Atminimas ir susitaikinimas: Bažnyčia ir praeities kaltės
 

ĮŽANGINĖ PASTABA

Studiją tema „Bažnyčia ir praeities kaltės” Tarptautinei teologijos komisijai, atsižvelgdamas į 2000 metų jubiliejaus šventimą, pasiūlė jos prezidentas kardinolas Joseph Ratzinger. Studijai parengti buvo sudaryta pakomisė, kurios nariais tapo kun. Christopher Begg, mons. Bruno Forte (prezidentas), kun. Sebastian Karotrempel SDB, mons. Roland Minnerath, kun. Thomas Norris, kun. Rafael Salazar Cardenas MSpS ir mons. Anton Štrukelj. Šia tema buvo bendrai diskutuojama daugelyje pakomisės susitikimų ir per Tarptautinės teologijos komisijos plenarines sesijas Romoje 1998 ir 1999 metais. Balsuodama raštu, Tarptautinė teologijos komisija patvirtino šį tekstą forma specifica ir pateikė jį savo prezidentui bei Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektui kardinolui J. Ratzingeriui, kuris davė sutikimą jį paskelbti.
 

Įžanga

Didžiojo 2000 metų jubiliejaus paskelbimo bulėje Incarnationis mysterium (1998 lapkričio 29) atminties nuskaistinimas minimas tarp ženklų, galinčių „padėti intensyviau išgyventi ypatingą Jubiliejaus malonę”. Šio nuskaistinimo tikslas – išlaisvinti asmeninę bei bendruomeninę sąžinę iš visų pagiežos ir smurtavimo formų, kurios yra praeities kalčių palikimas, iš naujo istoriškai bei teologiškai įvertinant atitinkamus įvykius. Tai paskatintų – jei būtų padaryta teisingai – atitinkamai pripažinti kaltę ir prisidėtų prie autentiško susitaikinimo. Toks procesas gali smarkiai paveikti dabartį būtent dėl to, kad praeities kaltės tebėra juntamos per jų padarinius ir tebegundo dabartyje.

Tad atminties nuskaistinimas yra „drąsaus nuolankumo pripažįstant klaidas žmonių, vadintų ar tebevadinamų krikščionimis”, aktas, kuris remiasi įsitikinimu, jog „dėl priklausomybės mistiniam Kūnui ryšio, kuriuo esame susiję vieni su kitas, nešame savo pirmtakų klaidų ir kalčių naštą, nors ir nesame už tai asmeniškai atsakingi ir nepretenduojame atstoti Dievo, kuris vienintelis pažįsta širdis, teismą”. Jonas Paulius II priduria: „Kaip Petro įpėdinis prašau, kad Bažnyčia, stipri šventumu, gaunamu iš savo Viešpaties, šiais gailestingumo metais sukluptų prieš Dievą ir maldautų atleidimo už savo vaikų praeities ir dabarties nuodėmes” (1). Dar kartą primindamas, kad „krikščionys kviečiami pripažinti savo kaltes Dievui ir tiems, kuriuos įžeidė savo elgesiu”, popiežius užbaigia tai raginimu: „Tedaro jie tai nesitikėdami, kad bus atsilyginta tuo pačiu, bet stiprinami Dievo meilės, kuri „išlieta mūsų širdyse” (Rom 5, 5) (2).

Romos vyskupo prašymai atleisti, reiškiami vadovaujantis šia autentiškumo bei maloningumo dvasia, sukėlė įvairių reakcijų. Popiežiaus parodytas besąlygiškas pasitikėjimas Tiesos galia buvo palankiai visų sutiktas ir Bažnyčioje, ir už jos ribų. Daug kas pabrėžė, jog tokia elgsena didina bažnytinių ištarmių įtikimumą. Tačiau pasitaikė ir abejonių, daugiausia nuogąstavimų, kad tam tikrame istoriniame bei kultūriniame kontekste paprastas Bažnyčios vaikų kalčių pripažinimas gali atrodyti kaip nuolaidumas Bažnyčios atžvilgiu iš anksto priešiškai nusistačiusių žmonių metamų kaltinimų akivaizdoje. Svyruojant tarp pritarimo ir nerimo, kyla būtinybė apmąsčius aiškiai apibrėžti prašymų atleisti už praeities kaltes priežastis, sąlygas ir tikslų pavidalą.

Tarptautinė teologijos komisija, kurioje atsispindi vienam katalikiškajam tikėjimui būdinga kultūrų bei jausmų įvairovė, atsiliepė į šį poreikį parengdama pateikiamą tekstą. Tekste teologiškai apmąstomos sąlygos, kuriomis galimi „atminties nuskaistinimo” aktai, susiję su praeities kalčių pripažinimu. Klausimai, į kuriuos norima atsakyti, yra šie: Kodėl tai reikia daryti? Kas tai turėtų daryti? Koks tikslas ir kaip tai nustatyti, teisingai derinant istorinį ir teologinį vertinimą? Kam adresuoti? Kokios moralinės implikacijos? Kokie galimi padariniai Bažnyčios gyvenimui ir visuomenei? Tad šio teksto tikslas yra ne išnagrinėti tam tikrus istorinius atvejus, bet iškelti aikštėn atgailos už praeities kaltes prielaidas.

Nurodžius pateikiamų apmąstymų pobūdį, taip pat svarbu paaiškinti, kas turima galvoje tada, kai tekste kalbama apie Bažnyčią: ji nelaikoma vien istorine institucija ar dvasine bendryste tų, kurių širdys apšviestos tikėjimo. Bažnyčia suprantama kaip pakrikštytųjų bendruomenė, kuri istorijoje visada reiškiasi bei veikia vadovaujama savo ganytojų ir kaip slėpinys yra iš pagrindų suvienyta gaivinančios Dvasios veikimo. Pasak Vatikano II Susirinkimo, Bažnyčia „sugretinama su įsikūnijusio Žodžio slėpiniu ne blankia analogija. Iš tiesų, kaip prisiimtoji prigimtis tarnauja dieviškajam Žodžiui kaip neatskiriamai su juo susijęs gyvas išganymo įrankis, taip ir Bažnyčios socialinis organizmas tarnauja Kristaus Dvasiai, kuri jį gaivina, kad augtų kūnas (plg. Ef 4, 16)” (3). Ši Bažnyčia, realia ir gilia bendryste aprėpianti savo praeities bei dabarties vaikus, yra vienintelė Malonės Motina, prisiimanti praeities kalčių naštą, kad nuskaistintų atmintį ir išgyventų širdies bei gyvenimo atnaujinimą pagal Viešpaties valią. Ji pajėgi tai padaryti taip, kaip Jėzus Kristus, kurio mistinis Kūnas, nusidriekęs per istoriją, ji yra, vieną kartą visiems laikams yra prisiėmęs pasaulio nuodėmes.

Teksto struktūra atspindi keliamus klausimus. Glaustai apžvelgus temą istoriškai (1 skyrius), tiriamas biblinis pagrindas (2 skyrius) ir giliau nagrinėjamos prašymų atleisti teologinės sąlygos (3 skyrius). Tiksli istorinio ir teologinio vertinimo koreliacija yra pagrindinis elementas, lemiantis teisingas bei veiksmingas ištarmes, deramai atsižvelgiančias į svarstomų veiksmų laiką, vietą ir aplinką (4 skyrius). Baigiamuosiuose svarstymuose, turinčiuose ypatingą vertę Katalikų Bažnyčiai, aptariama šių atgailos už praeities kaltes aktų moralinė (5 skyrius), pastoracinė ir misijinė (6 skyrius) reikšmė. Vis dėlto žinant, jog poreikį pripažinti savo kaltes pagrįstai gali jausti visos tautos bei religijos, norima tikėtis, kad pateikiami apmąstymai kiekvienam padės žengti tiesos, broliško dialogo ir susitaikinimo keliu.

Baigiant šią įžangą, naudinga priminti kiekvieno „atminties nuskaistinimo” akto, atliekamo tikinčiųjų, galutinį tikslą, nes būtent tai įkvėpė Komisijos darbą: tai Dievo šlovinimas, nes paklusnumas dieviškajai Tiesai ir jos reikalavimams skatina sykiu su kaltėmis išpažinti amžinąjį Viešpaties gailestingumą ir teisingumą. Confessio peccati, palaikoma ir apšviečiama tikėjimo Tiesos, kuri išlaisvina ir gelbsti (confessio fidei), virsta confessio laudis, adresuojama Dievui, kurio vienintelio akivaizdoje tampa įmanoma pripažinti praeities ir dabarties kaltes, kad galėtume būti sutaikinami Jo ir su Juo Kristuje Jėzuje, vieninteliame pasaulio Išganytojuje, ir taptume pajėgūs atleisti mus užgavusiems. Šis atleidimo siūlymas atrodo ypač reikšmingas prisiminus daugybę persekiojimų, krikščionių patirtų istorijos raidoje. Šiuo požiūriu veiksmai, kurių praeities kalčių atžvilgiu imasi ir prašo imtis Šventasis Tėvas, kaip pavyzdiniai ir pranašiški vertingi tiek religijoms, tiek vyriausybėms bei tautoms, taip pat Katalikų Bažnyčiai, kuriai per tai padedama veiksmingiau išgyventi Didįjį Įsikūnijimo jubiliejų kaip malonės ir susitaikinimo visiems įvykį.
 

1.  Problema: vakar ir šiandien

1. 1. Iki Vatikano II Susirinkimo

Jubiliejus visada būdavo išgyvenamas Bažnyčioje kaip džiaugsmo dėl išganymo Kristuje metas ir kaip tinkamiausia atgailos už nuodėmes Dievo tautos gyvenime ir susitaikinimo proga. Nuo jo pirmojo šventimo vadovaujant Bonifacui VIII 1300 metais atgailos piligriminė kelionė prie apaštalų Petro ir Pauliaus kapų buvo susieta su galimais gauti ypatingais atlaidais, su sakramentiniu atleidimu, visišku ar daliniu nuodėmės sąlygotos laikinosios bausmės dovanojimu (4). „Atleidimo ir malonės metais” (5) Bažnyčia ypatingu būdu dalija iš malonės lobyno, Kristaus įsteigto jos labui (6). Vis dėlto nė per vieną iki šiol švęstą Jubiliejų nebūta nei kokių nors Bažnyčios praeities kalčių įsisąmoninimo sąžinėje, nei poreikio prašyti Dievą atleidimo už elgesį artimoje ar tolimoje praeityje.

Iš tiesų visoje Bažnyčios istorijoje nėra precedento, kad Magisteriumas būtų prašęs atleisti už praeities kaltes. Susirinkimai ir popiežiai, tiesa, taikydavo sankcijas už dvasininkų bei pasauliečių piktnaudžiavimus, ir daugelis ganytojų nuoširdžiai stengdavosi juos ištaisyti. Tačiau bažnytinė valdžia – popiežius, vyskupai ar Susirinkimai – atvirai pripažindavo savo pačios kaltes ar piktnaudžiavimus, gana retai. Garsų pavyzdį pateikė popiežius reformuotojas Adrianas VI, 1522 metų lapkričio 25 dienos laiške Niurnbergo suvažiavimui viešai pripažinęs „šlykštybes, piktnaudžiavimus <…> ir melagystes”, kuo buvo nusikaltęs jo meto „Romos dvaras”, „giliai įsišaknijusią ir išsikerojusią <…> ligą”, apėmusią viską „nuo galvos iki narių” (7). Adrianas VI apgailestavo dėl savo laiko, būtent dėl savo tiesioginio pirmtako Leono X ir jo kurijos, kalčių, bet nepridūrė prašymo atleisti.

Ir tiktai Paulius VI buvo pirmasis popiežius, kreipęsis į Dievą bei grupę amžininkų su prašymu atleisti. Pradėdamas Vatikano II Susirinkimo antrąją sesiją, popiežius prašė Dievo ir Rytų atsiskyrusių brolių, kurie galėjo jaustis „mūsų” (Katalikų Bažnyčios) įskaudinti, atleidimo ir pareiškė esąs pasirengęs savo ruožtu atleisti už patirtus įžeidimus. Pauliaus VI požiūriu, prašymas ir siūlymas atleisti buvo susiję vien su krikščionių susiskaldymo nuodėme ir suponavo abipusiškumą.

1. 2. Susirinkimo mokymas

Vatikano II Susirinkimas laikosi Pauliaus VI požiūrio. „Už nusižengimus vienybei, – tvirtina Susirinkimo tėvai, – prašome Dievo ir atsiskyrusių brolių atleidimo ir patys atleidžiame savo kaltininkams” (8). Be nusižengimų vienybei, Susirinkimas mini kitus neigiamus praeities epizodus, už kuriuos krikščionims tenka tam tikra atsakomybė. Apgailėtini, jo nuomone, „kai kurie nusistatymai, kartais pasitaikydavę tarp krikščionių” ir paskatinę daugelį manyti, jog tikėjimas ir mokslas vienas kitam priešingi (9). Panašiai vertinama tai, kad prie „ateizmo atsiradimo” tam tikra dalimi galėjo prisidėti patys krikščionys, kurie dėl savo aplaidumo „veikiau uždengia negu atveria autentišką Dievo ir religijos veidą” (10). Be to, Susirinkimas „apgailestauja” dėl „visais laikais ir bet kieno” vykdytų persekiojimų ir sukeltų antisemitizmo apraiškų (11). Susirinkimas vis dėlto nepriduria prašymo atleisti už vardijamus dalykus.

Teologijos požiūriu Vatikano II Susirinkimas skiria nepajudinamą Bažnyčios ištikimybę ir jos narių, dvasininkų ar pasauliečių, vakarykščių ir šiandienių, silpnumą (12), taigi Kristaus Sužadėtinę, „neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, <…> šventą ir nesuteptą” (plg. Ef 5, 27), ir jos vaikus, nusidėjėlius, kuriems atleista, pašauktus į nuolatinę metanoia, atsinaujinimą Šventojoje Dvasioje. „Bažnyčia, apglėbianti nusidėjėlius, yra šventa ir sykiu nuolatos nuskaistintina, nepaliaujamai žengianti atgailos ir atsinaujinimo keliu” (13).

Susirinkimas taip pat parengė kai kuriuos kriterijus dabar gyvenančių asmenų kaltei ar atsakomybei už praeities nusižengimus nustatyti. Iš tiesų Susirinkimas dviejuose skirtinguose kontekstuose priminė dabar gyvenančiųjų nepakaltinamumą dėl praeities nusižengimų, padarytų jų religinių bendruomenių narių:

*  „Už tai, kas buvo padaryta jo (Kristaus) kančios metu, negalima kaltinti visų be išimties tuo metu gyvenusių žydų nei mūsų dienų žydų” (14).

*  „Didelės bendruomenės atsiskyrė nuo visiškos bendrystės su Katalikų Bažnyčia, kartais ne be abiejų pusių kaltės. Vis dėlto negalima kaltinti atsiskyrimo nuodėme tų, kurie dabar šiose bendruomenėse gimsta ir jose yra mokomi tikėjimo į Kristų. Katalikų Bažnyčia sutinka juos su broliška pagarba ir meile” (15).

Pirmiems po Susirinkimo Šventiesiems metams, švęstiems 1975-aisiais, Paulius VI suteikė temą „Atsinaujinimas ir susitaikinimas” (16), apaštališkajame paraginime Paterna cum benevolentia pabrėždamas, kad susitaikinti vienas su kitu pirmiausia turėtų Katalikų Bažnyčios tikintieji (17). Kaip ir pradžioje, Šventieji metai liko proga nusidėjėliams atsiversti ir susitaikinti su Dievu Bažnyčios sakramentinės tvarkos priemonėmis.

1. 3. Jono Pauliaus II prašymai atleisti

Jonas Paulius II ne tik nesiliovė reiškęs apgailestavimą dėl „skausmingos atminties”, žyminčios krikščionių susiskaldymų istoriją, kaip yra darę Paulius VI ir Vatikano II Susirinkimas (18), bet ir išplėtė prašymą atleisti, imdamas taikyti jį daugybei istorinių įvykių, į kuriuos įvairiais atžvilgiais buvo įsipainiojusi Bažnyčia ar atskiros krikščionių grupės (19). Apaštališkajame laiške Tertio millennio adveniente (20) popiežius reiškia viltį, kad 2000 metų jubiliejus bus proga apvalyti Bažnyčios atmintį nuo visų priešingumo krikščioniškajam liudijimui ir papiktinimo formų, pasitaikiusių per pastarąjį tūkstantmetį (21).

Bažnyčia kviečiama giliau suvokti „savo vaikų nuodėmingumą”. Savo nuodėmingus sūnus bei dukteris ji „pripažįsta savo vaikais” ir ragina juos „atgaila apsivalyti nuo praeities klaidų, neištikimybės, nenuoseklumo ir nerangumo” (22). Pažymima krikščionių atsakomybė už mūsų laikų blogį (23), tačiau daugiausia akcentuojamas šiandienės Bažnyčios ryšys su praeities kaltėmis, iš kurių tiesiogiai minimos tokios kaip krikščionių susiskaldymas (24) ar „smurto ir nepakantos metodai”, praeityje taikyti evangelizuojant (25).

Jonas Paulius II taip pat skatino giliau teologiškai ištirti idėją dėl atsakomybės už praeities skriaudas prisiėmimo ir galimo kreipimosi į savo amžininkus prašant atleidimo (26). Tuo tarpu apaštališkajame paraginime Reconciliatio et paenitentia jis tvirtina, kad Atgailos sakramente „nusidėjėlis vienas stovi priešais Dievą su savo nuodėme, atgaila ir pasitikėjimu. Niekas negali vietoj jo atgailauti ar jo vardu prašyti atleidimo”. Tad nuodėmė visada yra asmeninė, net jei sužeidžia visą Bažnyčią, kuri, atstovaujama kunigo kaip Atgailos sakramento teikėjo, yra sakramentinė malonės, sutaikančios su Dievu, tarpininkė (27). „Socialinės nuodėmės” situacijos – žmonių bendruomenėje iškylančios aikštėn, kai pažeidžiamas teisingumas, laisvė ir taika, – irgi visada yra „daugelio asmeninių nuodėmių sankaupos bei santalkos rezultatas”. Nors anoniminiais atvejais moralinė atsakomybė gali pasidaryti menkesnė, apie socialinę nuodėmę galima kalbėti tiktai analogijos būdu (28). Iš to kyla, kad už nusižengimą kalti gali būti tik tie asmenys, kurie tam pritarė sąmoningai, veiksmais ar neveiklumu, arba iš neapdairumo.

1. 4. Keliami klausimai

Bažnyčia yra gyva, per amžius keliaujanti visuomenė. Jos atmintį sudaro ne tik iš apaštalų kylanti ir jos tikėjimo bei gyvenimo atžvilgiu normatyvinė tradicija; ji taip pat kupina įvairių išgyventų teigiamų ir neigiamų istorinių patirčių. Bažnyčios praeitis formuoja ir jos dabartį. Doktrininė, liturginė, kanoninė ir asketinė tradicija maitina tikinčiosios bendruomenės gyvenimą, siūlydama neprilygstamą sektinų pavyzdžių rinkinį. Tačiau visos žemiškosios kelionės metu grūdai visada lieka neatskiriamai sumišę su pelais; šventumą nuolat lydi neištikimybė ir nuodėmė (29). Vadinasi, praeities papiktinimų priminimas gali kliudyti Bažnyčios liudijimui šiandien, ir Bažnyčios sūnų bei dukterų praeities kalčių pripažinimas gali skatinti atsinaujinimą ir susitaikinimą dabartyje.

Čia iškyla praeities kalčių apibrėžimo problema, pirmiausia dėl istorinio vertinimo, kuris tam reikalingas. Praeities įvykiuose visada būtina skirti atsakomybę ar kaltę, kurią galima priskirti Bažnyčios nariams kaip tikintiesiems, ir tą, kurią reikėtų sieti su „krikščionybės” amžių visuomene ar galios struktūromis, kur tai, kas laikina, ir tai, kas dvasiška, buvo artimai susipynę. Todėl norint teisingai atskirti Bažnyčios, kaip tikėjimo bendruomenės, veiksmus nuo visuomenės, tuomet kai jos buvo neatskiriamai susipynusios, veiksmų, istorinė hermeneutika kaip niekad reikalinga.

Jono Pauliaus II žengti žingsniai prašant atleidimo už praeities kaltes daug kur buvo suprasti kaip Bažnyčios gyvybingumo bei autentiškumo ženklai, didinantys jos įtikimumą. Negana to, teisinga, kad Bažnyčia stengiasi keisti klaidingą ir nepriimtiną savo įvaizdį, ypač tose vietovėse, kur dėl neišmanymo ar nesąžiningumo kai kuriose viešosios nuomonės srityse ją siekiama tapatinti su tamsybiškumu ir nepakanta. Popiežiaus suformuluoti prašymai atleisti taip pat sukėlė teigiamą lenktyniavimą Bažnyčioje ir už jos ribos. Valstybių ar vyriausybių galvos, privačios ir viešosios organizacijos, religinės bendruomenės šiandien prašo atleidimo už neteisingumo paženklintus epizodus ar istorinius periodus. Tokia praktika yra visiškai kas kita negu retorika, ir dėl šios priežasties kai kas nesiryžta to daryti, numatydamas praeities kalčių pripažinimą lydinčius kaštus – tarp jų ir teisiniu lygmeniu. Tad ir šiuo požiūriu reikia kruopščių tyrimų.

Vis dėlto kai kurie tikintieji jaučiasi sutrikę, ir jų ištikimybė Bažnyčiai atrodo išjudinta. Vieni klausia, kaip perteikti meilę Bažnyčiai jaunesniosioms kartoms, jei ta pati Bažnyčia kaltinama nusikaltimais bei nusižengimais. Kiti pastebi, jog kalčių pripažinimas yra daugiausia vienpusiškas ir išnaudojamas Bažnyčios peikėjų, kurie yra patenkinti matydami Bažnyčią patvirtinant jų išankstinius nusistatymus jos atžvilgiu. Treti įspėja apie pavojų neleistinai priversti dabartines tikinčiųjų kartas jaustis kaltas už nusižengimus, kuriems jos niekaip nepritarė, nors ir skelbia, kad yra pasirengusios prisiimti atsakomybę tokiu mastu, kokiu tam tikros žmonių grupės dar ir šiandien jaučiasi veikiamos jų protėvių ankstesniais laikais patirto neteisingumo padarinių. Dar kiti teigia, jog Bažnyčia galėtų nuskaistinti savo atmintį dviprasmiškų veiksmų, į kuriuos ji buvo įsipainiojusi praeityje, atžvilgiu paprasčiausiai dalyvaudama mūsų visuomenėje plėtojamame kritinio atminties tyrinėjimo darbe. Tad ji, užuot iškėlusi save kaip vienintelę kaltą, atsakingą už praeities blogį, galėtų patvirtinti, jog dedasi prie savo amžininkų, atmetančių tai, kam nepritaria mūsų laikų moralinė sąžinė, ir sykiu siekti abipusiškai supratingo dialogo su tais, kurie gali tebesijausti žeidžiami praeities veiksmų, priskirtinų Bažnyčios vaikams. Galiausiai galima laukti, kad tam tikros grupės, remdamosi analogija su kitomis grupėmis arba būdamos įsitikinusios, jog irgi yra patyrusios skriaudų, pareikalaus ir joms adresuoti atleidimo prašymą. Bet kuriuo atveju atminties nuskaistinimas niekad negali reikšti to, kad Bažnyčia liausis skelbusi apreikštąją tiesą, patikėtą jai tikėjimo ar moralės srityje.

Taigi galima išskirti keletą klausimų: ar galima šiandienei sąžinei priskirti „kaltę” už tokius daugiau nepasikartojusius istorinius reiškinius kaip Kryžiaus žygiai ir Inkvizicija? Ar nėra perdėm lengva teisti praeities žmones remiantis šių dienų sąžine (kaip pagal Mt 23, 29–32 daro Rašto aiškintojai ir fariziejai), tartum moralinė sąžinė nebūtų susijusi su laiku? Ir, antra vertus, argi įmanoma neigti, kad etinis vertinimas visada galimas jau vien dėl to, kad Dievo tiesa ir jos moraliniai reikalavimai visada išlaiko vertę? Kad ir kokią nuostatą pasirinkus, būtina šių klausimų nevengti ir ieškoti atsakymų, kurie remtųsi Apreiškimu ir jo gyvu perteikimu Bažnyčios tikėjime. Todėl pirmutinis klausimas bus išsiaiškinti, kokiu mastu prašymai atleisti už praeities kaltes, pirmiausia adresuojami šiandienių žmonių grupėms, pakliūva į biblinį bei teologinį susitaikinimo su Dievu ir artimu horizontą.
 

2.  Biblinė prieitis

Tyrinėti, kaip Izraelis pripažįsta savo kaltes Senajame Testamente ir kaip kaltės išpažįstamos Naujojo Testamento tradicijose, galima įvairiais būdais (30). Teologinė šių mūsų apmąstymų prigimtis verčia rinktis daugiausia teminę prieitį, kur svarbiausia yra išsiaiškinti, kokį foną Šventojo Rašto liudijimas teikia Jono Pauliaus II kvietimui Bažnyčiai išpažinti praeities kaltes?

2. 1. Senasis Testamentas

Nuodėmių išpažinimų ir atitinkamų prašymų atleisti pasitaiko visoje Biblijoje – Senojo Testamento pasakojimuose, psalmėse, Pranašų knygose ir Naujojo Testamento evangelijose, taip pat – sporadiškiau – Išminties literatūroje ir Naujojo Testamento laiškuose. Atsižvelgiant į šių liudijimų gausą bei pasklidimą, kyla klausimas, kaip atrinkti ir sukataloguoti daugybę reikšmingų tekstų. Galima domėtis bibliniais tekstais, susijusiais su nuodėmių išpažinimu: kas išpažįsta ką (kokio pobūdžio kaltę) kam? Taip keliamas klausimas padeda skirti dvi pagrindines „išpažinimo tekstų” kategorijas, kurių kiekviena apima skirtingas žemesnio lygio kategorijas, pavyzdžiui: a) individualių nuodėmių išpažinimo tekstus ir b) visos tautos (ir jos protėvių) nuodėmių išpažinimo tekstus. Turėdami galvoje bažnytinę praktiką, paskatinusią imtis šios studijos, savo tyrimuose apsiribosime antrąja kategorija.

Šios antrosios kategorijos tekstuose galima rasti skirtingų ištarmių, priklausančių nuo to, kas išpažįsta tautos nuodėmes ir kas yra arba nėra susijęs su bendra kalte, taip pat nuo to, suvokiama ar nesuvokiama asmeninė atsakomybė (kuri buvo įsisąmoninta pamažu: plg. Ez 14, 12–23; 18, 1–32; 33, 10–20). Remiantis šiais kriterijais, galima išskirti šiuos gana ryškių kontūrų neturinčius atvejus:

*  Pirmoje tekstų grupėje vaizduojama visa tauta (kartais personifikuotai išreiškiama vienaskaitiniu „Aš”), tam tikru savo istorijos momentu išpažįstanti ar užsimenanti apie savo nuodėmes Dievui be (aiškios) nuorodos į ankstesnių kartų kaltes (31).

* Kitoje tekstų grupėje tautos dabartinių nuodėmių išpažinimas – adresuojamas Dievui – įdedamas į lūpas vieno ar kelių (religinių) vadovų, aiškiai įskaitančių arba neįskaitančių savęs į nuodėmingą tautą, už kurią jie meldžiasi (32).

* Trečioje tekstų grupėje tauta ar vienas jos vadovų vardija savo protėvių nuodėmes, bet neužsimena apie dabartinės kartos nusižengimus (33).
* Dažnesni išpažinimai, kuriuose minimos protėvių kaltės, siejant jas su dabartinės kartos klaidomis (34).

Iš surinktų liudijimų galima daryti išvadą, kad visais atvejais, kai minimos „tėvų nuodėmės”, išpažinimas adresuojamas tik Dievui, ir nuodėmės, išpažįstamos tautos ir už tautą, yra padarytos tiesiogiai jo, o ne (taip pat) kitų žmonių atžvilgiu (tiktai Sk 21, 7 minima nukentėjusi žmogiškoji pusė – Mozė) (35). Kyla klausimas, kodėl Biblijos rašytojai nejautė poreikio adresuoti atleidimo už tėvų nuodėmes prašymų savo amžininkams, turint galvoje jų stiprų solidarumo tarp kartų gėrio ir blogio atžvilgiu jausmą („kolektyvinės asmenybės” idėją). Atsakydami į šį klausimą, galėtume pasiūlyti įvairių hipotezių. Biblijoje vyraujantis teocentrizmas verčia pirmiausia pripažinti individualius ar nacionalinius nusižengimus Dievui. Negana to, Izraelio kitų tautų atžvilgiu įvykdyti smurto aktai, kurie atrodo suponuoja prašyti šių tautų ar jų palikuonių atleidimo, suprantami kaip dieviškųjų nurodymų įgyvendinimas, pavyzdžiui, Joz 2–11 ir Įst 7, 2 (kanaaniečių išnaikinimas) ar 1 Sam 15 ir Įst 25, 19 (amalekiečių sunaikinimas). Tokiais atvejais dieviškojo įsakymo buvimas, atrodytų, nepalieka prašymo atleisti galimybės (36). Kita vertus, blogas elgesys, kurį Izraelis patyrė iš kitų tautų, ir dėl to kilęs priešiškumas irgi buvo kliuvinys idėjai prašyti šių tautų atleidimo už joms padarytą blogį (37).

Bet kuriuo atveju kartų solidarumas nuodėmės (ir malonės) atžvilgiu bibliniame liudijime lieka reikšmingas ir, Dievo akivaizdoje išpažįstant „tėvų nuodėmes”, išreiškiamas taip, kad Jonas Paulius II, cituodamas nuostabią Azarijos maldą, galėjo konstatuoti: „Pašlovintas ir gyriaus vertas esi tu, Viešpatie, mūsų tėvų Dieve <…> nes mes nusidėjome ir nusižengėme; tolindamiesi nuo tavęs, darėme visa, kas pikta. Tavo įsakymų nepaisėme” (Dan [g] 3, 26.29). Taip žydai meldėsi po tremties (taip pat plg. Bar 2, 11–13), prisiimdami atsakomybę už savo tėvų padarytas nuodėmes. Bažnyčia seka jų pavyzdžiu ir irgi prašo atleidimo už savo vaikų istorines nuodėmes” (38).

2. 2. Naujasis Testamentas

Pagrindinė tema, susijusi su kaltės idėja ir dažnai pasitaikanti Naujajame Testamente, yra Dievo absoliutaus šventumo tema. Jėzaus Dievas yra Izraelio Dievas (plg. Jn 4, 22), kurio šaukiamasi kaip „Šventojo Tėvo” (Jn 17, 11) ir kuris 1 Jn 2, 20 (plg. Apd 6, 10) vadinamas „Šventuoju”. Dievo kaip „švento” trikartis paskelbimas Iz 6, 3 pasikartoja Apd 4, 8, tuo tarpu 1 Pt 1, 16 pabrėžiama, kad krikščionys turi būti šventi, nes parašyta: „Būkite šventi, nes aš esu šventas” (plg. Kun 11, 44–45; 19, 2). Visa tai atspindi Senajam Testamentui būdingą Dievo absoliutaus šventumo sampratą. Tačiau krikščioniškajam tikėjimui dieviškasis šventumas įžengė istorijon Jėzaus iš Nazareto asmenyje. Senojo Testamento samprata ne atmetama, bet išplėtojama taip, kad Dievo šventumas tampa esamas įsikūnijusio Sūnaus šventume (plg. Mk 1, 24; Lk 1, 35; 4, 34; Jn 6, 69; Apd 3, 14; 4, 27.30; Apr 3, 7), o Sūnaus šventumo dalininkais yra tie (plg. Jn 17, 16–19), kurie įsūnyti Sūnuje (plg. Gal 4, 4–6; Rom 8, 14–17). Dieviškosios sūnystės Jėzuje siekimas negalimas be meilės artimui (plg. Mk 12, 29–31; Mt 22, 37–38; Lk 10, 27–28).

Artimo meilė, absoliuti Jėzaus mokymo šerdis, Jono evangelijoje tampa „nauju įsakymu”; mokiniai turi vienas kitą mylėti, kaip jis juos mylėjo (plg. Jn 13, 34–35; 15, 12.17), tai yra tobulai, „iki galo” (Jn 13, 1). Krikščionis pašauktas mylėti ir atleisti taip, kad tai pranoktų bet kurį žmogiškąjį teisingumo standartą ir lemtų žmonių savitarpiškumą, atspindintį Kristaus ir Tėvo savitarpiškumą (plg. Jn 13, 34 ir toliau; 15, 1–11; 17, 21–26). Šioje perspektyvoje labai akcentuojama susitaikinimo ir atleidimo už kaltes tema. Jėzus prašo, kad jo mokiniai visada būtų pasirengę atleisti visiems juos įžeidusiems, kaip pats Dievas visada siūlo savo atleidimą: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams” (Mt 6, 12.12–15). Gebantis atleisti savo artimui parodo, jog yra suvokęs Dievo atleidimo sau pačiam būtinybę. Mokinys kviečiamas atleisti jam nusikaltusiam „septyniasdešimt septynis kartus”, net jei asmuo neprašytų atleidimo (plg. Mt 18, 21–22).

Jėzus primygtinai reikalauja, kad įžeistas asmuo pats žengtų pirmąjį žingsnį ir panaikintų įžeidimą atleisdamas „iš tikros širdies” (plg. Mt 18, 35; Mk 11, 25), suvokdamas, jog pats irgi yra nusidėjėlis priešais Dievą, niekada neatsakantį nuoširdžiai maldaujamo atleidimo. Mt 5, 23–24 Jėzus prašo įžeidėjo, prieš aukojant dovaną ant altoriaus, eiti ir susitaikinti su broliu, „kuris turi šį tą prieš tave”. Dievui nepatinka kulto aktas, atliekamas asmens, netrokštančio pirma atitaisyti artimui padarytos žalos. Svarbu pakeisti savo širdį ir tinkamu būdu parodyti, jog tikrai norima susitaikinti. Vis dėlto nusidėjėlis, suvokiantis, kad jo nuodėmės žeidžia jo santykį su Dievu ir artimu (plg. Lk 15, 21), gali tikėtis atleidimo tik iš Dievo, nes tiktai Dievas yra visada gailestingas ir pasirengęs nubraukti mūsų nuodėmes. Būtent tokia yra ir Kristaus, vieną kartą visiems laikams apvaliusio mus nuo mūsų nuodėmių (plg. Hbr 9, 22; 10, 18), aukos reikšmė. Tad įžeidėjas ir įžeistasis sutaikinami Dievo, kuris, būdamas gailestingas, kiekvieną priima ir kiekvienam atleidžia.

Šiame kontekste, kurį būtų galima praplėsti Pauliaus ir visuotinių laiškų analize, nėra jokios žymės, kad ankstyvoji Bažnyčia būtų kreipusi dėmesį į praeities nuodėmes siekdama prašyti atleidimo. Tai galima paaiškinti galinga krikščionybės, orientuojančios bendruomenę daugiau į ateitį negu į praeitį, naujumo pajauta. Tačiau čia aptinkamas platesnis ir subtilesnis suvokimas, persunkiantis Naująjį Testamentą: evangelijose ir laiškuose visiškai pripažįstamas krikščioniškosios egzistencijos dviprasmiškumas. Pauliui, pavyzdžiui, krikščionių bendruomenė yra eschatologinė tauta, jau gyvenanti kaip „naujas kūrinys” (plg. 2 Kor 5, 17; Gal 6, 15), tačiau ši patirtis, padaryta galima Jėzaus mirties ir prisikėlimo (plg. Rom 3, 21–26; 5, 6–11; 8, 1–11; 1 Kor 15, 54–57), neišlaisvina mūsų iš polinkio nuodėmei, esančiai pasaulyje dėl Adomo nuopuolio. Dieviškojo įsikišimo į Jėzaus mirtį bei prisikėlimą ir per tai rezultatas tas, kad dabar galimi du scenarijai: Adomo istorija ir Kristaus istorija. Jos vyksta viena greta kitos, ir tikintysis turi sudėti viltis į Viešpaties Jėzaus mirtį ir prisikėlimą (plg., pavyzdžiui, Rom 6, 1–11; Gal 3, 27–28; Kol 3, 10; 2 Kor 5, 14–15), kad dalyvautų istorijoje, kurioje apstu malonės (plg. Rom 5, 12–21).

Panašiai teologiškai iš naujo perskaičius paschinį Kristaus įvykį, paaiškėja, kaip aiškiai ankstyvoji Bažnyčia suvokė galimus pakrikštytųjų trūkumus. Galima sakyti, kad visas corpus paulinum akina tikinčiuosius visiškai pripažinti savo kilnumą, sykiu gyvai suvokiant savo žmogiškosios būklės trapumą. „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą” (Gal 5, 1). Analogiškas motyvas pasitaiko ir Evangelijos pasakojimuose. Jis aiškiai išnyra Morkaus evangelijoje, kur Jėzaus mokinių silpnybės yra viena iš dominuojančių pasakojimo temų (plg. Mk 4, 40–41; 6, 36–37.51–52; 8, 14–21.31–33; 9, 5–6.32–41; 10, 32–45; 14, 10–11.17–21.27–31.50; 16, 8). Tas pats motyvas, nors, suprantama, su tam tikrais niuansais, kartojasi visų evangelistų pasakojimuose. Judas ir Petras yra išdavikai, išsižadėję Mokytojo, tačiau Judas pražūva apimtas nevilties dėl savo poelgio (plg. Apd 1, 15–20), tuo tarpu Petras gailisi (plg. Lk 22, 61) ir galiausiai tris kartus išpažįsta meilę (plg. Jn 21, 15–19). Mato evangelijoje pasakojama, jog net pasirodžius prisikėlusiam Viešpačiui ir mokiniams parpuolus jį pagarbinti, „kai kurie dar abejojo” (Mt 28, 17). Ketvirtojoje evangelijoje mokiniai vaizduojami kaip tie, kuriems buvo dovanota neprilygstama meilė, nepaisant to, kad jų atsakas į tai buvo nesupratingumas, trūkumai, išsižadėjimas ir išdavystė (plg. Jn 13, 1–38).

Toks nuolatinis nuodėmės akivaizdoje svyruojančių Jėzaus mokinių vaizdavimas nėra paprasčiausiai kritinis ankstyvosios istorijos perskaitymas iš naujo. Pasakojimai sukomponuoti taip, kad yra adresuoti kiekvienam būsimam sunkumus išgyvenančiam Kristaus mokiniui, ieškančiam Evangelijoje patarimo ir įkvėpimo. Negana to, Naujasis Testamentas kupinas raginimų gerai elgtis, gyventi labiau atsidavus, vengti blogio (plg., pavyzdžiui, Jok 1, 5–8.19–21; 2, 1–7; 4, 1–10; 1 Pt 1, 13–25; 2 Pt 2, 1–22; Jud 3, 13; 1 Jn 5–10; 2, 1–11.18–27; 4, 1–6; 2 Jn 7–11; 3 Jn 9–10). Tačiau jame nėra nė vieno aiškaus akinimo pirmiesiems krikščionims išpažinti praeities kaltes, nors nuodėmės ir blogio tikrovės pripažinimas tarp krikščionių, pašauktų į krikščioniškajai būklei būdingą eschatologinę egzistenciją, yra itin reikšmingas (užtenka atkreipti dėmesį į priekaištus laiškuose septynioms Bažnyčioms Apreiškimo knygoje). Anot Viešpaties maldoje randamo prašymo, krikščionių tauta meldžiasi: „Ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas” (Lk 11, 4; plg. Mt 6, 12). Tad pirmieji krikščionys rodo, jog gerai suvokė, kad gali elgtis ne pagal savo pašaukimą, negyvendami savo Krikštu, įvesdinančiu į Jėzaus mirtį ir prisikėlimą.

2. 3. Biblinis Jubiliejus

Svarbus biblinis susitaikinimo bei praeities situacijų įveikimo precedentas yra Jubiliejaus šventimas pagal Kunigų knygoje pateiktus nuostatus (25 sk.). Socialinėje struktūroje, sudarytoje iš genčių, klanų ir šeimų, netvarkos situacijos neišvengiamai atsiranda tada, kai vargstantys individai ar šeimos turi „išsipirkti” iš savo sunkumų atiduodami savo žemę, namus, tarnus ar vaikus turtingesniems už save. Tokia sistema lemdavo, kad kai kurie izraelitai pakliūdavo į nepakenčiamas skolos, skurdo ir vergovės ženklinamas situacijas žemėje, dovanotoje jiems Dievo visų Izraelio vaikų naudai. Visa tai galėdavo baigtis teritorijos ar klano patekimu per trumpesnį ar ilgesnį laiką į kelių turtingų žmonių rankas, klano šeimoms atsiduriant skolos ar vergovės situacijoje, verčiančioje jas gyventi visiškai priklausant nuo kelių pasiturinčių asmenų.

Teisiniai nuostatai Kunigų knygos 25 skyriuje yra bandymas visa tai pakeisti (taip, kad galima abejoti, ar tai kada nors buvo iki galo įgyvendinta!). Siekiant išlaikyti Dievo tautos socialinį audinį ir atkurti net mažiausių šalies šeimų nepriklausomybę, kas penkiasdešimt metų derėdavo švęsti Jubiliejų. Esminis momentas Kunigų knygos 25 skyriuje yra reguliariai pasikartojantis Izraelio tikėjimo į Dievą, išlaisvinusį savo tautą per Išėjimą, išpažinimas: „Aš esu Viešpats, jūsų Dievas, kuris išvedžiau jus iš Egipto žemės duoti jums Kanaano žemę ir būti jūsų Dievas” (Kun 25, 38; plg. eil. 42.45). Jubiliejaus šventimas buvo implicitinis kaltės pripažinimas ir bandymas atkurti teisingą tvarką. Bet kuri sistema, atstumianti izraelitą – kadaise vergą, bet dabar išlaisvintą galinga Dievo ranka, – iš tiesų buvo Dievo išganomosios veiklos Išėjime ir per Išėjimą paneigimas.

Aukų ir kenčiančiųjų išlaisvinimas tampa daug platesnės pranašų programos dalimi. Antrasis Izaijas kenčiančiojo Tarno giesmėse (Iz 42, 1–9; 49, 1–6; 50, 4–11; 52, 13–53, 12) plėtoja šias aliuzijas į Jubiliejaus praktiką drauge su išpirkos ir laisvės, grąžinimo ir atpirkimo temomis. Izaijo knygos 58 skyriuje puolamas apeigų šventimas, kuriam nerūpi socialinis teisingumas; tai kvietimas išlaisvinti pavergtuosius (Iz 58, 6), konkrečiai akcentuojant giminystės pareigas (eil. 7). Dar aiškiau Jubiliejaus įvaizdžiai taikomi Izaijo knygos 61 skyriuje. Pateptajam kaip Dievo šaukliui, pasiųstam nešti Gerąją naujieną vargšams, skelbti belaisviams laisvę ir skelbti Viešpaties malonės metų, pavaizduoti. Reikšminga tai, kad būtent šį tekstą su aliuzija į Iz 58, 6 Jėzus pateikia apibūdindamas savo gyvenimo ir tarnybos užduotį Luko evangelijos 4, 17–21.

2. 4. Pabaiga

Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad nei Jono Pauliaus II kreipimasis į Bažnyčią pažymėti Jubiliejaus metus pripažįstant kaltę už jos sūnų bei dukterų praeityje padarytas kančias bei skriaudas, nei būdai, kuriais tai galėtų būti įgyvendinta (39), neturi vienareikšmiškos paralelės Biblijoje. Vis dėlto tai remiasi tuo, kas Šventajame Rašte sakoma apie Dievo šventumą, Dievo tautos kartų solidarumą ir tautos nuodėmingumą. Popiežiaus kreipimasis tiksliai atspindi biblinio Jubiliejaus dvasią, kviečiančią imtis veiksmų, atkuriančių Dievo pradinio plano kūrinijai tvarką. Tai reiškia, kad Jėzaus pradėtasis Jubiliejaus „šiandien” skelbimas (plg. Lk 4, 21) turi tęstis jo Bažnyčios švenčiamame Jubiliejuje. Be to, ši nepakartojama malonės patirtis akina Dievo tautą kaip visumą ir kiekvieną pakrikštytąjį dar labiau įsisąmoninti iš Viešpaties gautą priesaką visada būti pasirengusiam atleisti už patirtas skriaudas.
 

3. Teologiniai pagrindai

„Todėl visai teisinga, kad, artėjant antrojo tūkstantmečio pabaigai, Bažnyčia giliau suvoktų savo vaikų nuodėmingumą, prisimindama tuos istorijos amžius, kai jie buvo nutolę nuo Kristaus ir jo Evangelijos dvasios ir, užuot liudiję pasauliui tikėjimo vertybių įkvėptą gyvenimą, rodė papiktinantį ir priešingą krikščioniškam liudijimui gyvenimo ir galvosenos pavyzdį. Bažnyčia, nors ir būdama šventa dėl to, kad yra inkorporuota į Kristų, nesiliauja atgailauti: prieš Dievą ir žmones ji pripažįsta savais vaikais savo nuodėmingus sūnus ir dukteris” (40). Šie Jono Pauliaus II žodžiai žymi, kaip labai Bažnyčią žeidžia jos vaikų nuodėmė. Ji šventa, nes tokia yra padaryta Tėvo per Sūnaus auką ir Dvasios dovaną. Kita vertus, ji yra taip pat tam tikra prasme nusidėjėlė, tikrai prisiimdama nuodėmę tų, kuriuos ji pagimdė per krikštą. Tai panašu į būdą, kuriuo Jėzus Kristus prisiėmė pasaulio nuodėmę (plg. Rom 8, 3; 2 Kor 5, 21; Gal 3, 13; 1 Pt 2, 24) (41). Be to, laike egzistuojančios Bažnyčios gilesnei savivokai būdingas įsitikinimas, kad ji yra ne tik išrinktųjų bendruomenė, bet ir apglėbia dabarties ir praeities teisiuosius ir nusidėjėlius ją sudarančio slėpinio vienybėje. Iš tiesų malonės ir nuodėmės daromos žaizdos atžvilgiu šiandieniai pakrikštytieji yra artimi ir solidarumo ryšiu susiję su vakarykščiais. Dėl šios priežasties galima sakyti, kad Bažnyčia – viena laike ir erdvėje Kristuje ir Dvasioje – tikrai yra „šventa ir sykiu nuolat nuskaistintina” (42). Būtent iš šio Bažnyčios slėpiniui būdingo paradokso kyla klausimas, kaip galima sutaikinti du aspektus, – viena vertus, tikėjimo teiginį apie Bažnyčios šventumą ir, kita vertus, jos nepaliaujamą atgailos bei nuskaistinimo poreikį.

3. 1. Bažnyčios slėpinys

„Bažnyčia gyvuoja istorijoje, bet drauge ją pranoksta. Tiktai „tikėjimo akimis” jos regimojoje tikrovėje ir sykiu dvasinėje tikrovėje galima išvysti ją kaip dieviškojo gyvenimo nešėją” (43). Jos regimų ir istorinių aspektų visuma susijusi su dieviškąja dovana taip, kaip įsikūnijusiame Dievo Žodyje prisiimtoji žmogiška prigimtis yra Sūnaus dieviškojo Asmens veiklos ženklas ir įrankis. Šie du bažnytinės egzistencijos matmenys „sudaro vieną sudėtingą tikrovę, išplaukiančią iš žmogiškojo ir dieviškojo pradmens” (44), bendrystėje, kuri dalyvauja Trejybės gyvenime ir leidžia pakrikštytiesiems pajusti tarpusavio vienybę nepaisant istorinių vietos ir laiko skirtumų. Tokios bendrystės galia Bažnyčia iškyla kaip žmogiškuosiuose reikaluose visiškai nepakartojamas subjektas, gebantis prisiimti savo vakarykščių bei šiandienių vaikų dovanas, nuopelnus ir kaltes.

Vis dėlto ryški analogija su įsikūnijusio Žodžio slėpiniu negali nuslėpti ir pamatinio skirtumo. „Kristus, šventas, nekaltas, tyras (plg. Hbr 7, 26), nepažino nuodėmės (plg. 2 Kor 5, 21), bet atėjo permaldauti už tautos nuodėmes (plg. Hbr 2, 17). Bažnyčia, apglėbianti nusidėjėlius, yra šventa ir sykiu nuolatos nuskaistintina, nepaliaujamai žengianti atgailos ir atsinaujinimo keliu” (45). Nuodėmės įsikūnijusiame Žodyje nebuvimo negalima priskirti jo bažnytiniam Kūnui, kuriame, priešingai, kiekvienas asmuo – dalyvaujantis Dievo dovanotoje malonėje – turi būti budrus ir nuolat nuskaistinamas ir yra solidariai susijęs su kitų silpnybe: „Visi Bažnyčios nariai, įskaitant jos tarnautojus, turi pripažinti esą nusidėjėliai (plg. 1 Jn 1, 8–10). Iki pasaulio pabaigos nuodėmės raugės visuose dar bus susimaišiusios su gerąja Evangelijos sėkla (plg. Mt 13, 24–30). Tad Bažnyčia suburia draugėn nusidėjėlius, jau Kristaus išganytus, tačiau tebesančius kelyje į šventumą” (46).

Jau Paulius VI iškilmingai patvirtino, jog Bažnyčia „yra šventa, nors apima nusidėjėlius, nes ji pati neturi kitokio gyvenimo, išskyrus malonės gyvenimą <…>. Dėl šios priežasties ji kenčia ir atgailauja už kaltes, iš kurių ji savo vaikus gali išlaisvinti per Kristaus kraują ir Šventosios Dvasios dovaną” (47). Tad Bažnyčia kaip „slėpinys” yra šventumo ir silpnybės sandūra, nuolat atpirkta ir sykiu visad reikalinga atpirkimo galios. Kaip moko liturgija – tikrasis lex credendi, atskiras krikščionis ir šventųjų bendruomenė meldžia Dievą žiūrėti Bažnyčios tikėjimo, o ne atskirų jos narių nuodėmių, neigiančių gyvąjį tikėjimą: Ne respicias peccata nostra, sed fidem Ecclesiae Tuae! Remiantis Bažnyčios slėpinio vienybe erdvėje ir laike, galima aptarti šventumo aspektą, atgailos ir atsinaujinimo būtinybę ir jų reiškimąsi Motinos Bažnyčios veikloje.

3. 2. Bažnyčios šventumas

Bažnyčia yra šventa, nes, pašventinta Kristaus, kuris įgijo ją atsiduodamas už ją iki mirties, tokia išlaikoma nepaliaujamai ją persunkiančios Šventosios Dvasios: „Tikime, kad Bažnyčia <…> yra neišjudinamai šventa. Iš tiesų Kristus, Dievo Sūnus, kuris su Tėvu ir Dvasia garbinamas kaip „vienintelis šventas”, mylėjo Bažnyčią kaip savo nuotaką ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų (plg. Ef 5, 25–26), susivienijo su ja kaip su savo kūnu ir pripildė ją Šventosios Dvasios dovanos Dievo garbei. Dėl šios priežasties visi Bažnyčioje <…> pašaukti į šventumą” (48). Šia prasme Bažnyčios nariai nuo pat pradžios vadinami „šventaisiais” (plg. Apd 9, 13; 1 Kor 6, 1; 16, 1). Vis dėlto galima daryti skirtumą tarp Bažnyčios šventumo ir šventumo Bažnyčioje. Pirmasis – pagrįstas Sūnaus ir Dvasios pasiuntimu – garantuoja Dievo tautos misijos nepertraukiamumą ligi laiko pabaigos ir skatina tikinčiuosius bei padeda jiems siekti subjektyvaus asmeninio šventumo. Pašaukime, kurį gauna kiekvienas, šaknijasi šventumo forma, duodama ir reikalaujama kaip visiška savo pašaukimo bei misijos atliktis. Asmeninis šventumas visada nukreiptas į Dievą ir kitus, tad yra iš pagrindų socialinės prigimties: tai į visų gerovę orientuotas šventumas „Bažnyčioje”.

Tad šventumas Bažnyčioje turi atitikti Bažnyčios šventumą. „Kristaus sekėjai, Dievo pašaukti ne dėl jų darbų, bet pagal jo malonės planą ir nuteisinti Viešpatyje Jėzuje, tikėjimo krikštu tikrai yra padaryti Dievo vaikais bei dieviškosios prigimties dalininkais, ir dėl to iš tikrųjų yra šventi. Tad jiems privalu savo gyvenime išlaikyti ir tobulinti šį iš Dievo gautąjį šventumą” (49). Pakrikštytasis asmuo pašauktas visa savo egzistencija tapti tuo, kuo jis jau yra tapęs Krikšto konsekracijos galia. Ir tai neįvyksta be jo laisvės pritarimo ir Dievo malonės pagalbos. Niekas netampa savimi taip pilnatviškai kaip šventasis, nuoširdžiai priimantis Dievo planą ir, padedamas malonės, priderinantis prie jo visą savo būtį! Šventieji šia prasme yra tartum šviesuliai, Viešpaties įžiebti Bažnyčios viduryje jai apšviesti, pranašystė visam pasauliui.

(Bus daugiau)

(1) Incarnationis mysterium, 11.
(2) Incarnationis mysterium, 11. Daugelyje ankstesnių pareiškimų, ypač apaštališkojo laiško Tertio millennio adveniente (TMA) 33 skirsnyje, popiežius yra nurodęs Bažnyčiai kelią, kuriuo jai reikėtų eiti norint apvalyti savo atmintį praeities kalčių atžvilgiu ir pateikti atgailos pavyzdį individualiems žmonėms bei pilietinėms visuomenėms.
(3) Lumen gentium, 8.
(4) Plg. Extravagantes communes, lib. V, tit. IX, c.1: A. Friedberg. Corpus iuris canonici. II, c. 1304.
(5) Plg. Klemensas XIV. Laiškas Salutis nostrae (1774 balandžio 30), § 2. Leonas XII laiško Quod hoc ineunte (1824 gegužės 24) 2 paragrafe kalba apie „permaldavimo, atlaidumo ir atpirkimo, malonės, nuodėmių atleidimo ir bausmės dovanojimo metus”.
(6) Tokia yra atlaidų apibrėžimo, pateikto Klemenso VI 1343 metais įsteigiant Jubiliejaus šventimo kas penkiasdešimt metų praktiką, prasmė. Klemensas VI laiko Bažnyčios Jubiliejų „atleidimo ir džiaugsmo Jubiliejaus” Senajame Testamente (Kn 25) „dvasiniu įvykdymu”.
(7) „Kiekvienam iš mūsų reikia ištirti, į ką kiekvienas esame įpuolę, ir ištirti save dargi griežčiau, negu savo pykčio dieną tai padarys Dievas”: Deutsche Reichstagsakten. III, 390–399 (Gotha 1893).
(8) Unitatis redintegratio, 7.
(9) Gaudium et spes, 36.
(10) Gaudium et spes, 19.
(11) Nostra aetate, 4.
(12) Gaudium et spes, 43.
(13) Lumen gentium, 8; plg. Unitatis redintegratio, 6: „Keliaujanti Bažnyčia Kristaus pašaukta nuolatinei reformai, kurios jai visada reikia, kiek ji yra žmogiška ir žemiška institucija”.
(14) Nostra aetate, 4.
(15) Unitatis redintegratio, 3.
(16) Plg. Paulius VI. Apaštališkasis laiškas Apostolorum limina (1974 gegužės 23): Enchiridion Vaticanum 5, 305.
(17) Paulius VI. Paraginimas Paterna cum benevolentia (1974 gruodžio 8): Enchiridion Vaticanum 5, 526–553).
(18) Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Ut unum sint (1995 gegužės 28), 88: „Kiek mes už tai atsakingi, kaip ir mano pirmtakas Paulius VI, prašau atleidimo”.
(19) Pavyzdžiui, popiežius, kreipdamasis į Moravijos gyventojus, visų katalikų vardu prašė „atleisti už skriaudas, padarytas nekatalikams istorijos raidoje” (plg. Jano Sarkanderio kanonizacija Čekijos Respublikoje, 1995 gegužės 21). Šventasis Tėvas taip pat troško atlikti „permaldavimo aktą” ir prašyti Lotynų Amerikos indėnų bei afrikiečių, deportuotų kaip vergai, atleidimo (Kreipimasis į Amerikos indėnus, 1992 spalio 13, Santo Domingo; Kalba per visuotinę audienciją, 1992 spalio 21). Prieš dešimtį metų jis jau buvo prašęs afrikiečių atleidimo už elgesį su jais (Kalba Yaoundé, 1985 rugpjūčio 13).
(20) Plg. TMA, 33–36.
(21) Plg. TMA, 33.
(22) TMA, 33.
(23) Plg. TMA, 36.
(24) Plg. TMA, 34.
(25) Plg. TMA, 35.
(26) Šis paskutinis aspektas pasirodo TMA tiktai Nr. 33, kur sakoma, jog Bažnyčia „priešais Dievą ir žmones” pripažįsta savais vaikais nusidėjėlius.
(27) Jonas Paulius II. Paraginimas Reconciliatio et paenitentia (1984 gruodžio 2), 31.
(28) Reconciliatio et paenitentia, 16.
(29) Plg. Mt 13, 24–30; 36–43; Augustinas. De civitate Dei, I, 35: CCL 47, 33; XI, 1: CCL 48, 321; XIX, 26: CCL 48, 696.
(30) Dėl įvairių Šventojo Rašto skaitymo metodų žr. Popiežiškoji Biblijos komisija. Biblijos aiškinimas Bažnyčioje (1993).
(31) Šiai grupei priklauso, pavyzdžiui: Pak 1, 41 (dykumos karta pripažįsta, kad nusikalto atsisakydama eiti į pažadėtąją žemę); Ts 10, 10.12 (teisėjų laikais tauta du kartus sako: „Esame tau nusikaltę”, turėdama galvoje Baalo garbinimą); 1 Sam 7, 6 (Samuelio laikais tauta sako: „Esame nusidėję Viešpačiui”); Sk 21, 7 (šis tekstas ypatingas tuo, kad Mozės kartos tauta čia pripažįsta, kad, skųsdamasi dėl maisto, nusidėjo, nes kalbėjo prieš Viešpatį ir savo žmogiškąjį vadovą – Mozę); 1 Sam 12, 19 (Samuelio laikų izraelitai pripažįsta, kad, reikalaudami karaliaus, „prie visų savo nuodėmių” pridėjo dar ir šią); Ezr 10, 13 (Ezros akivaizdoje žmonės patvirtina esą labai „nusižengę”, vesdami svetimtautes moteris); Ps 65, 2–3; 90, 8; 103, 10 (107, 10–11.17); Iz 59, 9–15; 64, 5–9; Jer 8, 14; 14, 7; Rd 1, 14.18a.22 (kur pirmuoju asmeniu kalba Jeruzalė); 3, 42 (4, 13); Bar 4, 12–13 (Sionas kalba apie savo vaikų nuodėmes, dėl kurių buvo sugriautas); Ez 33, 10; Mch 7, 9 („Aš”).18–19.
(32) Pavyzdžiui: Iš 9, 27 (faraonas taria Mozei ir Aronui: „Šį kartą aš kaltas. Viešpats teisus, aš ir mano tauta esame nedori”); 34, 9 (Mozė meldžiasi: „Atleisk mūsų kaltę ir mūsų nuodėmę”); Kun 16, 21 (aukščiausiasis kunigas išpažįsta tautos kaltes uždėdamas rankas atpirkimo ožiui ant galvos permaldavimo dieną); Iš 32, 11–13 (plg. Pak 9, 26–29: Mozė); 32, 31 (Mozė); 1 Kar 8, 33 ir toliau (plg. 2 Krn 6, 22 ir toliau: Saliamonas meldžiasi, kad Dievas atleistų būsimas tautos nuodėmes); 2 Krn 28, 13 (izraelitų vadai pripažįsta: „Mūsų kaltė jau gana didelė”); Ezr 10, 2 (Šechanija taria Ezrai: „Mes iš tikrųjų nusižengėme savo Dievui, vesdami svetimtautes moteris); Neh 1, 5–11 (Nehemijas išpažįsta Izraelio tautos, savo ir savo tėvo namų nuodėmes); Est 4, 17(c) (Estera išpažįsta: „Bet dabar mes esame tau nusidėję, ir tu atidavei mus mūsų priešams į rankas, nes mes garbinome jų dievus); 2 Mak 7, 18–32 (žydų kankiniai sako, jog kenčia už „savo kaltes” Dievui).
(33) Tarp tokio nacionalinio išpažinimo pavyzdžių paminėtina: 2 Kar 22, 13 (plg. 2 Krn 34, 21: Jošijas bijo Viešpaties pykčio, nes „mūsų protėviai neklausė šios knygos žodžių”; 2 Krn 29, 6–7 (Ezekijas sako: „mūsų protėviai buvo neištikimi”); Ps 78, 8 ir toliau (psalmininkas vardija praeities kartų nuodėmes nuo išėjimo iš Egipto laiko); taip pat plg. Jer 31, 29 ir Ez 18, 2 cituojamą populiarų posakį: „Tėvai valgė rūgščias vynuoges, bet dantys atšipo vaikams”.
(34) Taip yra šiuose tekstuose: Kun 26, 40 (tremtiniai raginami išpažinti „savo kaltę ir savo protėvių kaltę”); Ezr 9, 5b–15 (Ezros malda, 7 eil.: „Nuo mūsų protėvių dienų iki pat šios dienos esame sunkiai nusikaltę”; plg. Neh 9, 6–37); Tob 3, 1–5 (savo maldoje Tobitas maldauja: „Nebausk manęs už nuodėmes nei už netyčinius nusižengimus, nei už nusižengimus tau mano protėvių” [3 eil.] ir tęsia patvirtindamas: „Tavo įsakymų  nesilaikėme” [5 eil.]); Ps 79, 8–9 (šia kolektyvine rauda Dievo meldžiama: „Nebausk mūsų už mūsų protėvių kaltes <…>. Išgelbėk mus ir atleisk mūsų nuodėmes”); 106, 6 („Nusidėjome – mes ir mūsų protėviai”); Jer 3, 25 („Viešpačiui, mūsų Dievui, nusidėdavome <…> mes ir mūsų protėviai”); Jer 14, 19–22 („Išpažįstame, Viešpatie, savo nedorumą ir kaltę mūsų tėvų”, 20 eil.); Rd 5 („Mūsų tėvų, kurie nusidėjo, nebėra, bet mes turime nešti jų kaltes” [7 eil.]; „vargas mums, nes mes nusidėjome” [16b eil.]); Bar 1, 15–3, 18 („Nusidėjome Viešpaties akyse” [1, 17, plg. 1, 19.21; 2, 5.24]; „Neatmink dabar mūsų tėvų nedorųjų darbų” [3, 5, plg. 2, 33; 3, 4.7]); Dan 3, 26–45 (Azarijos malda: „Teisingu sprendimu dėl mūsų nuodėmių visa tai padarei”, 28 eil.); Dan 9, 4–19 („Dėl mūsų nuodėmių ir mūsų protėvių kalčių Jeruzalė <…> tapo pajuoka <…> [16 eil.]).
(35) Tarp jų yra pasitikėjimo Dievu stoka (pavyzdžiui, Pak 1, 41; Sk 14, 10), stabmeldystė (Ts 10, 10–15), žmogiškojo karaliaus reikalavimas (1 Sam 12, 9), vedybos su svetimtautėmis moterimis priešingai Dievo įstatymui (Ezr 9–10). Iz 59, 13b tauta sako žinanti savo kaltes; tai „maištas, neištikimybė Viešpačiui, atsimetimas nuo savo Dievo, kalbos apie išdavystę ir sukilimą, širdyje gimusių melagysčių skleidimas”.
(36) Plg. Ezr 9–10, kur pateikiamas analogiškas svetimtaučių žmonų išsižadėjimo su visais neigiamais tokio akto padariniais šioms moterims atvejis. Klausimas dėl kreipimosi į jas (ir/arba jų palikuonis) su prašymu atleisti nekyla, nes jų išsižadėjimas visuose šiuose skyriuose pateikiamas kaip Dievo įstatymo reikalavimas (plg. Pak 7, 3).
(37) Čia priešais akis stoja nuolat įtemptų Izraelio ir Edomo santykių atvejis. Ši tauta – nepaisant to, kad buvo Izraelio „brolis” – dalyvavo babiloniečiams užkariaujant Jeruzalę ir džiaugėsi jos nelaime (Abd 10–14). Izraelis pasipiktinimo tokia išdavyste ženklan nejautė būtinybės prašyti atleidimo už 2 Krn 12, 25 aprašytą beginklių edomitų, paimtų į nelaisvę karaliaus Amacijo, išžudymą.
(38) Jonas Paulius II. Kalba per visuotinę audienciją (1999 rugsėjo 1): L’Osservatore Romano, 1999 09 02, 4.
(39) Plg. TMA, 33–36.
(40) TMA, 33.
(41) Kalbant apie motyvus, skatinusius įvairių istorinių periodų krikščionių autorius priekaištauti Bažnyčiai dėl jos kalčių, vienas iš reprezentatyviausių šiuo požiūriu pavyzdžių yra Maksimo Išpažinėjo Liber asceticus: PL 90, 912–956.
(42) Lumen gentium, 8.
(43) Katalikų Bažnyčios katekizmas (KBK), 770.
(44) Lumen gentium, 8.
(45) Lumen gentium, 8; taip pat plg. Unitatis redintegratio, 3 ir 6.
(46) KBK, 827.
(47) Paulius VI. Credo del popolo di Dio (1968 birželio 30), 19: Enchiridion Vaticanum 3, 264 ir toliau.
(48) Lumen gentium, 39.
(49) Lumen gentium, 40.