Kun. Kęstutis Ralys

Nuodėmės tikrovės teologinis apmąstymas
 

Šiame tekste daugiausiai remtasi vieno žymiausių šiuolaikinių Lenkijos teologų moralistų S. Olejnik įžvalgomis bei teiginiais.

Teologinės minties tradicija

Bažnyčios Tėvai, kalbėdami apie nuodėmę, daugiausia rėmėsi Biblijos tekstais, pabrėždami Šventajame Rašte išrutuliotos doktrinos vienokį ar kitokį aspektą. Jų dėmesys daugiausia buvo sutelktas į objektyviąją nuodėmės pusę. Vakarų Bažnyčios tėvai nuodėmės turinyje išryškina netvarką ir neklusnumą Dievo teisės atžvilgiu. Toks suvokimas vyrauja šv. Ambraziejaus raštuose. Rytų Bažnyčios nuodėmės tikrovės sampratoje labiau akcentuotas teologinis jos turinys. Čia iškyla tokie nuodėmės aspektai kaip nedėkingumas, meilės ryšio pažeidimas, Dievo atvaizdo žmogaus sieloje užtemdymas. Išsamesnį mokymą apie nuodėmę išplėtojo šv. Augustinas. Tomas Akvinietis iš esmės perėmė šią doktriną, kartu jai suteikdamas naują nuodėmės suvokimą, susietą su savo teologine sistema.

Šv. Augustinas paremia šv. Ambraziejaus mintį, pasak kurios, nuodėmė supriešinama su dieviškąja teise. Augustino nuodėmės apibrėžimą vėliau perėmė ir kiti teologai. Jis išliko iki pat mūsų dienų. Nuodėmė apibrėžiama kaip veiksmas, žodis arba geidulys, priešingi amžinajai dieviškajai teisei. Augustino mokyme apie amžinąją teisę galima atpažinti ne tik Biblijos Išminties knygų mokslą, bet ir stoikų filosofinės mokyklos teiginius. Nusidėdamas žmogus netinkamai naudoja laisvės dovaną, jam suteiktą paties Dievo. Žmogus išsiveržia iš Dievo valdžios, su juo nesiskaito ir elgiasi taip, tarsi disponuotų absoliučia laisve, lyg pats sau nustatinėtų tam tikrą elgesio matą bei taisykles. Kiekviename nuodėmingame veiksme atitinkamai pasireiškia ir pasidavimas absoliučios valdžios pagundai, remiantis žalčio gundymu: būsite tokie kaip Dievas, pažinsite gera ir bloga.

Augustinas nuodėmę traktuoja kaip savotišką nusigręžimą nuo Dievo, nutolimą nuo jo, ar netgi savęs supriešinimą jam, susijusį su atsigręžimu į save ir pasaulį, tai yra į kūriniją. Kūrinijoje nusidėjėlis ieško aukščiausio gėrio, t. y. to, kas galėtų jį padaryti laimingą. Vis dėlto atsisukama į neteisingą pusę, kadangi tiktai Dieve galima rasti visa, ko trokšta žmogaus širdis, tik Dievas gali padaryti žmogų laimingą. Žmogus nusisukdamas nuo Dievo žemina savo žmogiškąjį orumą ir galiausiai pražudo save. Nuodėmė, siūlydama laikiną ir ribotą gėrį, nesuteikia galimybės pasiekti tikrąją laimę, kuri žmogui yra pats Dievas, t. y. niekada nesibaigiantis gėris. Šv. Tomas Akvinietis apie nuodėmę svarsto iš kelių perspektyvų. Tomas apibrėžia nuodėmę kaip elgesį (žodį, veiksmą arba geidulį), kuris visiškai neatitinka amžinosios teisės. Jis nagrinėja nuodėmės reikšmę, atsižvelgdamas į aukščiausiojo, galutinio žmogaus tikslo perspektyvą.

Tomas Akvinietis moralumo pagrindą mato kaip galutinį tikslą; tas tikslas yra gerų arba blogų žmogaus veiksmų matas. Todėl žmogaus galutinis tikslas yra Dievas, kurio siekimas žmogui turėtų suteikti aukščiausią laimę. Tačiau jis gali ir nusisukti nuo šio tikslo ir nuklysti nuo į jį vedančio kelio. Dievo nubrėžtas tikslas nėra sąlyginis, jis esmingai apima patį žmogų.

Nuodėmė – tai nepaklusnumo ir maišto prieš Dievą ženklas, ji yra savotiška panieka žmogiškųjų sielų Aukščiausiajam Valdovui. Nuodėmė kyla žmogiškųjų poelgių srityje. Apie nuodėmę tikrąja to žodžio prasme galima iš esmės kalbėti tik esant sąmoningam ir laisvam apsisprendimui. Žmogus nusideda, kai pasirenka tai, ką pripažįsta kaip blogį. Aiškiai to nori, arba sąmoningai siekia. Čia slypi nuodėmės šaltinis bei priežastis. Tokiu atveju žmogui galime priskirti tą blogį ir laikyti jį už tai atsakingą. Apibendrindami Šv. Tomo mokymo pagrindinius bruožus, galime pažymėti jo visapusiškumą ir filosofinį mąstymą.

Moralinės kaltės problema

Daugeliui šiuolaikinių žmonių toks nuodėmės suvokimas atrodo visiškai pasenęs. Dabartinis nuodėmės ignoravimas yra tiesiogiai susijęs su vis plintančiu netikėjimu, minties bei gyvenimo išlaisvinimu nuo bet kokio religinio turinio. Šiuolaikiniame pasaulyje susilpnėjęs jautrumas nuodėmei turi toli siekiantį poveikį. Prie to smarkiai prisidėjo empiriniai mokslai – psichologija bei psichopatologija. Kaltės sąvoka pašalinta iš psichologijos dėl metafizinio ir religinio jos turinio. Psichiatrijoje kovojama su kaltės pajautimo reiškiniu, kaip kenksmingu požymiu ar netgi ligos šaltiniu. Remdamiesi praktika psichiatrai tvirtina, kad kaltės pajautimas gali atsirasti nepriklausomai nuo morališkai blogo veiksmo padarymo.

Kai kurios ideologijos supranta žmogaus asmenybę kaip būtį, visiškai panardintą visuomeninio gyvenimo turinyje ir formoje. Žmogus gyvena visuomeninės grupės gyvenimu, nors dažnai to ir nesuvokia. Jį supa įvairios įtakos ir spaudimai, juo manipuliuojama įvairiausiais būdais. Vadinamasis suvisuomenintos kaltės reiškinys glūdi šiuolaikiniame visuomeniniame gyvenime. Tvirtinama, kad „ne kaltė glūdi žmoguje, bet žmogus glūdi kaltėje”.

Reikia pabrėžti, kad žmogus kaip asmenybė vis dėlto turi tam tikrą įtaką savo ir kitų žmonių likimams. Žmogus gali elgtis gerai ar blogai, nepriklausomai ar priešingai visoms visuomeninėms nuostatoms. Tačiau jis visuomet turi galimybę nusidėti visiškai pasiduodamas nuodėmingos aplinkos įtakoms ar nepriklausomai nuo jų. Žmonių grupė nėra asmuo, tad jai negalima priskirti mąstančios bei laisvos būtybės subjektyvumo, atimant tą subjektyvumą ir su juo susijusį orumą iš tą grupę sudarančių individų. Taigi galima, ir netgi būtina kaltę priskirti realiems, o ne juridiniams asmenims.

Nuodėmė žmogaus santykyje su Dievu

Nuodėmė išreiškia žmogaus neklusnumą Dievui, Kūrėjui ir Tėvui. Absoliučios laisvės siekis, supriešinant gėrį ir blogį, glūdi kiekvienoje nuodėmėje ir gali įgyti įvairų pobūdį. Šiandien dažnai neigiamas Dievas ir jo teisės. Neretai pasitaiko ir užslėptas Dievo atmetimas praktiškai jį išstumiant iš žmogaus gyvenimo. Su tokia Dievo neigimo forma susitinkame gana dažnai. Ji dabartyje įgauna visiško abejingumo tikėjimui ir religijai, tam tikro užsimiršimo, jog Dievas egzistuoja, pavidalą.

Vis dėlto galutinį nuodėmės matą rodo Kristaus atperkamoji veikla. Joje apsireiškia nesibaigianti Dievo meilė žmonėms. Kiekviena nuodėmė yra tos meilės sužeidimas, jos nuvertinimas, reiškiantis akivaizdų nedėkingumą. Atperkamosios meilės, mums paaukotos Kristaus, atmetimas, žeidžia Dievą, taigi tam tikra prasme kėsinasi į Dievą. Vis dėlto dėl absoliučios Dievo santykio su pasauliu transcendencijos nuodėmė negali tiesiogiai kėsintis į Dievą. Iš tikrųjų ji kėsinasi į patį žmogų – į žmoniją – tokią, kokią žmonės privalo realizuoti savo laisva valia pagal pačius išmintingiausius dieviškus sumanymus. Nuodėmė naikina Dievo gėrį žmonėse ir griauna Dievo garbę ta prasme, kad kūrimas yra Dievo buvimo dovana ir ženklas.

Dievas Kristuje pakėlė žmoniją į dieviškojo gyvenimo aukštybes. Todėl blogis, kuris paliečia žmoniją, tiesiogiai kėsinasi į jo meilę. Dievo meilės kaip Aukščiausios Dievo dovanos atmetimas kartu yra ir amžinojo išganymo praradimas. Žmogus praranda išganymą ne per iš jo išorės ateinantį nuosprendį ir ne per jo nuteisimą amžinam atskyrimui nuo Dievo. Tokiai būklei žmogus pats save pasmerkia nusigręždamas nuo Dievo.

Iš esmės žmogus disponuoja tiesos ir laisvo pažinimo gebėjimu, nepasiekiamu kitoms žemiškoms būtybėms. Tiesa ir laisvė taip pat lemia žmogaus orumą, jo esminę vertę. Žmogaus kaip individo kiekvienas geras veiksmas yra jo orumo patvirtinimas. Blogas veiksmas (nuodėmė) yra tiesioginis taikymas į asmens gėrį.

Kiekviena nuodėmė slepia tam tikrą reikšmę, išeinančią už konkretaus asmens gyvenimo ribų. Todėl nuodėmė turi ir visuomeninę reikšmę, kadangi mažiau ar daugiau jos sukelti padariniai paveikia ir kitus žmones. Visuomeninį matą reikia pripažinti kiekvienam moraliniam nusižengimui, netgi grynai asmeniniam, kuris nesukeltų kitų pasipiktinimo.

Kiekviena nuodėmė, netgi grynai asmeniška, dvasiškai žalojanti individą, sykiu kenkia ir visai visuomenei. Popiežius Jonas Paulius II apaštališkajame paraginime Reconciliatio et paenitentia pastebi, kad smarkiai sustiprėjo ir nuolat auga nuodėmės mastai įvairiose visuomeninio gyvenimo srityse: šeimose, darbovietėse, profesinėse grupėse, valstybiniame gyvenime, santykiuose tarp valstybių ir pan.

Nuodėmė taip pat turi tam tikrą bažnytinį-bendruomeninį pobūdį. Mistinė solidarumo tikrovė apibūdinama kaip šventųjų bendravimas. Ši tikrovė grindžiama mistinio Kristaus Kūno slėpiniu. Turint omenyje šio Kūno ir krikščioniškosios bendrijos narių ryšį, reikia pastebėti, jog krikščionio nuodėmė turi taip pat bažnytinę-bendruomeninę dimensiją.

Žmonės, paženklinti krikštu, ypatingu būdu priklauso Kristui ir jo Bažnyčiai. Nusidėdami jie nustoja buvę tikėjimo ženklu tiems, kurie nepriklauso Bažnyčiai, o bendrai išpažįstantiems tikėjimą jie neteikia pastiprinimo bendrame pašaukimo kelyje. Negana to, per jų nuodėmes Bažnyčios veikla liudijant ir skelbiant išganymą tampa mažiau pastebima.