Popiežiaus Jono Pauliaus II laiškas, skirtas 7-ajai Pasaulinei ligonių dienai (1999 m. vasario 11 d.)

Brangūs broliai ir seserys!

1. Pagal šiandien jau nusistovėjusią tradiciją artimiausia Pasaulinė ligonių diena 1999 metų vasario 11-ąją bus kuo iškilmingiausiai švenčiama svarbioje Marijos šventovėje.

Dėl vietos ir laiko aplinkybių Harissos Dievo Motinos šventovės, stovinčios ant kalvos, nuo kurios atsiveria vaizdas į Beirutą, pasirinkimas įgyja daug ir gilių prasmių. Kraštas, kuriame glaudžiasi ši šventovė, yra Libanas. Jau kartą esu sakęs, kad tai „yra daugiau negu šalis; tai naujiena ir pavyzdys Rytams bei Vakarams” (Roma, 1989 rugsėjo 7. Insegnamenti di Giovanni Paolo II, XII/2, p. 176).

Iš Harissos šventovės budrumu alsuojanti Švenčiausiosios Mergelės Marijos statula žvelgia į Viduržemio jūros pakrantę, taip netoli krašto, kur vaikščiojo Jėzus, „skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales” (Mt 4, 23). Šalia yra sritis, priglaudusi kankinių Kozmo bei Damijono kūnus; šie šventieji taip dosniai vykdė Kristaus priesaką skelbti Dievo karalystę ir teikti sveikatą ligoniams (plg. Lk 9, 2), kad nusipelnė šventųjų bepinigių gydytojų titulą; jie iš tiesų gydydavo be atlyginimo.

Rengiantis Didžiajam 2000 metų jubiliejui, 1999-aisiais bus dėmesingiau apmąstomas Dievas Tėvas. Savo pirmajame laiške apaštalas Jonas primena mums, kad „Dievas yra meilė” (4, 8. 16). Kaip galėtų šio slėpinio apmąstymas neatgaivinti meilės, teologinės dorybės, pasireiškiančios dvigubu Dievo ir artimo meilės pavidalu.

2. Šioje perspektyvoje Bažnyčios pirmutinis dėmesys vargšams ir tiems, kurie kenčia kūnu ir siela, įgis, artinantis antrojo krikščionybės tūkstantmečio pabaigai, kelionės į autentišką atsivertimą Evangelijai pobūdį. Tai tikrai sužadins vis stiprėjantį visų vyrų ir moterų troškimą vienytis meilės civilizacijai kurti (plg. apašt. laišk. Tertio Millennio Adveniente, 50 – 52), dalyvaujant Jėzaus Motinai kaip „tobulos Dievo ir artimo meilės” pavyzdžiui (plg. ten pat, 54).

Kokia kita žemės vieta šiandien galėtų geriau už Libaną simbolizuoti krikščionių vienybę ir visų žmonių susitikimą meilės bendrystėje? Libanas yra ne tik vieta, kur sugyvena skirtingų tradicijų katalikų bendruomenės ir įvairios krikščionių bendruomenės, bet ir daugelio religijų kryžkelė. Kaip toks jis gali pasitarnauti kaip laboratorija „bendromis jėgomis kuriant sugyvenimo bei bendradarbiavimo ateitį” tautų žmogiškojo bei moralinio vystymosi atžvilgiu (plg. posinodinis apašt. parag. Una speranza nuova per il Libano, 93).

Pasaulinė ligonių diena, kurios minėjimo kulminacija bus Libane, kviečia visuotinę Bažnyčią klausti dėl savo tarnybos tuo žmogaus būties aspektu, kuris, labiau negu kas kita išryškindamas žmogiškųjų būtybių ribotumą bei trapumą, taip pat reikalauja jų abipusio solidarumo. Tad ši diena virsta ypatingu laiku kreipti mintis į Tėvą ir neišvengiamai primena pirmapradį meilės įsakymą, už kurio vykdymą visi turėsime atsiskaityti (plg. Mt 25, 31 – 46). Pavyzdį, turintį mus įkvėpti, nurodė pats Jėzus palyginime apie gerąjį samarietį, kurio figūra yra raktas, leidžiantis iki galo suprasti įsakymą mylėti artimą (plg. Lk 10, 25 – 37).

3. Taigi artimiausią Pasaulinę ligonių dieną turėtų ženklinti ypatingas dėmesys meilės pareigai; tai turėtų pabrėžti apmąstymams, studijoms bei maldai susirinkusieji Harissos Dievo Motinos šventovėje, kuri yra visų Libano krikščionių bendruomenių, priklausančių įvairioms Bažnyčioms, taip pat pamaldžių musulmonų piligriminių kelionių tikslas. Vienybės poreikį padidins tas „darbų ekumenizmas”, kuris, rūpinantis ligoniais, kenčiančiaisiais, visuomenės atstumtais, vargšais ir beturčiais, yra neatidėliotiniausias ir sykiu, kaip liudija patirtis, iš ekumenizmo formų mažiausiai keliantis sunkumų. Šiame kelyje bus galima ne tik siekti krikščionybės išpažinėjų „visiškos vienybės”, bet ir būti atviram dialogui tarp religijų tokioje vietoje kaip Libanas, kur skirtingi religiniai tikėjimai „turi tam tikrų bendrų neginčijamų žmogiškųjų bei dvasinių vertybių”, galinčių paskatinti žmones įžvelgti „anapus svarbių skirtumų tarp religijų” tai, kas juos pirmiausiai vienija (plg. apašt. parag. Una speranza nuova per il Libano, 13 – 14).
4. Nieko kito žmogus taip karštai nemaldauja kaip sveikatos ir išgelbėjimo. Tad neturėtų stebinti, kad sveikatos srityje žmogiškasis solidarumas visais lygiais gali ir turi būti poreikis, kuriam teiktina pirmenybė. Todėl neatidėliotinai būtina „rimtai ir nuodugniai išstudijuoti, kaip sveikatos apsaugos paslaugos organizuojamos tokios paskirties institucijose, stengiantis paversti jas vis įtikinamesnio meilės žmogui liudijimo vietomis” (ten pat, 102).

Kita vertus, atsakas, laukiamas tų, kurie kenčia, turėtų atitikti būklę to, kuriam jis skirtas, to, kuris pirmiausia trokšta nuoširdaus supratimo, solidarios meilės bei dosnaus atsidavimo iki heroizmo dovanos.

Tegul Dievo tėvystės slėpinio apmąstymas suteikia vilties ligoniams bei tampa dėmesingo rūpinimosi mokykla juos globojantiems.

5. Bet kurio amžiaus bei būklės ligonius, visokio neįgalumo, taip pat katastrofų bei tragedijų aukas kviečiu atsiduoti į tėviškas Dievo rankas. Žinome, kad gyvenimas yra dovana, duota mums Tėvo kaip iškiliausia jo meilės apraiška, ir kad jis lieka jo dovana visomis aplinkybėmis. Šis įsitikinimas turėtų grįsti visus mūsų atsakingiausius pasirinkimus, kurių tikslas, dėl mūsų ribotumo, kartais gali atrodyti miglotas ir netikras. Juo remiasi ir šis psalmininko kvietimas: „Pavesk savo rūpesčius Viešpačiui, ir tave jis palaikys, – teisiajam palūžti jis niekad neleidžia” (Ps 55, 22).

Komentuodamas šiuos žodžius, šv. Augustinas rašė: „Dėl ko jaudintis? Kodėl nerimauti? Tas, kuris tave sukūrė, tavimi pasirūpins. Argi tas, kuris tavimi rūpinosi tau dar neegzistuojant, nepasirūpins tavimi dabar, kai esi tuo, kuo jis norėjo kad būtum? Juk esi tikintis ir vaikštai teisingumo keliais. Taigi argi nepasirūpins tavimi tas, kuris leidžia saulei šviesti ant gero ir blogo, o lietui lyti ant teisaus ir neteisaus? Argi jis apleis, užmirš ir paliks tave, kuris jau esi teisus ir gyveni tikėjimu? Priešingai, jis tave laimina, tau padeda, duoda, ko tau reikia, gina tave nuo nelaimių. Dovanomis jis tave paguodžia, idant atkakliai ir ištvermingai laikytumeis. Atimdamas jas jis tave taiso, kad nepražūtum; būk ramus, Viešpats rūpinasi tavimi. Jis, kuris tave sukūrė, tave palaiko; neiškrisk iš savo Kūrėjo rankų; jei iškrisi, suduši. Tavo gera valia padės tau pasilikti rankose to, kuris tave sukūrė <…>. Palik save jam; netikėk, kad tuoj tuoj krisi į tuštumą; nė neįsivaizduok tokio dalyko. Jis pasakė: ‘Pripildysiu dangų ir žemę’. Jis niekada tavęs nepaliks, nepalik ir tu savęs” (Enarr. in Psalmos 39, 26, 27: CCL 38, 445)

6. Kreipdamasis į sveikatos apsaugos darbuotojus – gydytojus, vaistininkus, medicinos seseles, kapelionus, vienuolius ir vienuoles, administratorius ir savanorius, – savo pašaukimo bei profesijos kviečiamus būti žmogaus gyvybės sergėtojais bei tarnais, dar kartą noriu atkreipti dėmesį į Kristaus pavyzdį: pasiųstas Tėvo kaip didžiausias jo begalinės meilės įrodymas (plg. Jn 3, 16), jis mokė žmogų „daryti gera savo kančia ir daryti gera tiems, kurie kenčia”, taip šiuo dvejopu aspektu iki galo atskleisdamas „kančios prasmę” (apašt. laišk. Salvici doloris, 30).

Mokykloje tų, kurie kenčia, per meilės kupiną rūpinimąsi suvokite gilias kančios slėpinio priežastis. Tegu skausmas, kurio liudininkai esate, bus laukiamo iš jūsų atsidavimo matas. Tarnaudami gyvybei, būkite atviri visų bendradarbiavimui, nes „gyvybės, jos gynimo ir skatinimo reikalas rūpi ne vien krikščionims. <…> Gyvybė tikrai turi šventą ir religinę vertę, tačiau ši vertė jokiu būdu negali būti vien krikščionių rūpestis” (encikl. Evangelium vitae, 101). Ir kadangi tas, kuris kenčia, prašo vien pagalbos, iš visų priimkite pagalbą, siūlomą su meile.

7. Primygtinai prašau bažnytinę bendruomenę per visokeriopą visų bažnytinių institucijų dalyvavimą padaryti Tėvo metus praktinės meilės, darbų meilės metais. Šv. Ignotas Antiochietis efeziečiams rašė, kad meilė yra kelias pas Dievą. Tikėjimas ir meilė yra gyvybės pradžia ir pabaiga; tikėjimas yra pradžia, o meilė – pabaiga (plg. PL, V, 651). Visos dorybės lydi šias, idant žmogus pasiektų tobulumą. Šv. Augustinas savo ruožtu moko: „Tad jei negali vieną po kito perskaityti visus Rašto puslapius nei išvynioti ritinius su Dievo žodžiu, nei suprasti visus Šventojo Rašto slėpinius, mylėk, nes nuo to viskas priklauso. Tada žinosi ne tik tai, ką ten būtum galėjęs išmokti, bet ir tai, ko dar buvai nepajėgus išmokti” (Sermo 350, 2 – 3: PL 39, 1534).

8. Švenčiausioji Mergelė Marija, Harissos Dievo Motina, šią Pasaulinę ligonių dieną savo iškiliu pavyzdžiu tegu būna arti visų, kurie kenčia; tegu ji įkvepia visus, kurie liudija krikščionių tikėjimą per tarnavimą ligoniams; tegu ji savo motiniška ranka veda kiekvieną į viso gailestingumo Tėvo namus. Tegu ji, kuri regėjo Libano tautą draskančias kančias, per viltį, vėl sužydėjusią šioje šalyje, iš naujo sužadina pasauliui pasitikėjimą gydančia meilės galia ir, kaip pražuvusius vaikus, surenka visus po savo apsiaustu. Tegu auštantis naujasis tūkstantmetis atvers atnaujinto pasitikėjimo žmogumi, Dievo meilės iškiliausiu kūriniu, kuris tiktai meilėje gali atrasti savo gyvenimo bei likimo prasmę, erą.

Vatikanas, 1998 m. gruodžio 8 d.