V gavėnios sekmadienis (C)
Iz 43, 16–21; Fil 3, 8–14; Jn 8, 1–11
 

Praėjusio sekmadienio liturgijoje apmąstėme jaudinančią sūnaus palaidūno istoriją. Šiuo palyginimu Viešpats ragino mus tikėti begaliniu dangiškojo Tėvo gailestingumu ir priimti susitaikinimą su juo per Atgailos sakramentą. Šiandien nuo parabolės pereiname prie tikroviškos istorijos, tačiau tema pasilieka ta pati, tik labiau sutelkta į kristologinį atgailos aspektą. Kiekvienas atleidimas ir susitaikinimas su Dievu vyksta per Jėzų Kristų. Ši tikrovė dar labiau paguodžianti negu buvusios parabolės. Parabolėje vyresnysis sūnus pagiežingai liko namie, o tikrovėje vyresnysis sūnus – Jėzus Kristus išėjo ieškoti jaunesniojo pražuvėlio.

Šiandienos Evangelijos epizodas įtrauktas į vėlesnę Jono evangelijos redakciją. Jis istoriškai dera su evangelisto Luko perduotais epizodais bei parabolėmis ir puikiai atitinka Jėzaus žodžius: „Atėjau ne teisti, bet gelbėti” (plg. Jn 3, 17).

Svetimavimo epizodą galime suskirstyti į tris kadrus: Jėzus ir minia; Jėzus ir nusidėjėlė; Jėzus ir mes. Šį kartą minią sudaro ne tik fariziejai, bet ir mes, įpratę kaltinti savo brolius.

Jėzus ir kaltintojai

Jėzus mokė aplink jį susibūrusius žmones. Netikėtai į klausytojų būrį atvedama fariziejų apsupta moteris. Šie triumfuodami klausia: „O tu ką pasakysi?” Iš tikrųjų jiems rūpi ne klausti, bet spęsti pinkles. Juk Jėzus sakė atėjęs ne panaikinti Įstatymo, bet jį įvykdyti. Tokiu atveju jis turėtų elgtis pagal Mozės įstatymą ir prisidėti užmušant moterį akmenimis. Tuomet jis prarastų tą žmones žavinčią gailestingumo aureolę, kuri taip dirgina fariziejus.

Jėzus prakalba ne iš karto. Jis pasilenkęs rašo ženklus. Galbūt jis mąsto apie pašnekovų kėslus, gal nori, kad kažkiek aprimtų įsibaiminusi moteris. Šiame Jėzaus paveiksle susilieja žmogiškumas ir dievystė. Galiausiai jis pažvelgia į juos ir sako: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį”. Jėzus pažino kiekvieno žmogaus širdį. Reikia atsiminti, jog Dekalogas draudė ir svetimavimą mintimis geidžiant svetimos moters. Tyla tampa nebepakeliama. Vyresnieji pradeda vogčiomis trauktis šalin. Galbūt juos išgąsdino mintis, kad Jėzus gali iš tikrųjų permatyti jų praeities gyvenimą ir ištirti, ar jie nenusižengė Dekalogo įsakymui, draudžiančiam geisti svetimos moters.

Jėzus ir svetimautoja

Teismo salė ištuštėjo. Joje liko tik teisėjas ir kaltinamoji. Jėzus atsitiesęs pažvelgė į moterį: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?” Tik ką išgyvenusi siaubą moteris jaučiasi nušviesta gailestingo žvilgsnio. Joks vyras nebuvo taip žvelgęs į ją. Jėzus palydi moterį žodžiais: „Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk”. Jis daugiau nieko nebeklausia, matyt, atpažįsta jos širdyje atsiradusį gailestį.

Jėzus yra vienintelis be nuodėmės. Jis vienintelis turėjo teisę pirmasis mesti akmenį, įvykdydamas Įstatymą ir keršydamas dėl pažeistos Dievo garbės. Tačiau atsisako tos teisės smerkti, nes, kaip ir Tėvas, nori ne nusidėjėlio mirties, bet trokšta, kad jis atsiverstų ir gyventų (plg. Ez 33, 11). Galime būti tikri, jog moteris, patyrusi Jėzaus atleidimą, begalinį supratimą ir užuojautą, pajuto širdyje viltį naujos meilės, labai skirtingos nuo trumpalaikio ir nuviliančio jausmo.

Jėzus ir mes

Ši Evangelijos vieta visuomet kiek trikdydavo krikščionis – juk Jėzus atleidžia, tarsi neužduodamas jokios bausmės už atgailą. Buvo laikai, kai svetimavimas laikytas nuodėme be galimybės atleisti. Tik gana neseniai ši Evangelijos ištrauka buvo įtraukta į sekmadienio liturgiją. Sūnaus palaidūno parabolė iš tikrųjų byloja apie visą gyvenimą apimantį atleidimą. Tačiau tenai Jėzus pasakojo palyginimą, o čia pateikiama tikroviška istorija.

Paliekant nuošalyje redakcinius klausimus, kaip šis epizodas buvo įtrauktas į Jono evangeliją, vis dėlto neverta
abejoti pasakojimo istoriškumu. Šia istorija anaiptol nenorima teigti, jog svetimavimas nėra nuodėmė. Svetimavimas čia aiškiai, nors ir subtilia forma, pasmerkiamas: „Daugiau nebenusidėk”. Nė vienas labiau už Jėzų nėra priešingas svetimavimui mintimis: „Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi” (Mt 5, 28).

Šiandienos Evangelija kalba apie mūsų kasdieninių įpročių šaknis. Tiesa, šiandien nebemėtome akmenimis, nes tai draudžia civiliniai įstatymai. Tačiau jokie įstatymai neriboja apkalbų ir kandžios kritikos. Kaip dažnai draugiškų pokalbių metu  smerkiama ne nuodėmė, bet žmogus. Pasakodami apie kitų elgesį, nesąmoningai iškeliame savo dorybę, panašiai kaip anas fariziejus, demonstratyviai meldęsis šventykloje: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti”. Šiandien Jėzus siūlo vaistą nuo šio blogo įpročio: „Kas iš jūsų be nuodėmės”. Ištirkime save.

Baigdami apmąstyti šią Evangelijos ištrauką, prisiminkime palengva vykstančią, bet galingą revoliuciją įtvirtinant moters žmogiškąjį orumą. Evangelijoje pavaizduota drebanti iš baimės moteris, apsupta iš aukšto į ją žvelgiančių vyrų, vaizdžiai perteikia moters padėtį to meto visuomenėje. Kur buvo drauge su ja nuodėmiavęs vyras? Jei Jėzaus mokiniai būtų tinkamai pasimokę iš jo elgsenos pavyzdžio, nebūtų reikėję laukti ilgų šimtmečių, kol visuomenė pagaliau  prabils apie moters išsilaisvinimą. Negana to, moterų emancipacijos raiškos būdai labiau atitiktų Evangelijos dvasią.

Šiandienos liturgijoje nuskamba dar viena tema, parengianti mūsų susitikimą su Kristumi Eucharistijoje. Apaštalas Paulius Laiške filipiečiams į viską žvelgia kaip į nuostolį, palyginti su Jėzaus Kristaus pažinimo didybe. Čia glūdi apaštalo gyvenimo paslaptis: asmeninis santykis su Jėzumi yra stiprus kaip mirtis ir ragina kalbėti apie Jėzų, kentėti dėl Jėzaus ir „panašiai kaip jis numirti”. Paulius, panašiai kaip ana nusidėjėlė, patyrė Viešpaties atleidimą. Tas, kuriam daug atleista, labai pamilo. Tą patį prisikėlusį Jėzų sutiksim šiandien Eucharistijoje. Jis mums taip pat atleidžia ir guodžia nusidėjėlei sakytais žodžiais: „Eik ir daugiau nebenusidėk”.

Parengta pagal R. Cantalamessa OFM Cap