Idealas

Jėzaus giminaitis Jonas Krikštytojas, nepabūgęs krititikuoti šio pasaulio galingųjų, sėdi Erodo kalėjime ir svarsto, kas jį pakeis, kas bus tasai „Ateisiantysis”? Jis nebėra visiškai tikras dėl Jėzaus. Jonui kyla abejonių matant Jėzaus viešąją veiklą ir elgseną su žmonėmis. Jis siunčia du savo mokinius išklausti jo. Jiedu patiria Jėzų veikiantį: „Kaip tik tuo metu Jėzus pagydė daugelį iš ligų bei negalių ir nuo piktųjų dvasių, daugeliui aklųjų grąžino regėjimą” (Lk 7, 21). Pats Jėzus perduoda jiems šiuos žodžius: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką esate matę ir girdėję: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi” (Lk 7, 22).

Evangelistas Lukas čia vaizduoja Jėzų panašiai kaip Matas. Šios nuostabios Jėzaus sielovados paveikslą daugelis turi širdyje, drauge nešiodamiesi liūdesį, kad jiems nesiseka nei akliesiems regėjimo, nei kurtiesiems girdėjimo grąžinti, o jau tuo labiau mirusiųjų prikelti! Galiausiai apskritai atsisakoma siekti kažko panašaus nutarus, kad tokie dalykai tebuvo įmanomi tik Dievo Sūnui. Bandoma ieškoti (jei išvis nesiliaujama ieškojus) artimesnių pavyzdžių.

Tikrovė

Iš tikrųjų Jėzaus susitikimas su žmogumi Biblijos tekstuose kur kas labiau diferencijuotas – panašiai kaip sielovados kasdienybėje.Todėl visiškai nereikia drovėtis lyginimosi su juo. Jėzaus santykiai su žmonėmis, panašiai kaip ir mūsų, buvo pagrįsti dialogu. Jis artinosi prie savo kelyje sutiktų arba specialiai jį sutikti norėjusių žmonių. Vienaip jis kalbėjosi su moterimis, kitaip su Rašto mokovais, dar kitaip su savo mokiniais ir ligoniais. Net ir pastaruoju atveju jis elgėsi skirtingai, nelygu, ko reikėjo konkrečiam ligoniui.

Evangelijų Jėzus

Istorinė ir kritinė egzegezė atkreipė mūsų dėmesį, kokie skirtingi atskirų evangelijų Jėzaus (taip pat ir žmonių) paveikslai, kaip labai jie priklauso nuo konkrečių bendruomenių, evangelijų adresatų problemų, klausimų ir patirčių. Pirmojo krikščionybės šimtmečio septintojo dešimtmečio konfliktai atsispindėjo Mato ir Luko evangelijose vaizduojamuose susitikimuose. Fariziejų vaizdavimą formavo teologiniai ginčai tarp judėjiškosios „Motinos” ir nuo jos besiskiriančios krikščioniškosios „Dukros”.  Veikiausiai Jėzaus santykiai su daugeliu fariziejų buvo kur kas geresni, negu vaizduojama evangelijose.

Kai 70 m. buvo sugriauta Jeruzalė, Palestinos judėjai (o drauge ir judėjų-krikščionių bendruomenės) susidūrė su ryškiomis tapatybės problemomis. Kaip toliau gyventi be Jeruzalės ir Šventyklos? Mažos judėjų-krikščionių bendrijos įsitikinimas, kad Mesijas Jėzuje jau buvo atėjęs ir netrukus vėl ateis, daugumai atrodė nesuderinamas su sveiku protu. Atitinkamai karštai buvo polemizuojama.

Jėzaus paveikslui netrūksta polemikos. Jėzus sugebėjo būti aštrus ir pranašiškai kietas. Tie bruožai prasišviečia pro visus vėlesnius dėl bendruomenės poveikio atsiradusius „užtapymus”. Todėl pasitelkę reikalingą atsargumą galime kelti klausimą, kaip istorinis Jėzus bendraudavo su sutiktais žmonėmis? Suprantama, kad istorinį Jėzų ne visuomet lengva atskirti nuo evangelistų vaizduojamojo. Evangelistai, kaip tikime, Dievo Dvasios įkvėpti rinkdavosi Jėzų vaizduoti būtent taip, o ne kitaip.

Šeima

Pirmasis Jėzaus, kaip ir daugelio, susitikimas su žmonėmis vyko šeimoje. Šie šeimyniniai ryšiai iki pat šių dienų idealizuojami prasilenkiant su Biblijos tekstais, jie pasitelkiami kaip tėvų ir vaikų bei brolių tarpusavio santykių modelis. Jeigu teturėtume tik Morkaus evangeliją, net nežinotume, kas buvo Jėzaus tėvas, nes, anot Morkaus, Jėzus yra „Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis” (Mk 6, 3); be to jis dar turi ir seserų. Tačiau šie giminaičiai laikėsi atokiai nuo Jėzaus, netgi, pasak evangelisto, nori jį sulaikyti „sakydami, kad jis kaip galvos netekęs”(Mk 3, 21). Kai motina ir broliai ėjo jo iškviesti, Jėzaus atsakymas nuskamba kaip šeimos narių atmetimas: „Kas yra mano motina ir broliai?” Ir, apžvelgęs aplink sėdinčius, pasakė: „Štai mano motina ir broliai! Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina”(Mk 3, 33). Tegalime tik spėlioti, kodėl Jėzaus šeimynykščiams buvo nelengva susikalbėti su Jėzumi. Jis veikiausiai neatitiko jų lūkesčių pagal giminėje tenkantį vaidmenį (gal Juozapas jau buvo miręs, tuomet Jėzui būtų tekusi motinos išlaikymo pareiga). Jėzus, užuot užsiėmęs dailidės amatu aplinkiniuose miesteliuose, keliauja po visą kraštą skelbdamas, jog prisiartino dangaus karalystė,– tikrai tarsi „galvos netekęs”! Iš visų evangelijų atrodo, kad Jėzus šeimos interesus pakreipia savo didžiajai vizijai. O šeima (taip pat ir motina) atsako visišku nesupratimu. Vėlesniųjų dešimtmečių krikščionys galėjo identifikuotis su šiuo paveikslu, ypač kai jiems tekdavo palikti savo namus ir išgyventi skausmingus šeimyninius nesutarimus. Evangelistai mini ir tikėjimo skirtumus, skiriančius nuo brolių ar seserų (plg. Mk 10, 28–31). Apskritai geriausiai perteikiantis šeimos tradiciją Lukas, šeimos konfliktą vaizduoja Jėzaus paauglystėje. Tėvai nesupranta, kodėl jis likęs vienas šventykloje domisi Įstatymo klausimais, o jo tėvai vieni grįžta į Nazaretą (plg. Lk 2, 41–50). Tačiau po to jis iškeliavo su jais, „buvo jiems klusnus” (Lk 2, 51) iki savo viešosios veiklos pradžios. Tuo laikotarpiu šeimoje Jėzui perteikiamos tradicijos ir Dievo pamokymai, kuriais vadovaudamasis jis vėliau paliks šeimos namus.

Krikštytojas

Antroji grupė, nuo kurios Jėzus atsiriboja savo viešosios veiklos metu, yra religijos mokytojai. Pirmiausia čia minėtinas didysis Jėzaus giminaitis Jonas Krikštytojas. Kai Jonas suimamas, užsibaigia jų bendrystė ir prasideda nauja Jėzaus veikla. Jėzus netęsia Jono darbo; jis nekritikuoja Erodo Antipo gyvensenos. Visi evangelistai pabrėžia skirtumą tarp Jėzaus ir Jono. Tuos skirtumus, atrodo, pastebi ir Jonas, nes jis ima abejoti. Todėl siunčia pas Jėzų mokinius, kad jį stebėtų ir apklaustų, ar jis iš tikrųjų yra „tasai, kuris turi ateiti”, tasai, kurio laukia Krikštytojas. Tačiau Jėzus kalba ir elgiasi visiškai kitaip, negu jis tikisi. Jonas veltui ieško Jėzaus rankoje „vėtyklės”; nesimato, kad Jėzus stengtųsi atskirti pelus nuo kviečių, ir atskirtus pelus sudeginti „neužgesinama ugnimi” (plg. Lk 3, 17). Jėzus iš pradžių nekalba apie teismą, ir todėl Krikštytojui, beje, gal kiek vienpusiškai evangelistų pavaizduotam, tenka pasiduoti abejonėms.

Prieš religijos rigoristus

Sutrikęs buvo ne tik charizmiškasis Jėzaus giminaitis, bet ir kiti religijos vadovai. Neatrodo, kad Jėzus stengtųsi tapti jiems suprantamesnis ar imtųsi ilgai juos įtikinėti. Jis, viena vertus viešumoje mažai teatsiriboja nuo žmonių, atsainiai besilaikančių ar beveik visiškai apleidusių religines tradicijas (šie reiškiniai plito helenizuojantis Palestinai), kita vertus, stoja prieš religinį rigorizmą. Jėzus gina laisvą Toros aiškinimą būdamas artimas ir vienam iš to meto judaizmo mokytojų Hilleliui. Jam aiškiai rūpi sutaikyti įvairias savo tautos partijas bei kryptis (pvz., zelotus ir Kumrano esenus) dėl religinių dalykų kovojusias iki kraujo praliejimo. Galima įžvelgti tokią pagrindinę mintį: Dievo karalystė jau prisiartino. Visos kovos, kuriomis įvairių pakraipų atstovai Dievo vardu siekė parengti besiartinančiai Dievo karalystei, turi baigtis. Nebeliko pagrindo toliau kovoti vieniems prieš kitus.

Šios Jėzaus pastangos tikėjimą grįsti nauja paradigma (Dievas jau įsiviešpatavo!) susiduria, kaip buvo galima tikėtis, su teologų nesupratimu, – jie, ypač fariziejų krypties, nuolat domėjosi, kaip Jėzus aiškina Įstatymą. Evangelistai nuolat vaizduoja Įstatymo mokytojus, bendraujančius su Jėzumi (plg. Mk 7, 1; 12, 28–34); Lukas pasakoja, kaip fariziejai kviečiasi Jėzų prie stalo (plg. Lk 11, 37; 7, 36). Mato evangelijoje į akis krinta tai, kad iš Jeruzalės atvykę fariziejai ir Rašto aiškintojai kritiškai žvelgia tik į Jėzaus mokinius, o pats Jėzus į jų kritikos taikinį nepatenka: „kodėl tavo mokiniai laužo prosenių paprotį? Jie prieš valgį nesimazgoja rankų” (Mt 15, 2).

Pagal Mato pasakojimą santykiai su oficialiaisiais Rašto aiškintojais ir tradicijos saugotojais tik Jeruzalėje visiškai pašlyja ir tampa priešiški; nuo šiol nei pats Jėzus nebenori įveikti to priešiškumo (plg. Mt 23 ir t.).

Visiška konfrontacija

Daugiausia nesutarimų kilo dėl šventyklos. Jeigu šventykloje nebeturi likti prekeivių (plg. Mk 11, 15–19), tuomet šventyklą prižiūrintieji (visų pirma sadukiejai kaip šventyklos partija) privalo naujai peržiūrėti savo savimonę bei tapatybę. Šis momentas, atsižvelgiant į Zacharijo pranašystę (plg. Zch 14, 20), turėjo ateiti tik po didžiojo Izraelio ir pasaulio tautų teismo. Jėzaus žodžiuose galima įžvelgti savotišką nusigręžimą nuo pranašo Zacharijo pateiktos laikų pabaigos vizijos. Priešingai negu Zacharijas, Jėzus nuogąstauja, kad Izraelis bus teisiamas dėl vietinių religinių karų ir sukilimų prieš Romos viešpatavimą. Jėzaus kvietimas pripažinti vienintelę Dievo karalystę ir paversti šventyklą maldos namais visoms tautoms pagal Iz 56, 7 nuskamba kaip pavojingas iššūkis žvelgiant į Romos viešpatavimą ir partikuliarinius religinius interesus. Toks neramumų kurstytojas netrukus pašalinamas aukštųjų Jeruzalės kunigų, iš dalies kolaboruojančių su romėnais. Jėzaus pateikta maldos namų visoms tautoms vizija dar ir šiandien daugeliui monoteistinių religijų pareigūnų atrodo kaip pavojinga iliuzija. Tačiau jis anuomet neišsižadėjo savo pranašiškos vizijos ir dėl to sulaukė atitinkamų pasekmių.

Artumas mažiesiems

Taigi į ką kreipiasi Jėzus? Nuo ko jis neatsiriboja? Evangelistai vartoja žodį „mažutėliai” (gr. mikroi). Kas jie yra Jėzaus akimis? Pagal Šventąjį Raštą, apibendrindami galėtume sakyti, kad tai yra tie žmonės, kuriuos jau pranašai gynė nuo galingųjų, įtakingųjų, blogųjų politinių vadovų bei kunigų.

Pranašų kritika

Pranašų raštuose (Amoso, Ozėjo, Michėjo, Izaijo) ryškia gija driekiasi socialinių negerovių kritika dėl turtingųjų savivalės, religinių interesų grupių kontroliuojamo šventyklos kulto. Visiems pranašams grasinama, kad užstoja mažuosius (mikroi). Ir Jėzaus atveju yra ne kitaip. Rigoristinė Kumrano bendruomenė buvo nustačiusi griežtą elgesio normų Mesijo dienomis prie stalo tvarką, pagal kurią nė vienam vyrui, turinčiam kokią nors kūno ydą nebuvo leidžiama sėstis prie stalo. O Jėzus valgo su visais, taip pat ir muitininkais bei nusidėjėliais. Jį traukia prie paprastų žmonių, „Įstatymo nepažįstančių” moterų, raupsuotųjų, žvejų, gyvenančių Izraelio pakraščiuose. Jėzus įžvelgia šių žmonių atviras širdis ir ausis jo skelbiamai Dievo karalystei. Jis nekelia jokių išankstinių sąlygų. Visi kviečiami jau šiandienos sunkenybėse išgyventi Jėzaus skelbiamą karalystę.

Žemės pakraščiuose

Kafarnaumas buvo geografiškai išsidėstęs ant sienos. Keletą kartų Jėzus išėjo už Izraelio sienų į kitų tautų pasaulį – pvz., ant rytinio kranto Dekapolio srityje. Iš to vėliau imtas pavyzdys, kaip perteikti Jėzaus žinią tautoms, neprimetant pagonims judaizmo tradicijų, bet skelbiant Izraelio tikėjimą vieninteliu Dievu. Jėzui pačiam nebuvo lengva peržengti Izraelio sienas – tai liudija jo susitikimas su sirofenikiete (plg. Mk 7, 24–30). Net ir Jėzus turėdavo kartais „atsigręžti” į žmogų. Jis galiausiai tai padaro iš tikėjimo klusnumo Tėvo valiai. Dėl šio Dievo jis peržengia sienas, drauge su juo praleidžia naktines maldos valandas (plg. Mk 6, 46). Jėzus rodo, kaip žmogus gali gyventi su Dievu laisve ir tiesa, kai Dievui rezervuota erdvė ir laikas kūrybingai praplečiami padarant prieinamesnį jo išganingą veikimą.

Gydytojas

Į Jėzaus akiratį būtinai patenka ligoniai – tiek moterys, tiek vaikai, tiek vyrai – jie negerai jaučiasi bet kurioje žmonių visuomenėje. Evangelistai labai skirtingai vaizduoja Jėzaus santykį su ligoniais. Jėzus kaip gydytojas pasirodo esąs kartais rūpestingas, kartais raginantis ar netgi agresyvus, nelygu, kokios ligos žmogų pančioja.

Prieš Dievo baimę

Pirmasis ligonis, su kuriuos Jėzus susiduria Morkaus evangelijoje, yra žmogus, kenčiantis dėl stiprios Dievo baimės. „Dievo šventąjį” jisai susieja su mintimi: „gal atėjai mūsų pražudyti” (Mk 1, 24). Jėzus sudraudė tą netyrąją dvasią sinagogoje šabo dieną, kad tasai žmogus galėtų išgyventi išlaisvinantį šabo ir Dievo patyrimą, nes Dievas atsiuntė „savo šventąjį” į pasaulį ne tam, „kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas” (plg. Jn 3, 17). Jėzus labai griežtai elgiasi su demoniškosiomis galybėmis, sukeliančiomis Dievo baimę, dažnai išprovokuotą rigoristinio ir siauro Dievo nurodymų aiškinimo. Šis naujasis Mozė aiškiai kalbasi su „faraonais”. Visiškai kitaip Jėzus elgiasi tolesniame trumpame pasakojime apie sergančią Simono uošvę (plg. Mk 1, 29–31). Evangelisto pavartotas veiksmažodis „pakėlė” yra paaiškinamas žodžiais „priėjęs” ir „už rankos”. Ankstesnėje scenoje buvo pažymėta garsus demonų šaukimas. O čia Jėzus prisiartina nebijodamas paliesti sergančios moters. Panašiai vyksta gydymas ir tolesniame pasakojime, kai pas Jėzų atėjęs raupsuotasis maldavo jį pagydyti. Būtų normalu raupsuotąjį atstumti ir išbarti, nes jis gali užkrėsti ir kitus žmones. Evangelistas pabrėžia Jėzaus veiksmų nelauktumą pavartojęs žodį „palietė”, kuris ir vėl palydimas žodžių „pasigailėjęs” ir „ištiesė ranką”. Jėzus paliečia raupsuotąjį ne gindamasis ar bjaurėdamasis – jo geste galima įžvelgti užuojautą ir artumą. Žmogus, kuris „nebesijaučia gerai savo paties odoje“, sutinka Jėzuje žmogų, priimantį jį su visa kuo: oda ir plaukais ir išlaisvinantį jį nuo ligos, nuo susvetimėjimo nuosavo kūno būste.

Morkus nuostabiai sugretina įvairias Jėzaus „terapijos” formas. Jėzus atpažįsta paralyžiuotojo ligos priežastį iš nuodėmių naštos, kuri lieka smulkiau neįvardyta. Būtent ji ligonį sukausto. Šią negalią galima įveikti atleidžiant. Tuomet atsiveria kelias pakilti nuo neštuvų. Ateityje nebereikės keturiems vyrams jo nešti. Dievo atleidimo žodis leidžia jam atsikelti ir prie visų akių nešti savo neštuvus. Aplinkinių reakcija – nuostaba ir Dievo šlovinimas: „tokių dalykų mes niekad nesame matę” (Mk 2, 1–12).

Ko reikia ligoniui

Ko reikia žmogui? Išorinio ar vidinio išgydymo? Jėzus reaguoja kiekvienu atveju kitaip, nelygu kokia yra negalia. Evangelistai vaizduoja Jėzų kaip užjaučiantį, budrų, tačiau kartais griežtoką mirštamiems ligoniams. Tai matyti iš Lozoriaus prikėlimo, kai, pagal savitą Jono teologiją, daugelio „apgultimi” įveikiama mirtis, prie kurios taip pat daugelis yra prisidėję (Jn 11, 1–44).

Lozoriaus atraišiojimas

Evangelijoje trumpai nusakoma, kaip pamažu einama Lozoriaus „atraišiojimo” link. Kai Jėzus galiausiai po ilgos kelionės, daugelio pokalbių (su mokiniais, Marija ir Morta) ateina prie kapo, susigraudina ir susijaudina, – taip į prikėlimo veiksmą įtraukiami visi mirusiųjų kapai. Tie patys žmonės, kurie olą užritino akmeniu, turi tą akmenį ir nuritinti. Su Morta Jėzus trumpai persimeta žodžiais apie šio veiksmo prasmingumą. Įprastinis argumentas, jog tai beprasmiška („jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs”), Jėzaus atremiamas primenant ankstesnį pokalbį (kuris, beje, neužrašytas Jono evangelijoje). Kai akmuo nuritinamas, Jėzus pakelia akis aukštyn, parodydamas, jog veikia išvien su Tėvu. Be ryšio su Tėvu Jėzus nieko nedaro. Po šių parengiamųjų žingsnių, rodančių visą Lozoriaus supančiojimo mastą, Jėzus pašaukia Lozorių iš kapo galingu balsu: „Lozoriau, išeik!” Aplink susirinkę žmonės, gyvi mirusieji, turėjo išgirsti išlaisvinančią žinią, kad prisikelti turi jie patys. Taip Lozorius išeina iš kapo. Tačiau ant jo dar tebėra drobulė ir aprišalai, kuriais jį suvystė kiti. Paskutinis Jėzaus aktas – tai paraginimas tiems, kurie jį apraišiojo: „atraišiokite jį ir leiskite jam eiti” (plg. Jn 11, 44). Lozoriaus perikopėje geriau negu kokiame kitame pasakojime pavyksta atskleisti, kad žmogaus ligoje ar mirtyje dažnai dalyvauja ištisa sistema su daugeliu veidų bei vardų. Lozoriaus atveju pasidaro aišku, kaip labai šeima ir artimieji, dalyvavę Lozoriaus laidotuvėse, trukdė jam augti. Atitinkamai Lozoriaus prikėlimas parodo, kad jo išlaisvinimas iš aprišalų yra visų reikalas.

Gyvenimo režisierius

Jėzus yra „gyvenimo režisierius”, kuris savo ryšio su Dievu galia (Jono evangelijoje tai įvardijama kaip Tėvo ir Sūnaus santykis) pradeda naują vaidinimą, kuriame perbraukiamos mirties galybės. Jis parodo žmonėms, kokios juose glūdi galios, kurias kūrybiškai pasitelkus galima atgaivinti į kapą nusineštus gebėjimus ir išsilaisvinti iš mirties sūkurio.

Mokytojas

Jėzaus susitikimai su ligoniais evangelijose užima svarbią vietą, Jėzus kaip gydytojas labai svarbus visiems evangelistams. Tačiau būtent Jono evangelija susieja Jėzaus kaip gydytojo ir mokytojo vaidmenis. Kiekviename gydymo veiksme glūdi žinia. Tai skiria Jėzų nuo stebukladarių, atkreipiančų dėmesį į save, savo paslaptingas žinias ir galias. Jėzui rūpi atnaujinti santykį su Dievu, priminti ir atgaivinti anksčiau buvusį kūrybingą ir išlaisvinantį ryšį su Dievu. Šis santykis, pripažindamas vienintelę Dievo karalystę, Izraeliui ir kiekvienam žmogui atskleidžia naujas gyvenimo galimybes, padedančias įveikti individualias ir kolektyvines neigiamas gyvenimo patirtis. Jėzus pasirodo kaip šios senosios Izraelio išminties mokytojas, besistengiantis Dievo vardu naujai suvienyti atskirtuosius. Tai galioja Galilėjos, taip pat ir Jeruzalės laikotarpiu. Ypač Mato evangelijos autorius, turbūt buvęs judėjų-krikščionių Įstatymo mokytojas, sistemina Jėzaus mokymą į didelius vienetus. Įtaigiausias yra pradžioje pateikiamas Kalno pamokslas ir Palaiminimai. Simetriškai šio Kalno pamokslo viduryje Matas komponuoja „Tėve mūsų” (plg. Mt 6, 9–13). Palyginimas su Luko evangelija rodo, kad „Tėve mūsų”pagrindas kildintinas iš paties Jėzaus. Buvimas drauge su mokytoju, rabbi, visuomet reikšdavo maldos mokyklos lankymą – tai galiojo tiek Jono mokiniams (plg. Lk 11, 1), tiek vyrams ir moterims, sekusiems Jėzų. Šia trumpa malda, apimančia visus esminius judėjų tikėjimo prašymus, Jėzus išruošia saviškius į kelią.

Palyginti su Galilėjos laikais, Jeruzalėje mokytojo Jėzaus tonas keičiasi. Be Jono evangelijos, tik Matas labai apibendrintai mini gydomąją Jėzaus veiklą Jeruzalėje: „Šventykloje susirinko prie jo aklų ir raišų, ir jis išgydė juos” (Mt 21, 14). Morkaus atveju veikiausiai galioja tai, kas aprašyta Jėzui lankantis Nazarete. „Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo <...> Jis stebėjosi jų netikėjimu” (Mk 6, 5). Atitinkamai Jėzaus mokymo kalba tampa pranašiškai griežta, konfrontuojanti. Jėzus cituoja Jeremiją, nebe paguodžiančius pranašo žodžius kaip Galilėjoje (Iz 40, 1). Kitokia čia jo klausytojų auditorija. Tačiau ir Jeruzalėje išlieka tylios kalbėsenos, atkreipiant dėmesį į nepastebimus dalykus.

Mokinys

Mažoje vaizdingoje scenoje šventykloje, „atsisėdęs ties aukų skrynia” (plg. Mk 12, 41–44), Jėzus parodo savo mokiniams vargšės našlės pavyzdžiu tai, kas jį patį labiausiai sujaudino. „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius”. Šios moters akivaizdoje Mokytojas tampa mokiniu. Tai taip pat tapo labai svarbi pamoka jo sekėjams: Jėzus mokėsi ne iš didžiųjų mokyklose mokiusių mokytojų, bet gyvenimo mokykloje iš „mažutėlių”. Vargšė našlė jam parodo, kas jo paties laukia Jeruzalėje: atiduoti visa, kas gyvenime brangiausia. Paaukoti savo gyvenimą į aukų skrynią „kitos šventyklos”, kuriai įsipareigojo dėl Dievo ir dėl žmonių.

Jėzaus sekėjai

Jėzaus mokiniai, prisimindami viešąją jo veiklą ir vėliau persekiojami dėl Jėzaus, vis labiau suvokė savo Mokytojo išskirtinumą. Jie matė ir pažino jį, švelnų ir artimą, tačiau taip pat konfrontuojantį, griežtą, atsiribojantį. Jis negailėjo saviškių labiau už kitus. Taip pat ir tai skyrė jį nuo Kumrano mokytojų. Jėzus nesistengė sudaryti mokiniams įspūdžio, esą jie geresni žydai už kitus, esą jie šviesos sūnūs, o kiti tamsybių vaikai. Priešingai, Jėzaus mokinių tikėjimas arba netikėjimas dažnai sveriamas svarstyklėmis ir randamas esąs nepakankamai svarus. Morkaus evangelija ypač pasižymi mokinių kritika. Kiekviena proga Jėzus prikiša mokiniams menką tikėjimą (plg. Mk 4, 40; 6, 50; 8, 17; 8, 33; 9, 33) – tikrai, Jėzus negaili mokinių. Ir vis dėlto Jėzaus akyse jie yra nepilnamečiai, regintys ir girdintys tai, ką troško išvysti ir išgirsti daugelis pranašų bei teisiųjų, ir vis dėlto neišvydo ir neišgirdo (plg. Mt 13, 16). Tačiau tai anaiptol neįgalioja jų „viešpatauti”. Jis kviečia juos tarnauti mažutėliams, kurie jį tiki, kurie jame tiki esant su Izraeliu sudarytosios sandoros Dievą, gelbstintį, išganantį, atleidžiantį. Dievą, kuris nuo šiol atėjo visoms tautoms ir panaikins priešybės sieną tarp Izraelio ir pasaulio tautų (plg. Ef 2, 14). Senasis žmogus atnaujinamas pagal Kūrėjo atvaizdą, kad galėtų jį pažinti. Tuomet nebėra nei graiko, nei žydo, nei apipjaustyto nei neapipjaustyto, nei vergo, nei laisvojo, bet „visa ir visuose – Kristus”(Kol 3, 10).
Paskutinysis susitikimas: prakeiksmų neištarta

Šios sandoros pasiuntinys galiausiai pasirodo esąs Dievo ir žmonių apleistas. Jis nekenčiamas religinių vadų, politinių vadovų pasmerktas kaip neramumų kaltininkas, saviškių išduotas – ir visa tai tylinčio Dievo akivaizdoje? Šią valandą, atrodo, reiktų atvirai piktžodžiauti Dievo ir žmonių akivaizdoje, arba, jeigu nenori apleisti Dievo ir šauktis jo pagalbos bei pasigailėjimo, bent jau nusisukti nuo palikusių jį likimo valiai žmonių. Tačiau prakeiksmai nenuskamba, tai pabrėžia visi evangelistai. Morkus pažymi, kad Jėzus šaukiasi Dievo garsiu šauksmu (plg. Mk 15, 34). Lukas dar sustiprina ryšį su Dievu įdėdamas į Jėzaus lūpas žodžius, ištartus žvelgiant į žmones: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką darą” (Lk 23, 34). Jėzus ištvermingai meldžiasi už žmones, kurie visi tapo jo priešais, o Dievas tylėdamas jį palaiko, jį prikelia ir suteikia jam vardą, „kilniausią iš visų vardų” (Fil 2, 9).

Jėzaus susitikimai su žmonėmis, jų ypatingumas priklausė ir nuo šio paskutinio išbandymo ugnimi. Istoriniu požiūriu Jėzaus paskutinius žodžius bei mintis ant kryžiaus dengia nežinomybės šydas. Tačiau nė vienas evangelistas nedrįsta įdėti į Jėzaus lūpas piktžodžiavimo, netgi jį keikiančio drauge nukryžiuoto piktadario atžvilgiu. Priešingai, evangelistai vaizduoja mums žmogų, kuris netgi mirdamas tvirtai laikosi savojo Dievo ir nesišaukia šio Dievo keršto žmonėms. Jeigu tuomet ant Golgotos kalvos būtų buvę kitaip, Jėzaus mokymai apie Dievo, artimo ir netgi priešų meilę liktų tik kalbomis, nors žmogišku požiūriu tokį nenuoseklumą būtų galima pateisinti.

Jėzus yra gyvas, Dievo prikeltas, esantis pasaulyje, savo Bažnyčiose, mažai iš jo tepasimokiusiose. Kaip rodo krikščionių ir judėjų istorija, Jėzaus atvirumas iki šiandien lieka nepranoktas. Tai dyglys, skaudžiai duriantis mūsų kietakaktiškumui ir širdies uždarumui, jis nuolat provokuoja mus iš naujo atsiverti ateičiai. Meldžiantis Dievui ir švenčiant jo atminimą, stiprėja  viltis, jog Dievas niekuomet nenutrauks savo „žmogaus eksperimento”, kol mes esame tai, ką jame jau pažįstame: neregimojo Dievo atvaizdas ir ikona (plg. Kol 1, 15). Mokytojas iš Kafarnaumo būtent tai mylėjo kiekviename sutiktajame.
 

Parengta pagal Wilhelm Bruners