Dominica dies
 

I

„Bažnyčia, pagal apaštalų tradiciją savo pradžią siejanti su pačia Kristaus prisikėlimo diena, švenčia Velykų slėpinį kas septintą dieną, kuri teisingai vadinama Viešpaties diena. Tą dieną tikintieji turi pareigą susirinkti draugėn, kad, klausydamiesi Dievo žodžio ir dalyvaudami Eucharistijoje, prisimintų Viešpaties Jėzaus kančią, prisikėlimą bei garbę ir dėkotų Dievui, kuris ‘Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų yra atgimdęs mus gyvai vilčiai’ (1 Pt 1, 3)“ (Sacrosanctum concilium, 106). Tokiais žodžiais Bažnyčios magisteriumas pristato sekmadienio kilmę ir jo reikšmę. Tačiau ne paslaptis, kad šiandienėse antropocentriškose pasaulėžvalgose sekmadienis, kaip Viešpaties diena (Dominica dies), etimologiškai reiškia visai ką kita, nei diena, kurią prisimenamas Jėzaus prisikėlimas ir sakramentiniu būdu švenčiamas Velykų slėpinys. Sekuliarizuotas žmogus šią dieną veikiau suvokia kaip nedarbo, poilsio ir pramogų (koncertų, krepšinio rungtynių, turistinių išvykų ir t. t.) dieną arba namų ruošos darbų, giminių ir draugų lankymo metą. Trumpai sakant, tai yra žmogaus diena. Tokį pakeistą sekmadienio turinį gerai atspindi 1991 m. Italijoje surinkti apklausos duomenys, rodantys, kad šioje šalyje sekmadienio šv. Mišiose dalyvauja apie 30 proc. iš 74 proc. save laikančiųjų katalikais. Pavyzdžiui, tokiuose dideliuose miestuose kaip Bolonija sekmadienio Mišiose dalyvauja tik 4 procentai, Florencijoje 7 proc., o Romoje 15 proc. tikinčiųjų. Apklausus jaunuolius gauti tokie rezultatai: 41,3 proc. jaunuolių nedalyvavimo sekmadienio Mišiose visiškai nelaiko nuodėme, 32,6 proc. jaunuolių pripažįsta, kad tai lengva nuodėmė, o 18,7 proc. jaunuolių mano, kad tai yra didelė nuodėmė (šie statistiniai duomenys paimti iš Italijoje leidžiamo mėnraščio La Civiltą Cattolica, 1994, IV, p. 6). Prancūzijoje sekmadieninė praktika dar prastesnė. Iš apžvalginio metraščio L’Actualite religieuse dans le monde 1994 m. gegužės 15 d. paskelbtų statistinių duomenų aiškėja, kad 10 proc. prancūzų į šv. Mišias eina kiekvieną sekmadienį, 7 proc. – kartą per mėnesį, o 59 proc. – tik kartą per metus.

Taigi, nepaisant minėtoje statistikoje galimų paklaidų, Vakarų Europos katalikų požiūris į bendruomeninį religinį gyvenimą sukelia slogų įspūdį. Tęsdamas Vatikano II Susirinkimo mintį, kad „sekmadienis yra visų liturginių metų pamatas ir branduolys“ (Sacrosanctum concilium, 106), šio straipsnio autorius ketina pasinaudodamas surinkta medžiaga trumpai pažvelgti į vieną pamatinių Bažnyčios akmenų – vadinamąją Viešpaties dieną.

„Viešpaties diena, Prisikėlimo diena, krikščionių diena, yra mūsų diena. Ji vadinama Viešpaties diena, nes tą dieną nugalėjęs Viešpats pakilo pas Tėvą. Jei pagonys ją vadina Saulės diena, mes taip pat mielai jiems pritariame, nes šiandien patekėjo Pasaulio Šviesa, šiandien pasirodė Teisingumo Saulė, kurios spinduliai neša išganymą” (Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1166). Štai taip pirmąją savaitės dieną apibūdino Bažnyčios tėvas ir mokytojas šv. Jeronimas. Sekant jo mintis ir bandant atsakyti į klausimą „Kur slypi sekmadienio esmė?“, atsakymo toli ieškoti netenka, kadangi pats Šventasis Raštas pateikia išsamų pirmosios savaitės dienos aprašymą, kur visas dėmesys sutelkiamas į patį Jėzaus prisikėlimo Įvykį.

Pirmąją savaitės dieną, t. y. ryte po šeštadienio, Jėzus prisikėlė iš kapo ir pasirodė saviesiems – pirmiausia Marijai Magdalietei, po to kitoms moterims, ėjusioms prie kapo, paskui Petrui, Emauso mokiniams, kurie Jėzų atpažino, jam laužant duoną, pagaliau ir visiems kitiems mokiniams. Jėzus valgo su mokiniais, ant jų išlieja Šventąją Dvasią, juos siunčia į pasaulį ir suteikia jiems galią atleisti nuodėmes (plg. Jn 20–21; Lk 24, 13). Visi šie įvykiai ženklino pirmąją savaitės dieną. Todėl nuo pat pirmųjų apaštalų laikų krikščionių bendruomenės kas sekmadienį rinkdavosi prisiminti ir švęsti Jėzaus prisikėlimą, dalyvauti Viešpaties Vakarienėje, kaip tai darė jo pirmieji mokiniai Velykų išvakarėse.

Žvelgiant į tolesnę šios dienos sampratą, akivaizdu, kad jos interpretacija pirmaisiais trimis krikščionybės amžiais nepakito; čia visas dėmesys sutelktas į prisikėlimo Įvykį, bendruomenės gyvenimą ir jos narių džiaugsmą. Akivaizdu, kad sekmadienis, anot Tertulijano, yra dies dominicae resurrectionis (Viešpaties prisikėlimo diena) arba, anot Euzebijaus Cezarėjiečio, „Kiekvieną savaitę, Išganytojo sekmadienį, švenčiame mūsų Velykų šventę“ (de solemnitate paschali). Todėl sekmadienis laikoma šventiškiausia (festivissimus) ir džiaugsmingiausia krikščionių diena. Tą dieną krikščionių susibūrimuose netgi buvo uždrausta melstis klūpant (klūpojimas buvo laikomas atgailos ženklu) ir pasninkauti, nes, pasak Didachės, „nusideda tas, kas sekmadienį pasninkauja arba yra blogos nuotaikos“ (Didascalia V, 20, 11).

Sekmadienis yra skiriamas Eucharistijai švęsti – Viešpaties Vakarienei (kyriakon deīpnon), kuri yra susitikimas su prisikėlusiuoju Kristumi ir tikėjimo broliais bei seserimis. Duonos laužymas su Prisikėlusiuoju, kaip buvo minėta anksčiau, buvo svarbiausias veiksmas pirmajame Jėzaus ir mokinių susitikime (plg. Lk 24, 30. 42–43), tai bus svarbiausia ir vėliau, Pauliui susitikus su krikščionių grupėmis ir su jomis švenčiant Viešpaties Vakarienę. Ateinančios krikščionių kartos laikysis Didachės raginimo: „Susirinkę Viešpaties dieną, laužykite duoną ir dėkokite, išpažinę savo nuodėmes, kad jūsų atnaša būtų priimtina“.

Krikščionišką sekmadienį apibūdina ir bendras susirinkimas (synerchomesthai epi to auto). Visa krikščionių bendruomenė renkasi į susirinkimą (in ekklesia) švęsti Eucharistiją. Tai visuomet buvo ir yra bendruomeninis dalykas. Didachėje sakoma: „Viešpaties dieną susirinkite“ (sunachthentes). Šv. Justinas pažymi, kad „Saulės dieną visi, gyvenantys miestuose ir kaimuose, tegul susirenka į tą pačią vietą“, anot šv. Ignoto Antiochiečio, „viena širdimi ir vienu tikėjimu bendrai pasimelsti“.
Šiuose bendruose sekmadienių susirinkimuose visų pirma buvo daug vietos skiriama Dievo žodžiui ir jo aiškinimui (kitaip sakant, homilijai). Kaip šv. Justinas pasakoja: „Būdavo skaitomi apaštalų atsiminimai (t. y. evangelijos) arba pranašų raštai. Baigus skaityti, susirinkimo vadovas ragindavo pasimokyti iš skaitytų pavyzdžių“. Taigi Eucharistijos šventimą lydėjo Šventojo Rašto skaitiniai, psalmės ir pamokymai. Todėl Vatikano II Susirinkimas neveltui labai aiškiai pabrėžia, kad šv. Mišias sudaro dvi dalys – Žodžio liturgija ir Eucharistijos liturgija. Abi šios dalys tarpusavyje glaudžiai susijusios ir sudaro bendrą kultą (unum actum cultus, plg. Sacrosanctum Concilium, 56). Po Šventojo Rašto skaitinių, anot to paties šv. Justino, būdavo dalijama duona ir vynas – visiems, netgi ir nedalyvavusiems bendroje šventėje. Jiems būdavo paliekama duonos ir vyno dalis, kurią diakonai vėliau išnešiodavo po namus. Šventė pasibaigdavo, susirinkusiesiems iškilmingai atsakius Amen. Taigi visas susirinkimas aktyviai dalyvaudavo Viešpaties Vakarienėje, ir net nekilo mintis, kad kas nors joje nesivienytų.

Sekmadienis buvo apibūdinamas ir kaip vienybės, taikos bei meilės diena. Prieš dalyvaudami Eucharistijoje, krikščionys pirmiausia turėdavo susitaikyti, kadangi negalėjo vadintis broliais, kol nesusitaikydavo. Todėl tame pačiame Apaštalų mokyme (Didachėje) yra pasakyta, kad, iškilus įvairiems nesutarimams tarp krikščionių, vyskupas turi duoti laiko iki sekmadienio susitaikyti. Švęsdami Eucharistiją tikintieji, anot šv. Pauliaus, vienas kitam duoda „šventą bučinį“ – vienybės ir broliškos meilės ženklą. Šis ženklas buvo labai svarbus, kadangi, pasak Tertulijano, „rinktis Eucharistijai“ reiškė „rinktis bučiniui“ (ad osculum convenire). Eucharistiją švenčiančiųjų tarpusavio meilė reiškėsi meile vargšams. Todėl šv. Pauliui sekmadienis buvo taip pat diena, kurios metu korintiečiai privalėjo surinkti aukų Jeruzalės bendruomenei: „Su rinkliava šventiesiems padarykite taip, kaip aš esu nurodęs Galatijos bendrijoms. Kas pirmąją savaitės dieną kiekvienas iš jūsų teatideda sutaupęs, kiek galėdamas, kad rinkliavos neprasidėtų tiktai man atvykus. Atvykęs aš pasiųsiu į Jeruzalę žmones, kuriuos jūs nutarsite esant tinkamus, kad jie su lydimaisiais raštais nugabentų jūsų meilės dovaną“ (1 Kor 16, 1–3). Kad aukų rinkimas pirmosiose krikščionių bendruomenėse buvo virtęs papročiu, liudija ir šv. Justinas: „Švęsdami Eucharistiją, pasiturintys ir geros valios asmenys tedovanoja, ką nori, ir ką yra surinkę teatiduoda tam, kuris vadovauja Eucharistijos šventimui; jis tegul išdalija visiems vargšams, našlėms ir visiems, kurie serga, yra įkalinti ar svečiai svetimame krašte; jis tegul rūpinasi visais, kuriems reikia pagalbos“ (Apologia 67, 6). Būtent iš čia kilo paprotys kartu su duona, vynu ir vandeniu atsinešti su savimi ir visa tai, kas bus vargšams aukojama švenčiant Eucharistiją.

Pauliaus bendruomenėse diena, kurios metu yra švenčiamas Jėzaus prisikėlimas, vadinama „pirmąja savaitės diena“ (Apd 20, 7; 1 Kor 16, 2), Apreiškimo knygoje ji vadinama Dominica dies, t. y. „Viešpaties diena“ (Apr 1, 10). Aišku, kad šios dienos pavadinimas greitai paplito tarp krikščionių; tai liudija ir pačios Didachės mokymas, kuris kalba apie „viešpataujančio Viešpaties dieną“(kyriakź kyriou 14, I). Šv. Ignotas Antiochietis laiške Magnesijos krikščionims rašė apie tai, kad krikščionys nešvenčia šabo, bet gyvena „laikydamiesi Viešpaties dienos“(tź toū hźliou legomenź źmera). Šv. Justinas pabrėš: „Bendruomenė renkasi Saulės dieną, kadangi tai yra pirmoji diena, kurią Dievas išsklaidė tamsą ir kūrė pasaulį, ir tą pačią dieną Jėzus Kristus, mūsų Išganytojas, prisikėlė iš mirties“ (Apologia 67, 3. 7). Taigi, anot minėtų Bažnyčios tėvų, sekmadienis yra Saulės diena, kūrimo ir prisikėlimo diena. Tikroji Saulė, anot pirmųjų krikščionių, yra prisikėlęs Kristus. Štai kodėl Tertulijanas ragins savo bendraamžius šią dieną gyventi su džiaugsmu („Saulės dieną bandykime gyventi džiaugsmingai“ – die solis laetitiam curare).

Remiantis pirmųjų Bažnyčios tėvų mintimis bei pirmykštės Bažnyčios mokymu, galima teigti, skad įvairūs kaltinimai ir priekaištai, kaip antai, kad sekmadienis yra grynai pagoniškos, o ne krikščioniškos kilmės arba sekmadienis yra žydų šabo pakaitalas, yra nepagrįsti, nepaisant to, kad šabo ir sekmadienio ryšys yra ganėtinai kompleksiškas.

Glaustai būtų galima pasakyti, kad žydų–krikščionių bendruomenės šabo laikysis ir vėliau, kuomet pirmąją savaitės dieną Jėzaus prisikėlimo atminimą švęs vėlų šeštadienio vakarą arba sekmadienio ankstyvą rytą, kaip tai darydavo ir paties Pauliaus įkurtos helėnistinės pakraipos bendruomenės, kurios griežtai šabo įstatymo nesilaikė: „Niekas tenesmerkia jūsų dėl valgio ar gėrimo, dėl švenčių, jaunačių ar šabų. Visa tai tėra būsimųjų dalykų šešėlis, o tikrenybė yra Kristus“ (Kol 2, 16–17). Pirmykštės Bažnyčios istorijoje galima įžvelgti ir tai, kad ne iš karto, bet palengva šabui suteikiama labiau simbolinė reikšmė, nei ta, kurios itin uoliai laikėsi pamaldieji žydai. Šeštadienis buvo pradėtas aiškinti, kaip amžino poilsio arba susilaikymo nuo blogų darbų diena. Į žydo Trifono kaltinimą, kad krikščionys nesiskiria nuo pagonių, kadangi nešvenčia švenčių ir nesilaiko šabo, šv. Justinas atsakys: „Naujas įstatymas nori, kad jūs nuolat laikytumėtės šabo, tačiau jūs, tą dieną pasilikdami visiškai neveiklūs, manote esą religingi <...>. Ne tokie dalykai patinka Viešpačiui, mūsų Dievui. Jeigu iš jūsų kas nors yra melagis ir vagis, tegul visa tai pabaigia; jeigu yra svetimautojas, tegu pakeičia savo gyvenimą, ir taip jis išlaikys šabą“ (Dialogus cum Tryphone, 12, 3). Tęsiant tą pačią mintį, pasak šv. Augustino, krikščionims šabas yra veikiau „susilaikymas nuo blogų darbų“ (vocatio a malis operibus) arba „širdies šeštadienis“ (sabbatum cordis) nei betikslis dykinėjimas.

Krikščionišką sekmadienio kilmę liudija ir tai, kad krikščionys sekmadieniais turėjo dirbti; tai akivaizdžiai prieštaravo pagrindinei šabo nuostatai – susilaikymui nuo bet kurio darbo: „Šešias dienas bus dirbama, o septintoji diena bus jums visiško poilsio šabas, šventa Viešpačiui. Kas jo metu dirbtų bet kokį darbą, turi būti nubaustas mirtimi. Šabo dieną niekur savo gyvenvietėse nekursite ugnies“ (Iš 35, 2–3). Krikščionybės aušroje sekmadienis buvo darbo diena, nes pirmaisiais trimis krikščionybės amžiais valstybiniai įstatymai nenumatė jokio savaitinio poilsio. Šitai patvirtina ir toks atvejis, kuomet Plinijus Jaunesnysis, rašydamas Trajanui, pažymėjo, kad iš kai kurių krikščionių sužinojęs, jog krikščionys nustatytą dieną renkasi dar prieš aušrą (ante lucem convenire) melstis Kristui, kurį laiko dievu (carmenque Christo quasi deo dicere); tai padarę išsiskirsto, vėliau vėl iš naujo susirenka kartu valgyti (rursumque coeundi ad capiendum cibum) (Ep. 10, 96, 7). Manoma, kad šitą laikiną krikščionių išsiskirstymą būtent ir nulėmė tuometinis jų darbas.

Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad per pirmuosius tris krikščionybės amžius sekmadienis buvo švenčiamas kaip Viešpaties diena, kaip pirmoji Kristaus prisikėlimo diena, žyminti prasidėjusį naują kūrimą. Tad iš šios sampratos plaukė ir krikščioniškasis džiaugsmas, bylojantis, „kokių didžių dalykų padarė mums Visagalis“ (Lk 1, 49).
 

II

Pradėjus gilintis į tolesnę sekmadienio istorijos evoliuciją, galima pastebėti, kad ši diena nuo IV a. pamažėl pradėta „šabinti“. Pasak R. Falsinio, „Sekmadienis buvo šabinamas, t. y. pamažėle jam buvo priskiriamos visos žydiškojo šabo nuostatos, kaip antai ypatingas poilsio akcentavimas. Kalbant apie Eucharistiją, reikia pasakyti, kad tame amžiuje atsirado daugiau Jos sąsajų su pačiu Įstatymu (pareiga dalyvauti sekmadienio šv. Mišiose) nei su paties šventimo praktika (išplaukiančia iš asmens vidinio poreikio). Tuometinėje katechezėje vis dažniau būdavo pabrėžiama kulto reikšmė, o Bažnyčios sąvoka vis labiau tapatinama su pačia hierarchija. Kunigo funkcijos apibūdinamos kaip asmens, kuris laiko Mišias, o tikintysis klauso arba dalyvauja jose“ (Rivista di Pastorale Liturgica 21 [1983] n. 19, 15).

IV amžiaus Bažnyčios gyvenime sekmadienio „šabinimas“ buvo viena iš naujovių. Jeigu pirmosiose žydų–krikščionių bendruomenėse šabo dar laikytasi, tai jis pradėjo palengva nykti viršų imant helėnistinei–pagoniškai krikščionių bendruomenių pakraipai. Pagal požiūrį į šabą ir jo laikymąsi vėlesniais amžiais Bažnyčioje susidarė dvi pozicijos. Buvo prieštaraujančių itin pabrėžiamam fiziniam poilsiui šabo metu ir tai vertinusių kaip tuščią laiko leidimą. Pavyzdžiui, šv. Augustinas šabą laikė ne „kūno neveiklumu“, bet „dvasiniu poilsiu“ (spiritualis requies) darant „gerus darbus“. „Žydai švenčia šitą dieną, nieko neveikdami kūno požiūriu, duodami pirmenybę suglebimui, ištižimui ir pasileidimui (otio quodam corporaliter languido et luxurioso) <...>. Mes tą dieną susilaikome nuo blogų darbų, tuo tarpu jie susilaiko nuo gerų darbų (Vacatio nostra a malis operibus, vacatio illorum a bonis operibus est.)“ (Enarr. in Ps. 91, 2).

Antroji pozicija šabo atžvilgiu rėmėsi jo alegorine ir simboline interpretacija. Pasak kai kurių Bažnyčios tėvų, tikrasis šabas yra siejamas su paties Jėzaus Kristaus, kuris, prieš prisikeldamas iš kapo, šeštadienį „ilsėjosi“, Įvykiu. Dar kitiems žydų šabas buvo tobulo šabo simbolis. Štai Euzebijus Cezarėjietis pažymės, kad „Tobulas šabas yra pavyzdys tobulo poilsio, kuris mūsų laukia Dievo Karalystėje, anapus visos kūrinijos, anapus jausminės tikrovės, dvasiniame pasaulyje, kur visi skausmai, negandos ir dejavimai bus išnykę, kur, gyvendami draugėje su Dievu, būsime išvaduoti iš bet kokios kūno vergovės ir galėsime amžinai ilsėtis“ (Commentaria in Ps. 91).

IV a., ypač Rytų Bažnyčiose, vėl naujaip pamažėl pervertinamas žydų šabas, ir galiausiai sekmadienis įgyja kai kurias šabui būdingas nuostatas. Anksčiau buvo minėta, kad žydiškasis šabas išsiskyrė iš visų kitų dienų poilsio akcentavimu, todėl nuo IV a. sekmadienis buvo pradėtas pabrėžti kaip poilsio diena. Imperatorius Konstantinas 321 m. kovo 7 d. išleido įstatymą, kuriame buvo sakoma, kad „visi teisėjai ir miestiečiai, ir visi atliekantys įvairius savo amato darbus Saulės dieną turėtų ilsėtis (venerabili die solis quiescant). Tačiau žemdirbių ir sodininkų šis įstatymas neįpareigoja, kadangi derliaus nuėmimas priklauso nuo tam palankių oro sąlygų. Kad nebūtų prarasta visa tai, ką dangiškoji Apvaizda dovanoja, galima šią dieną atlikti neatidėliotinus darbus“ (Codex Justinianus III, 12, 2).

Šiandien šis imperatoriaus įstatymas yra virtęs tam tikru istorikų diskusijų objektu: ar Konstantinas, išleisdamas šį įstatymą ir suteikdamas krikščionims galimybę dalyvauti sekmadienio šventėje, norėjo įsiteikti krikščionių Bažnyčiai, kuri tuo metu imperijoje sparčiai plito, ar norėjo paremti Saulės kultą, tuomet ypač paplitusį tarp pagonių karių? Atsakymas į šitą klausimą turbūt slypėtų paties Konstantino religiniame gyvenime: arba jis iš tiesų atsivertė ir tapo krikščionimi, arba, nors ir  atsivertęs bei priėmęs krikščionių krikštą iš vyskupo Euzebijaus rankų, iki pat mirties išliko pagonis ir Saulės garbintojas. Jeigu jis nuoširdžiai atsivertė į krikščionybę, tai 321 m. kovo 7 d. įstatymas labai aiškiai išreiškė imperatoriaus palankumą Bažnyčiai. Bet kuriuo atveju lieka žinoma ir tai, kad Saulės dieną Konstantinas liepė pagonių kariams kalbėti maldą Saulei, kurią pats buvo sukūręs. Nežiūrint viso to, anot Euzebijaus Cezarėjiečio, Konstantinas lieka vienas uoliausių ir maldingiausių krikščionių imperatorių, norėjusių „visus žmones padaryti Dievo garbintojais“ (Eusebius Caesareensis, Vita Constantini, IV, 18–20).

Aišku tai, kad šitas Konstantino įstatymas nebuvo grindžiamas žydiškojo šabo nuostata – jis leido dirbti žemės ūkio darbus ir sekmadienį. Šį įstatymą krikščionių Bažnyčia labai palankiai priimė, kadangi nuo pat pradžių siekė, kad sekmadienį krikščionys galėtų, nors labai neįsipareigodami, dalyvauti Eucharistijos šventėje. Jau Tertulijanas apie 200 metus prašė, kad sekmadieniais būtų bandoma susilaikyti „nuo bet kurios mums rūpestį keliančios veiklos, taip pat atidėti į šalį visus einamuosius reikalus“ (omni anxietatis habitu et officio carere debemus, differentes etiam negotia) (De orat., 23, 2). Anot šio Bažnyčios tėvo, poilsis ir susilaikymas nuo bet kurių kasdienių rūpesčių sekmadieniui suteikia šventiškumo.

Taigi paremtas įstatymu sekmadienio poilsis krikščionių Bažnyčiose buvo entuziastingai priimtas, nes sudarė galimybę geriau dalyvauti sekmadienio šventėje. Čia atkreiptinas dėmesys ir į kitą svarbią aplinkybę, kad nuo šiol poilsis ir sekmadieninis Eucharistijos šventimas bus tarpusavyje „suplakami“. Sekmadienį buvo švenčiama Eucharistija, o kad ją būtų galima švęsti laisviau ir šventiškiau, ši diena padaryta poilsio diena.

Toliau kalbant apie sekmadienį ir jo sampratą, reikia pripažinti, kad nuo V a. ir vėliau, nors gal tai ir  keista, sekmadienio akcentas labiau perkeliamas į poilsį, o ne į Eucharistijos šventimą. Sekmadienio poilsis grindžiamas Mozės įstatymu, kuriame kalbama apie šabą, jo šventimą bei susilaikymą nuo įvairių darbų, Naujajame Testamente plačiau apie tai neužsimenama. Tačiau nuo kokių darbų turėjo būti susilaikoma sekmadienį? Atsakymas yra ganėtinai originalus. Žydų šabas reikalavo, kad būtų susilaikoma nuo 39 aktyvių darbų,  pavyzdžiui, nuo maisto ruošimo, nuo namų ruošos, nuo asmeninės švaros ir t. t. 538 m. Orleano susirinkimas nustatė, kad Viešpaties dieną yra leidžiama dirbti tai, kas buvo leidžiama ir anksčiau. Tik nuo visų laukų darbų, kuriuos Bažnyčia, remdamasi Konstantino 321 m. įstatymu, tada leido dirbti, reikėtų susilaikyti tam, kad krikščionys lengviau atsidėtų maldai bažnyčiose (quo facilius ad ecclesiam venientes orationis gratiae vacent) (plg. Concilium Arelatense, can. 31). Bragos vyskupas Martinas 572–574 m. rašė: „Dažnai eikite melstis į bažnyčią arba į šventas vietas. Neniekinkite, bet su didele pagarba laikykitės Viešpaties dienos (Diem dominicum), kuri vadinasi sekmadienis, kadangi Dievo Sūnus, mūsų Viešpats Jėzus Kristus, tą dieną prisikėlė iš mirties. Viešpaties dieną nedirbkite tarnystės darbų, kaip antai, darbų laukuose, pievose, vynuogynuose ar kitų sunkių darbų (opus servile, id est agrum, pratum, vineam vel si qua gravia sunt, non faciatis in die dominico), išskyrus tai, kas yra būtina mūsų vargšam kūnui, pavyzdžiui, maisto ruošimas arba įvairios kelionės reikmės.
Sekmadienį taip pat yra patartina aplankyti savo artimuosius, draugus bei gulinčius ligos patale“ (De correctione rusticorum, 18). 585 m. Maconos susirinkimas skundėsi, kad „krikščionys nesilaiko Viešpaties dienos reikalavimų ir kaip paprastomis dienomis be perstojo dirba įvairiausius darbus <...>. Laikykitės Viešpaties dienos, kurios metu buvote atgimdyti ir išlaisvinti iš visų nuodėmių. Tegul jūsų laiko neužima kivirčai, tegul nė vienas iš jūsų tądien nesitąso po teismus, nesukurkite sąlygų, verčiančių tądien kinkyti jaučius. Tegul jūsų kūnas ir dvasia atsideda Dievo garbinimui. Kas iš jūsų būtų šalia bažnyčios, teužeina į ją ir joje Viešpaties dieną teatsideda maldai ir atgailai“ (Concilium Matisconense II, can. I).

Nuo VI a. sekmadieniais žmonės pradėjo rečiau lankytis bažnyčioje, vis menkiau suvokė sekmadienio esmę ir vertę. Pirmiausia buvo pastebėta, kad daug krikščionių nedalyvauja Eucharistijos šventėje. To priežastys buvo kelios: Šiaurės ir Rytų tautų, kurios tuo metu stokojo atitinkamos evangelizacijos, perėjimas į krikščionybę, kultūrinis ir moralinis klero nuosmukis, evangelinio mokymo skurdumas, valdančiosios klasės paprastų žmonių išnaudojimas ir jų ignoravimas.

Todėl tuometinės Bažnyčios situacijai pagerinti buvo šaukiami vietiniai susirinkimai, kurių metu buvo raginama atnaujinti sekmadienio Eucharistijos šventimą. Pavyzdžiui, Chālono susirinkimas 813 m. sako: „Viešpaties dienos laikymasis ir pagarba jai yra labai pašlijusi (plurimum neglegitur). Todėl būtina iš naujo sugrąžinti, remiantis imperatoriaus įsakymu, šios dienos laikymąsi bei atitinkamą pagarbą jai“ (Concilium Cabillonense, can. 50).

Susirinkimų bei atskirų valdovų potvarkiai atkreipia dėmesį netgi į žmonių dalyvavimą Mišiose. Antai Agdės susirinkimas 506 m. liepia, kad nė vienas neišeitų iš bažnyčios tol, kol „nebus gavęs kunigo palaiminimo“. Taip pat žvelgiant į sekmadienio trukmę, pagal tuometinius Bažnyčios potvarkius (794 m. Capitoliarijus) buvo nustatyta, kad sekmadienis prasideda nuo šeštadienio vakaro ir tęsiasi iki sekmadienio vakaro (ut dies dominica a vespra usque ad vespram servetur) (can. 21). Taip pat buvo nustatyta, kad sekmadieniais ir šventėmis tikintieji negali kviestis kunigo į namus švęsti Eucharistijos, bet visi turi eiti į bažnyčią (omnes ad ecclesiam veniant) (Duplex legationis edictum, n. 9). Buvo taip pat atkreiptas dėmesys į tuo metu du apleisčiausius dalykus – Dievo žodžio aiškinimą ir Komuniją. 813 m. Magonzos susirinkime buvo nutarta, kad nebūnant ar susirgus vyskupui, sekmadienio Mišiose visuomet būtų pasirūpinama Dievo žodžio skelbimu bei Jo aiškinimu liaudžiai suprantama kalba (iuxta quod vulgus intelliere possit) (Concilium Moguntinense, can. 25). 836 m. Aquisgranos susirinkimas apie sekmadienio Komuniją tvirtina, kad pasiliekantysis toli nuo sakramentų pasilieka toli ir nuo išganymo, todėl „kiekvieną sekmadienį turi būti švenčiama Komunija (t. y. priimama Komunija. – A. Ž.)“ (sane communicatio corporis Domini omni die dominico debuit celebrari) (Concilium Aquisgranense, can. 21).

Apibendrinant galima sakyti, kad minėtų amžių Bažnyčios potvarkiai atkreipė dėmesį į du pagrindinius dalykus – sekmadienio poilsį, uždraudžiant bet kuriuos sunkius darbus, ir sekmadieninio šv. Mišių šventimą. 802 m. Karolio Didžiojo Capitulare  yra sakoma: „Ut opera servilia diebus dominicis non agantur. Et ut dies dominica a vespera usque ad vesperam celebretur“ (Patarnavimo darbai sekmadienį neatliekami. Sekmadienis yra švenčiamas nuo mišparų iki mišparų.) (Capitulare missorum, can. 46).

Toliau kalbėdamas apie sekmadienį nuo VI a. iki X a., išskirčiau štai ką:

1. Ypač pabrėžtinai kalbama apie tos dienos poilsį, susilaikymą nuo bet kurių sunkių darbų. 813 m. Reimso susirinkimas rašys: „Ut in diebus dominicis secundum Domini praeceptus nulla opera servilia quilibet perficiat“ (Sekmadienį, pasak Viešpaties paliepimo, neatliekamas joks tarnystės darbas.). Tačiau svarbu pažymėti ir tai, kad šis poilsis nebuvo grindžiamas pats savimi, t. y. poilsis dėl poilsio, visa tai glaudžiai buvo siejama su pačios Eucharistijos šventimu, kurią dėl poilsio buvo galima tinkamai švęsti. Todėl Romanos susirinkimas 826 m. uždraudžia bet kuriuos darbus laukuose, turguose bei įvairių sutarčių sudarinėjimą sekmadieniais, „kad visi tą dieną laisvai, pagal kiekvieno galimybes būtų bažnyčioje ir atsidėtų maldai Visagaliam Dievui“ (Concilium Romanum, can. 10).

2. Dalyvavimas Eucharistijos šventėje, kuri nuo pirmųjų amžių buvo vidinis gyvos krikščionių bendruomenės poreikis, dabar tampa Bažnyčios įstatymu skiriama pareiga.

3. Sekmadienis lieka Viešpaties diena, bet liaudies sąmonėje nyksta pirmykštis tos dienos suvokimas, kur buvo kalbama apie Viešpaties prisikėlimo atminimą, ir dėl to visa krikščionių bendruomenė renkasi in ekklesia, t. y. „į susirinkimą“ dalyvauti Viešpaties Vakarienėje. Be abejonės, Bažnyčios susirinkimai ir teologai nuolatos primindavo, kad sekmadienio esmė yra Jėzaus prisikėlimo minėjimas, bet visa tai tarp liaudies turėjo nedidelį atgarsį. Todėl dalyvavimas Eucharistijos šventėje, jos pobūdis kinta – tampa individualus, o ne bendruomeninis.

Žodis „bažnyčia“ reiškė daugiau vietą, kurioje vyksta Mišios, nei krikščionių susirinkimą švęsti Eucharistijos. Čia daugiau klausomasi, nei dalyvaujama. Tiesą pasakius, pats krikščionių kvietimas būdavo ad missam audiendam ir „visų Mišių išklausymui“, kadangi būdavo tokių krikščionių, kurie vėluodavo ateiti į bažnyčią arba ateidavo į ją Mišioms besibaigiant. Todėl ganytojai juos dažnai ragindavo išklausyti visas Mišias. Šventasis Cezarijus iš Arles († 542) prašė susirinkusios liaudies nesikalbėti per Mišias, bet atidžiai ir ištvermingai išklausyti Šventojo Rašto skaitinius: Quando ad ecclesiam convenitis, pro peccatis vestris orate... In ecclesia nolite verbosare, sed lectiones divinas patienter audite („Kada ateinate į bažnyčią, melskitės už savo nuodėmes... Bažnyčioje nesikalbėkite, bet atidžiai klausykitės Dievo Žodžio“.) (Sermo 13, 3). Po to minėtas šventasis pastebi, kad aikštėse ir bazilikų prieangiuose verda įvairi veikla, aidi kivirčai ir tušti plepalai, į kuriuos netgi įsitraukia nemažai dvasininkų, „neleidžiančių netgi Rašto skambesiui pasiekti jų ausų“ (nec ipsum sonum Scripturae ad aures suas venire permittunt) (Sermo 74, 2).

4. Minėtais amžiais gimsta idėja paversti sekmadienį Trejybės švente. Pradėjus įgyvendinti šią mintį, Jėzaus prisikėlimas tą dieną jau ne taip stipriai pabrėžiamas. Į sekmadienį žvelgiama kaip į Trejybę garbinti pašvęstą dieną. Šito perėjimo – nuo sekmadienio, kaip Prisikėlimo šventės, į Trejybės šventę – ženklas buvo Alcuino († 804) sudaryta Trejybės prefacija Qui cim Unigenito, kuri būdavo kalbama kas sekmadienį iki pat Vatikano II Susirinkimo. Be abejo, Prisikėlimas veda Trejybės link, nes prisikėlęs Jėzus atsisėdo savo Tėvo dešinėje ir iš ten savo mokiniams siuntė Šventąją Dvasią, kad visiems tikintiesiems būtų suteikta Trejybės gyvenimo dovana. Todėl Trejybė, anot šv. Tomo Akviniečio, jos pažinimas ir gyvenimas „yra viso mūsų gyvenimo vaisius ir tikslas“ (est fructus et finis totius vitae nostrae). Savaime aišku, kad  krikščionių gyvenimas yra trejybiško pobūdžio. Tenka pripažinti, kad sekmadienio pavertimas Trejybės švente (plačiąja prasme, siaurąja prasme Trejybės šventė yra švenčiama pirmąjį sekmadienį po Sekminių) smarkiai sumenkino savitą sekmadienio pobūdį, t. y. šventinį Prisikėlimo atminimą.

Vėlesniais amžiais, nuo X a. iki Vatikano II Susirinkimo, sekmadienis išlaikė savo ypatumus ir trūkumus, kuriuos perėmė iš VI ir vėlesnių amžių.

Scholastika, pabrėžtinai kalbėdama apie prigimtinį žmogaus įstatymą, kūrė ir savitą sekmadienio interpretaciją. Pasak Tomo Akviniečio, žmogus turi natūralų, prigimtinį polinkį skirti Dievui savo laiko dalį, tad galima daryti išvadą, kad sekmadienis, skiriamas Dievo kultui, kyla iš paties žmogaus prigimties. Ši diena, anot Tomo Akviniečio samprotavimų, turėtų būti poilsio diena, nes ji yra dvasinės ramybės atvaizdas, kurį Kristus pažadėjo ateinantiems pas jį. Šios dienos tikslas – įžiebti krikščionims meilės ugnį. Tomas Akvinietis taip pat pažymi, kad „Dekalogas neįpareigotų laikytis sekmadienio, jeigu šitas įstatymas neišplauktų iš pačios žmogaus prigimties. Tačiau galutinai ir apibrėžtai šią dieną nustatė pati Bažnyčia, norėdama, kad Kristaus prisikėlimas, prie kurio turime derinti savo gyvenimą, būtų mūsų tobulo atminimo objektas. Bet kuriuo atveju sekmadienis kyla iš šabo, bet ne dėl Mozės įstatymo, o dėl pačios Bažnyčios ir pačių krikščionių supratimo“ (Summa Theol., II–II, q. 122, a.). Taigi, anot scholastų, sekmadienis yra „šventas laikas“, per kurį reikia „atsidėti dieviškiesiems reikalams” (vacare rebus divinis), susilaikyti nuo sunkių darbų ir išklausyti Mišias.

„Pasibaigus Viduramžiams, pradėjus augti devotio moderna ir dvasinei aplinkai krypstant individualizmo link, minėtoji sekmadienio interpretacija po truputį pradėjo blėsti. Nežiūrint viso to, sekmadienį ir toliau uoliai bandoma švęsti. Draudimas dirbti sunkius darbus tampa dar griežtesnis nei anksčiau. Itin aktualūs Tėvų laikais doktrinos klausimai praranda savo svarumą Viduramžiams baigiantis. Dvasios vadovai vis mažiau kalba apie tikinčiųjų susirinkimą Viešpaties dieną. Religinėje literatūroje, be abejo, vyrauja raginimai laikytis sekmadienio poilsio ir išklausyti šv. Mišias, rašomi gražūs sekmadienio liturginių tekstų apmąstymai, tačiau Viešpaties diena jau nebepagrindinė dvasinių diskusijų tema“ (J. Gaillard, Dictionnaire de Spiritualite, III, Paris, Beauchesne 1957, p. 965).

Prasidėjus „liturginiam atsinaujinimui“, kurio kulminacija Vatikano II Sacrosanctum Concilium, sekmadieniui vėl iš naujo sugrąžinama pirmykštė Viešpaties dienos prasmė, kada krikščionių bendruomenė renkasi į susirinkimą prisiminti Jėzaus prisikėlimo ir aktyviai dalyvauti Viešpaties Vakarienėje. Tačiau šiandien dar tenka atlikti labai daug pastoracinių užduočių, kad krikščionių bendruomenė susidarytų tinkamą minėtojo sekmadienio viziją. Visa tai turi paveikti ne vien patį krikščionių mąstymą, bet ir jų elgesį. Juk ne paslaptis, kad sekmadienis vis dar suvokiamas, kaip diena, kurią geras krikščionis gyvena, laikydamasis „įsakymo“ – nedirba sunkių darbų, eina į bažnyčią ir klauso Mišių. Dar vyrauja įstatyminis, individualistinis ir sekmadieninis Mišių klausymo suvokimas, kuris nuo 1248 m. iki 1917 m. atsispindėjo ir Bažnyčios kanonuose: „Švenčių dienomis privalu išklausyti Mišias, susilaikyti nuo sunkių darbų, įvairių teisinių, prekybos ar kitų viešų dalykų“.

Todėl pastoraciniu požiūriu pirmiausia privalu peržiūrėti paties „įstatymo” suvokimą, juk norint įvykdyti sekmadienio šventimo reikalavimus, pakaktų vien fiziškai dalyvauti tos dienos Mišiose. Tiesą pasakius, tam neprieštarautų ir dabartiniai Bažnyčios kanonai (1983 m. patvirtinti popiežiaus Jono Pauliaus II): „Praecepto de Missa participanda satisfacit qui Missae assistit ubicumque celebratur ritu catholico vel ipso die festo vel vespere diei praecedentis“ (Sekmadienio Mišių pareigą įvykdo tas, kuris tą pačią dieną arba šeštadienio vakare dalyvauja Eucharistijos šventėje, laikydamasis katalikų rito.) (CIC, can. 1248 / § 1).

Mišiose dalyvaujama, ne vien siekiant įvykdyti formalų Bažnyčios įsakymą. Vadovaujantis vien išorine šio įstatymo puse, susidaro įspūdis, kad Dievui atiduodamas savaitinis mokestis, minimalus laiko kiekis, kartais ateinant į Mišias jau po Dievo žodžio liturgijos, kadangi Mišios dar vis tiek galioja, ir išeinama kuo skubiau, joms pasibaigus. Bet įsakymo tikslas –  priminti krikščionims, kad kartą per savaitę Kristus sušaukia aplink save savo Bažnyčią, kad klausydamiesi Dievo žodžio jie dalyvautų jo meilėje, jo, Prisikėlusiojo, dieviškajame gyvenime, jo aukoje, kurią jis atnašauja savo Tėvui. Įsakymas krikščionims primena gyvybinę pačios Eucharistijos svarbą, kad jie galėtų gyventi pagal Evangeliją; taip pat primena, kad jie sudaro vieną bendruomenę, vieną kūną – Kristaus kūną, Bažnyčią, ir kad privalo vienytis in ekklesia, į Eucharistinį susirinkimą, kad parodytų pasauliui savo tapatybę, bendruomeniškumą, bendruomenės maldos vienybę ir gebėjimą dalytis ta pačia Eucharistija.

Šiandien kai kas prieštarauja bet kuriam formalizmui Bažnyčios gyvenime, laikosi minties, kad reikia atsisakyti bet kurio įstatymo, krikščionys turį jaustis laisvai dalyvaujantys sekmadienio Mišiose ir taip jų dalyvavimas būtų ne įstatymo padarinys, bet jų vidinės laisvės vaisius.

Vis dėlto ši pozicija kelia kai kurių abejonių, žinant, kad krikščionis, kaip ir visi kiti žmonės, yra silpnas, jo tikėjimas ir krikščioniška praktika turi būti nuolatos palaikomi ir remiami iš šalies. Todėl įstatymu norima ne suvaržyti, bet priminti krikščionio sakramentinius įsipareigojimus bei jo misiją. Kalbama ne apie įstatymo panaikinimą, bet apie naują jo motyvaciją, apie jo pedagoginę reikšmę silpnumo akimirką ir bendrą dabartinį krikščionių suglebimą pasaulyje, kuriame viskas veda į Dievo užmarštį, Jo panaikinimą asmeniniame gyvenime. Todėl šiandienos katechezėje norima pabrėžti, kad Eucharistijoje nedalyvaujama tik dėl įstatymo reikalavimų, dalyvaujama iš meilės Viešpačiui. Eucharistijos šventėje dalyvaujama iš vidinės reikmės jį šlovinti ir jam dėkoti, jo žodžio ir Komunijos reikmės ir, pagaliau, dėl to, kad trokštama susitikti su savo broliais ir kartu išgyventi savo tikėjimą, drauge džiaugtis tuo, kad esame prisikėlusiojo Viešpaties bendruomenė, „Išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9).
Šiandieninė katechezė taip pat pabrėžia, kad sekmadienio Mišios yra bendruomenės šventė, kurioje dalyvaujama ne individualiai – kiekvienas už save, bet bendrai kaip Bažnyčia, kaip pakrikštytųjų bendruomenė, paties Tėvo sušaukta dalyvauti kartu Viešpaties Vakarienėje, atsimenant jo Sūnaus prisikėlimą ir laukiant jo antrojo atėjimo. Tad sekmadienis yra ne vien prisikėlusiojo Viešpaties diena, bet ir mūsų Bažnyčios diena. Dokumente Eucharistija, komunija ir bendruomenė (76) sakoma: „Sekmadienis pirmiausia yra diena, kurią krikščionys paskiria Viešpačiui, diena, kurią Dievas nusprendė paskirti savo tautai, kad ją praturtintų savo malonėmis ir dovanomis. Iniciatyva priklauso būtent jam, tai jo dovana, jo subūrimas, į kurį Bažnyčia įtraukiama aktyviai dalyvauti. Todėl sekmadienis taip pat yra Bažnyčios diena, paskirta Bažnyčiai ir jos misijai pasaulyje. Sekmadienio centras yra Eucharistijos šventė, kuri susirinkusiame ir švenčiančiame sambūryje išreiškia sušauktos ir siunčiamos Bažnyčios kaip bendruomenės slėpinį. Per Eucharistiją Bažnyčia išreiškia save, o bendruomenė, prašydama pasauliui neregimojo slėpinio regimo ženklo, nuolatos atsinaujina. Iš čia gimsta tikrosios krikščioniškos šventės reikšmė: joje žmogus gali atrasti save, joje jis yra sugrąžinamas prie savo giliausių vertybių – tikėjimo ir žmogiškumo“.

Todėl šiandienė katechezė ir pastoracija nuolat stengiasi gaivinti ir atnaujinti krikščionių sąmoningumą, kreipdama jį giliau pažinti savo tikėjimą ir savo tapatumą, turtindama kartais skurdų šv. Mišių suvokimą, kai dar neatsitiktinai išgirsi tokių pasakymų: „einu išklausysiu Mišias“, „einu pabūsiu Mišiose“, tarsi tai būtų savaitinis spektaklis, sekmadieninis šou. Šiandien dera sakyti „dalyvavau Mišiose“, „kartu su visais švenčiau Eucharistiją“, „meldžiausi drauge su visais dalyvavusiais Mišiose“. Tuo pasakoma, kad asmuo Mišiose dalyvavo, aktyviai ir sąmoningai prisidėjo prie bendro šv. Mišių šventimo. Šv. Mišios savo esme visuomet buvo ir yra bendra visos bendruomenės šventė. Kunigas šv. Mišių metu yra vadovaujantis asmuo. Jis „atstovauja Kristaus asmeniui“ (in persona Christi), todėl jam šv. Mišių metu tenka pagrindiniai dalykai, kaip antai, Evangelijos skelbimas (jeigu nėra diakono), homilija, Eucharistijos malda, į kurią taip pat įtraukiamas duonos bei vyno atnašavimas. Tuo tarpu Mišių dalyviai savo sąmoningumą ir aktyvumą gali išreikšti bendruomenės malda, giedojimu, atsakinėjimu ir kitais liturginiais patarnavimais (plg. Sacrosanctum concilium, 11).

Taigi, pasak Katalikų Bažnyčios Katekizmo: „Sekmadienis yra ypatinga liturginės sueigos diena, kai tikintieji susirenka draugėn, ‘kad klausydamiesi Dievo žodžio ir dalyvaudami Eucharistijoje, paminėtų Viešpaties Jėzaus kančią, prisikėlimą bei garbę ir dėkotų Dievui, kuris «Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai»’“ (1167).