Kūčios
Iz 62, 1–5; Apd 13, 16–17. 22–25; Mt 1, 1–25
 

Genealogija yra daugiau negu vien vardų sąrašas. Ji nurodo kelią, atvedusį į dabartinį momentą. Tiek Izaijo skaitinys, tiek ištrauka iš Apaštalų darbų pilnutinę prasmę įgyja Mato genealogijos šviesoje. Apaštalų darbai primena mums, jog Dovydui buvo išpranašautas palikuonis, pranoksiantis jį patį. Izaijas primena Abraomui pažadą, kad jis taps didelės tautos tėvu ir turės daug palikuonių.

Genealogija sudaryta iš gimimo dienų sekos. Jau nuo ketvirtojo šimtmečio Vakarų krikščionys švęsdavo Kristaus Gimimo dieną, gruodžio 25-ąją, o Rytų – sausio 6-ąją. Švęsdami Kalėdų išvakares su nuostaba apmąstome Dievo kelius žmonijos istorijoje. Jis yra Emanuelis – Dievas su mumis. Šiandien ypač susitelkiame į šį Dievo buvimą tarp žmonių.

Matas, pateikdamas Jėzaus genealogiją, sudalija žmonijos istoriją į tris grupes po keturiolika kartų. Ar kiekvienoje grupėje iš tikrųjų po keturiolika kartų? Nebūtinai. Paskutinė grupė sudaryta iš vardų, kurių dauguma istorijai nežinomi. Šiame sąraše keturiolika vardų, bet ne keturiolika kartų. Matas turėjo ypatingų priežasčių taip suskirstyti. Evangelistas pabrėžia Jėzaus kilmę iš Dovydo giminės. Kristaus laikais hebrajų kalboje nebuvo atskiro skaičių žymėjimo. Panašiai kaip romėniški skaitmenys, užrašomi tais pačiais simboliais kaip raidės, kai kurios hebrajiškos raidės taip pat reiškia skaitmenis. Dovydo vardas hebrajiškai reiškia taip pat skaičių keturiolika.

Visa istorija pateikta kaip santrauka trimis periodais. Pirmasis apima nuo pasaulio sukūrimo iki Dovydo karalystės, aukščiausio monarchijos pakilimo. Laikotarpis nuo Dovydo iki Babilono tremties 586 m. prieš Kristų – žemiausias nuosmukis Izraelio istorijoje. Laikotarpiui nuo grįžimo iš Babilonijos iki Kristaus gimimo būdingas pats didžiausias įvykis per visą žmonijos istoriją. Visais šiais laikotarpiais minimi vardai atitinka tam tikrą ritmą ir stilių. Pertrūkiai nurodo minimo momento išskirtinumą. Šis dėsningumas pastebimas ypač ten, kur paminimos moterys – Tamara, Rachaba, Ruta, vardu nepaminėta Urijo žmona Batšeba ir visų pirma Marija. Visų šių moterų motinystė buvo ypatinga. Žinoma, Marijos motinystė buvo pati nuostabiausia. Visi genealogijoje paminėti asmenys mums sudaro foną, tarsi atskaitą, pagal kurią galime įvertinti Jėzų. Genealogijoje paminėtos moterys nėra žydės. Matui svarbu pabrėžti, jog Jėzaus kilmės sąraše esama ir žydų, ir pagonių kraujo. Jėzus atėjo dėl visų žmonių, neatsižvelgdamas į rasę. Jokia atskira gentis ar tauta negali Jėzaus savintis. Jėzus yra Emanuelis, – Dievas su mumis. „Mes” – tai visos tautos.

Mato genealogijoje pabrėžiama Juozapo linija per Dovydo palikuonis. Paprastai tuokdavosi žmonės iš tos pačios genties. Matas per Jėzaus genealogiją pateikia teologinį požiūrį į istoriją. Atskleidžiama, kaip Jėzus, prasidėjęs Marijoje iš Šventosios Dvasios, įvykdė Dievo tautai duotus pažadus. Visas šis pasakojimas iškelia Jėzaus vardą. Jis yra Gelbėtojas, išvadavęs mus iš nuodėmių.

Dievui per ankšta žmogaus rankomis pastatytoje šventovėje – tai suprato ir karalius Saliamonas, sakydamas, jog Viešpaties negali sutalpinti ir dangaus aukštybės (plg. 1 Kar 8, 27). Pranašas Natanas įspėjo Dovydą, kad Viešpats nenori, kad šis jam statydintų namus, medžiaginę buveinę. Dievas nėra apsiribojęs kokia nors vieta. Jis, kuris visa sukūrė ir visa palaiko, yra visur. Šis Dievas, būdamas visur ir virš visa ko, trokšta būti su mumis ir gyventi mumyse. Viešpats nori gyvos buveinės savo išsirinktoje tautoje. Šiai tautai tenka misija ištikimu tarnavimu atskleisti Viešpatį kitoms tautoms. Tačiau išrinktoji tauta nuolat atkrenta neištikimybėn. Dievas paskiria savo tautai vadovų, privalančių vesti tautą ištikimybės keliu. Tarp Dievo paskirtųjų Izraelio vadovų Dovydui tenka ypatinga vieta. Dėl jo nuolankumo ir ištikimybės Viešpats pažada jam būti su jo namais ir palikuonimis. Per Dovydo sūnų Dievas nori įkurti karalystę savo tautoje ir patraukti į ją visus žmones.

Atėjus laiko pilnatvei Dievas per angelą apreiškia savo išganymo planą nuolankiai Mergelei. Jai skirta tapti šventuoju gyvojo Dievo būstu. Apreiškimas įvyksta ne Jeruzalėje, kurioje stovėjo šventykla ir vykdytos kulto apeigos, o Nazarete. Nazaretas – kitur Senajame Testamente neminima vieta. Galima suprasti Natanaelio repliką, išgirdus Pilypo žodžius apie Mesiją: „Argi iš Nazareto gali būti kas gero?!”(Jn 1, 46). Vis dėlto būtent ten Marija gyveno, laukdama Dievo valandos. Ten gyveno ir dirbo jos sužadėtinis Juozapas. Nazarete buvo įgyvendintas Dovydui duotas pažadas apie amžinąją jo sūnaus karalystę. Nazareto vardas lieka amžiams susijęs su Jėzaus vardu. Čia buvo paskelbta apie tikrosios Šventovės įkūrimą.