Kun. dr. Karl Schuler
 

LAIMĖ BŪTI VIDUJE

21 eilinis sekmadienis (C)
Lk 13, 22–30
 

"Būti išgelbėtam" biblinėje kalboje reiškia "patekti į dangų". Priešingi savo prasme posakiai būtų: "nebūti išgelbėtam" arba "netekti dangaus". Tačiau tai visiškai nėra tas pats kaip "patekti į pragarą". Šiandieniniame Evangelijos skaitinyje operuojama priešprieša – "būti lauke" ir "būti viduje". Reikia iš visų jėgų stengtis "patekti į vidų" net ir tuomet, kai durys užrakintos ir kai "daugelis bandys įeiti, bet neįstengs" (24). Tuo pačiu įvaizdžiu baigiasi ir Jėzaus kalno pamokslas: "Įeikite pro ankštus vartus <...>, nes ankšti vartai ir siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda" (Mt 7, 13 ir t.).

Laimė būti viduje aprašoma kaip "sėdėjimas už stalo Dievo karalystėje". Akivaizdu, kad draugija didelė: ten bus žmonių iš seniai į praeitį nuėjusių laikų: "Abraomas, Izaokas, Jokūbas ir visi pranašai" ir žmonės, kurie dar tik "ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų" (29).

Laimė būti viduje, laimė priklausyti tai draugijai dar labiau išryškėja, kai tikrai išsamiai aprašoma nelaimė tų, kurie liko lauke. Jiems neliko vilties patekti į vidų, nes durys užrakintos, o namų šeimininkas net du kartus pareiškia: "Aš nežinau, iš kur jūs", "šalin nuo manęs!" Nepadeda nei beldimas, nei prašymas – "Viešpatie, atidaryk mums!", nei pagaliau "verksmas ir dantų griežimas".

O vis dėlto nereikėtų pernelyg skubotai šiuo atveju griebtis žodžio "pragaras". Šioje perikopėje nekalbama apie pragaro kančias. Tačiau likti lauke, būti atskirtam nuo kitų, kurie vaišinasi viduje, – ar tai ne pakankamai didelė nelaimė? Be abejonės, iš Evangelijos negalima išbraukti žodžių apie "amžinąją kančią" ar net vietą, "kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta" (Mk 9, 48). Tačiau Evangelijoje kur kas daugiau tokių vietų, kur gyvenimas amžinybėje priešpriešinamas negyvenimui arba mirčiai, išgelbėjimas – pražūčiai. Reikia pripažinti, kad tokių priešpriešų nepalyginti daugiau, ir tai labai svarbus dalykas.

Negalima praleisti negirdom ir to, kad šeimininkas, palikdamas kai kuriuos "lauke, už durų", nesielgia savavališkai: jis išklauso besimeldžiančiųjų argumentų, tačiau atmeta juos kaip nepakankamus. Taigi vyksta teisingas teismas, skelbiamas galutinis nuosprendis.

Grįžkime atgal prie klausimo: "Ar maža bus išgelbėtų?" Klausia kažkas iš besiklausančių Viešpaties. Kažkokiam žmogui rūpi sužinoti, ar jis bus tarp tų nedaugelio. Atrodo keista, kad atsakymas neadresuojamas tam vienam "kažkokiam" žmogui, o kalbama apie visą Izraelio tautą. Prisiminkime, kad Lukas Evangeliją rašė jau po Jeruzalės sugriovimo, kad daugelis 70-ųjų metų katastrofą laikė bausme už Dievo siųsto Mesijo nepriėmimą. Mes skaitome šį tekstą kaip dar vieną Jėzaus žodį Izraelio tautai. Dėl to ta kalba yra įgavusi naujų, bet tuo metu labai aktualių akcentų: visas Izraelis, kaip tauta, nepateko į Dievo karalystę. Jis tiesiog "pražiūrėjo" savo šansą, nors Mesijas "mokė jo gatvėse", kartu su jo sūnumis "valgė ir gėrė". Tačiau sprendimas paskelbtas: Dievo Karalystė atitenka pagonims.

Perikopės pabaigoje pasigirsta savotiška paguodos gaida, – "yra paskutinių, kurie bus pirmi". Ar ne tą patį sako ir žydas Paulius: "Labai liūdžiu ir nuolat širdį man skauda <...> dėl savo brolių, tautiečių pagal kūną" (Rom 9, 2). Ir dar: "dalis Izraelio tautos lieka užkietėjusi, kol įeis pagonių visuma, o tada bus išgelbėtas visas Izraelis" (Rom 11, 25).

Tačiau šių minčių negalima interpretuoti kaip savotiškos nuolaidos iš pagonių kilusiems krikščionims, nors ir patys save prie jų priskirtume. Dažnai giriamės, kad esame paveldėję krikščionybe persunktą vakarietišką kultūrą su nuostabia liturgija, katedromis, bažnyčiomis, koplyčiomis, maldininkų lankymosi vietomis. Ir apie save mes galime pasakyti: "Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse" (26). Iš mūsų skaitinio galima suprasti, kad tai, kas vyksta dar negalutinėje Dievo Karalystėje, anaiptol nėra garantija, jog išsipildys ir amžių pabaigoje.

Ir dar vienas pastebėjimas: riba tarp vidaus ir išorės jokių būdu nėra, skirianti struktūrizuotas Bažnyčias. Abraomas, Izaokas ir Jokūbas nebuvo krikščionys, jie nebuvo girdėję daugelio tikėjimo tiesų, kurias žinome mes. O vis dėlto jie "sėdi Dievo karalystėje už stalo". Jie atstovauja anoniminiams krikščionims, atėjusiems "iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų". O vis dėlto nei daugiau, nei mažiau: jie yra Dievo Karalystėje!