Kun. Vaclovas Aliulis MIC, šešerius metus buvęs marijonų kongregacijos generaliniu vikaru, buvo paskirtas vienu iš 17 ekspertų spalio 1 – 23 d. vykusiame Vyskupų Sinodo II nepaprastajame susirinkime, skirtame Europai. Jis pateikia „Bažnyčios žinių” skaitytojams Sinodo parengiamojo darbo – apie 100 puslapių sudarančios „Darbo priemonės“ (Instrumentum laboris) – santrauką. Tikimės, kad šis tekstas padės sistemingiau suvokti Sinode svarstytas temas. Toliau spausdinama Sinodo baigiamoji žinia (nesutrumpinta).
 

VYSKUPŲ SINODO II NEPAPRASTASIS SUSIRINKIMAS EUROPAI

Jėzus Kristus, gyvenantis savo Bažnyčioje, – Europos vilties šaltinis Įvadas. Du Sinodai
 

1. 1991 m. Sinodas vyko atgautos laisvės ir didelių vilčių metais, ypač gyvos buvo teisingumo ir solidarumo viltys. Deja, daugelis jų nepasiteisino, nes atsirado naujų mirtinų įtampų ir laisvės egzaminas dažnai laikomas nevykusiai. Tikroji laisvė būtų ta, kuria mus Kristus išvadavo: laisvė nuo egoizmo ir melo.

Bažnyčiai, krikščionių bendrijai iškyla uždavinys: naujuoju evangelizavimu atskleisti Europai Evangelijos žadamą ir teikiamą išvadavimą.

2. Prabėgus aštuoneriems metams po I Sinodo, matome didelę grėsmę Europos vienybei. Baimė ir agresyvumas pastatė naujas sienas tarp žmonių ir tautų. Klesti politinis ir ekonominis egoizmas, trūksta pagarbos žmogaus asmeniui ir jo gyvybei. Ar dar įmanoma susigrąžinti prarastas viltis? Kitados Europą vienijo Evangelijos žinia. Jos vienybės viltį atgauti tegalima grįžtant prie Evangelijos.

3. Šis Sinodas nori atidžiai išnagrinėti dabartinę būklę, rasti joje vilties ženklų bei užuomazgų.

Vilties pagrindas tas, kad Dievas yra ištikimas savo pažadams. Jis neapleidžia žmogaus, visuomenės ir pasaulio, bet Jėzuje, Šventosios Dvasios galia, tampa mūsų kelionės draugu, nušviečia mums kelią, stiprina ryžtą ir teikia jėgų.

4. Dabartinė Europa panaši į du Lk 24 aprašytus Kristaus mokinius – Kleopą ir jo draugą, Kristaus prisikėlimo dienos vakare palikusius Jeruzalę ir keliaujančius į Emauso miestelį. Netikrumas, nusiminimas dėl sudužusių vilčių. Susitikimas su Prisikėlusiuoju gali Europą, kaip anuomet tuodu mokinius, atgaivinti: uždegti širdis ir paskatinti leistis žygin į Europos istorijos įvykių centrą (tuodu mokiniai grįžo į Jeruzalę vėlų vakarą), – žygin, kuriuo siekiama paversti mūsų žemyną žmoniška bendruomene, be pertvarų ir neapykantos, solidaria ir taikinga.

Krikščionys ir jų Bažnyčios gali gerai pasidarbuoti kuriant naujos dvasios Europą, gebančią žvelgti aukščiau ir toliau nei jos ribos ir interesai, ir visam pasauliui siūlyti prasmingos civilizacijos, išminties ir taikos buvimo talką.
 

I   KOKIA EUROPA ŽENGIA Į TREČIĄJĮ     TŪKSTANTMETĮ  (PAŽINTI LAIKO ŽENKLUS)

Biblinis vaizdas

5. Du nusiminę, į Emausą keliaujantys Jėzaus mokiniai – tikras daugelio europiečių dvasios atvaizdas. „Mes tikėjomės, kad jis (Jėzus) išvaduos mūsų tautą...” „Tikėjomės”, taigi dabar nebesitikime, nebetikime. Šv. Augustinas tiksliai nusako jų dvasios būklę: gyvasis Kristus eina su jais, bet jie nepažįsta gyvojo, nes patys yra tapę dvasios negyvėliais. Kristus su jais, neapleido jų, bet jie to nesuvokia, nejaučia arba tenkinasi tik kai kuriomis išorinėmis religinio tikėjimo apraiškomis.

6. Laiko ženklų skaitymo prasmė. Į Europos būklę ir perspektyvas Bažnyčia privalo žvelgti su meile ir simpatija. Atskleisti, kas pozityvu, neužmerkti akių prieš neigiamybes, kuriomis Europa išduoda savo tapatybę ir atsakomybę.

7. Res novae. Per dešimtmetį po 1989 m. Bažnyčios gyvybingumas reiškėsi bibliniu bei liturginiu atsinaujinimu, tikinčiųjų veikliu dalyvavimu parapijų gyvenime, atgimusiu potraukiu į maldas bei kontempliaciją, veržliais bažnytinio atsinaujinimo judėjimais.

Iš komunistinės priespaudos išsivadavusiose šalyse buvo siekiama atgaivini buvusį slopinamą religinį ir kultūrinį paveldą, praturtinantį savo krašto Bažnyčios gyvenimą Vatikano II Susirinkimo ir posusirinkiminėmis vertybėmis.

Neigiami reiškiniai, ypač Vakarų Europoje: praktinis materializmas, konsumizmas, hedonizmas, kultūrinis ir religinis reliatyvizmas Bažnyčios dirvoje, nepasitikėjimas vakarietiškąja katalikybe iš komunistų priespaudos išsivadavusiose šalyse, į ten atvykusiems iš Vakarų Europos dvasininkams ir vienuoliams sunkumas įsijausti į išgyvenusių persekiojimus krikščionių nuotaikas ir nuostatas, kai kur pašaukimų retėjimas.

8. Kultūrinės, socialinės, politinės permainos. Didelius iššūkius Bažnyčiai kelia politinių santvarkų permainos ir masiškas žmonių migravimas iš Rytų į Vakarus, iš Pietų į Šiaurę. Tautų susimaišymas, globalizacijos vyksmas. Mėginimai integruoti Europą. Tai skatina Europos episkopatus bendrauti ir kartu spręsti panašius rūpesčius.

9. Vilties sėklos. Susidaro sąlygos, ypač jaunimui, dalytis užmojais ir iniciatyvomis, pačiai Europai „kvėpuoti abiem plaučiais”, naudoti įvairesnes evangelizavimo priemones, pagyvinti liturgiją, ugdyti dvasingumą, žmonėms įvairiapusiškiau lavintis. Vakariečiams atsirado galimybė „atrasti” buvusias atkirstas nuo jų kultūras ir dvasines vertybes. Abiejose Europos dalyse daugėja suaugusių katechumenų.

10. Socialinėje kultūrinėje srityje atsirado galimybė tautoms, valstybėms, kultūroms bendradarbiauti. Bendroji Europos valiuta gali skatinti Europos solidarumą, nes viena tauta bei valstybė negalės klestėti, kai kitose reikalai klostysis prastai.

11. Nusivylimai, rūpesčiai ir rizikos veiksniai. Pozityvieji poslinkiai mūsų dienų Europoje yra labai trapūs, netvirti, tiek politinio vienijimosi bei taikos, tiek ir dvasinės pažangos srityje. Marksizmo dominavimą pakeitęs skeptiškasis pliuralizmas dažnai būna nihilistinis (be jokių patvarių vertybių). Nepasitvirtino rožinės svajonės bei lūkesčiai, kad demokratija pakels visų žmonių materialinę gerovę. Daug kur grįžo į valdžią senojo režimo augintiniai bei sekėjai, o vakariečiai pasirodė didesni egoistai, negu buvo tikėtasi, ir nelabai suprantantys mažesniųjų tautų savarankiškumo troškimą.

12. Socialinėje srityje globalizacija gresia vargingesniųjų šalių išnaudojimu, turtingesniųjų užsisklendimu. Kai kur į valdžią prasiskverbia mafijos jėgos.

13. Kultūros lauke įsivyrauja mąstysena ir elgsena, siekianti kuo greitesnio trumpalaikio pasitenkinimo, nepaisant tiesos ir moralės. Individo laisvė nepaiso bendrosios gerovės reikalavimų. Propaguojamas toks gyvenimo būdas: gyventi taip, tarsi Dievas neegzistuotų. Kai kuriose Rytų Europos šalyse visuomenė skyla todėl, kad vieni nekritiškai priima viską, kas ateina iš Vakarų, o kiti viską be skirtumo atmeta. Bekraštė individo laisvė griauna visuomeniškumo pamatus, kuriuos pirmiau ketino ginti. Visuotinis reliatyvizmas nepripažįsta absoliučių dorovės normų, mėgina ir jas nustatyti ...balsavimo būdu, o tai yra nesąmonė.

14. Religinėje ir bažnytinėje srityje tęsiasi migloto religingumo laikai, dažnai tolimi krikščionybei. Jaunimas vaikosi ženklų, įspūdžių, lengvai patenka į sektas ir naujas religingumo formas, kurios mažai siejasi su sacrum.

Žiniasklaida dažnai skleidžia iškreiptą Bažnyčios vaizdą, joje daug neapibrėžto spiritualizmo bei religinio sinkretizmo. Individualizmas maskuojamas priklausymu grupėms.

Vyksta Europos dekristianizacija, pagonėjimas, „Europos apostazija”. Nusilpusi katechezė bei krikščioniškasis ugdymas. Daugybė nekrikštytų. Mažėja dvasinių pašaukimų, mėginama juos pakeisti bendruomenės vadovais be šventimų.

Vakariečiai padėdami rytiečiams kartais nejučiomis siekia juos suvakarietinti, o ne padėti jiems išgyventi savajį dvasinį ir kultūrinį identitetą.

15. Taigi daug rūpesčių. Rytų Europoje daug kur reikia pirminio evangelizavimo nepažįstantiems Kristaus (nors tos tautos yra buvusios paliestos krikščionių tikėjimo ir yra davusios didvyriškos ištikimybės pavyzdžių). Vakaruose reikia naujo („antrinio”) evangelizavimo – naujo Evangelijos įkultūravimo.

Reikia remtis esamomis auklėjimo bei švietimo struktūromis jas atnaujinant arba kurti naujas, veikti per žiniasklaidą – kurti teisingą visuomenės nuomonę. Bendradarbiauti vyskupams ir pašvęstojo gyvenimo institutams.

Sinodas turi susirūpinti, kad Vakaruose Bažnyčia visomis jėgomis stengiasi atgauti ir palaikyti savo socialinį prestižą, darydama visokių nuolaidų, nereikalaudama radikalių apsisprendimų. Rytuose tas prestižas mažesnis ir mažiau viliojantis, ten daugiau koncentruojamasi į esmę.

Kai kurie atskiri klausimai

16. a) Atotrūkis tarp civilizacijos pažangos ir vertybių. Daliai visuomenės tenka rūpintis egzistencijos išlaikymu, o kiti, turėdami daugiau laiko ir galimybių, pasiduoda masinėms vartojimo, pramogų, turto, sporto obsesijoms. Vis dėlto daugelis jaunų žmonių stipriai trokšta dvasinių vertybių, šeimos, bendravimo.

17. b) Solidarumo stoka, asmeninis ir kolektyvinis egoizmas. Kita vertus, pasauliečių ir pašvęstųjų pastangos pagelbėti „trečiajam” ir „buvusiam antrajam” pasauliui – milžiniškos, ypač Vakarų Europos tikinčiųjų.

18. c) Religinė laisvė ir tolerancija. Formali religijos laisvė dabar Europoje egzistuoja beveik visur, bet kai kuriuose kraštuose netoleruojamos viešosios Katalikų Bažnyčios apraiškos – paliekama Bažnyčiai tik privačioji sritis. Savo ruožtu, ypač Rytuose, atsiranda katalikų grupių, mėginančių visai visuomenei primesti savo mąstyseną nepriimti dialogo tarp religijų, nepriimti demokratizmo. Vienašališkas tolerantiškumo taikymas kai kur veda į monoteizmo neigimą, indiferentiškumą, reliatyvizmą.

19. d) Valstybės dominavimas, ypač Rytų Europoje. Kai kur mėginama naudotis Bažnyčia siekiant politinių tikslų. Bažnyčia privalo pripažinti tam tikrą valstybės pasaulietiškumą, o kartu reikalauti lygybės mokyklų finansavimo ir kitose srityse, taip pat ginti gyvybę ir varginguosius visuomenės sluoksnius. Bažnyčiai dera remti bei puoselėti teisėtas nevyriausybines struktūras.

Bažnyčios laikysena ir kultūrinių šaknų ieškojimas

20. Kai kurie bažnytiniai sluoksniai mieliau priima pliuralizmą visuomenėje, negu kultūrų įvairovę pačioje Bažnyčioje. Kiti vėl yra pakankamai atviri, inicijuoja ekumeninio pobūdžio kultūrinius, karitatyvinius ir panašius sąjūdžius bei veiklą. Tragiški XX a. istorijos įvykiai primena Evangelijos vertybių svarbą.

21. Giliosios šių permainų šaknys yra filosofija be metafizikos; autonomizmas (išreikšti ir realizuoti save subjektyviai); daugelio sričių desakralizacija ir racionalizacija (greitų, apskaičiuojamų rezultatų siekimas); per mažas dalies Bažnyčios žmonių rūpinimasis naujoviškais ir senoviškais varguoliais; silpna katalikiškoji žiniasklaida ir silpnas pasauliečių krikščioniškasis ugdymas.

22. Atotrūkis tarp asmeninės sąžinės ir visuomenės vertybių, demokratiškumas sutapatinamas su neutralumu vertybių atžvilgiu. Pripažįstama kiekvienam sava tiesa, ignoruojant bendrąją ir absoliučiąją tiesą. Religinis žmogaus apsisprendimas lieka viena eilinių jo charakteristikų, nebe pagrindinė ir lemiamoji. Tiesos – asmeninės laisvės – valstybės įstatymų santykis sunkiai išsprendžiamas.

Baigia išsisemti moderniųjų amžių duoti impulsai. Tie amžiai baigiasi netikrumo nuotaikomis. Bažnyčia mažiau gali remtis tradicinėmis garantijomis, bet jai atsiveria naujos evangelizavimo galimybės.

Tikėjimo klausimo svarba

23. Etinio klausimo Europoje šaknys glūdi religiniame klausime. Tai rodo dvejopa laisvės samprata šių dienų Europoje. Viena remiasi klusnumu Dievui – laisvės tiesai ir gėriui šaltiniu, kita, atsisakiusi ryšio su Kūrėju, laiko žmogų visa ko pradmeniu ir tikslu.

24. Žiūrėdamas į save kaip į Dievo kūrinį, žmogus tiki iš jo gaunąs savo laisvę, atskleidžiančią didžiules galimybes; laikydamas save absoliutu, žmogus sau priskiria laisvę be jokių įstatymų ir skęsta hedonizme bei narcizizme. Taip atsiranda netikrumo ir baimės klimatas, gyvenimo prasmės nematymas ir kultūros griuvimas. Reikia naujo dialogo tarp kultūros ir tikėjimo!

Europa turi prakilnų krikščioniškojo tikėjimo paveldą, bet jau ilgą laiką po jo pamatais rausiasi įvairios jam priešingos srovės, neigiančios tikėjimą Kristumi – Dievo Sūnumi ir Gelbėtoju, iš meilės mums tapusiu žmogumi. Šią tvirtą krikščionišką sampratą dabar daugeliui atstoja kažkoks miglotas ir neįpareigojantis religinis jausmas – įvairūs agnosticizmai ir ateizmai, siūlantys gyventi taip, tarsi Dievas neegzistuotų.

Sinodui ir įvairių kraštų Bažnyčioms kyla reikalas nedelsiant paklausti save, kiek tikras ir gyvybingas yra Europos tikinčiųjų tikėjimas, o tada padėti jiems įvertinti tikėjimą ir juo gyventi – susitikti ir bendrauti su Jėzumi ir priimti visą Evangelijos tiesą, mąstyti ir elgtis pagal Dievo žodį ir jo norus.
 

II    BAŽNYČIOJE GYVENANTIS KROSTUS PALAIKO AUTENTIŠKĄ IR GYVĄ TIKĖJIMĄ

25. Emauso mokiniams Jėzus išaiškina per pranašus paskelbtąjį Dievo planą išgelbėti žmoniją Mesijo kančia. Ji – ne žlugimas, o pakopa į garbę.

Dabartinės Bažnyčios užduotis: kantriai, ištvermingai ir skaidriai liudyti Kristaus prisikėlimą, gaivinti tikėjimą ir pasitikėjimą Prisikėlusiuoju.

Tikima Prisikėlusįjį, atskleidžiantį Dievo garbę

26. Bažnyčia skelbia ne save, o Prisikėlusįjį, plg. Apd 2, 22.24.36 (Petro pamokslas). Skelbia, kad Kristus yra gyvas ir veikia. Jis yra žmogaus, Europos ir pasaulio viltis, nes Jis vienas tiesiai veda pas Tėvą.

27. Ir šiandien Bažnyčia, skaitydama Senąjį Testamentą, perima jo įsitikinimą, kad Viešpats neapleidžia savo tautos (plg. Sof 3,14 – 18). Lygiai ir mes galime tikėjimo akimis apžvelgti Europos istoriją ir rasti joje Kristaus veikimo žymių.

Mums reikia Jėzaus

28. Paplitusių miglotų dvasingumų (greičiau pagoniškų negu krikščioniškų) akivaizdoje negana rūpintis palaikyti tai, kas yra. Europai šiandien reikia iš esmės apsispręsti: ar ji nori eiti istorijos keliais su Kristumi, ar be jo.

Bažnyčios užduotis vesti Europos žmones į susitikimą su gyvuoju Jėzaus asmeniu, skelbti mus be galo mylintį Dievą, su kuriuo bendraudami užmezgame autentišką ryšį su žmogumi ir jo vertybėmis.

„Naujo atvirumo, naujo ryžto, naujo džiaugsmo,” – skelbia Jonas Paulius II.

Prisikėlusysis Jėzus – vienintelis gelbėtojas

29. Žmogaus išgelbėjimui ir jo tikrųjų vertybių realizavimui reikia Kristaus! Atmintini išlieka Pauliaus VI tvirti žodžiai apie Kristaus būtinumą ir laikinųjų, ir amžinųjų dalykų sferose (1963, 1965, 1970 m.).

Jėzus išvaduoja žmogų iš visokio vergavimo, atskleidžia žmogui priklausantį Dievo vaiko orumą, jo asmens vertingumą, gina proto pajėgumą pažinti tiesą ir valios pajėgumą siekti gėrio. Tai galioja ir šiandien, kada mėginama mąstyti ir gyventi taip, tarsi Dievo nebūtų.

30. Bažnyčia gerbia tiesos elementus, esančius kitose didžiosiose religijose, tačiau nesiliauja tvirtinusi, kad Jėzus Kristus yra vienintelis išganymo šaltinis ir teikėjas visiems žmonėms, net apie Jį negirdėjusiems.

Jėzus gyvena Bažnyčioje

31. Jėzus nepalieka savo mylimosios Bažnyčios istorijos keliuose, bet nuolat keliauja su ja, kaip su Emauso mokiniais. Šventoji Dvasia jo mokiniuose kuria gyvą Kristaus paveikslą, gyvąjį jo kūną.

32. Jėzus gyvena ir veikia Bažnyčioje įvairiais būdais: liturgija, žodžio skelbimu, geilestingumo veikla. Gyvena šeimose, krikščioniškose bendruomenėse, pašventintuose ir jam atsidavusiuose asmenyse.

Bažnyčios veikla yra dalis Jėzaus veiklos. Kristus yra Tėvo meilės „sakramentas”, o Bažnyčia – Kristaus meilės „sakramentas”. Nepaisant netobulumų, ji atstovauja Kristui, yra gaivinama jo Dvasios. Sinodas tai tvirtai išpažins.

Bažnyčia – slėpinys ir bendrystė

33. Bažnyčia – slėpinys, kylantis iš Velykinio slėpinio, ji – visuotinis išganymo įrankis. Ji – Dievo tauta, Kristaus Kūnas, Šventosios Dvasios šventovė.

Bažnyčia – bendrystė (communio). Ji ne vien telkiasi apie Kristų, bet ir vienijasi Jame, gyvena iš jo, jame ir jam. Bažnyčios bendrystė – žmonijos bendrystės gairė ir variklis.

34. Įvairūs Bažnyčios sluoksniai jos slėpinį išgyvena labai nevienodai. Tobuliausiai jį išgyvena pašvęstojo gyvenimo ir panašios bendrijos bei bendruomenės, besivadovaujančios Vatikano II Susirinkimo ir popiežių nubrėžtomis gairėmis.

Platūs krikščionių sluoksniai mato Bažnyčioje hierarchinę instituciją, doros mokytoją, žmogaus orumo bei teisių gynėją, labdarę, švietėją. Čia atsiliepia pastarųjų amžių individualistinė filosofija, susilpnėjęs mistinis tikėjimo elementas katechezėje, kai kurių Bažnyčios veiksmų autokratiškumas... Bažnytinis ugdymas turi remtis stipriu slėpinio pojūčiu. Pasitaiko grupių, gyvenančių praeities formų nostalgija. Bendrystę ugdyti padeda tinkamai vedamos pamaldos, sakramentinis gyvenimas, lectio divina, maldingos kelionės, gyvybingos parapijos – autentiška bendrystės išraiška.
 

III   JĖZUS KRISTUS – VILTIS EUROPAI

Tegul Bažnyčia skelbia, švenčia ir teikia „Vilties Evangeliją”

Iš susitikimo su Jėzumi kyla pasiuntinybė

35. Suvokę Jėzaus Atpirkėjo slėpinį ir jį atpažinę, Kleopas ir jo draugas pajuto reikalą pasidalyti šiuo atradimu su apaštalais ir kitais mokiniais. Nieko nelaukdami, tą patį vakarą leidosi atgal į Jeruzalę, šventąjį miestą, didžiųjų įvykių centrą. Pasiuntinybė turi būti vykdoma bendruomenėje ir ryšium su apaštalais! Bendrystė skatina pasiuntinybę, o pasiuntinybė ugdo bendrystę.

Ką esame išgyvenę bei patyrę savo bendruomenėse, turime tuo dalytis su kitais europiečiais ir visais žmonėmis, pas kuriuos mus Viešpats pasiųs.

36. Anot Jono Pauliaus II, aktualus iššūkis Bažnyčiai Europoje: žengti su šiandienos žmonėmis jų keliais, leisti jiems pajusti Atpirkėjo artumą, vesti savo laikų žmones iš netikrumo, nepasitikėjimo į džiaugsmingą prisikėlusio Kristaus liudijimą.

Daugelis vietinių Bažnyčių tenkinasi esamos būklės konservavimu; Rytų Europoje priespaudos metai nuslopino iniciatyvą. Misijoms ad gentes trūksta pašaukimų, nes vietinės Bažnyčios užsisklendžia savyje, savo reikaluose.

Sugrąžinti Europai viltį

37. Europai teikia viltį Kryžius, Dievo meilės žmonėms ir santarvės tarp žmonių ženklas. Popiežius regi krikščionybei didelės ateities ženklų bei tiesos ir laisvės pradmenų junginį.

38. Bažnyčia gali būti ir bus Europai vilties šaltinis, jeigu gyvens iš tiesų pagal Evangeliją, užjaus varguolius, pagelbės žmonėms vaduotis iš priespaudų ir su džiaugsmu aukosis.

Reikia Bažnyčiai pačiai atrasti Kristuje savo vilčių šaltinį ir atskleisti Kristaus asmenį kaip drąsos akstiną, žadinti antgamtybės pojūtį, pagelbėti žmonėms suvokti savo gyvenimo prasmę, puoselėti tikinčiųjų bendrystę.

39. Netikros vilties ar slaptos nevilties apraiškos: rėmimasis finansine ir valstybine galia, naujas klerikalizmas, mėginimas manipuliuoti sąžinėmis, paternalizmas...

Būtina mažinti atstumą tarp skelbiamos Evangelijos ir jos įgyvendinimo; ugdyti solidarumą bažnytinių bendruomenių viduje ir tarptautiniu bei tarpžemyniniu mastu; krikščioniškai auklėti visuomenėje atsakingus žmones; skleisti krikščioniškas vertybes per žiniasklaidą. Kad tai pasisektų, Bažnyčia privalo įgyti deramą veidą ir gyventi taip, kad ja būtų tikima.

Tegul Bažnyčia pripažįsta ir priima Kristaus ir jo Dvasios artumą ir veikimą

40. Viltis silpsta, kai visuomenė mano, jog viskas vyksta pagal atsitiktinumus bei dalines priežastis ir neįžvelgia Viešpaties ir jo Dvasios veikimo.

Savo gyvenimo stiliumi Bažnyčia privalo rodyti, kad Šventoji Dvasia – Bažnyčios vienybės siela – įveikia susiskaldymus, padeda Bažnyčiai įveikti vidinius ir išorinius sunkumus, teikia žmonijos vienybės viltį.

Sinodas tai primins ir ragins patikrinti sąžines.

42. Sielovadoje būtina labiausiai remtis dvasia, o ne išorinėmis įtakos bei jėgos priemonėmis, darbininkų masiškumu ir priemonių gausa. Labiausiai turime remtis malda ir kontempliacija, net ir socialiniuose reikaluose. Maldos vienybė su Dievu – galingas istorijos variklis. Sinodas klaus, ar dalinės Europos Bažnyčios mėgsta adoruoti pirmiau negu kitaip veikti.

Patikrinti dvasingumo siekimą

43. Lygiagrečiai su sekuliarizacija Europoje pastebimas dvasingumo poveikis, ypač jaunimui. Iš dalies jis miglotas ir „laukinis”. Reikia jį atskleisti ir palydėti į tikrąjį kelią: asmeninį atsivertimą, įsitraukimą į Bažnyčią; sekimą Išganytoju ir tarnavimą broliams.

Individualizmas, subjektyvizmas, hedonizmas, savęs realizavimo idealai prieštarauja tradicinėms religinės raiškos formoms; kita vertus, su dvasingumu ieškoma asmeninių ryšių, palaikymo, saugumo. Iš čia kyla įvairūs nebažnytiniai telkiniai, nauji religiniai judėjimai, sektos. Dažnai šie judėjimai nedaro svarbesnės įtakos žmonių moralei, tik teikia tam tikrą pasitenkinimą savimi ir grupe.

Yra ir labai sveikų poslinkių: nuo tradicinio religingumo modelio einama prie giliai viduje išgyvenamo, iš tvirtų įsitikinimų kylančio religingumo, kuriam būdingas apaštališkas veržlumas.

44. Pasitaiko nerimą keliančių ženklų ir krikščionių bendruomenėse: nyksta asmeninė ir šeimų malda, apleidžiamas susitaikinimo sakramentas, vaikomasi stebuklo ir apreiškimų.

Taigi būtina budėti, kad nepralįstų sinkretiška dvasingumo atmaina, prisigaudžiusi įvairių pagal kiekvieno skonį elementų. Sveiko dvasingumo įvairūs dvasiniai keliai neišsiskiria, bet vienas kitą papildo, juose darniai jungiasi asmeninė ir bendruomeninė plotmė. Yra daugybė būdų kurti bei puoselėti teisingą krikščionišką dvasingumą: maži gyvastingi būreliai, dvasingumo centrai, šeimų ir jaunimo grupių rekolekcijos, dvasinė literatūra, maldos grupės; Dievo žodžio apmąstymas, ypač lectio divina; maldingos kelionės į šventoves ir vienuolynus, sveikas Marijos kultas ir liaudies pamaldumai.

Bažnyčia – bendrystės vieta

45. Eucharistija yra stipriausias Prisikėlusiojo buvimas su tikinčiųjų bendruomene, o bendruomenės narių tarpusavio meilė – labiausiai matomas ir patraukiantis Jo buvimo pasaulyje būdas.

Kiekviena krikščionių bendruomenė turi būti broliška ir misionieriška. Daugybė veiklos sričių ir būdų, daugybė sielovados talkininkų ir jų visų darnus bendradarbiavimas tegali šiandien žadinti ir ugdyti tikėjimą.

Kaip ištobulinti Bažnyčioje bendrystę?

46. Jau didelę pažangą daro bendrystės – gr. koinonia, lot. communio – teologija ir dar reikia ją plėtoti, taip pat rūpintis bendrystės įgyvendinimu. To išraiška gali būti įvairios draugijos, savanorių tarnybos, atskirų kraštų solidarumas bei solidarumas su vargingaisiais kraštais, o pirmiausia – gyvoje parapijos bendruomenėje. (Sveikintinas parapijų susibroliavimas.)

47. Parapijoje yra galimybių vykdyti bendrystę bei solidarumą nepaisant visų žmogiškųjų silpnumų bei netobulumų. Ir dvasininkų, ir pasauliečių bei visokių jų sambūvių veikla parapijoje laiko savo veiksmingumo ir solidarumo egzaminą. Deja, dar daug kur parapijose pasitaiko, ar net vyrauja, susiskaldymas, ginčai, uždarumas.

48. Moterys dabar daug kur aktyviau dalyvauja Bažnyčios gyvenime, labiau pabrėžiamas lygus su vyrais jų asmens orumas ir žmogiškosios teisės, vertingas įnašas į evangelizavimą.

Didelis bendrystės išmėginimas – santykiai su asmenimis ir poromis, gyvenančiais/iomis nebažnytinėje santuokoje.

49. Kunigija ir pasauliečiai yra Bažnyčioje pavesti vieni kitiems ir bendram darbui savais būdais. Daug kur sėkmingai bendradarbiaujama ir dalijamasi atsakomybe. Deja, dar nemažai kunigų yra autokratiški ir valdingi, neįvertina ir neskatina pasauliečių brandaus atsakingumo. Vidurio ir Rytų Europoje persekiojimo metais nebuvo galimybės auklėti pasauliečius būti atsakingus už Bažnyčios reikalus, bet vis dėlto daugelis jų didvyriškai liudijo tikėjimą ir savais būdais rėmė kunigus. Dar reikės nemažai paplušėti norint išugdyti tinkamą mentalitetą.

50. Reikia puoselėti ryšį su nutolusiais nuo Bažnyčios. Progos: vaikų rengimas sakramentams, santuokos, laidotuvės, populiarios liaudies šventės, maldingos kelionės, parapijos lankymas, misijos parapijose. Kai kur ieškoma ryšio su nutolusiais per humanistinius sąjūdžius, radijo bei televizijos pokalbius, katalikų straipsnius šviečiamojoje spaudoje, ir atvirkščiai, per krikščioniškąją dailę ir jos tyrinėjimus, karių sielovadą, tikybos dėstymą valstybinėse mokyklose.

Daug reiškia paprasti žmonių, šeimų, kaimynų, bendradarbių ryšiai, bendravimas tarp uolesniųjų ir šaltesniųjų katalikų, taip pat su netikinčiais ar abejingais.
 

IV     SKELBTI VILTIES EVANGELIJĄ (MARTYRIA)

Suteikti Europai sielą

51. Nėra lengva teigti, kad Europos siela krikščioniška, turint mintyje pastarojo amžiaus istorijos nežmoniškumus ir dabar madingus sekuliarizuotos visuomenės reiškinius. Daugių daugiausia bus pripažįstama, kad Europos istorijoje glūdi giliosios krikščioniškos šaknys ir kad jų poveikio sekuliarizacija nėra visiškai nuslopinusi. Artimoje ateityje Europoje vyraus religinis ir kultūrinis pliuralizmas su stipria islamo ir religinio abejingumo priemaiša.

Vis dėlto neabejotina, kad krikščionių tikėjimas priklauso prie lemiamųjų Europos identiteto pagrindų. Krikščionybė suteikė Europai formą, įdiegdama tam tikras fundamentalias vertybes: tikėjimą transcendentinį Dievą, žmogaus asmens vertę, broliškumo bei solidarumo principus visuomenių gyvenime ir tautų bendravime.

Pripažįstant ir gaivinant šį brangų paveldą, reikia suteikti sielą tai Europai, kuri dabar gimsta. Ne teigiant kai kurias krikščioniškas (bei humanistines) vertybes, bet autentišką Evangeliją, kurios centre – Jėzaus Kristaus asmuo.

Naujasis evangelizavimas

52. Apie naująjį evangelizavimą daug kalbama, bet toli gražu ne visuotinai yra suvokiama jo esmė, pobūdis, uždaviniai. Linkstama toliau plaukti sena vaga, o pats evangelizavimas (naujoviškas) dar nėra tapęs pirmuoju ir svarbiausiuoju darbu Bažnyčių veikloje. Tiesa, turi būti skelbiama ne kokia nors kitokia, „nauja”, bet ta pati Jėzaus Kristaus Evangelija, tačiau naujoje aplinkoje, su nauju užsidegimu, naujais būdais.

53. Pagrindinis skelbiamas dalykas turi būti Jėzus Kristus, visų žmonių gelbėtojas. Jį liudyti ir skelbti reikia praktiškuoju gyvenimu, kupinu džiaugsmo, meilės, vilties. Turime tapti iš vidaus veikiančiu mūsų visuomenę ir jos kultūrą raugu.

Šių laikų žmonės labai pasitiki mokslu, technika, protu, labai vertina besaikę laisvę. Reikia atskleisti racionalųjį tikėjimo turinį, kartu parodyti, kad mokslas ir technika be tikėjimo (ir moralės) tampa pavojingi žmonijai.

Krikščionybė per savo išpažinėjus turi duoti Europai sielą, kuri ekonomiką padarytų tarnavimu visuomenei, politiką – toli numatančių reikalingų sprendimų lauku, socialiniame gyvenime tarp asmens bei šeimos ir valstybės ugdytų įvairius tarpinius organizmus, iš kurių turi būti nuaustas naujos europinės bendruomenės audinys.

54. Jėzaus Kristaus asmuo domina mūsų laikų žmones, ypač jaunus, bet saugokimės pagundos rodyti jį kaip tobulo žmogaus pavyzdį. Rodykime jį kaip gyvąjį Dievą ir būtiną mums Gelbėtoją. Tegul atsiskleidžia Dievo žodis, velykinė paslaptis.

Deja, daugeliui sunku pripažinti, kad Jėzus Kristus gyvena Bažnyčioje. Ji ne visada spinduliuoja Kristumi, žiniasklaida neigia arba išjuokia jos kaip sąžinių vadovės vaidmenį, pripažįsta tik karitatyvinę jos veiklą. Ištikimybe savo Viešpačiui Bažnyčia galės atnaujinti savo veidą ir vesti šių dienų žmones į susitikimą su Prisikėlusiuoju, kurdama meilės bendruomenę.

55. Laisvės klimatas leidžia bendrauti žmonėms, tautoms ir kultūroms, bet individualistiškai suvokiama laisvė yra nepalanki evangelizavimui.

Reikia atskleisti tikrą Dievo veidą, kokį parodė Kristus: ne varžytojas, o išlaisvintojas! Pati Bažnyčia turi būti atvira žmonių rūpesčiams ir dalyvauti juos sprendžiant broliška dvasia.

56. Yra įvairių evangelizavimo kliūčių Europoje:

a) socialinės bei kultūrinės: indiferentiškumas visokioms idėjoms, hedonizmas, individualizmas, praktinis materializmas, žiniasklaidos nepalankumas;

b) bažnytinės: Bažnyčios darbininkų senyvas amžius, mažas dinamizmas, daugumai visuomenės svetimas sustingęs kalbėjimas, tolimas konkrečiam gyvenimui.

57. Naujajam evangelizavimui esmingas ir būtinas yra šventumo liudijimas. Priimami tik tokie mokytojai ir skelbėjai, kurie kartu yra liudytojai, nuoširdžiai gyvenantys tuo, ką sako. Evangelizuotojo šventumas – esminga evangelizavimo sėkmės prielaida. Šventumas: gyvas tikėjimas, meilė, broliškumas.

58. Naujojo evangelizavimo svarbiausia dirva yra jaunimas, varguoliai, visuomenės ir politikos darbininkai, žiniasklaida: nebendraujanti Bažnyčia neevangelizuoja ir nekuria kultūros. Jaunimui turime padėti Kristuje rasti atsaką į laimės, tiesos, teisingumo troškimą ir patiems tapti evangelizuotojais. Bažnyčia privalo ir toliau ginti kiekvieno žmogaus orumą, būti neturinčių balso balsu. Sąmoningi pasauliečiai turi įnešti dorinių vertybių, Evangelijos įkvėptų, į naujos Europos visuomenių kūrimąsi.

59. Yra daug reikšmingų naujojo evangelizavimo reiškinių: auklyba, katechezė, kultūriniai susitikimai, sutaikinimo iniciatyvos, džiugūs jaunimo sambūriai.

Evangelizavimas ir ekumenizmas

60. Tikinčiųjų vienybė Kristuje galėtų geriausiai žadinti tikėjimo polėkį. Džiaugiamės gausiomis visuotinio, regioninio ir vietinio masto krikščionių suartėjimo ir bendro darbo iniciatyvomis. Šio reikalo derėtų neužmiršti ir tuose kraštuose, kur krikščionių nekatalikų bendruomenės negausios. Doktrinos srityje vengtinas paviršutiniškas „ekumenizmas”, nutylintis skirtingumus. Jis nepadeda jų spręsti, nes elgiamasi taip, tarsi jų nebūtų. Siekime suderinto įvairumo!

61. Praktikoje per pastarąjį dešimtmetį yra iškilę naujų sunkumų krikščionių Bažnyčių suartėjimo srityje, ypač ten, kur katalikai yra mažuma ir kur egzistuoja Rytų apeigų katalikų bendruomenės. Dėkui Dievui, po truputį sunkumai mažėja, bendravimas daro pažangą.

Dialogas su judaizmu ir kitomis religijomis

62. Neužtenka smerkti antisemitizmo apraiškas. Dar reikia pozityviai įsąmoninti mūsų tikinčiuosius, kiek daug esame paveldėję iš savo „vyresniųjų brolių”, mokyti juos skaityti Naująjį Testamentą ne kaip Senojo Testamento prieštarą ar priedą, bet kaip jo tęsinį. Svarbu praktiškai bendradarbiauti su žydų bendruomenėmis sprendžiant praktinius visuomenės reikalus.

63. Gausi žmonių migracija į Europą įpareigoja mus pažinti jų religijas ir oriai autentiškai supažindinti juos su Kristaus religija jos neniveliuojant ir nenukrypstant į reliatyvizmą. Atsimename: Jėzus Kristus yra Atpirkėjas, Gelbėtojas visų žmonių – ir tų, kurie jo nepažįsta! Ši pažintis turi eiti kartu kaimyniškai padedant jiems įsikurti ir integruotis naujoje aplinkoje.

65. Labai padidėjo Europoje lyginamasis islamo svoris. Tai kelia reikalą išmintingai vesti dialogą su musulmonais pasitikint Dievo troškimu išganyti visus žmones. Bendraudami su jais, turime skatinti taip pat jų gimtosiose šalyse žmogaus asmens orumą ir religijos laisvę.
Sektų problema

66. Sektoms apskritai būdingas siaurumas, stiprus narių susitapatinimas su grupe (kartais iki absoliučios priklausomybės), agresyvus narių verbavimas, savo narių globa ir kitų smerkimas. Į sektas patenkama siekant glaudumo, nusivylus technikos vyravimu šiandienėje visuomenėje, kartais tradicinių Bažnyčių sustingimu bei subiurokratėjimu. Sektų fenomenas rodo religinių poreikių šiandienių žmonių sielose gajumą.

67. Sektos meta iššūkį Bažnyčiai: rūpestingai patikrinti savo sąžinę, puoselėti džiugų tikėjimą ir bendruomeniškumą, tikinčiųjų tarpusavio solidarumą, asmeninį jų ryšį su Dievu, su Kristumi, įsigyvenimą į Dievo žodį Šventajame Rašte.
 

V    ŠVĘSTI VILTIES EVANGELIJĄ (LEITURGIA)

Prisikėlimas yra gyvas šventuosiuose slėpiniuose

67. Švęsdama šventuosius slėpinius, ypač Eucharistiją, Bažnyčia juose randa peno ir jėgų sielovados veiklai. Liturgijos atnaujinimu siekiama labiau sutelkti tikinčiuosius apie Kristų, esantį su jais savo žodžiu, auka bei sakramentais.

Liturginio gyvenimo patikrinimas

68. Kur vyksta tikrasis liturginis ugdymas, ten bendruomenių dvasia ir ryšys stiprėja ir tampa džiugus. Daug kur liturginiai veiksmai gražiai derinami su liaudies pamaldumo praktikomis. Reikia toliau stiprinti veiklų tikinčiųjų dalyvavimą joje ir lygiagrečiai su tikėjimo stiprinimu.

69. Netrūksta ir abejotinos vertės reiškinių. Kai kuriose šalyse liturgijoje dalyvauja beveik vieni seneliai, moterys ir vaikai – ten jos įtaka gyvenimui ribota. Kitur vėl labai daug dėmesio skiriama išorinei liturgijos formai, neugdant dvasios.

Nėra girtinas tiek susikaustymas, tiek „laukinis kūrybiškumas”.

Negerai, kai ištikimybė liturginėms tradicijoms paverčiama ištikimybės tikrajam tikėjimui rodikliu. Iš liturgijos semiama dvasinė energija ir malonė turi skleistis meilės kupina laikysena ir meilės darbais.

70. Jaučiamas būtinumas stiprinti gilinimąsi į slėpinį, gerai įsąmoninti būsimus ir esamus kunigus bei visus liturgijos veikėjus, kad liturgija būtų išgyvenama kaip tikra slėpinio patirtis, nes ja mes dalyvaujame Velykų įvykyje.

Dera rytiečiams ir vakariečiams tarpusavy keistis vienų misticizmu, kitų bendravimo ir apaštalavimo dvasia.
 

VI   TARNAUTI VILTIES EVANGELIJA (DIAKONIA)

71. Tarnaudami Vilties Evangelija su meile būsime Europos istorijos širdyje.

Meilės liudijimas

72. Suteiksime žmonėms džiaugsmo, jeigu pavyks jiems parodyti, kad Dievas per Kristų Šventojoje Dvasioje juos myli. Tam neužtenka meilės darbų. Reikia, kad pačios krikščionių bendruomenės būtų meilės bendruomenės. Taip padėsime žmonėms susitikti su Dievo ir Kristaus meile jiems. Bažnyčia privalo turėti asmenų, šeimų ir grupių, intensyviai vykdančių meilės Evangeliją.

Bendravimo ir solidarumo kūrimas

73. Bažnytinių bendruomenių vidinis broliškumas (savo viduje) tampa visuomenėje solidarumo veiksniu (jeigu jos neužsisklendžia savyje kaip sektos). Būti sandermės veikėjams reiškia kurti solidarią visuomenę, besiremiančią subsidiarumo principu. Iš tikinčiųjų susitelkimo prie Eucharistijos stalo kyla būdingas krikščioniškas broliškumas, gerai veikiantis visuomenę.

74. Globalizacija paspartina būtinybę, kad migrantai ir mažumos būtų rimtai įvertinti ir gautų lygias teises. Turinti spragų laisvoji rinka, biurokratinė valstybė neaprūpina visų. Reikia, kad formuotųsi pilietinė ekonomika, pilietinė visuomenė, pagrįsta solidarumo ir atsakingumo vienybe. (Dabar madinga aukštinti laisvę ir lygybę užmirštant atsakomybę.)

Neužtenka privatizuotos etikos, reikia socialinės etikos. Pliuralizmas turi reikštis kaip valstybės šeimų, socialinių subjektų, religinių ir kultūrinių bendruomenių įvairumų bei savitumų įvertinimas. Jėzus Kristus, visų žmonių Gelbėtojas, veikia pasaulyje savo išpažinėjų išgyvenama ir skleidžiama brolybe.

Keli prioritetai

75. Kad galėtų pasauliui teikti vilties Evangeliją, Bažnyčiai reikia būti misionieriškai: išeiti iš savo siaurų bendruomenių rėmų, rasti naujų būdų, kaip pasiekti jaunimą, kultūros žmones, darbininkus, kenčiančiuosius, vargstančiuosius ir ieškančiuosius.

Mūsų tikėjimas laiko Dievo Teises žmogaus teisėmis ir žmogaus asmens teises – Dievo Teisėmis. Todėl svarbu įtvirtinti visuomenėje ir silpniausio žmogaus asmens orumą. Ne tik globoti varguolius, bet skatinti bei puoselėti jų pačių jėgas ir sąmonę.

Meilės liudijimas šiandien turi būti plačiašakis ir išradingas, kad galėtų pažadinti nusivylusiųjų viltį.

76. Šeimų sielovada turi būti organiška, vykdoma su šeimomis ir šeimoms. Bažnyčia privalo puoselėti šeimą, tą didžiulį gėrį šeimoms ir visuomenei, liudydama Dievo mintį jos atžvilgiu: ką Dievas mąsto apie santuoką ir šeimą. Reikia padėti šeimoms imtis atsakomybės visuomenėje šeimų institucijos naudai. Auklėti šeimas pasirengimo, palaikymo, pastiprinimo etapais.

77. Daugelyje visuomenių vyrauja didelis nenuoseklumas: aukštinama žmogaus lygybė ir lengvai leidžiama ją naikinti abortu ir eutanazija. Reikia veikti idėjų bei informavimo srityje, taip pat konkrečiai padedant motinoms, šeimoms su mažais vaikais.

78. Jaunimas – Bažnyčios viltis. Reikia nuoseklios ir plačios jaunimo sielovados, suderintos su visuotiniu sielovados planu, siekiant žadinti jaunimo genijų, jį skaistinti ir stiprinti, ugdyti evangelizavimo talkininkus.

Tarptautiniai jaunimo susitikimai su popiežiumi ir Taize rodo, kad jaunimas trokšta absoliuto ir bendruomeniškumo, kad širdyje turi tikėjimą, kurį tereikia paremti ir tyrinti. Jaunimui reikia dvasios vadų – mylinčių ir reiklių, reikia brandžių suaugusių katalikų, su kuriais galėtų užmegzti dialogą.

79. Nuolat didėja žiniasklaidos svarba. Bažnyčia negali abejingai į ją žiūrėti. Bažnyčiai reikia joje dalyvauti ir kelti jos dvasinį-moralinį ir informacinį-kultūrinį lygį. Bažnyčia turi telkti jėgas žiniasklaidos darbui tautiniu ir tarptautiniu – europiniu mastu.

80. Turime atnaujinti kultūrininkų bei kultūros sielovadą. Vienyti pabirusią, susiskaldžiusią Europos kultūrą iškeliant jos savitumą (klasikines ir krikščioniškąsias šaknis) ir jos vietą pasaulio kultūroje.

81. Šiais laikais daugelis žmonių nežino, neranda savo pašaukimo. Dievo nostalgija, tinkamai žadinama, bus dvasinių pašaukimų versmė. Reikia broliškai drąsinti dažnai perkrautus pašaukimo darbais kunigus, skatinti džiugų pasiaukojimą.

82. Ugdydami apaštalavimui pasauliečius, turime stiprinti jų atsparumą konsumizmui, erotizmui ir skepticizmui. Vienas gražiausių šio amžiaus kultūros paveldo lobių yra krikščioniškasis personalizmas. Pasauliečiams skirta įkurdinti Evangelijos vertybes įvairiose konkrečiose gyvenimo srityse.

Naujosios Europos kūrimas

83. Bendrųjų Europos namų pamatai turi būti tvirti, kuo tvirčiausi, jų statytojams reikia tauraus idealo. Bažnyčios, jos įvairių klasių žmonių įnašas čia turi būti esmingas.

84. Bažnyčia teikia didžiulę pagalbą besivienijančiai Europai savo socialiniu mokslu (žr. Centesimus annus ir kt. dokumentus). Didelė atsakomybė tikintiesiems tenka vidaus ir tarptautinėje politikoje.
85. Kylančių nacionalizmų akivaizdoje Bažnyčia privalo apmąstyti Tautos ir tautiškumo paskirtį ir esmę. Tautinis tapatumas ir „tautų šeimyna”. Ugdykime sveikas tautines kultūras, priešinkimės perdėjimams.

86. Bažnyčia turi ką pasakyti besivienijančiai Europai. Vyskupų Konferencijos gali ir turi prabilti apie tai. Duoti sielą Europai!

87. Europa turi būti solidari su visomis pasaulio tautomis. Bažnyčia ugdo jautrumą senųjų ir naujųjų vargdienių atžvilgiu ir taip dalija vilties Evangeliją.
 

PABAIGA

Kankinių atminimas

88. Kankinystėje tobulai įsikūnijusi vilties Evangelija liudija įsitikinimą, kad tik Kristuje yra gyvenimo pilnatvė. XX amžiaus katalikai ir ortodoksai kankiniai Rytų Europoje nenusileidžia pirmųjų amžių kankiniams. Jie liudija Bažnyčios gyvybingumą, o kartu skatina krikščionių vienybę.

Nauja, vilties Motina

89. Plačiai pasklidusios Rytų ir Vakarų Europoje Marijos šventovės ir Europos tautų meilė Marijai teikia daug vilties ateičiai, tad ir jaunimui, kaip ją teikdavo įvairiuose ligšioliniuose sunkumuose bei varguose.

Nauja skatina atvira širdimi priimti Dievo žodį ir jį vykdyti. Marija lieka Evangelizavimo Žvaigždė, ji ir šiandien globoja Evangelijos skelbimą ir įgyvendinimą, – kreipkimės į ją su viltimi!

Sinodas ir Jubiliejus

90. Šis Sinodas yra savotiškos durys į Jubiliejų. Jis duoda progą įžvelgti Europos minties raidą ir jos ryšius su kitais žemynais bei išgirsti, ką jie sako Europai apie bendrą tarnavimą žmonijai skelbiant ir teikiant Kristų.

91. Jubiliejus įkvepia Sinodą stengtis iš naujo pažinti Dievo veidą ir atsidėti teisingumo atkūrimui, pertvarų ir priešiškumų nugalėjimui, talkinti kuriant tokią Europą, kurioje vyrautų taika ir solidarumas.

Jubiliejaus metu dėkosime už Dievo Sūnaus įsikūnijimą, už jo atliktą Atpirkimą ir už tai, kad gyvendamas savo Bažnyčioje jis toliau vykdo Išgelbėjimą. Sinode susirinkusi Bažnyčia skatina savo tikinčiuosius ir Europą susitikti su Kristumi ir atpažinti jo artumą, atgaivinti iš jo trykštančią viltį ir džiaugsmą.