Bažnyčia ir visuomenė

2001 metais rengiamasi paskelbti "ekumenizmo chartiją"

(KNA) Europos krikščionių Bažnyčios ketina 2001 metais parodyti regimus krikščionių vienybės ženklus. Pasak Vatikano radijo, bendrame Europos katalikų vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) ir Europos Bažnyčių konferencijos (KEK) posėdyje Romoje nutarta per 2001 metų Sekminių šventę paskelbti "ekumenizmo chartiją", kurioje būtų pateikti tarpusavio pagarbos bei krikščionių Bažnyčių bendradarbiavimo orientyrai. Bendras CCEE ir KEK komitetas 2001 metais taip pat planuoja surengti "visų krikščionių susitikimą", kuris galb?t įvyks Rytų Europoje. 2001 metais Velykų šventę ortodoksų ir Vakarų tradicijos Bažnyčios išimties tvarka švęs tą pačią dieną.

Popiežiškosios gyvybės akademijos nariai nepritaria žmogaus klonavimui

(KNA) Popiežiškoji gyvybės akademija paragino genetikus apriboti savo tiriamuosius darbus ir pabrėžė savo neigiamą nuostatą žmonių klonavimo atžvilgiu. Kovo 3 dieną Vatikane paskelbtame pareiškime taip pat tvirtinama, jog niekas neturįs absoliučios teisės į žinias apie žmogaus biologinį paveldą. Žinių augimas genetikos srityje vertintinas teigiamai tik tada, kai tai tarnauja žmogaus gerovei – genetiškai sąlygotų ligų diagnostikai, prevencijai bei gydymui.

Žmogaus klonavimas, kaip "kraštutinė manipuliavimo žmogaus biologiniu paveldu forma", anot akademijos narių, yra rimtas pasikėsinimas į žmogaus orumą. Žmogus turi teisę į iš anksto nenustatytą ir nepakartojamą biologinį paveldą. Akademijos nariai taip pat smerkia piktnaudžiavimą prenataline diagnostika kaip "selektyviojo eugenizmo" priemone, siekiant pašalinti nesveikus bei apsigimusius embrionus. Mokslininkai akina įstatymų leidėjus garantuoti pagarbą žmogaus asmeniui.

Pareiškime apibendrinti specialios darbo grupės, kurią sudarė biologai, medikai, filosofai, teologai ir teisininkai, tyrimų rezultatai. Darbo grupė, praėjusiais metais nagrinėjusi naujausių genetinių tyrimų etines problemas, savo darbo rezultatus pateikė šių metų vasario pabaigoje Vatikane vykusiam Popiežiškosios gyvybės akademijos visuotiniam susirinkimui.

Instrukcija dėl pasauliečių norėta užkirsti kelią "piktnaudžiavimams"

(KAP) Romos Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas Josephas Ratzingeris vėl gynė praėjusių metų lapkričio mėnesį Vatikano paskelbtos instrukcijos dėl pasauliečių dalyvavimo kunigo tarnyboje reikalingumą ir tvirtino, jog tai buvo neatidėliojamai būtina atsižvelgiant į "piktnaudžiavimus" kai kuriose vietinėse Bažnyčiose. Vatikano laikraštyje "L’Osservatore Romano" kardinolas rašė, kad esama padėtis kai kuriose srityse, ypač šiaurinėje Vidurio Europoje ir kai kuriose Šiaurės Amerikos bei Australijos dalyse, kėlė pavojų, jog "piktnaudžiavimai, susiję su pasauliečių dalyvavimu kunigų tarnyboje", išplis ir į kitas vietines Bažnyčias. Todėl buvę reikalinga išaiškinti įvairias pasauliečių bendradarbiavimo formas.

Anot kardinolo Ratzingerio, viena vertus, buvo svarbu sustabdyti tarnybos bei Bažnyčios sampratos "protestantizavimą" ir, kita vertus, norėta išvengti pasauliečių "suklerikalėjimo" pavojaus. Instrukcija dėl pasauliečių suteikė aiškumo ir drausmės bei dogmatikos požiūriu. Joje smerkiama tam tikra ydinga praktika ir sykiu pateikiami orientyrai, padedantys suvokti bei branginti pasauliečių pašaukimą Bažnyčioje. Dogminiu požiūriu reikėjo pašalinti klaidingą nuomonę, jog pasauliečių ir kunigų uždaviniai iš principo yra lygiaverčiai. Toks "funkcionalistinis" požiūris neatitinka kunigystės katalikiškosios sampratos.

Teologijos studijose labiau atsižvelgti į ekumenizmą

(KAP) Kovo 9 dieną Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba paskelbė dokumentą, kuriame reikalaujama teologijos studijų programose daugiau dėmesio skirti krikščionių vienybės atkūrimui. Pristatydamas naująjį dokumentą, Krikščionių vienybės tarybos prezidentas kardinolas Edward Idris Cassidy sakė, jog popiežius norėtų, kad ekumeninio dialogo rezultatai taptų plačiau žinomi. Siekiant šio tikslo itin svarbus teologijos fakultetų darbas. Katalikų Bažnyčia, anot kardinolo, tikisi, jog atitinkamų priemonių imsis ir kitos krikščionių Bažnyčios.

Anglų, prancūzų, ispanų ir italų kalbomis pasirodžiusiame dokumente "Ekumeninis b?simųjų sielovadininkų parengimo matmuo" pateikiama labai praktiškų pasiūlymų dėl ekumenizmo kurso turinio. Pabrėžiama, kad vienas kito pažinimas neturėtų apsiriboti akademine sritimi. Ne mažiau svarbi ir "ekumeninė patirtis". Pabrėžtinai drąsinama dalyvauti kitų krikščioniškųjų tradicijų pamaldose, siekiant pažinti kitų krikščionių liturginius bei dvasinius turtus. Siūloma rengti susitikimus su asmenimis, kurie rengiasi sielovados tarnybai kitose Bažnyčiose ir bažnytinėse bendruomenėse. Akcentuojama ir bendra malda, kurios nederėtų apriboti vien "pasaulinės maldos už krikščionių vienybę savaitės" dienomis. Galiausiai rekomenduojama tam tikromis progomis kviesti lektorius bei ekspertus iš kitų Bažnyčių. Seminaristams prieš diakonato ar kunigystės šventimus derėtų įsigilinti į praktinius dalykus. Svarbūs klausimai būtų, pavyzdžiui, abipusis krikšto pripažinimas, ekumeninių pamaldų šventimas ir jungtuvės, kai vienas iš sutuoktinių išpažįsta kitą konfesiją.

Pabrėžiamas ypatingas nuolatinio diakono vaidmuo

(KAP) Vatikanas paskelbė du dokumentus, kuriuose pabrėžiamas ypatingas nuolatinio diakono vaidmuo ir pašaukimas. "Nuolatinio diakono tarnybos ir gyvenimo vadovą" parengė Dvasininkų kongregacija, o "Nuolatinių diakonų rengimo pagrindines normas" –Katalikiškojo auklėjimo kongregacija.

Dvasininkų kongregacijos parengtame dokumente aiškinama, jog nuolatinis diakonas, įkūnijantis "Kristaus tarnybą", įšventinamas tarnybai ne tik parapijoje, bet ir vyskupijoje. "Pagrindinis momentas diakono tapatybės sampratoje yra jo ryšys su vyskupu", – rašoma "Vadove". Švęsti Eucharistiją, teikti Atgailos bei Ligonių sakramentus gali tik kunigas. Liturgijoje diakonas yra bendruomenės ir kunigo "jungiamoji grandis". Jam leidžiama sakyti pamokslus, teikti Krikšto sakramentą, dalyti Komuniją ligoniams, švęsti jungtuves ir vadovauti laidotuvėms. Nuolatiniai diakonai negali būti vyskupijos kunigų tarybos nariai.

Vyskupai dokumente įpareigojami nustatyti diakonams aiškias pastoracinės kompetencijos ribas, kad jie galėtų visapusiškai įgyvendinti savo ypatingą tarnybą ir nebūtų laikomi vien "ypač aktyviais pasauliečiais Bažnyčioje". Priešingai negu kunigai, diakonai gali tiesiogiai dalyvauti partijų veikloje bei eiti politines pareigas. Tačiau jų narystė draudžiama partijose bei profesinėse sąjungose, kurios "remiasi su katalikų mokymu nesuderinamomis ideologijomis, praktikomis bei susibūrimais". Priešingai negu kunigams, diakonams neprivaloma dėvėti ypatingų dvasininko drabužių.

Vatikane pristatydamas "Nuolatinio diakono tarnybos ir gyvenimo vadovą", Dvasininkų kongregacijos prefektas kardinolas Dario Castrillon-Hoyos pabrėžė, jog diakonas nėra nei "išaukštintas pasaulietis", nei "pusiau kunigas". Diakonatui būdingas savas dvasingumas ir ypatinga tarnyba. Sykiu kardinolas patvirtino, kad Katalikų Bažnyčia neketina atverti diakonato moterims. Nėra jokios priežasties, dėl kurios šiuo klausimu reikėtų keisti Bažnyčios mokymą bei tradiciją. Ankstyvosios Bažnyčios laikais minimos "diakonės", kurioms rankų uždėjimu būdavo pavedami tam tikri uždaviniai bendruomenėje, negali būti prilygintos šiandieniniam bažnytiniam diakonatui bei jo sakramentiškam pobūdžiui. Diakonais gali tapti tik vyrai ir dėl to, kad Jėzus Kristus buvo vyras.

Pristatydamas dokumentą "Nuolatinių diakonų rengimo pagrindinės normos", Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos prefektas kardinolas Pio Laghi pranešė, jog šiuo metu pasaulyje yra 22 390 nuolatinių diakonų. Daugiau negu pusė jų tenka Jungtinėms Valstijoms ir maždaug trečdalis – Europai. Tik trys procentai diakonų veikia tradicinėse misijų teritorijose Afrikoje bei Azijoje. Kad diakonų nedaug, pavyzdžiui, Afrikoje, anot kardinolo, galima paaiškinti pasauliečių katechetų gausa. Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos prefektas taip pat informavo, jog daugiau negu 90 procentų nuolatinių diakonų yra vedę. Nevedusieji per šventimus yra įsipareigoję laikytis celibato.

Kardinolas P.Laghi priminė, jog nuolatinio diakono tarnyba buvo atkurta 1967 m. apaštališkuoju Pauliaus VI raštu "Sacrum diaconatus ordinem". Praėjus trisdešimčiai metų, sukauptą patirtį reikėję apibendrinti naujomis gairėmis. Šiuo metu, pasak kardinolo, diakonai vyskupijose rengiami labai skirtingai. Pateikiamomis rengimo normomis norima tam tikro vieningumo, tačiau vyskupams, kaip ir anksčiau, paliekama daug galimybių taikytis prie padėties jų vyskupijose. Siūlomos gairės daugiausia remiasi diakonų rengimo praktika Jungtinėse Valstijose.

Katalikiškojo auklėjimo kongregacijos sekretorius arkivyskupas Jose Saraiva Martins sakė, jog diakonai turėtų būti rengiami trejus metus. Į rengimo programas reikėtų įtraukti ir kandidato žmoną bei vaikus. "Diakono žmonai numatyta ypatinga programa, kurios tikslas parengti ją jos būsimam uždaviniui – remti savo vyrą, vykdantį šią tarnybą", – pažymėjo arkivyskupas. Jis taip pat akcentavo būtinybę diakonus nuolatos ugdyti bei lydėti dvasiškai.