Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų – Žolinė
Apr 11, 19a; 12, 1.3–6a.10ab; 1 Kor 15, 20–26; Lk 1, 39–56
 

"Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas <...> (Apr 12, 1–17). Šis tekstas iš paskutinės Biblijos knygos yra tarsi santrauka viso, kas parašyta apie Mariją Šventajame Rašte. Čia dar kartą pateikiamas didingas "moters", gyvybę duodančios motinos, naujosios Ievos paveikslas. Ji vaizduojama kaip pranašų ir apaštalų karalienė, intensyviai išgyvenanti drauge su Dievo tauta jos džiaugsmus, viltį, bet taip pat ir baimę. Ji yra pranašiškas ženklas, visos išganymo istorijos supratimo raktas. Šis tekstas pasakoja tiek apie Mariją kaip Jėzaus motiną, tiek ir apie Bažnyčią, kurios provaizdis Marija yra. Be Marijos nesuprasime dvasinės Bažnyčios motinystės. Kita vertus, Marija Bažnyčiai yra aiškus siektinas pavyzdys ir paveikslas.

Čia Senojo Testamento pranašiški tekstai įgyja ryškesnius kontūrus: "Kyla žemės valdovai, kunigaikščiai sąmokslus daro prieš Viešpatį ir jo Mesiją <...>. Aš paskelbsiu Viešpaties nuosprendį. Jis man pasakė ‘tu mano sūnus, pagimdęs esu tave šiandien. Tik paprašyk, ir kaip paveldą tautas tau atiduosiu’" (Ps 2, 8). Slėpiningas apreiškimo tekstas ypač pilnatviškai atbaigia Pradžios knygos regėjimą, kuriame vaizduojama moteris, pergalingai pamynusi savo priešininką: "Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių" (Pr 3, 15).

Marija, intensyviai išgyvenusi tremtį, pergalingą Jėzaus skelbimą ir dalies tautos priešgyniavimą iki pat nukryžiavimo, nuolat ir su meile išgyvens Bažnyčios kančias ir gundymus, jos galutinę kovą, jos viltis ir palaiminimus, jos sužeidimus ir išgydymą.

Tekste minimi gimdymo skausmai tai ne tik kūniški, patirti Betliejaus kūtelėje, bet visa Marijos viltis, nuogąstavimai, kentėjimai ir džiaugsmai, kai ji pagimdė savo sūnų visiškame neturte, pabėgo su juo į Egiptą, patyrė su juo visą kančią, kol galiausiai ant kryžiaus ir per Sekmines jis dovanojo Bažnyčiai gyvenimą. Marija netgi labiau negu tautų apaštalas gali sakyti kentėjusi už mus gimdymo skausmus.

Žvelgdami į Mariją ir su dėkingumu ją prisimindami mes drauge su Patmo salos regėtoju matome didingą vaizdą Bažnyčios, naujosios Jeruzalės, visų gyvųjų Motinos, dalyvaujančios Marijos skausmuose, nuolat patiriančios gimdymo skausmus ir dovanojančios vis naujiems sūnums ir dukroms gyvenimą. Panašiai kaip Marija pasiėmė kūdikį į Egiptą, apsaugodama nuo Erodo žudynių grėsmės, taip ir Bažnyčia įžvelgia pragaištingų jėgų grėsmę savo vaikų dvasiniam gyvenimui, tačiau ji pasitiki Viešpačiu. "Moteris pabėgo į dykumą" (Apr 12, 6). Pranašiška Apreiškimo knygos vizija primena mums Šventosios šeimos pabėgimą į Egiptą kaip viso Marijos gyvenimo su Jėzumi ir taip pat visos Bažnyčios istorijos pranašišką simbolį. Bažnyčia nuolat turi nusimesti visa, kas nereikalinga ir pasitraukti į dykumą. Ji privalo apsivalyti ir išsilaisvinti iš visų pernelyg žemiškų saugumo garantijų, nuo visų tiesioginių ir netiesioginių būdų siekti žemiškosios galios. Bažnyčia tik tuomet gali tikrai išgyventi Kristaus pergalę savo liturgijoje, jei ji šiandien ir čia išgyvena tremtį su Jėzumi ir Marija.

"Kūdikis buvo paimtas pas Dievą prie jo sosto" (Apr 12, 5). Visagalis Tėvas ne tik išgelbėjo Jėzų iš Erodo rankų, ne tik grąžino iš Egipto, bet išlaisvino iš mirties pančių ir pašlovino Velykų pergale. Jis yra Viešpats Tėvo garbei ir gyriui. Todėl Marija savo giesmėje skelbė, jog Dievas išaukština mažuosius: visų pirma nuolankų Mesiją, Dievo tarną; drauge su juo taip pat ir kilniąją Sijono dukrą, apaštalų karalienę, sekusią Viešpatį savo nuolankumu ir nusižeminimu. Visi jos jausmai ir mintys, malda ir kančia yra apaštališki. Mes teisėtai ją gerbiame kaip apaštalų karalienę, teisėtai ją vainikuojančiame dvylikos žvaigždžių vainike matome dvylikos apaštalų simbolį, kuris vaizduoja naująją Dievo šeimą, Naująjį Izraelį, Izraelį kaip tarną.

Marijos paėmimas į dangų ir jos kaip angelų ir šventųjų karalienės pagerbimas yra pažadas visai Bažnyčiai, jog ji bus išaukštinta, jei dabar išliks ištikima drauge su Kristumi, Dievo tarnu, sekdama Marijos, Dievo tarnaitės, pavyzdžiu. Apreiškimo vizijoje iškyla aštri dviejų simbolių priešstata: nuolankios moters, kuri vėliau išaukštinama ir slibino, kuris pats save karūnuoja. Tai yra Magnificat giesmės aidas. "Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius" (Lk 1, 52). Visi Bažnyčios nariai, o visų pirma einantieji joje atsakingas pareigas, privalo nuolat prisiminti, kaip skausmingai Jėzus su Marija išgyveno įtampą tarp tikrojo Mesijo, kaip Dievo paveikslo, ir klaidingų mesianistinių lūkesčių. Ši įtampa Bažnyčioje tebesitęsia. Marija yra vadovė tų paprastųjų ir nuolankiųjų, kurie laukė Mesijo kaip Dievo tarno, kurie pažino Jėzų esant tokį ir pagarbino Jį. Toks pripažinimas reikalauja visiško atsidavimo tarnavimui ir neturtui, kuris atveria erdvę Šventosios Dvasios dovanoms. Tikrasis Marijos garbinimas veikia kaip egzorcizmas prieš pagundą piktnaudoti religiją kaip valdžią kitų atžvilgiu. Jėzus atėjo, kad išvarytų šią piktąją dvasią.

Šiame regėjime Jonas kalba Bažnyčiai ir pateikia provaizdį nuolankios Dievo tarnaitės, kurią Viešpats išaukštino dėl jos nuolankumo. Bažnyčiai nereikia jokių melagingų žemiškų garantijų. Jai užtenka drąsos pasitraukti į dykumą, kad vėl iš naujo gyventų Evangelija tremtyje, jei visą savo pasitikėjimą ji sudeda į Viešpatį. Garbingas Marijos paėmimas į dangų, jos Sūnaus šlovė yra nuolatinis padrąsinimas Bažnyčiai kaip institucijai ir kiekvienam krikščioniui Dievo tarnaitės neturto ir nuolankumo pavyzdžiu sekti Kristumi.

Pagal Bernhard Häring CSsR