23 eilinis sekmadienis (C)
Išm 9, 13–18; Fm 9–10. 12–17; Lk 14, 25–33
 

Išminties knygos autorius gyveno anuometinėje mokslo sostinėje Aleksandrijoje. Šiame skaitinyje jis pateikia mokslinio humanizmo požiūrį: žinios nėra vien morališkai neutralus techninis bagažas. Mokslas – tai dieviškosios išminties atspindys. Tikėjimas yra šviesa, kuri nušviečia ir išplečia mokslinio pažinimo horizontus. Jo šviesoje žmogus randa visatos, istorijos ir ateities aiškinimo principus. Tiesa, tikėjimas nemoko atskirų mokslų techninių detalių, jis nušviečia tikslą, į kurį turi krypti žmogiškosios pastangos.

Antrajame skaitinyje Paulius rašo apie Onesimą. Šis vardas graikiškai reiškia Naudingasis. Šio vardo savininkas kaip vergas priklausė vienam turtingam krikščioniui Kolosuose, ir tuomet, kaip rašo Paulius, buvo jam „nenaudingas”. Jis netgi pridarė savo šeimininkui nuostolių, pabėgo nuo jo į Romą, o ten sutiko savo šeimininko bičiulį Paulių iš Tarso. Veikiausiai jis bandė skolintis iš Pauliaus pinigų. Apaštalas gerai pažinojo žmones ir įžvelgė jaunuolio dvasinius turtus ir proto gabumus. Paulius daug kalbėjo ir bendravo su Onesimu, kol jis tapo žmogus, po to krikščionis ir bendradarbis. Romos įstatymai įpareigodavo grąžinti pabėgusį vergą jo šeimininkui. Paulius rašo palydimąjį laišką Filemonui, dvelkiantį meile ir švelniu humoru. Jis moko, kad tikėjimas sugriauna sienas tarp žmonių. Per tikėjimą vergas ir jo šeimininkas tampa Kristaus broliai. Tikėjimas suteikia kilnumo ir naudingumo sutrikusiems. Kaip teigia tradicija, Onesimas vėliau tapo Efezo vyskupu.

Evangelijos skaitinyje Jėzus pateikia du įdomius palyginimus. Įdomios ne pačios istorijos, o jų pritaikymas. Jėzus pasinaudoja šiais palyginimais parodydamas, ką reiškia būti jo sekėju. Pirmasis palyginimas yra apie žmogų, sumaniusį pasistatyti bokštą. Apdairus žmogus visuomet įvertins turimas lėšas, norėdamas būti tikras, kad galės užbaigti pradėtą darbą. Panašiai ir karalius, apsvarstys, ar turi pakankamai galingą kariuomenę eidamas į mūšį su kitu. Jėzaus pasakytuose palyginimuose dėmesys sutelkiamas ne į detales, bet į pagrindinę mintį. Vėlesniais amžiais Bažnyčios egzegetai svarstydavo, ką reiškia šiame palyginime minimas karalius arba statomas bokštas. Tačiau Jėzus, pateikdamas šiuos pavyzdžius, veikiausiai norėjo pabrėžti pagrindinį dalyką: žmogus privalo būti tikras, jog įstengs užbaigti pradėtą užduotį. Jis turi pasitikrinti savo išteklius. Kyla klausimas, kaip tai siejasi su reikalavimais Jėzaus mokiniui.

Mums gali padėti įžvalga apie kitų žydų rabinų mokinių praktiką. Šie jauni vyrai, vadinamieji išminties mokiniai, eidavo nuo vieno mokytojo pas kitą, dėmesingai išklausydavo jų mokymą, dažnai diskutuodavo su jais, po to nutardavo, kurio iš mokytojų mokymas jiems labiausiai patiko. Šiuo atveju aišku, kokių bruožų ar savybių reikia tokiam mokiniui. Jis turi sugebėti klausytis to, kas sakoma (hebrajiškas žodis, nusakantis klausymą, reiškia drauge ir mokinystę). Toks mokinys privalo mokėti užduoti tinkamus klausimus, kad galėtų pritaikyti savo gyvenime iš mokytojo išgirstą išmintį.

Šis apibūdinimas niekuomet netiktų Jėzaus mokiniui. Tiesa, Jėzus taip pat skelbė savo mokymą, daugelis jo klausė ir pritaikydavo savo gyvenime išgirstą žinią. Tačiau šie dalykai dar neapibūdina Jėzaus mokinio. Šiandienos Evangelijos skaitinys pateikia esminį Naujojo Testamento mokinio kriterijų: jis yra visiškai atsidavęs savo Mokytojui. Tai nereikalauja nei ypatingo proto, nei išlavintos vaizduotės, natūralios jėgos ar grožio. Jėzus neragina siekti visų tų išteklių. Jis kelia klausimą: ar gali visa širdimi, visiškai atsidavęs ištarti „taip” Jėzui Kristui?

Evangelijos skaitinys prasideda Jėzaus žodžiais, raginančiais atsižadėti savo šeimos ir netgi savęs paties. Graikiškas žodis „laikyti neapykantoje” išreiškia tai, ką semitų mąstysena perteiktų sąvoka „mažiau mylėti”. Tai paaiškina kita ištrauka: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs” (Mt 10, 37). Vargu ar galima radikaliau išreikšti visišką atsidavimą negu šiuo įvaizdžiu. Tai nereiškia visiško šeimos ar savęs paties atmetimo. Tiesiog Kristui privalome teikti pirmutinę vietą. Visi kiti santykiai matomi ir vertinami šio pagrindinio santykio šviesoje. Ta pati mintis išreikšta ir eilutėje, užbaigiančioje palyginimus. Jėzus sako, kad mokinys privalo atsižadėti visos savo nuosavybės. Analogiškai ankstesnėms mintims žmogui nebūtina atsisakyti visų medžiaginių gėrybių. Tai tiesiog reiškia, jog atsižadame šių gėrybių tokiu mastu, kiek jos mus valdo ar turi mums įtakos. Vien tik Jėzui priklauso ši valdžia.

Mes gyvename nuodėmėje, pažeidžiančioje mūsų santykius su Dievu. Šis atotrūkis ženklina visą mūsų gyvenimą ir elgesį, taip pat santykius su pačiais brangiausiais ir artimiausiais žmonėmis. Nebemokame kaip reikiant mylėti, nes mūsų meilę iškreipia ambicijos bei interesai. Tas, kuris nenori pripažinti šio esminio negebėjimo mylėti, kas nesiveržia išsilaisvinti iš meilę varžančių užtvarų, tas negali sekti tikrosios meilės mokytoju Kristumi. Kristus nenori užgniaužti ar slopinti mūsų meilės apraiškų. Jis trokšta jas išskaistinti, perkeisti, sudievinti.

Kiek daug nepavykusių sumanymų ir iš pažiūros gražių iniciatyvų žlugo vien todėl, kad iš anksto nebuvo atsisėsta, skaičiuota ir mąstyta. Jėzus, kaip tikras Palestinos gyventojas, žino, kad rimti reikalai niekuomet nesvarstomi stovint. Jeigu norime aptarti kokį projektą, visuomet pakviečiame partnerį atsisėsti. Šitaip sukuriama ramesnė dėmesio ir sutelktumo aplinka. Abiejuose palyginimuose Jėzus primena dalykų apsvarstymą atsisėdus.

Krikščionis, panašiai kaip anas palyginimo karalius, į žygį eina ne vienas. Karaliaus pralaimėjimo padarinius patirs visa tauta. Panašiai ir kiekvieno krikščionio nesėkmės ar pakilimai turi įtakos kitiems. Jei norime būti Jėzaus mokiniai, turime pirmiausia „apskaičiuoti išlaidas” ir paklausti savęs, ar esame pasirengę jas sumokėti.