Šeima ir tikėjimas
 

Kaip visais laikais, taip ir šiandien šeima turi didžiulę reikšmę. Būtent nuo šiandienos šeimų labai daug priklauso, ar ateinanti karta bus tikinti, ar ne. Neabejotina, kad geriausiai atsinaujinti tikėjimas gali šeimoje.

Religinis šeimos gyvenimas

Šiuolaikinio pasaulio krizė palietė ir šeimas. Nebeliko "tikėjimo aplinkos", dingo religiniai ženklai, krikščioniški papročiai, mažai bešnekama apie tikėjimą. Tiesa, yra šeimų, kurios išlaikė gyvą krikščionišką tapatybę, tačiau kur kas daugiau tokių, kuriose tik vienas iš sutuoktinių rūpinasi tikėjimo klausimais. Nemaža visai atitolusių nuo tikėjimo. Daugelis tikėjimą prisimena tik tam tikromis gyvenimo akimirkomis: krikštijant kūdikį, laidojant šeimos narį ir panašiai. Kai kurie tėvai net sąmoningai vengia savo vaikus auklėti religingai, palikdami juos savarankiškai apsispręsti suaugus. Ne ką geriau ir šeimose, kurių nariai paskendę vidinėse problemose ir jiems religija lieka tarsi nuošalyje.

Tad kyla klausimai: nuo ko pradėti? Kaip namuose sukurti krikščionišką aplinką? Kokių ženklų ir kokio gyvenimo stiliaus reikia? Kaip bendradarbiauti ugdant vaikų tikėjimą? Ką daryti su jais: duoti pavyzdį, kalbėtis apie religiją, priversti atlikinėti religines pareigas, palikti ramybėje? Kaip "dalytis tikėjimu"?

Labai įdomios pačių vaikų nuomonės. Vaikai tvirtina, kad šeimos tikėjimo atmosfera jiems labai padėjo priimti Jėzų į savo gyvenimą. Bet svarbiausia, jie vertina tėvų savitarpio supratimą, atidumą, meilę vienas kitam, savo vaikams ir kitiems žmonėms. Tuo tarpu vaikams nepatinka, jei tėvai neturi aiškių kriterijų, kuriais vadovaudamiesi gyventų. Vaikai laukia atvirumo, pagarbos, dialogo, pasitikėjimo ir kritikuoja tuos tėvus, kurie atsiriboja nuo religinio auklėjimo.

Sunkumai ir galimybės šeimoje

Išvardysime tik keletą sunkumų, kuriuos patiria tėvai, siekdami sukurti šeimoje krikščionišką nuotaiką.

Daugelyje šeimų labai trūksta bendravimo. Šeimos nariai gyvena užsiėmę savais reikalais: tėvai – darbu, vaikai – studijomis, laisvalaikio pramogomis. Kai pagaliau susirenka visi kartu, televizorius diktuoja savo tylos dėsnius. Ne vienas sako: "Vakare esu taip pavargęs, kad nebenoriu kalbėtis", "Neturiu laiko ramiai pakalbėti su vaikais". Jei trūksta bendravimo – neįmanoma dalytis tikėjimu.

Kitas sunkumas – vaikų ir tėvų nesutarimai. Idėjų ir kriterijų pliuralizmas ir čia vis labiau įsigali. Tiesa, sociologiniai tyrimai rodo, kad Vakaruose per paskutiniuosius 10–15 metų šie nesutarimai sumažėjo, bet kažin ar ne todėl, kad tėvai nusileisdavo. Religijos srityje tėvai ir vaikai dažniausiai atitolę vieni nuo kitų.

Religinis auklėjimas apima platesnį kultūrinį kontekstą. Šiandien viskas kvestionuojama ir todėl sunku perduoti ne vien tikėjimą, bet ir tradiciją, kultūrą, idėjas. Galime pasinaudoti M. Mead studija. Ji išskiria tris tradicijos perdavimo – perėmimo būdus.

Pirmasis, kai vaikai mokosi iš tėvų, kaip šie savo ruožtu išmoko iš senelių. Tai postfiguratyvinė kultūra. Čia perimama iš praeities – tai įprastinis perėmimo būdas, gyvuojantis ilgus amžius.

Antrasis, kai vaikai mokosi ne iš tėvų, o iš savo bendraamžių. Perimama ne iš praeities, bet iš kultūrinės dabarties. Tai konfiguratyvinė kultūra, joje gyventi išmokstama iš draugų, televizijos…

Trečiasis perėmimo būdas, kai moko jaunimas. Suaugusieji jaučiasi įveikti techninių ir kultūrinių pasikeitimų ir priversti mokytis iš savo vaikų, nes šie kur kas geriau jaučia dabartį ir prie jos prisitaiko. Tai prefiguratyvinė kultūra. Kažkas panašaus vyksta mūsų dienomis. Nenuostabu, kad tėvai jaučiasi netikri ir nežino, kaip gyventi, kaip perduoti savo tikėjimą šioje aplinkoje.

Nederėtų užmiršti sunkumų, kylančių dėl nebrandaus tikėjimo. Vis dažniau iš tikėjimo visumos pasirenkama tik tai, kas patinka (Krikštas, Komunija), o paliekama nuošalyje kiti, daugiau pastangų reikalaujantys tikėjimo aspektai.

Dėl visų šių sunkumų susidarė nuomonė, kad šeimoje beveik nieko nebegalima padaryti, kad apie tikėjimą neverta net kalbėti. Kita vertus, mažai pažįstamos galimybės, tad tėvai net nepabandę nuleidžia rankas.

Visi sutaria, kad tikėjimas ir vertybės geriausiai perduodami tada, kai pats žmogus asmeniškai ir teigiamai jas patiria. Kiekvienas grįžta prie dalykų, susijusių su maloniu patyrimu, teikusių pasitenkinimą, saugumą. Šeima tam pati tinkamiausia aplinka. Pirmiausia šeimoje vaikas patiria, kad yra priimtas, čia jis pamažu bręsta kaip asmenybė. Jokia grupė, mokykla, parapija, visuomenės bendravimo priemonės negali taip iki gelmės prasiskverbti į vaiko širdį kaip tėvai – tos būtybės, nuo kurių jis absoliučiai priklauso pirmuosius šešerius, devynerius savo gyvenimo metus. Todėl niekas geriau už šeimą neperduos ir vertybių: moralės, poelgių, religinio patyrimo, simbolių ir t. t. Tačiau ne bet kaip, o meilės, pasitikėjimo ir artumo aplinkoje. Būtent šis teigiamas patyrimas išugdo vaikų religinį jautrumą. Anksčiau tikėjimas šeimose ir būdavo perduodamas daugiausia tokiu būdu. Šiandien daugelyje jų jaučiama religinė tuštuma, todėl tikėjimą perduoti tampa vis sunkiau.

Šeima svarbi ir vėliau, kai vaikas patiria kitokią pasaulio tikrovę. Jis negali nesusieti savo patirties su šeimos religiniu gyvenimu. Žinoma, televizija, draugai taip pat daro poveikį, bet jis ženklus tik tada, kai vaikas šeimoje neranda atramos ir supratimo, negali kalbėtis jam svarbiais ir jautriais klausimais.

Esminės religinio šeimos gyvenimo sąlygos

Krikščioniška šeima yra ta, kuri nori būti krikščioniška ir gyventi pagal tikėjimo reikalavimus. Esminės to sąlygos:

– Būtina, kad tėvai sutartų tarpusavyje ir vaikai tai jaustų.

– Svarbus tėvų požiūris į vaikus: dėmesys kiekvienam, artumas (skirti laiko, domėtis jų reikalais, kalbėtis su kiekvienu), vaiko nuomonės vertinimas. Tėvai bus identifikacijos modelis vaikams tik tada, kai jie jausis mylimi. Nereikia užmiršti ir simbolinės reikšmės: tėvuose vaikai įžvelgia ir Dievo įvaizdį.

– Svarbi bendravimo atmosfera tarp pačių tėvų ir tėvų su vaikais. Todėl reikia vengti nepasitikėjimo, diktato, agresyvumo. Būtinas kasdienis, taip pat savaitės bendravimo ritmas (televizijos žiūrėjimo apribojimas, bendros išvykos…). Svarbu vaikus įtraukti į šeimos gyvenimą ir jos planus: kalbėtis su jais, klausytis, ką jie samprotauja apie visą šeimą liečiančius įvykius; dalytis jų pareigomis, kalbėtis su vaikais apie sunkumus ir nesėkmes darbe, domėtis jų mokslo pažanga ir sunkumais, jei įmanoma, dalyvauti vaikų mėgstamuose užsiėmimuose. Vaikui labai svarbu, kad tėvai skiria laiko jam vienam. Ir jei šiuolaikinis gyvenimas nesudaro daug galimybių būti kartu, svarbu, kad susirinkus būtų jaučiamasi jaukiai.

– Svarbus atitikimas tarp to, ko reikalaujama iš vaikų, ir to, kaip gyvenama. Tikėjimą atitinkantis elgesys jaunimui turi lemiamą reikšmę ir didžiausią auklėjamąją galią.

– Svarbu, kad tikėjimas būtų ne vien individualus, bet taip pat juo būtų dalijamasi su kitais. Esame įpratę, kad kiekvienas šeimos narys savo tikėjimu gyvena individualiai, nesidalija tuo, ką jaučia, dėl ko meldžiasi. Šiomis temomis kalbamės nenoriai. Visa, kas susiję su religija, paliekame tam momentui, kai einame į bažnyčią. Tokia padėtis neprisideda prie vaikų religinio ugdymo. Ši situacija nesikeičia staiga, bet svarbu pradėti: mokyti vaikus melstis kartu, melstis su jais drauge.

– Dažnai šeimoje kas nors pareiškia netikįs. Dėl to nereikia pulti į pesimizmą. Tikintys ir netikintys turime gyventi kartu, gerbdami vienas kitą. Kiekvienas atsakingas už savo gyvenimą. Turime išmokti nesivaržydami išpažinti savo tikėjimą, bet jį liudyti reikia gyvenimu, vengiant bet kokios polemikos ir agresyvumo. Žmonės susitinka tik meilės atmosferoje.

Malda šeimoje

Anksčiau malda šeimoje buvo savaime suprantamas dalykas. Dažniausiai tuo rūpindavosi motina. Šiandien dauguma šeimų nebesimeldžia. Apleidome senąsias praktikas ir vietoj jų neturime naujų. Dažnai ieškoma pasiteisinimų: vaikai per maži, malda labai formali, sunku rasti tinkamą laiką ir t. t. Tenka ieškoti naujų būdų.

Pirmiausia patys sutuoktiniai turi išmokti melstis kartu, nugalėti tam tikrą varžymąsi. Tokia malda kartais yra Dievo atleidimo prašymas ir atleidimas vienas kitam; kitais kartais – padėka už viską, ką gauname iš Dievo; sunkumuose – pagalbos šauksmas. Gera, kai tėvai meldžiasi už vaikus ir "vaikų vardu" – už mažuosius, kurie dar nemoka melstis, ir paaugusius, kurie krizės laikotarpiu taip pat nebemoka melstis.

Ką konkrečiai daryti? Garsiai savo žodžiais išreikšti prašymą, padėką; perskaityti pasirinktą psalmę; lėtai perskaityti Evangelijos ištrauką ir po trumpos pauzės sukalbėti trumpą maldą; pamažu kalbėti rožinį ar vieną jo paslaptį už vaikus arba kitomis intencijomis.

Maldai šeimoje reikia tam tikro klimato. Galima pasinaudoti gera muzika, knyga. Geriausia melstis ten, kur šeima susirenka kartu, ar vaikų kambaryje. Ten galėtų būti ir koks nors religinis ženklas – pirmąją Komuniją primenantis daiktas, Šventasis Raštas, Jėzaus paveikslas. Galima pritaikyti liturginio laikotarpio papuošimus (pvz., eglutę).

Neužtenka kas vakarą vaikui pasakyti: "pasimelsk" arba ryte paklausti, ar jau "sukalbėjo poterėlius". Tai gali padėti išugdyti įprotį, bet neišmokys melstis. Pirmiausia būtina, kad vaikas matytų besimeldžiančius savo tėvus. Jei matys, kad tėvai meldžiasi neskubėdami, pagarbiai, pasiėmę rožinį, skaitydami Šventąjį Raštą, vaikas intuityviai supras šių momentų svarbą, pajus Dievo artumą. Tik šitaip jis išmoks religinės kalbos, ženklų, ir niekas šios patirties negalės pakeisti.

Be to, būtina melstis su vaikais. Reikia, kad jie dalyvautų šeimos maldoje: darytų ženklus, kartotų reikšmingas frazes, giedotų drauge, pabūtų tyloje su Dievu. Vaikas meldžiasi taip, kaip mato besimeldžiančius savo tėvus. Ateis momentas, kai jis pats sugebės palaiminti stalą, pradėti maldą ar perskaityti Evangelijos ištrauką. Malda pasilieka jo patirtyje kaip kažkas gero, kas priklauso šeimos gyvenimui, kaip ir buvimas kartu, pokalbis, juokas.

Kaip melstis šeimoje? Be abejo, kiekviena šeima turi surasti savo konkretų maldos gyvenimo būdą. Čia paminėsime tik kai kuriuos įmanomus variantus.

Kai vaikai maži (iki 6 metų), galima melstis pasisodinus juos ant kelių, apkabinus; išmokyti kai kurių trumpų ir jautrių maldos žodžių; padėti jiems kalbėtis su Dievu, su Jėzumi asmeniškai ("Viešpatie, aš Audrius…"); išmokyti kai kurių ženklų; padėti vakare prisiminti prabėgusią dieną, už ją padėkoti ir atsiprašyti; paskaityti jiems jaudinančias Evangelijos ištraukas; nusivesti į bažnyčią ir melstis jiems matant bei su jais; pasinaudoti vaikui reikšmingais momentais: švente, gauta dovana, pasveikimu…

Kai vaikai šiek tiek didesni, galima įvairiai melstis prieš valgį; vakare kartu pagiedoti ar sukalbėti Tėve mūsų, Marijos maldą, trumpai padėkoti. Jei vyrauja gera atmosfera ir visi pritaria, naudinga kartą per savaitę rasti pastovų laiką visiems susirinkti paskaityti Šventojo Rašto ištrauką, apmąstyti ją, trumpai pakomentuoti ir baigiant išsakyti keletą prašymų.

Jaunuoliams reikšminga bus parengti jautrią maldą ypatingais atvejais: šeimos nario gimtadienio, tėvų vestuvių metinių, brolio ar sesers Sutvirtinimo, atostogų ar ilgesnės kelionės, mokslo metų pradžios proga, kai šeimoje laukiama gimstant vaiko, kai kas nors pateko į ligoninę, Kalėdų proga ir t. t.

Šeima ir krikščioniškasis sekmadienis

Reikėtų plačiau kalbėti apie sakramentų šventimą šeimoje. Pavyzdžiui, būtų labai gera įprasminti vaikų krikštą. Čia daug gražių ir prasmingų elementų: pirmoji žinia apie gimimą, vardo išrinkimas, atsakingas krikštatėvių parinkimas, dalyvavimas parapijos organizuotame pasiruošime (labai pageidautina, kad jis vyktų), liturginis sakramento šventimas, šventė namuose. Būtų ką pasakyti ir apie pirmąją Komuniją, Sutvirtinimą, vaikų vestuves, šeimos nario laidotuves ir t. t. Visa tai plačios temos, todėl čia kalbėsime tik apie sekmadienio šventimą.

Sekmadienio Mišios labai dažnai sukelia konfliktus šeimoje. Šiandienos visuomenė pateikia tiek įvairių galimybių, kad dalyvavimas Mišiose darosi vis sunkesnis. Kas darytina šeimoje?

Visų pirma reikia gero tėvų pavyzdžio, džiaugsmingo dalyvavimo, o ne tik sauso pareigos atlikimo. Mišios turi būti tikėjimo maitinimas Eucharistija ir Dievo Žodžiu, priklausymo krikščioniškai bendruomenei išraiška ir viešai išpažįstamo tikėjimo ženklas.

Svarbu, kad tėvai ateitų į Mišias ir su mažais vaikais. Daugelio nuomone, tik tie laikosi sekmadienio Mišių praktikos, kurie ją perėmė iš savo šeimos. Su paaugusiais vaikais, kurie nenori eiti į Mišias, nereikia nei konfliktuoti, nei neprotingai jiems nuolaidžiauti. Geriausia – motyvuotas pakvietimas, ypač reikšmingomis dienomis (šventės, šeimos mirusiųjų prisiminimas, gimtadieniai, šeimos šventės, brolių ar seserų pirmoji Komunija, advento ar gavėnios metas ir t. t.). Jei vaikai teisinasi, kad Mišios jiems "nieko neduoda", "yra nereikalingos", tėvai gali, pripažindami sunkumus, išdėstyti, kokią svarbą asmeniškai jiems turi sekmadienio Eucharistija. Nors ir ne visi šeimos nariai dalyvautų Mišiose, vis tiek šeimoje turi vyrauti sekmadieninė nuotaika: poilsis, šventiškumas, bendravimas, malda.

Tikėjimo ugdymas šeimoje

Tėvai paprastai labai rūpinasi savo vaikų žmogiškuoju ir akademiniu formavimu. Tokią pat reikšmę reikėtų teikti ir tikėjimo ugdymui. Tai svarbu jų ateičiai ir negalima palikti vien parapijos ar mokyklos programoms. Vien girdėdamas katechezę parapijoje ar mokykloje ir nematydamas realaus pavyzdžio, vaikas vargu ar įsisavins tas žinias. Jei namuose Dievas neturi jokios reikšmės, jei nesilaikoma krikščioniško gyvenimo papročių, viskas jam liks svetima. Konsumistinėje šeimoje, kur vyrauja egoistiniai, netvirti santykiai, anuliuojama tai, ką vaikas išgirsta per katechezę.

Ko siekiame, ugdydami tikėjimą? Pirmiausia vaikas turi išmokti krikščioniškai gyventi dekristianizuotoje visuomenėje. Tai reiškia gyventi savo tikėjimu asmeniškai, o ne vien iš tradicijos. Tikėjimas turi būti gyvas ir paremtas ne idėjomis ir doktrinomis, o Dievo meilės patyrimu. Tikras tikėjimas nėra individualistinis, – juo dalijamasi su kitais, jis neišsigąsta abejonių, dėl jo nesigėdijama.

Tėvai turėtų tai suvokti ir prisiimti atsakomybę už vaiko religinį auklėjimą. Tai jau daug. Taip pat jie privalo pasir?pinti, kad vaikas įgytų katechetinių žinių; pažinti, kuo jis gyvena ir kokį auklėjimą gauna už šeimos židinio, o namuose nesislapstant ir neapsimetinėjant vykdyti savo tikėjimą. Reikia neužmiršti, kad tėvai, net ir nenorėdami, perduoda vaikams Dievo įvaizdį: autoritarinį, griežtą ar viską leidžiantį, nesirūpinantį, nevertą dėmesio. Tačiau, jei vaikai tėvais pasitiki, bendrauja su jais, tai ir Dievo įvaizdis bus visiškai kitoks. Ugdant tikėjimą lemiamą vaidmenį visuomet turi pavyzdys. Suprantame, kokie turi būti tėvai, kad vaikai turėtų "identifikacijos modelius". Tai ypač svarbu, nes, nerasdami šeimoje, vaikai šių modelių ieško kitur.

Į ką tėvams reikėtų atkreipti dėmesį? Pirmiausia jie turėtų stengtis kuo geriau pažinti vaikų pasaulį. Reikia suvokti, kad šis pasaulis visiškai skirtingas nuo pačių tėvų jaunystės metų. Pasikeitė gyvenimo stilius, kultūra, vertinimo kriterijai, todėl vaikai niekuomet nebus tokie, kokie buvo jų tėvai. Kuo geriau tėvai pažins tą pasaulį, tuo geriau galės auklėti.

Vaikų draugai taip pat gali turėti nemažą įtaką moraliniam ir krikščioniškam vaikų lavėjimui. Pagalba vaikams renkantis draugus reikalauja takto ir išminties, nes kitaip duos priešingus rezultatus. Tinkamiausia rūpintis, kad vaikai patektų į sveiką, krikščionišką aplinką (mokykla, parapija, pažįstamos šeimos). Galima pakviesti ir padėti įsitraukti į krikščioniškas grupes (judėjimai, organizacijos). Pajutus blogą įtaką, reikia ir įsikišti.

Didžiulį poveikį turi televizija. Reikia pasirinkti programas, kurias verta žiūrėti. Kita vertus, svarbu išmokti žvelgti kritiškai, pamatyti tai, kas gera, demaskuoti melą, nemoralumą.

Tinkamas naudojimasis pinigais ypač svarbus konsumistinėje visuomenėje. Blogai, kai vaikai per lengvai gauna pinigus, kai tenkinamos visos jų užgaidos. Vaikas turi patirti, kad pinigai uždirbami, privalo vertinti kuklų ir sveiką gyvenimą. Jis turėtų suprasti, jog materialinė gerovė nėra svarbiausia gyvenime ir kad nehumaniška gyventi nesirūpinant kitais.

Apibendrindami galime pasakyti, kad religinėje srityje, kaip ir kitose, neužtenka suformuoti įpročius, priversti ką nors daryti. Priimama tik tai, kas daroma suvokiant prasmę. Perimame tikėjimą į Dievą, tik kai patys savo ruožtu patiriame jį. Auklėjamąją reikšmę turi tik tai, kas priimama afektyviai, daugiau širdimi, negu galva.

Pagal San Sebastiano generalinio vikaro Jose Antonio Pagola straipsnį "Fe y Familia" parengė L. V.