16 eilinis sekmadienis (C)
Pr 18, 1–10; Kol 1, 24–28; Lk 10, 38–42
 

Šio sekmadienio skaitinių tema – Dievo priėmimas į mūsų gyvenimą. Biblijos autoriai dažnai vaizduoja Dievą, besielgiantį panašiai kaip žmogus. Literatūros tyrinėtojai tokią priemonę vadina antropomorfizmu. Antropomorfizmo pavyzdžių Senajame Testamente yra labai daug. Pavyzdžiui, Dievas vaizduojamas kaip ganytojas arba sakoma, jog Dievas išgelbėjo Izraelį „savo rankos galybe”. Panašų turinį būtų galima išreikšti ir abstrakčiomis sąvokomis, vartojamomis filosofijos ar teologijos traktatuose. Tačiau antropomorfiniai įvaizdžiai pranašesni tuo, kad jais norimas turinys išreiškiamas labai gyvai ir visiems suprantamai. Kita vertus, daugelis žmonių ties antropomorfiniais Biblijos įvaizdžiais suklumpa, nes jie paraidžiui suvokia tai, kas norėta perteikti palyginimu.

Pirmajame skaitinyje iš Pradžios knygos randame puikų antropomorfizmo pavyzdį. Beje, antropomorfinis vaizdavimas būdingas ne tik šiai ištraukai, bet visam Pradžios knygos skyriui. Viešpats Dievas vaizduojamas kaip žmogus. Jis kalbasi su Abraomu, valgo su juo, o vėliau netgi derasi. Ką šia istorija nori pabrėžti Biblijos autorius? Jis perteikia gilią tiesą, kad visagalis Dievas ypač rūpinasi šiuo žmogumi ir jo žmona. Viešpats myli juos ir nori perduoti jiems savo meilę. Jis pažada, kad jiems gims kūdikis ir tai bus ankstesnio pažado išpildymas, kad Abraomas bus didelės tautos tėvas (Pr 12, 1–3).

Abraomo elgesys liudija jo svetingumą ir kilnumą. Tikinčiam Dievą kiekvienas praeivis ženklina jo apsilankymą. Žmogui, įpratusiam svetingai priimti elgetą ar keleivį, per tai apsireiškia Dievas. Šiame skaitinyje trys vyrai pasirodo labai netikėtai. Abraomą sudomina jų pažinimas, viršijantis žmogaus galias. Šio skaitinio mintis išryškina Laiško žydams paraginimas: „Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus” (Žyd 13, 2).

Pažvelgus į visą Pradžios knygą, šis skyrius dar kartą patvirtina Dievo valią išugdyti ypatingą tautą. Ši Dievo valia išreiškiama pačioje Abraomo istorijos pradžioje. Vėlesniuose skyriuose atskleidžiama, su kokiais pavojais susiduria ši valia. Tačiau visuomet pavojus būna įveikiamas ir Dievo pažadas apsaugomas. Čia pateikiama dar viena pažado įvykdymo garantija. Bažnyčia, pateikdama šį skaitinį, nori parodyti didžiulę Dievo meilę savo bičiuliams. Viešpats Dievas vaikšto, šnekučiuojasi ir valgo su tais, kuriuos jis myli.

Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius parodo, jog priimti Kristų į savo gyvenimą yra pats aukščiausias ir drauge bauginantis dalykas. Bauginantis todėl, kad tai reiškia priimti drauge ir Kristaus nukryžiavimą, tampant jo dalyviu. Priimti Kristų yra nuostabu, nes, anot apaštalo Pauliaus: „Aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus”. Argi nenuostabu žinoti, jog esame pašaukti „papildyti” tai, ką savo kančia nuveikė Kristus. Apaštalas Paulius sako: „Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne. <...> Šitaip mumyse veikia mirtis, o jumyse gyvybė” (2 Kor 4, 10–12). Taigi, anot apaštalo, priimti Kristų drauge reiškia papildyti jo darbą skelbiant Dievo žodį, kad kiekvienas Kristuje taptų tobulas. Priimti Kristų, vadinasi, atpažinti jį ten, kur jis yra tarp žmonių. Paulius pateikia evangelizacijos formulę: „Kristus jumyse – garbės viltis”. Apaštalas užčiuopia ir atskleidžia Kristaus esamybę pasaulyje tarp žmonių.

Evangelijos skaitinyje antropomorfiškas vaizdinys tampa tikrove. Jame pasakojama, kaip Jėzus apsilanko Marijos ir Mortos namuose. Iš Jono evangelijos žinome, jog šie namai yra Betanijoje, esančioje arti ir drauge toli nuo Jeruzalės. Ji arti atstumu, o toli todėl, kad atskirta nuo Jeruzalės Alyvų kalnu, jai nepažįstamas didžiajam miestui būdingas sąmyšis, žmonių minios. Betanija Jėzui buvo tarsi bičiulystės oazė. Tai viena iš tų vietų, kur galima pajusti draugiško priėmimo šilumą. Evangelistas Jonas nusakė Betanijos paslaptį trumpai ir nuostabiai: „Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių” (Jn 11, 5).

Lukas vienintelis nupasakoja šią Jėzaus viešnagės sceną. Evangelistas išskiria abi seseris iš kitų jį supančių žmonių. Lakoniškais štrichais jis vaizduoja seserų bruožus. Marija klausosi Viešpaties žodžių, atsisėdusi prie jo kojų. Morta susirūpinusi visokiu patarnavimu. Visai natūralu, jog ją trikdo sesers pasyvumas. Ta pati abiejų seserų nuostata vaizduojama vaišėse, kurios Jėzaus garbei buvo iškeltos „šešioms dienoms belikus iki Velykų” (Jn 12, 2–3). Galima suprasti priekaištaujančią seseriai Mortą. Tiek Marija, tiek Morta savaip išreiškia Jėzaus priėmimą: viena godžiai klausosi jo žodžių, kita aktyviai rūpinasi jo priėmimu. Pats Mortos patarnavimas yra neabejotinai girtinas dalykas. Kodėl Morta susilaukė iš Jėzaus priekaištų? Gal ji įsivaizdavo, jog Mokytojui patinka tik jos tarnavimo būdas. Gal jos nuoširdžioje meilėje buvo ir savęs ieškojimo. Gal ji įsivaizdavo esanti svarbi ir galinti kažką duoti. Jėzus priekaištauja Mortai ne todėl, kad ji šiltai jį priima, bet dėl jos sukeliamo neramumo, išsiblaškymo, dėmesio šalutiniams dalykams. Jėzus Evangelijoje ne kartą smerkė žemiškus rūpesčius, nugręžiančius žvilgsnį nuo amžinųjų dalykų. Marija pasirinko esminį ir pagrindinį dalyką: klausyti Viešpaties, kviečiančio tikėti ir įsipareigoti. Dievo žodis niekuomet nebus atimtas iš tų, kurie jį pasirinko.

Tikram Jėzaus mokiniui didžiausia šventė yra klausytis Viešpaties žodžio. Būti su Viešpačiu, apmąstyti jo žodį, pažinti jo meilę, be atodairos priimti jį į savo gyvenimą – visa tai yra tikėjimo grožis ir galybė. Tačiau nuostabiausia, jog tai yra įmanoma ir tai nėra joks antropomorfizmas.