VI Velykų sekmadienis (C)
Apd 15, 1–2. 22–29; Apr 21, 10–14. 22–23; Jn 14, 23–29
 

Kai Jonas Krikštytojas prie Jordano parodė Mesiją, du jauni vyrai nusekė Jėzų klausdami: „Mokytojau, kur gyveni?” Paskutinį gyvenimo žemėje vakarą Viešpats pagaliau iš tikrųjų atsako į aną klausimą. Šiandien girdime: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio ir mano tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime”. Taigi mylėti yra visų pirma klausytis Kristaus žodžio ir priimti jį. Tai ne žmogaus žodis, bet pats įsikūnijęs Tėvo žodis. Per jį mums apsireiškia Tėvas, visiškai pasitikintis mylimuoju Sūnumi. Tikinčiajam, ištikimai priimančiam šį Žodį, jis atveria kelią, per kurį Tėvas ir Sūnus realiai ateina apsigyventi žmogaus širdyje. Žodis yra meilės buvimas. Kristaus bičiulį žodis pašventina ir padaro šventove. Vienas gražiausių apaštalo Pauliaus linkėjimų yra šis: „Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai” (Kol 3, 16).

Šio sekmadienio skaitinyje kalbama apie meilę, Dvasią, ramybę ir grįžimą pas Tėvą. Šis skaitinys yra dalis Jėzaus atsisveikinimo kalbos. Jėzus primena mokiniams praeities pamokas ir žada ateityje dar didingesnių dalykų. Pirmiausia jis kalba apie kertinę krikščioniškąją dorybę – meilę. Jėzus susieja meilę su ištikimybe jo žodžiui. Meilė yra jo žodis, nes jis, Žodis, yra meilė. Ypatingas krikščioniškasis meilės matmuo – tai Tėvo ir Sūnaus bendrystė su mokiniu. Jėzus susieja tai su šlovinguoju grįžimu pas Tėvą. Ši tobula meilės komunija taps įmanoma tik tuomet, kai į Dievo žmonių širdis nužengs Šventoji Dvasia. Jėzus vadina Dvasią „Parakletu” arba Globėju. Jonas vienintelis iš Naujojo Testamento autorių vartoja Parakleto sąvoką. Ši teisinė sąvoka apibūdina tą, kuris kalba kaltinamojo vardu: gynėją, advokatą. Jonas savo pirmajame laiške Kristų pavadina Užtarėju, pavartodamas tą patį graikišką žodį. Kristus užtaria nusidėjėlius prieš Tėvą. Jono evangelijoje Parakletas visuomet išreiškia Šventąją Dvasią kaip asmenį, atskirą nuo Tėvo ir Sūnaus.

Šventajame Rašte trys dieviškieji asmenys išganymo istorijoje vaizduojami tam tikra prasme chronologiškai. Tėvas visuomet veikia pirmas ir, rodydamas išganingąją meilę, pasiunčia savo Sūnų. Sūnus, būdamas paklusnus, iš meilės įvykdo Tėvo valią. Galiausiai Sūnui įvykdžius savo darbą per prisikėlimą atsiunčiama Šventoji Dvasia (plg. Apd 2, 33).

Jonas drąsiai tvirtina, kad „Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi” (Jn 7, 39). Gaivinantis jos darbas krikščionių širdyse prasideda nuo Jėzaus prisikėlimo. Šventoji Dvasia moko, primena ir visų pirma įkvėpia gebėjimą mylėti. Šešioliktoje eilutėje Jėzus kalba apie „kitą Globėją”. Tai leidžia suprasti, kad Jėzus taip pat buvo Globėjas ir kad Dvasia pratęsia Jėzaus buvimą žemėje. Tačiau tai gali įvykdyti prisikėlusio Viešpaties, o ne žemiškojo Jėzaus Globėjas. Jėzus viską pasakė, tačiau Bažnyčia per amžius vis naujai suvokia tai, ką išgirdo iš Mokytojo. Bažnyčia be paliovos prašo Dvasios pagalbos, klausydamasi Dievo ir žmonių balso.

Nuo pat prisikėlimo scenos Jono evangelijoje (Jn 20, 19) girdime, jog „ramybė” siejama su Jėzaus šlove ir Dvasios atėjimu. Ramybė yra Dvasios, atstovaujančios prisikėlusiam Viešpačiui, dovana. Galime suprasti, kodėl Jėzus, pažadėjęs duoti ramybę, priduria, jog duoda ramybę ne taip, kaip pasaulis. Kristaus ramybė yra vidinė, kai krikščionis žino esąs Tėvo mylimas ir pats myli. Ji kyla ne iš tuštumos, bet iš meilės ir gyvenimo apstybės.

Jėzus, linkėdamas ramybės, suteikia naują vertę bibliniam Šalom pasveikinimui. Šalom sąvoka Biblijos žmogui reiškė gėrį, saugumą ir apstybę. Jėzaus ramybė pranoksta miesčionišką jaukumą. Ramybė yra pats Kristus (Ef 2, 14–17). Viešpaties duotas ramybės pažadas reiškia drauge įpareigojimą nešti šią ramybę kitiems.

Visa tai pateikiama kaip Jėzaus grįžimo pas Tėvą rezultatas. Jėzaus grįžimas pas Tėvą ženklina jo kaip Dievo ir žmogaus išganingos veiklos užbaigimą. Tėvas yra didesnis ta prasme, kad jis pradėjo visą išganymo istoriją. Mes esame šios istorijos dalis. Meilė, Dvasia ir Jėzaus žadėta ramybė priklauso mums, kiek mes priimame jas.

Apaštalų darbų skaitinyje aprašomas pirmasis Bažnyčios susirinkimas. Jis vyko Jeruzalėje 49 metais, dalyvaujant apaštalams, presbiteriams ir visai bendruomenei. Svarstomo klausimo svarba lėmė jaunos Bažnyčios ateitį. Svarstyta, ar reikia iš atsivertusiųjų reikalauti laikytis Mozės įstatymo ir apipjaustymo papročių. Apaštalas Paulius debatuose pateikia alternatyvą tarp apeigų ir tikėjimo. Paulius šiam klausimui skiria Laišką galatams. Jeruzalėje Bažnyčios vyresnieji suvokia esą Dvasios aiškintojai: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga”. Taip buvo nubrėžtos krikščioniškosios sąžinės gairės, atskleidžiant apeigų bei papročių reliatyvumą. Bažnyčia gerbia kultūrą, tačiau neprimeta nė vienos, net kilniausios kultūros kaip viršesnės.

Apreiškimo knygoje piešiama dangiškoji Jeruzalė, tai rodo turtinga simbolika. Regėtojas ją mato kaip naujosios kūrinijos „Akropolį”. Mums šis vaizdinys kalba ne apie dvi Bažnyčias, vieną aukštybėse, o kitą čia, žemėje – bet apie vienintelę Prisikėlusiojo Bažnyčią. Panašiai kaip Kristus, baigęs žemiškąjį gyvenimą, gyvena po mirties prisikėlęs, Bažnyčia vis labiau iškyla iš šešėlio. Šioje žemėje tematome tik tą naktinį Bažnyčios statybos etapą. Tačiau išaušus Viešpaties dienai, išvysime ją spindinčią visoje didybėje. Tuomet tos žmogiškos pastangos, kurios yra būtinos dabar, nebeteks prasmės. Nebebus kitos šventyklos, tik pats Viešpats asmeniškai, nebebus kitos šviesos, tik jo Velykinės šlovės šviesa. Mūsų dabarties Bažnyčia, vargingai gyvuodama dabarties pasaulyje, kasdien patirianti įvairiausių pažeminimų išvys Dievą veidas į veidą ir bus panardinta jo šlovėje.
 

Parengta pagal A. Brunot, H. Maly, K. Schuler