šiai bendruomenei, kylanti iš paties Kristaus, iš jo kunigystės pilnatvės <...>. Suvokdami šią tikrovę, suprantame kokiu būdu mūsų kunigystė yra ‘hierarchinė’, tai yra susijusi su galia ugdyti ir valdyti kunigiškąją tautą, ir būtent dėl to yra ‘tarnaujamoji’. Vykdome šią tarnybą, per kurią pats Kristus nepaliaujamai ‘tarnauja’ Tėvui mūsų išganymo darbe. Visa mūsų kunigiškoji egzistencija yra ir privalo būti giliai persmelkta šiuo tarnavimu, jei norime tinkamai įvykdyti Eucharistinę auką ‘in persona Christi’” (21).

Pastaraisiais dešimtmečiais Bažnyčia išgyveno „kunigiškosios tapatybės” problemas, kilusias kartais dėl neaiškaus teologinio požiūrio į du dalyvavimo Kristaus kunigystėje būdus. Kai kuriose vietose buvo suardyta būdinga autentiškam ir amžinam Magisteriumui gili ekleziologinė pusiausvyra.

Šiandien yra visos sąlygos, leidžiančios įveikti tiek pasauliečių „klerikalizacijos” (22), tiek pašventintųjų tarnautojų „sekuliarizacijos” pavojų. Didžiadvasiškas tikinčiųjų įsipareigojimas kulto, tikėjimo perdavimo ir sielovados srityse tuo metu, kai, be kita ko, trūksta kunigų, kartais kai kuriems dvasininkams ir pasauliečiams sukelia pagundą eiti toliau, negu pritaria Bažnyčia, taip pat pranokstant jų ontologinius sakramentinius gebėjimus. To padarinys yra nepakankamas teorinis ir praktinis ypatingos pasauliečių misijos iš vidaus pašventinti visuomenės struktūras įvertinimas.

Kita vertus, šioje tapatybės krizėje vyksta kai kurių sakrališkųjų tarnautojų „sekuliarizacija”, aptemdant jų ypatingą vaidmenį, kuris bažnytinėje bendrijoje yra visiškai nepakeičiamas.

8. Kunigas, alter Christus, Bažnyčioje tarnauja esminiams išganomiesiems veiksmams (23). Savo šventinamąja galia Atpirkėjo Kūno ir Kraujo atžvilgiu, savo galia autoritetingai skelbti Evangeliją, nugalėti nuodėmės blogį per sakramentinį atleidimą jis – in persona Christi Capitis – yra gyvybės ir gyvybingumo šaltinis Bažnyčioje ir savo parapijoje. Kunigas nėra šios dvasinės gyvybės šaltinis, jis jos paskirstytojas visai Dievo tautai. Jis yra tarnas, kuris būdamas pateptas Dvasia prieina prie sakramentinės šventovės: nukryžiuotojo (plg. Jn 19, 31–37) ir prisikėlusiojo (plg. Jn 20, 20–23) Kristaus, iš kurio trykšta išganymas.

Žvelgdamas į Mariją, vyriausiojo ir amžinojo Kunigo Motiną, kunigas suvokia, jog jis drauge su Marija yra „išganingo bendravimo tarp Dievo ir žmonių įrankis”, nors skirtingu būdu: Švenčiausioji Mergelė per įsikūnijimą, o kunigas šventimų galia (24).

Kunigo santykis su Marija nereiškia vien apsaugos ar pagalbos poreikio; tai veikiau objektyvios duotybės įsisąmoninimas: tai „Dievo Motinos artimybė”, „veiklus buvimas, drauge su juo Bažnyčia nori išgyventi Kristaus slėpinį” (25).

9. Kunigas, dalyvaudamas Kristaus, Galvos ir Ganytojo, vadovaujančioje veikloje jo Kūno atžvilgiu (26), yra ypatingai įgaliotas sielovados plotmėje būti „bendrystės žmogumi” (27), vadovaudamas ir patarnaudamas visiems. Jis pašauktas ugdyti ir išlaikyti kūno narių vienybę su Galva ir tarpusavyje. Savo pašaukimu kunigas vienija ir tarnauja paties Kristaus sielovadinėje funkcijoje dvejopa apimtimi (plg. Mt 20, 28; Mk 10, 45; Lk 22, 27). Bažnyčios gyvenimo plėtra reikalauja energijos, kurią gali teikti tik ši bendrystės, vadovavimo ir tarnavimo tarnyba. Ji reikalauja kunigų, kurie, būdami visiškai supanašėję su Kristumi, puoselėdami pirminį visiško susitapatinimo su Kristumi pašaukimą, „jame” ir „su juo” drauge gyvena Kristuje Ganytojyje apreikšta galia, kuri, be kita ko, įgyja šviesos ir motyvacijos iš panašėjimo į nukryžiuoto ir prisikėlusio Dievo Sūnaus sužadėtuvinį atsidavimą atpirktajai ir atnaujintajai žmonijai. Reikalauja kunigų, kurie norėtų būti vienybės ir broliško atsidavimo visiems, ypač labiausiai to reikalingiems versmėmis; reikalauja žmonių, atpažįstančių Gerajame Ganytojyje (28) savo kunigiškąją tapatybę, kad šis įvaizdis būtų išgyvenamas vidujai ir išreikštas išoriškai tokiu būdu, jog visi visuomet galėtų tai suvokti (29).

Kunigas sudabartina Bažnyčios Galvą Kristų per žodžio tarnystę, dalyvavimą Kristaus pranašiškojoje funkcijoje (30). Kunigas in persona et in nomine Christi tarnauja evangelizuojančiu žodžiu, kviečiančiu visus į atsivertimą ir šventumą; jis tarnauja dievogarbos žodžiu, kuriuo aukštinama Dievo didybė ir dėkojama už jo gailestingumą; tarnauja sakramentiniu žodžiu, veiksmingu malonės šaltiniu. Šiomis daugeriopomis formomis kunigas Parakleto galybe tęsia dieviškojo Mokytojo mokymą jo Bažnyčioje.

b) Gyvenimo vienybė

10. Sakramentinis panašumas su Jėzumi Kristumi suteikia kunigui naują motyvą siekti šventumo (31) dėl jam patikėtos tarnybos, kuri pati savaime yra šventa. Tai nereiškia, kad šventumas, į kurį pašaukti kunigai, yra subjektyviai didesnis už tą šventumą, į kurį pašaukti visi tikintys krikščionys per krikštą. Šventumas visuomet tas pats (32), nors ir skirtingomis išraiškomis (33), tačiau kunigas turi jo siekti dėl naujo motyvo: kad atitiktų tą naują malonę, kuri jį suformavo atstovauti Kristaus, Galvos ir Ganytojo, asmeniui, kaip gyvas išganymo darbo įrankis (34). Kunigas, būdamas „sacerdos in aeternum”,  vykdydamas savo tarnystę privalo stengtis viskame sekti Viešpaties pavyzdžiu, vienydamasis su juo, jis „įžvelgs Tėvo valią ir aukosis už jam pavestąją kaimenę” (35). Ant tokio meilės dieviškajai valiai ir sielovadinės meilės pamato statoma gyvenimo vienovė (36), kitaip tariant, vidinė vienybė (37) tarp dvasinio gyvenimo ir tarnybinės veiklos. Šios gyvenimo vienovės augimas grindžiamas sielovadine meile (38), maitinama tvirtu maldos gyvenimu, kad kunigas neatskiriamai būtų meilės liudytojas ir vidinio gyvenimo mokytojas.

11. Per visą Bažnyčios istoriją šviečia gausybė radikalaus sielovadinio atsidavimo pavyzdžių; tai gausus būrys šventų kunigų – kaip antai klebonų globėjas Arso klebonas, – pasiekusių pripažinto šventumo didžiadvasišku ir nepavargstančiu atsidavimu sielovadai, drauge laikantis gilios askezės ir vidinio gyvenimo. Šie ganytojai, apimti Kristaus meilės ir iš jos kylančios sielovadinės meilės, yra išgyventos Evangelijos įvaizdis.

Kai kurios šiuolaikinės kultūros kryptys neteisingai suvokia vidinio gyvenimo savitumą, apsimarinimą ir dvasingumą, laikydamos tai uždarumo, nusišalinimo formomis, taigi egoizmu, nesugebančiu suprasti pasaulio ir žmonių problemų. Taip kai kuriose vietose susiformavo įvairiopa kunigų tipologija: nuo sociologo iki terapeuto, nuo darbininko iki politiko ar vadybininko... galiausiai iki kunigo „pensininko”. Šia prasme reikia neužmiršti, kad kunigas liudija ontologinę konsekraciją, kuri apima neribotą laiką. Jo tikroji tapatybė randama Šventimų sakramentu suteiktoje žymėje, iš kurios vaisingai plėtojasi sielovadinė malonė. Kunigas privalo mokėti daryti viską ir visados kaip kunigas. Pasak šv. Jono Bosko, jis yra kunigas tiek prie altoriaus, tiek klausykloje, tiek mokykloje, gatvėje ar kur kitur. Kartais patys kunigai kai kuriomis šiandienos aplinkybėmis linkę manyti, kad jų tarnystė yra gyvenimo pakraštyje. Iš tikrųjų ji yra pačioje gyvenimo šerdyje, nes turi galią apšviesti, sutaikinti ir visa daryti nauja.

Kai kurie kunigai, entuziastingai ir kupini idealų pradėję savo tarnybą, gali patirti atgrasumą, nusivylimą ir netgi prieiti iki žlugimo. Tai gali įvykti dėl daugelio priežasčių: ugdymo stokos, brolybės tarp vyskupijos kunigų trūkumo, asmeninio izoliavimosi, dėmesio bei palaikymo iš vyskupo (39) ar bendruomenės stygiaus, asmeninių problemų, tarp jų ir dėl sveikatos, kartėlio, kai nerandama atsakymo ar sprendimų, įtaraus požiūrio į askezę ir vidinio gyvenimo apleidimo, tikėjimo stygiaus.

Tarnybos dinamizmas be tvirto kunigiško dvasingumo pavirstų į tuščią aktyvizmą be jokio pranašiškojo pobūdžio. Tampa aišku, kad kunigo vidinės vienovės pažeidimas yra pirmiausia jo atšalimo sielovadinės meilės srityje padarinys, tai yra, kai atšąla budri meilė, saugant „savyje ‘slėpinį’, patikėtą jam Bažnyčios ir žmonijos gerovės vardan” (40).

Išlikti artimame garbinimo pokalbyje su geruoju Ganytoju, esančiu Švenčiausiajame altoriaus Sakramente, yra sielovados prioritetas, kur kas svarbesnis už visa kita. Kunigas, bendruomenės vadovas, privalo įgyvendinti šį prioritetą, kad vidujai netaptų išdžiūvęs ir nevirstų sausu kanalu, nebegebančiu niekam nieko duoti.

Svarbiausias sielovados darbas neabejotinai yra dvasingumas. Nesvarbu, koks yra sielovados lygmuo, misijinis projektas ar evangelizacijos dinamizmas – visa pasmerkta žlugti, jei nepaisoma dvasingumo ir dieviškojo kulto pirmenybės.

c) Ypatingas kelias į šventumą

12. Tarnaujamoji kunigystė, būdama panaši į kunigiškąjį Kristaus buvimą ir veiklą, atveria dvasinio gyvenimo naujovę, perimtą iš to, kuris suteikė šią dovaną. Tai dvasinis gyvenimas, suderintas su dalyvavimu Kristaus vadovavime Bažnyčiai ir brandinamas kunigiškame tarnavime Bažnyčiai: tai šventumas tarnyboje ir tarnybai.

13. Pagilinti „tarnautojo savimonę” (41) labai svarbu kunigo dvasiniam gyvenimui ir pačios jo tarnybos veiksmingumui.

Tarnavimo santykis su Jėzumi Kristumi „grindžia ir reikalauja dar gilesnio ryšio, besiremiančio kunigo ‘intencija’, t. y. jo sąmoninga ir laisva valia, sakramentiniam ženklui tarpininkaujant, daryti tai, ką nori daryti Bažnyčia” (42).

Žodžiai „intenciją daryti tai, ką daro Bažnyčia” nušviečia pašventintojo tarnautojo dvasinį gyvenimą ir ragina pripažinti asmeninį buvimą įrankiu, tarnaujant Kristui ir Bažnyčiai ir įgyvendinant tai konkrečiais tarnystės veiksmais. Šia prasme „intencija” būtinai apima santykį su Kristaus kaip Galvos veikimu Bažnyčioje ir per Bažnyčią, jo valios atitikimą, ištikimybę jo nuostatoms, klusnumą jo gestams: tarnybinis veikimas yra Kristaus ir jo Kūno – Bažnyčios darbinis instrumentas.

Kalbama apie nuolatinę asmeninę valią: „Toks ryšys paprastai tampa visa aprėpiantis ir gilus, įtraukiantis protą, jausmus, gyvenimą, taigi įvairias moralines bei dvasines nuostatas, susijusias su kunigo atliekama tarnyba” (43).

Kunigiškasis dvasingumas reikalauja alsuoti Viešpaties Jėzaus artumu, bičiulyste ir asmeniniu susitikimu, „pasidalyta” tarnaujamąja misija, meile ir tarnavimu Jėzaus asmeniui, būnant Bažnyčios – jo Kūno, jo Sužadėtinės – „asmenyje”. Meilė Bažnyčiai ir atsidavimas jai tarnaujant kunigiškojoje tarnyboje reikalauja giliai mylėti Viešpatį Jėzų. „Ši pastoracinė meilė labiausiai plaukia iš Eucharistinės aukos, kuri dėl šios priežasties yra viso kunigo gyvenimo centras ir šaknys. Ta kunigo dvasia tesistengia suimti savin, kas vyksta ant aukos altoriaus. O tai pasiekti galės tik patys dvasininkai, stengdamiesi malda vis giliau prasiskverbti į Kristaus slėpinį” (44).

Prasiskverbti į šį slėpinį padeda Švenčiausioji Mergelė drauge su Atpirkėju, nes „kai švenčiame šventąsias Mišias, tarp mūsų stovi Dievo Sūnaus Motina, įvedanti mus į jo išganymo aukos slėpinį. Šiuo būdu ji tampa tarpininke tos malonės, kuri iš šios aukos trykšta per Bažnyčią ir per visus tikinčiuosius” (45). „Marija, unikaliu būdu susivienijusi su kunigiškąja Kristaus auka, dalyvauja jo valioje išganyti pasaulį per Kryžių. Ji tapo pirmoji ir tobuliausia dvasinė dalyvė jo kaip Sacerdos et Hostia atnašavime. Būdama tokia, ji gali gauti ir duoti tiems, kurie tarnybinėje plotmėje dalyvauja jos Sūnaus kunigystėje, malonę vis labiau atsiliepti į dvasinės atnašos reikalavimus, kuriuos apima kunigystė: ypač tikėjimo, vilties ir ištvermės išbandymuose malonę, atpažįstamą kaip stimulą didžiadvasiškiau dalyvauti atperkamojoje aukoje” (46).

Eucharistija turi būti „kunigo tarnybos centras” (47), kadangi joje glūdi visas dvasinis Bažnyčios gėris, ir ji pati savaime yra visos evangelizacijos šaltinis ir viršūnė (48). Iš čia vis labiau išryškėja pasirengimo šventosioms Mišioms, jų kasdienio šventimo (49), dėkojimo ir Jėzaus Švč. Sakramente aplankymo dienos tėkmėje svarba!

14. Be Eucharistinės aukos kunigas kasdien švenčia šventąją Valandų liturgiją, kurią laisvai priėmė kaip rimtą pareigą.  Pradedant nekruvinąja  Kristaus auka ant altoriaus ir baigant dieviškosios liturgijos šventimu, kartu su visa Bažnyčia kunigo širdyje vis intensyvėja meilė dieviškajam Ganytojui, kurį jis akivaizdžiai parodo tikintiesiems. Kunigas yra gavęs privilegiją „kalbėti Dievui visų vardu”, tapti „tarsi visos Bažnyčios burna (50); jis įvykdo dieviškojoje liturgijoje tai, ko trūksta Kristaus garbinimui; kunigo, kaip įgalioto ambasadoriaus, užtarimas yra vienas pačių veiksmingiausių pasaulio išganymui (51).

d) Kunigo ištikimybė bažnytinei disciplinai

15. „Tarnautojo savimonė” reikalauja Kristaus Kūno organiško veikimo suvokimo. Bažnyčios gyvenimo ir misijos plėtrai reikalinga santvarka, taisyklės, elgesio nuostatos arba disciplininė tvarka. Reikia įveikti visus išankstinius nusistatymus bažnytinės disciplinos atžvilgiu, pradedant nuo pačios sąvokos, taip pat savotišką baimę bei kompleksus, kai ja remiamasi ir reikalaujama tinkamo jos vykdymo. Kai laikomasi galiojančių bažnytinės disciplinos normų bei kriterijų, išvengiama tam tikrų įtampų, kurios įvairiopai sudarytų pavojų tai sielovados pastangų vienybei, kuri Bažnyčiai būtina norint veiksmingai vykdyti evangelizacijos misiją. Brandus tarnybinis įsipareigojimas laiduoja tikrumą, jog Bažnyčiai „reikalingos normos, kad jos hierarchinė ir organinė struktūra taptų regima, taip pat kad ji galėtų vykdyti Dievo jai patikėtas funkcijas, ypač susijusias su šventąja valdžia ir sakramentų administravimu“ (52).

Kristaus ir jo mistinio Kūno tarnautojo savimonė apima įsipareigojimą ištikimai vykdyti Bažnyčios valią, konkrečiai išreiškiamą normomis (53). Bažnyčios įstatymų tikslas yra krikščioniškojo gyvenimo tobulinimas, geresnis išganymo misijos vykdymas, tad jis turi būti išgyvenamas nuoširdžia dvasia ir gera valia.

Tarp visų kitų aspektų ypatingą dėmesį reikia atkreipti į klusnumą Bažnyčios įstatymams bei liturginiams nuostatams, kitaip tariant, ištikimai mylėti normas, kurių tikslas tvarkyti kultą pagal vyriausiojo ir amžinojo Kunigo ir jo mistinio Kūno valią. Šventoji liturgija suvokiama kaip Jėzaus Kristaus kunigystės vykdymas (54), neprilygstamas šventas veiksmas, „viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė” (55). Taigi tai sritis, kur turi vyrauti tarnautojo savimonė ir kur veikiama pagal įsipareigojimus, laisvai ir iškilmingai priimtus Dievo ir bendruomenės akivaizdoje. „Šventosios liturgijos tvarkymas priklauso tik Bažnyčios vadovybei, kuri yra Apaštalų Sostas ir pagal teisės nuostatas vyskupas. <...> Todėl niekam kitam, net kunigui, nevalia ko nors savo nuožiūra liturgijoje pridėti, atimti arba pakeisti” (56). Savavaliavimas, subjektyvistinės frazės, improvizacijos, neklusnumas švenčiant Eucharistiją akivaizdžiai prieštarauja tiek Švenčiausiajai Eucharistijai, tiek Kristaus aukai. Tas pat galioja ir švenčiant kitus sakramentus, ypač Atgailos sakramentą, per kurį atleidžiamos nuodėmės ir susitaikoma su Bažnyčia (57).

Analogišką dėmesį kunigai turi atkreipti į Bažnyčios skatinamą tikrą ir sąmoningą tikinčiųjų dalyvavimą šventojoje liturgijoje (58). Šventojoje liturgijoje yra funkcijų, kurias gali atlikti negavę Šventimų sakramento tikintieji; tačiau kitos funkcijos tinka ir absoliučiai išskirtos tik pašventintiesiems tarnautojams (59). Pagarba skirtingų luomų tapatybei, jų tarpusavio papildomumas vykdant misiją reikalauja vengti bet kokios netvarkos šiame dalyke.

e) Kunigas bažnytinėje komunijoje

16. Tarnaujant Bažnyčiai – kurią sudaro tikintieji, apdovanoti tuo pačiu krikšto orumu, tačiau įvairiomis charizmomis bei funkcijomis , – reikia ją pažinti ir mylėti ne taip, kaip tai norėtų daryti laikinos mąstysenos ar įvairios ideologijos, bet kaip to norėjo jos įkūrėjas Jėzus Kristus. Tarnavimo bendruomenei funkcija, kylanti iš panašumo į Galvą Kristų, reikalauja pažinti ir gerbti tikinčiųjų pasauliečių specifinį vaidmenį ir visais įmanomais būdais skatinti kiekvieną imtis atsakomybės. Kunigas tarnauja savo bendruomenei, bet taip pat yra tos bendruomenės palaikomas. Jam reikalingas tikinčiųjų indėlis ne tik organizuojant ir administruojant bendruomenę, bet taip pat stiprinant tikėjimą ir meilę: tarp kunigo ir kitų tikinčiųjų tikėjimo susidaro savotiška osmozė. Krikščioniškosios šeimos ir uolios bendruomenės dažnai padėdavo kunigams krizių momentais. Dėl tos pačios priežasties taip pat svarbu, kad kunigai pažintų, vertintų ir gerbtų pašvęstajam gyvenimui būdingas sekimo Kristumi ypatybes, sudarančias brangiausią Bažnyčios lobyną ir vaisingo Šventosios Dvasios veikimo liudijimą.

Kunigai juo labiau yra gyvi ženklai ir bažnytinės bendrystės tarnai, juo labiau prisideda prie gyvosios Bažnyčios vienybės laike, tai yra puoselėja šventąją tradiciją, kurią saugo ir laiduoja Magisteriumas. Vaisingas rėmimasis tradicija duoda kunigo tarnystei tvirtumo ir objektyvumo liudijant Tiesą, atėjusią apsireiškusiame istorijoje Kristuje. Tai padeda jam išvengti nekantraus naujovių noro, kenkiančio bendrystei ir nuskurdinančio kunigystės tarnybos vykdymą, atimančio iš jo gelmę ir tikėtinumą.

Klebonas turi ypač kantriai austi bendrystę tarp savo parapijos, vietinės Bažnyčios ir visuotinės Bažnyčios. Jis turi būti tikras pavyzdys, laikydamasis amžinojo Bažnyčios Magisteriumo ir jos didžios disciplinos.

f) Visuotinumo suvokimas partikuliarume

17. „Kunigas turi suprasti, kad jo priklausomybė vietinei Bažnyčiai pačia savo prigimtimi yra būdingas elementas, leidžiantis išgyventi krikščionišką dvasingumą. Ta prasme būtent kunigo priklausomybė ir atsidavimas vietinei Bažnyčiai suteikia jam  prasmių, vertinimo ir veiklos kriterijų, formuojančių jo sielovadinę misiją ir dvasinį gyvenimą” (60). Čia kalbama apie svarbų dalyką, kuris reikalauja įgyti platų požiūrį į tai, kad „priklausomybė ir atsidavimas vietinei Bažnyčiai neapriboja kunigo veiklos ir gyvenimo nei dėl vietinės Bažnyčios, nei dėl kunigo tarnybos prigimties” (61).

Inkardinacijos samprata, modifikuota Vatikano II Susirinkimo ir išreikšta Kanonų teisės kodekse (62), leidžia įveikti pavojų užsklęsti kunigų tarnystę griežtuose rėmuose, ne tiek geografine, kiek veikiau psichologine ar net teologine prasme. Priklausymas vietinei Bažnyčiai ir sielovadinis tarnavimas joje esančiai bendruomenei – tai ekleziologinės tvarkos elementai – egzistenciškai apima kunigų gyvenimą bei veiklą ir suteikia jiems savitą  veidą, kurį sudaro specifinės sielovados kryptys, tikslai, asmeninis atsidavimas apibrėžtoms užduotims, pastoraciniai susitikimai, bendri interesai. Siekiant veiksmingai mylėti vietinę Bažnyčią, jai priklausyti ir atsidėti, tarnaujant ir aukojantis jai ir net dovanojant savo gyvenimą, būtina, kad pašvęstasis  tarnautojas vis labiau suvoktų, jog visuotinė Bažnyčia yra „ontologiškai ir laiko požiūriu pirmesnė negu bet kokia atskira vietinė Bažnyčia” (63). Visuotinę Bažnyčią sudaro ne vietinių Bažnyčių suma. Vietinės Bažnyčios, būdamos visuotinėje Bažnyčioje ir kilusios iš jos kaip pradmens, privalo būti atviros tikros asmenų bendrystės, charizmų, dvasinių tradicijų tikrovei, pranokstančiai geografines, intelektines ar psichologines sienas (64). Kunigui turėtų būti labai aišku, jog tėra viena Bažnyčia! Visuotinumas, arba katalikiškumas, turi savimi pripildyti tai, kas partikuliaru. Gilus, tikras ir gyvybingas bendrystės ryšys su Petro Sostu sudaro viso to garantiją ir būtiną sąlygą. Tai išreiškia nuostata motyvuotai priimti, skleisti ir ištikimai taikyti popiežiaus ir Romos kurijos dikasterijų dokumentus.

Čia apžvelgėme kiekvieno kunigo kaip tokio buvimą ir veiklą. Dabar apmąstysime specifinę kunigo tarnystę parapijoje.

(Tęsinys kitame numeryje)
 
 

Nuorodos

(1) Jonas Paulius II. Laiškas kunigams Didžiojo ketvirtadienio proga 2001 (2001 03 25), 1.
(2) Šv. Augustinas. De Trinitate,13, 19, 24.
(3) Jonas Paulius II. Laiškas kunigams Didžiojo ketvirtadienio proga 2000 (2000 03 23), 5.
(4) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 15.
(5) Jonas Paulius II. Laiškas kunigams Didžiojo ketvirtadienio proga 2001 (2001 03 25), 2.
(6) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 3.
(7) Jonas Paulius II. Homilija Kunigų jubiliejaus proga (2000 05 18), 5.
(8) Plg. Dvasininkijos kongregacija. Aplinkraštis „Kunigas – Žodžio mokytojas, sakramentų tarnautojas ir bendruomenės vadovas trečiojo tūkstantmečio perspektyvoje” (1999 03 19).
(9) Šia prasme svarbu apmąstyti tai, ką popiežius Jonas Paulius II pavadino „suvokimu, jog esi Jėzaus Kristaus, Galvos ir Ganytojo, tarnas” (Apaštališkasis laiškas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 25)
(10) Plg. Dvasininkijos kongregacija. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas Tota Ecclesia (1994 01 31), 59.
(11) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 25.
(12) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 48.
(13) Jonas Paulius II. Žodis Dvasininkijos kongregacijos plenarinėje asamblėjoje (2001 11 23): AAS 94 (2002), p. 214–215.
(14) Plg. Constitutiones Apostolicae. III, 16, 3: SC 329, p. 147; šv. Ambraziejus. De mysteriis, 6, 29–30: SC 25 bis, p. 173; šv. Tomas Akvinietis Summa Theologiae, III, 63, 3; Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum Ordinis, 2; KTK, 204 kan.
(15) Jonas Paulius II. Žodis Dvasininkijos kongregacijos plenarinėje asamblėjoje (2001 11 23) l. c. p. 215.
(16) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 10.; Dekretas Presbyterorum Ordinis, 2; Pijus XII. Enciklika Mediator Dei (1947 11 20): AAS 39 (1947), p. 555; Popiežiškoji pasauliečių taryba, Tikėjimo mokslo kongregacija, Dievo kulto ir sakramentų kongregacija, Vyskupų kongregacija, Tautų evangelizavimo kongregacija, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendrijų kongregacija, Popiežiškoji teisės tekstų interpretavimo taryba. Tarpdikasterinė instrukcija kai kuriais tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje klausimais Ecclesiae de mysterio (1997 08 15), Teologiniai principai, 1.
(17) Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1273.
(18) Plg. Tridento Susirinkimas. XXIII sesija. Doctrina de sacramento Ordinis  (1563 07 15): DS, 1763–1778; Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum Ordinis , 2, 13; Dekretas Christus Dominus, 15; Missale Romanum: Institutio generalis, 4, 5, 60; Pontificale Romanum: de Ordinatione, 131, 123; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1366–1372; 1544–1553; 1562–1568; 1581–1587.
(19) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 13, 15.
(20) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 33; Dogminė konstitucija Lumen gentium, 10, 28, 37; Dekretas Presbyterorum Ordinis , 2, 6, 12; Dvasininkijos kongregacija. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas Tota Ecclesia (1994 01 31), 6–12;. šv. Tomas Akvinietis Summa Theologiae, III, 22, 4.
(21) Plg. Jonas Paulius II. Laiškas kunigams Didžiojo ketvirtadienio proga 1979 Novo incipiente  (1979 04 08), 4: AAS 71 (1979), p. 399.
(22) Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1998 12 30), 23; Popiežiškoji pasauliečių taryba, Tikėjimo mokslo kongregacija, Dievo kulto ir sakramentų kongregacija, Vyskupų kongregacija, Tautų evangelizavimo kongregacija, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendrijų kongregacija, Popiežiškoji teisės tekstų interpretavimo taryba. Tarpdikasterinė instrukcija kai kuriais tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje klausimais Ecclesiae de mysterio (1997 08 15), 36.
(23) Plg. Dvasininkijos kongregacija. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas Tota Ecclesia (1994 01 31), 7.
(24) Plg. Paulius VI. Katechezė bendrojoje audiencijoje (1964 10 07): Insegnamenti di Paolo VI, 2 (1964), p. 958.
(25) Plg. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Marialis cultus (1974 02 02), 11, 32, 50, 56: AAS 66 (1974).
(26) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 21.
(27) Ten pat, 18; Dvasininkijos kongregacija. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas Tota Ecclesia (1994 01 31), 20.
(28) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum Ordinis, 13.
(29) Plg. Dvasininkijos kongregacija. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas Tota Ecclesia (1994 01 31), 46.
(30) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 26; Dvasininkijos kongregacija. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas Tota Ecclesia (1994 01 31), 45–47.
(31) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum Ordinis, 12; KTK, 276 kan. § 1.
(32) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 41.
(33) Plg. Šv. Pranciškus Salezas. Įvadas į maldingą gyvenimą , I dalis, 3 sk.
(34) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum Ordinis, 12; KTK, 276 kan. § 1.
(35) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum Ordinis, 14.
(36) Plg. Ten pat.
(37) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 72.
(38) Ten pat.
(39) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Christus Dominus, 16: „Ypatinga meile vyskupai teapgaubia kunigus, prisiimančius dalį jų pareigų bei rūpesčių ir kadien uoliai tam atsidedančius. Telaiko jie kunigus nelyginant sūnumis ir draugais, būdami pasirengę juos išklausyti ir palaikyti su jais pasitikėjimu grindžiamus santykius, tesistengia bendromis jėgomis plėtoti visą vyskupijos pastoracinę veiklą. Vyskupai tesirūpina dvasine, intelektine ir medžiagine kunigų būkle, kad jie galėtų šventai bei maldingai gyventi ir ištikimai bei vaisingai atlikti savo tarnybą”.
(40) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 72.
(41) Ten pat, 25.
(42) Plg. ten pat.
(43) Ten pat.
(44) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum Ordinis, 14.
(45) Jonas Paulius II. Įžanga į Mišias švenčiant liturginį Čenstochovos Dievo Motino minėjimą, L’Osservatore Romano, 2001 08 26.
(46) Jonas Paulius II. Katechezė bendrojoje audiencijoje „Marija – vyriausiojo ir amžinojo Kunigo Motina” (1993 06 30) , L’Osservatore Romano, 1993 06 30–07 01.
(47) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 26.
(48) Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum Ordinis, 5.
(49) Ten pat, 13; plg. KTK, 904 ir 908 kan.
(50) Šv. Bernardinas Sienietis. Sermo XX: Opera omnia, Venetiis 1591, p. 132.
(51) Pal. Colomba Marmion. Le Christ idéal du prźtre, cap. 14, Maredsous 1951.
(52) Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Sacrae disciplinae leges (1983 01 25): AAS 75, II (1983), p. XIII.
(53) Plg. Ten pat.
(54) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Sacrosanctum Concilium, 7.
(55) Ten pat, 10.
(56) Ten pat, 22.
(57) Plg. KTK, 959 kan.
(58) Ten pat, 23.
(59) Plg. Popiežiškoji pasauliečių taryba, Tikėjimo mokslo kongregacija, Dievo kulto ir sakramentų kongregacija, Vyskupų kongregacija, Tautų evangelizavimo kongregacija, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendrijų kongregacija, Popiežiškoji teisės tekstų interpretavimo taryba. Tarpdikasterinė instrukcija kai kuriais tikinčiųjų pasauliečių bendradarbiavimo kunigų tarnyboje klausimais Ecclesiae de mysterio (1997 08 15), Teologiniai principai, 3; Praktiniai potvarkiai, 6, 8; Popiežiškoji teisės tekstų interpretavimo taryba. Atsakymas (1992 07 11): AAS 86 (1994), p. 541–542.
(60) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 31. Tikėjimo mokslo kongregacijos laiške Communionis notio (1992 05 28), 7  skaitome: „Kristaus Bažnyčia <...> yra visuotinė Bažnyčia <...>, kuri yra ir veikia asmenų, grupių, laikų ir vietų partikuliarume ir įvairovėje. Tarp tų įvairiopų dalinių vienos Kristaus Bažnyčios išganingo buvimo apraiškų nuo apaštalų laikų egzistuoja tai, kas pačios savyje yra Bažnyčios, kadangi jose, nors jos dalinės, esti visuotinė Bažnyčia su visais esminiais elementais. Jos sudarytos 'pagal visuotinės Bažnyčios pavyzdį' ir kiekviena jų yra 'Dievo tautos dalis, patikėta vyskupui ir jo ganoma padedant jo kunigams'” (AAS 85 [1993] p. 842).
(61) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Pastores dabo vobis (1992 03 25), 72.
(62) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Christus Dominus, 28; Dekretas Presbyterorum Ordinis, 10; KTK, 265–272  kan.
(63) Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas Communionis notio Katalikų Bažnyčios vyskupams dėl kai kurių Bažnyčios kaip communio  aspektų (1992 05 28), 9.
(64) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Lumen gentium, 23.

© „Bažnyčios žinios“