Šv. Pijaus X kunigų brolija – arkivyskupo Marcel Lefebvre sekėjai
 

Lietuvos Vyskupų Konferencija informuoja, kad Lietuvoje pradėjo aktyviai reikštis Šv. Pijaus X kunigų brolija, kuri kviečia visus norinčius dalyvauti jų organizuojamose paskaitose, maldose ir renginiuose.

Artimiausi mums žinomi:
liepos 15–20 dienomis kelionė į Kryžių kalną;
liepos 22–27 dienomis šv. Ignaco Lojolos rekolekcijos.

Prašome kunigų atkreipti dėmesį į šios brolijos organizuojamus renginius Lietuvoje ir Jūsų parapijose. Informuokite parapijiečius, kad Šv. Pijaus X kunigų brolija nėra katalikiška organizacija, ji nepriklauso Katalikų Bažnyčiai, nes 1988 m. arkivyskupo M. Lefebvre sprendimas konsekruoti vyskupus be popiežiaus sutikimo užtraukė Bažnyčios ekskomuniką – atskyrimą nuo Katalikų Bažnyčios.

Panaši liturgija ir iš Katalikų Bažnyčios pasisavintos maldos formos, stokojant informacijos apie Šv. Pijaus X kunigų brolijos veiklą, gali suklaidinti katalikus.

Taip pat prašome susipažinti su čia pateikiama medžiaga, kuri pravers informuojant tikinčiuosius apie šią broliją.

Lietuvos Vyskupų Konferencijos sekretoriatas


Lietuvoje veikiančios Šv. Pijaus X kunigų brolijos teisinė ir administracinė veikla vykdoma Damian de Veuster fondo vardu. Šv. Pijaus X kunigų brolija teisiškai Lietuvoje neįregistruota. Lietuvoje ši brolija platina savo leidinius, tokius kaip "Pulkim ant kelių" ir kt. Visi leidiniai spausdinami Lenkijoje.

Vieną kartą per mėnesį brolijos kunigai atvyksta į Vilnių ir Kauną. Privačiuose butuose aukoja tridentiškąsias Mišias, sako pamokslus (Vilniuje, Islandijos g. 2–20; Kaune, Molėtų g. 35). Po Mišių organizuojami pokalbiai, nukreipti prieš ekumenizmą, prieš kitas krikščioniškąsias konfesijas, prieš Vatikano II Susirinkimo nutarimus. Viešos Šv. Pijaus X kunigų brolijos paskaitos labai skiriasi nuo pokalbių bei paskaitų privačioje aplinkoje. Privačiuose pokalbiuose įrodinėjama, kad tik tridentiškosios Mišios yra teisingos. Brolija stengiasi burti mažas grupes įvairiuose miestuose. Tokių grupių jau yra Vilniuje ir Kaune, manoma, kad ir Šiauliuose. Į šias grupes stengiamasi įtraukti ir jaunimą. Ateityje planuojama kurti centrą Vilniuje (pirkti ar nuomoti pastatą ir įrengti koplyčią). Aktyviai ieškoma kontaktų su Lietuvos kunigais, kurie potencialiai galėtų tapti Brolijos nariais.

Nuo pernykštės vasaros gamtoje rengiamos rekolekcijos pagal šv. Ignaco Lojolos metodą. Jų metu propaguojamos arkivyskupo M. Lefebvre idėjos. Tokios rekolekcijos numatytos ir šią vasarą. Planuojamos analogiškos paskaitos Alytuje, Marijampolėje, Panevėžyje, Šiauliuose. Minėtuose miestuose Šv. Pijaus X kunigų brolija stengsis gauti bažnyčią tridentiškosioms Mišioms laikyti. Brolija deda daug pastangų norėdama pradėti savo veiklą Lietuvos kunigų seminarijose. (Manoma, kad turi ryšį su Vilniaus kunigų seminarija).

"Kauno dienoje" buvo paskelbta apie Brolijos renginį "Krizė Bažnyčioje – kur išeitis?"

Kauno arkivyskupijos kurija šiame laikraštyje išspausdino informacinę žinutę, dėl kurios Brolija pareiškė "Kauno dienai " protestą (jis nebuvo išspausdintas). 1998 m. balandžio 23 d. Kaune, viešbutyje "Takioji Neris", įvykusioje paskaitoje literatūros buvo labai mažai. Už ją nei mokesčio, nei aukų nerinkta. Dažniausiai Brolija platina literatūrą privačiai už mokestį, tačiau viešai jos nepardavinėja. Leidinio "Pulkim ant kelių" 3 numerį Brolija planuoja išsiuntinėti visiems Lietuvos kunigams.

Šv. Pijaus X kunigų brolija siekia plėsti savo veiklą ir, radusi daugiau "tikratikių", siųsti į Lietuvą savo vyskupus "teisingam" Sutvirtinimo sakramentui teikti.
 

Arkivyskupo Marcel Lefebvre byla

Arkivyskupas Marcel Lefebvre gimė 1905 m., buvo įšventintas kunigu 1929 m. kaip Šventosios Dvasios misionierių kongregacijos narys. 1947 m. konsekruotas vyskupu ir paskirtas Dakaro apaštališkuoju vikaru (tuo metu Bažnyčia Senegale turėjo misijų krašto statusą). Kai Senegale buvo suformuota bažnytinė hierarchija, mons. M. Lefebvre tapo pirmuoju Dakaro arkivyskupu. Kadangi Roma jau ilgą laiką laikėsi tos nuostatos, kad jaunoms Afrikos Bažnyčioms būtų skiriami vietinės kilmės ganytojai, 1962 m. popiežius Paulius VI paskyrė afrikietį vyskupą vadovauti Dakaro arkivyskupijai. Arkivyskupas Lefebvre gavo Tulle vyskupiją. 1962–1965 metais jis drauge su viso pasaulio vyskupais dalyvavo Vatikano II Susirinkime, tačiau laikėsi priešingos krypties negu dauguma Susirinkimo vyskupų.

1970 metais arkivysk. M. Lefebvre buvo atleistas nuo vadovavimo Tulle vyskupijai ir Econe (Šveicarija) įkūrė tradicionalistinės dvasios kunigų seminariją. Ji buvo įsteigta, gavus preliminarų Šventojo Sosto sutikimą, tačiau, praėjus šešeriems metams, šis sutikimas nebebuvo atnaujintas. Nepaisydamas Romos draudimo, 1976 metais arkivyskupas Lefebvre įšventino trylika kunigų ir buvo suspenduotas, tai yra neteko kunigystės ir vyskupystės įgaliojimų.

1978 m., išrinkus popiežiumi Joną Paulių II, arkivyskupas Lefebvre tikėjosi, jog Roma pakeis nuostatą jo atžvilgiu. Tačiau po pokalbio su naujai išrinktuoju popiežiumi arkivyskupo Lefebvre statusas nepakito.

1979 metais arkivyskupas Lefebvre įkūrė Šv. Pijaus X broliją, apėmusią Econe seminariją ir kitose šalyse be Romos sutikimo įsikūrusius panašios tradicionalistinės pakraipos darinius: priorijas, vyrų ir moterų vienuolijas bei mokyklas. Prancūzijoje arkivyskupo Lefebvre šalininkai ir vienminčiai kunigai, nepaisydami teisinių nutarimų, jėga užėmė parapijų bažnyčias Saint Nicolas du Chardonnet Paryžiuje (1977 m.) ir Saint Louis de Port Marly (1986 m.).

1983 m., sulaukęs 78 metų, arkivyskupas Lefebvre atsisako vadovavimo Šv. Pijaus X brolijai. Jai vadovauti paveda vokiečiui kun. Franz Schmidberger. Tačiau arkivyskupas Lefebvre ir toliau lieka dvasinis šio judėjimo įkvėpėjas. Atsižvelgdamas į savo amžių, jis suvokė, jog jo vadovaujamo judėjimo ateitis priklauso nuo naujų kunigų šventinimo galimybės, kuri savo ruožtu atvertų kelią konsekruoti naujus vyskupus. Iškilo schizmos grėsmė.

1984 metais Roma, atsižvelgdama į kai kurių katalikų prisirišimą prie ikisusirinkiminės liturgijos, su tam tikromis išlygomis (vietos vyskupo sutikimu) sudarė galimybę švęsti Eucharistiją pagal šv. Pijaus V Mišių tvarką. Tuo siekta palengvinti vienijimąsi su arkivyskupo Lefebvre judėjimu.

1986 m. arkivyskupas Lefebvre, komentuodamas popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymą Romos Sinagogoje, pavadino tai "beprecedenčiu skandalu". Dar aršiau jis pasmerkia popiežiaus iniciatyva surengtą didžiųjų pasaulio religijų atstovų susitikimą Asyžiuje, kuriame buvo drauge meldžiamasi už taiką.

1988 m. po sunkių derybų arkivyskupas Lefebvre pasirašo sutartį su Vatikanu, tačiau rytojaus dieną pats ją atmeta. Jis atmeta taip pat ir paskutinį pasiūlymą, kurį popiežiaus vardu pateikia kardinolas J. Ratzingeris. Reaguodama į arkivyskupo Lefebvre sprendimą konsekruoti keturis vyskupus, Roma primena, kad pagal kanonų teisę šis aktas ipso facto užtraukia ekskomuniką.

Arkivyskupas Lefebvre nepaiso įspėjimų ir 1988 m. birželio 30 d. įvyksta schizma. Tai su gailesčiu konstatuojama popiežiaus Jono Pauliaus II liepos 2 d. paskelbtame Motu proprio "Eclesia Dei adflicta".

Arkivyskupas Marcel Lefebvre mirė 1991 m.
 

Schizmos priežastys

1. Religijos laisvės klausimas

Vatikano II Susirinkime buvo pabrėžtas visuotinis įpareigojimas ieškoti tiesos ir atitinkamai gyventi pagal šią tiesą; tvirtinama, jog Katalikų Bažnyčia išlieka šioje tiesoje; tačiau ši tiesa neturi būti primetama jokia išorine prievarta. Vatikano II Susirinkime skelbiama sąžinės ir religijos teisė bei laisvė (apie jas popiežius Jonas Paulius II nuolat primena ateistinių režimų vadovams). Anot arkivyskupo Lefebvre – jis kalba apie teisę į tiesą – pripažinti religijos laisvę reikštų į tą patį lygmenį sustatyti tiesą ir klaidą. Todėl jis nepritarė Vatikano II Susirinkimo Religinės laisvės deklaracijai.

2. Ekumenizmas

Dėl panašių priežasčių arkivyskupas Lefebvre nepritarė ir Susirinkimo Dekretui apie ekumenizmą ir Bažnyčios santykių su nekrikščionių religijomis deklaracijai. Anot arkivyskupo Lefebvre, ekumeninis procesas reiškia katalikų tikėjimo dalykų atsižadėjimą ir veda į sinkretizmą.

3. Šv. Mišios

Arkivyskupo Lefebvre šalininkų liturgijoje vartojama lotynų kalba rodo, kad jų orientacija skiriasi nuo Vatikano II Susirinkimo priimtos. Tačiau tikroji skirtybė glūdi ne kalboje, o popiežiaus Pauliaus VI nustatytoje Mišių tvarkoje (pagal šią tvarką šv. Mišias galima aukoti taip pat ir lotyniškai). Arkivyskupas Lefebvre nepripažįsta Pauliaus II mišiolo. Anot jo, "naujosios Mišios atitinka naująjį katekizmą, naująją kunigystę, charizminę Bažnyčią, dalykus, priešingus tikrajam tikėjimui ir amžinajam Magisteriumui".

4. Popiežiaus valdžia Bažnyčioje ir vyskupų valdžia jų vyskupijose

Arkivyskupas Lefebvre skelbė, kad jis neatsisako paklusti popiežiui. Tačiau, anot jo, Dievo valią išreiškianti Tradicija yra sutrypta modernistine tapusios Bažnyčios dalies.
 
 

Šv. Petro brolija

Popiežius Jonas Paulius II paskelbtame 1988 07 02 Motu proprio "Ecclesia Dei adflicta" konstatuoja ir apgaili arkivyskupo Lefebvre sukeltą schizmą, tačiau taip pat išreiškia norą "padėti atkurti bažnytinę vienybę su tais, kurie jaučiasi esą prisirišę prie senųjų Romos tradicijai būdingų liturgijos ir disciplinos formų, <...> laiduojant pagarbą jų teisėtoms aspiracijoms". Vadovaudamasis šia dvasia Šventasis Sostas įkūrė Šv. Petro broliją, popiežiškųjų teisių apaštališkojo gyvenimo dvasininkijos draugiją. Bavarijoje (Wigratzbade) buvo atidaryta šios brolijos seminarija, kurioje mokymas yra tradicinės tomistinės pakraipos. Ši brolija priima kunigus ir seminaristus, kuriems priimtinos arkivyskupo Lefebvre nuostatos, tačiau nepriimtinas jo atsiskyrimas nuo Romos.

Prancūzijoje daugelis vyskupų patikėjo šv. Petro brolijos kunigams celebruoti Mišias parapijose, aptarnauti bažnyčias arba koplyčias laikantis šv. Pijaus V Mišių tvarkos, galiojusios iki Vatikano II Susirinkimo. Šių vietos vyskupo jurisdikcijai priklausančių bendruomenių padėtis yra visiškai skirtinga nuo tų, kurios po arkivyskupo Lefebvre schizmos liko be kanoninių ryšių su vietos vyskupu ir kartu be bendrystės su Apaštalų Sostu.
 
 

Ištrauka iš arkivyskupo Lefebvre 1988 06 02 laiško popiežiui

"...Kad išlaikytume nepaliestą krikštu gautą tikėjimą, mes privalėjome pasipriešinti Vatikano II Susirinkimui ir jo įkvėptoms reformoms.

Susirinkimo naujovių šaltinis yra neteisingai suvoktas ekumenizmas, pasireiškiantis liturgijoje, naujuose Bažnyčios ir pasaulio santykiuose, pačios Bažnyčios sąvokoje; jis griauna Bažnyčią, o katalikus veda į apostazę.

Mes esame radikaliai priešingi šiai mūsų tikėjimo destrukcijai ir apsisprendę laikytis tradicinės Bažnyčios doktrinos bei disciplinos, ypač kunigų ugdymo ir vienuolinio gyvenimo srityse. Mes jaučiame absoliučią būtinybę turėti Bažnytinę vyresnybę, pritariančią mūsų užmojams ir padedančią mums apsisaugoti nuo Vatikano II ir Asyžiaus dvasios..."
 
 

Ištrauka iš popiežiaus Jono Pauliaus II Motu proprio "Ecclesia Dei adflicta"

4. Šis schizmos aktas kyla dėl neišsamaus ir prieštaringo Tradicijos suvokimo. Ji ne iki galo suvokta todėl, kad nepakankamai atsižvelgta į pobūdį gyvosios Tradicijos, kuri, anot aiškaus Vatikano II Susirinkimo mokymo,"gauta iš apaštalų, Šventajai Dvasiai globojant, toliau gyvuoja Bažnyčioje: auga Tradicijos žodžių bei dalykų suvokimas, auga širdies gilumoje tiek tikinčiųjų mąstymo bei svarstymų pastangomis, tiek giliausiu dvasinių dalykų patirties pažinimu, tiek skelbiamajame žodyje tų, kurie su vyskupystės perdavimu įgijo nuolatinę tiesos charizmą" (Dei Verbum, 8).

Tačiau ypač prieštaringas yra toks Tradicijos suvokimas, kuris priešinasi Visuotinės Bažnyčios Magisteriumui, atstovaujamam Romos vyskupo ir vyskupų kolegijos. Niekas negali likti ištikimas Tradicijai, nutraukdamas bažnytinį ryšį su tuo, kuriam Kristus per apaštalo Petro asmenį patikėjo savo Bažnyčios vienybės tarnystę...