MATYDAMAS MINIAS, JĖZUS GAILĖJOSI ŽMONIŲ

11 eilinis sekmadienis (A)
Mt 9, 36–10, 8
 

Šiandienio pasaulio skurdas yra didesnis, negu įstengiame įsivaizduoti. Jungtinių Tautų dokumentai rodo, jog dviem ar trims ketvirtadaliams žmonijos trūksta būtiniausių dalykų. Su kokiu įkarščiu žemėje turėtume ieškoti skurdo dykynių, kad amžių pabaigoje išgirstume Kristaus balsą: „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote” (Mt 25, 3). Bet yra ir kitokių vargšų, kurie kiekvieną sekmadienį sėdi stadionuose ir jaudinasi dėl įmušto įvarčio. Jie nieko daugiau neturi. Todėl jie tarsi dievus garbina sporto įžymybes, grožio princeses, filmų ir šlagerių didvyrius. Jie daugiau nieko neturi. Iliustruotas žurnalas yra jų dvasinis maistas. Kas jaudina šiandien žmogų – Už ko ištekės jo kaimynė? Kaip suliesėti? Kur laikyti savo mašiną? Jie daugiau nieko neturi.

Žaidimai, pramogos šiandien tapo savo rūšies religija, religijos pakaitalas. Tai moderni, gyva, dinamiška, patraukli, ypač jauniems žmonėms, „religija”. Tai keistokas religijos supratimas! Jie neturi jokių aukštesnių interesų, kilnesnių idealų. O kalti mes, kad neduodame ateinančioms kartoms dvasingesnio gyvenimo pavyzdžių.

Kristus šios dienos Evangelijoje kiek kitaip, bet iš esmės išreiškia tą patį. Viešpats vaikščiojo po Palestinos kaimus ir miestus, nuolat lydimas žmonių minios. Visi, kurie Jėzų lydėjo, buvo kažkuo susirūpinę. Gal tik vienas kitas sekė ir stebėjosi pačiu Jėzumi, garbingai jo ieškojo, bet dauguma buvo žingeidūs, sensacijų ieškantys, kaip mes pasakytume, rungtynių „sirgaliai”.

Užjausdamas Jėzus žvelgė į anuos, ne su mažesne užuojauta jis žvelgtų ir į dabartinius sporto mėgėjus, nes ir vieni, ir kiti yra „kaip tos avys, neturinčios piemens”.

Bet ar tuo žmogus gali pasitenkinti, ar jam tokios religijos užtenka? Tokia „religija” gal būtų galima kelerius metus užgniaužti dvasios, aukštesnio idealo ilgesį. Sensacijomis, darbu, triukšmu ar meilės nuotykiais nustelbti šitą dvasios, širdies ilgesį. Tačiau žmogus negali savęs išsiginti.

Žmogus yra iš Dievo išėjęs. Jis ne tiktai kūnas, bet ir dvasia iš Dievo Dvasios. Todėl jo sielos gelmėse tūno Dievo ilgesys. Į kiekvieną žmogų yra įdėtas, jei taip būtų galima pasakyti, amžinybės atomas, kuris nori grįžti atgal pas Dievą.

Kaip prieš 400 metų gyvenusių prosenelių kraujo lašas gali šiandien staiga žmoguje išryškėti, taip sukyla ir Dievas žmoguje, nes jis yra ir gyvųjų Dievas.

Neramybėje ir baimėje, taikos, ramybės ir harmonijos ilgesyje, gyvenimo pasibodėjime, įvairiuose nusivylimuose, buities beprasmybėje ir panikoje, kai reikia atsistoti priešais duris, kurios išveda iš šio pasaulio, iš šio gyvenimo – prieš mus staiga atsistoja Dievas.

Galėtume pasakyti, kad Dievas yra geras medžiotojas, jis žino mūsų kelius ir kur mūsų reikia laukti, kad su mumis susitiktų.

O kol gyveni, kas ir kur tu bebūtum vis dar turi galimybę su Dievu susitikti, atrasti su juo ryšį. Todėl Kristus su gailesčiu žvelgia į minias, kad žemėje gyvenantys žmonės blaškosi ir neieško bendrystės su Dievu.

Jėzus galėjo jausti nusivylimą. Nes kokie tai buvo žmonės? Ką su jais buvo galima nuveikti? Dauguma jų visai nesidomėjo tikėjimu. Ir jiems siūloma pagalba negalėjo juos per naktį padaryti religingus! Jie ieškojo tiktai duonos, pagijimo, sensacijų!
Kas žino, kiek iš jų paskui Piloto kieme šaukė: „Prie kryžiaus jį!” Ar ne tokios ir mūsų mintys, ar ne tokios ir mūsų kalbos! Mes žinome, kas yra nusidėjėlis ir kas yra šventikas, bet mes nežinome, kas yra žmogus! O Viešpats ieškojo kaip tik žmogaus! Ir jo visas mokslas siekia tik vieno: mane padaryti žmogumi. Pasaulis žus ne nuo neprotingumo, bet nuo nežmoniškumo, nuo beširdiškumo. Todėl matydamas minias Jėzus jų gailėjosi (Mt  9, 36).

Šio sekmadienio Evangelija ir pasakoja, kad pats Jėzus yra tikras žmogus ir pažįsta žmogų, kad jis rimtai žiūri į visus žmogaus vargus ir problemas, kad žmogus yra jo rūpesčių centre. Ir šitas jo angažavimasis žmonėms yra visai nesavanaudiškas. Kiekvieną žmogų jis pasitinka žmogiškai. Ką jis sako ir daro, tai tik dėl žmogaus, dėl tavęs! Jėzui rūpi žmogaus vertybė ir tik už tai jis atiduoda gyvybę. Žmogus yra toks brangus Dievo akyse, jog jis ant kryžiaus paaukojo savo Sūnų. Ant kryžiaus ištiestos rankos ir blogiausiam žmogui teikia tikrumą: aš esu priimtas ir apsaugotas amžinoje meilėje.

Viešpats garantuoja, kad mes nesame vieni. Jis kartu su mumis ir užstoja mus. Jo žaizdomis esame pagydyti, jo galybe išgelbėti!..

Bet kaip mes į tai atsiliepiame? Sakome, kad religija, Bažnyčia, krikščionybė mums nereikalingi dalykai! O garbiname techniką, automatiką, kas mus gąsdina ir didina širdžių tuštumą.

Šiandien viskuo rūpinamasi, bet pamirštamas pats žmogus. Mums viskas rūpi, bet abejingi tam, kaip žmogus gyvena ir miršta. Mes turime elgtis, kaip Jėzus: ieškoti žmogaus, padėti jam ir jį išganyti. Tam reikalinga ir auka, ir meilė, ir širdis. Ir pats Dievas mums tai priminė: ne aukos, bet pasigailėjimo trokštu, ne kraičio, bet širdies ir supratimo. Žmonės į mus težiūri ne kaip į banką, bet kaip į gaivinančio vandens šaltinį. Tegul netekęs visko, ras tavo širdyje prieglaudą.