Šventoji Dvasia per klusnumo ir tikėjimo dorybes veda mus į liturginio gyvenimo tobulybę
 

Gerbiama “Bažnyčios žinių” redakcija maloniai kvietė skaitytojus atsiliepti į gerb. kun. V. Sabaliausko rašinį “Liturgijos tiesa ir melas”. Manau, kad nevalia tylėti, nes kai kurios šio straipsnio polemiškos mintys vienam kitam skaitytojui galėjo sukelti tam tikrų abejonių dėl mūsų krašte vykdomos liturginės reformos.

Pavyzdžiui, straipsnyje teigiama: “Nusistovėjo nuomonė, kad altorius reikės atgręžti”. Truputį keista tai girdėti, kadangi dar 1991 m. Lietuvos Vyskupų Konferencijos nutarimu kunigams buvo išsiuntinėta Liturginės komisijos instrukcijos dėl bažnyčių presbiterijų pertvarkymo, kad naujieji altoriai būtų statomi laikantis bendrųjų Romos Mišiolo V skyriaus nuorodų ir šv. Mišios laikomos atsigręžus į tikinčiuosius.

Po šio dokumento paskelbimo praėjo jau keleri metai, tačiau kai kuriose bažnyčiose iki šiolei nėra įgyvendinamas šis Vyskupų Konferencijos potvarkis. Galima suprasti tuos garbingus vyresnio amžiaus ganytojus, kurie daugelį metų aukojo šv. Mišias (arba kaip dabar prasmingai pastebi KBK: šventė liturgiją) atsisukę veidu į altorių, - turbūt daugeliui jų reikėjo dvasinės stiprybės uoliai ir klusniai vykdyti šį potvarkį.

Į tuos garbaus amžiaus sulaukusius kunigus, kurie laiko Mišias dar atsigręžę į centrinį altorių, reikėtų žvelgti su krikščionišku pakantumu ir suvokti, jog iš tiesų kartais nėra lengva pradėti daryti tai, ko nebuvo daroma dešimtmečiais. Ir vis dėlto, maldoje prašant Viešpaties paramos, vertėtų dar labiau pasistengti ir paklusti liturginės reformos instrukcijai...

Tikriausiai daugelis tautiečių kunigų, kurie jau senokai švenčia liturgiją atsigręžę į žmones prie naujųjų altorių, gali tik dėkoti Šventajai Dvasiai, kuri įkvėpė Vatikano II Susirinkimo liturgines reformas. Pavyzdžiui, pakeitimai presbiterijoje leidžia tikintiesiems tarsi didelei parapijos šeimynai, susirinkusiems arčiau altoriaus, pajusti didesnį pasitikėjimą ir vienybę su celebrantu ir ypač su Viešpačiu Jėzumi.

Vis dėlto yra vienas kitas ir jaunesnio amžiaus kunigas, kuris delsia atnaujinti liturgiją. Vyskupų Konferencijos sprendimų ignoravimas iškelia moralinę problemą, kuri yra susijusi su neklusnumu Bažnyčios vadovams.

Manau, kad naudinga prisiminti mūsų iškilų teologą ir filosofą A. Maceiną (juolab, kad dabar minime jo 10-ąsias mirties metines), kuris rašė:”Kunigas yra vyskupo tęsinys, todėl jis veikia ne savarankiškai, o vyskupo jam suteikta galia, teise ir paskirtimi. Todėl vyskupo valia - net ir bažnytinės organizacijos reikaluose - kunigui paprastai yra įsakymas... Galioja  II Vatikano Susirinkimo nuostata: ‘Kunigai savo galia priklauso nuo vyskupų’. Todėl kunigo klusnumas vyskupui yra savo galios palenkimas vyskupo galiai; tai jausmas, kad kunigiškoji galia yra vyskupiškosios galios buvojimas kunigo veiksmuose. Trumpai tariant, kunigo klusnumas yra jo veiksenos palenkimas vyskupui (A. Maceina. Raštai V t., 1993, p. 625).

Klusnumo dorybė tarp kitų dorybių kunigų tarnystei yra būtiniausia. “Žinodamas savo silpnybę, tikras Kristaus tarnas nuolankiai darbuojasi, tyrinėdamas, kas Dievui patinka<...>Kunigiškąją tarnystę galima atlikti tik viso Kūno hierarchinėje vienybėje. Todėl ganytojiškoji meilė reikalauja iš kunigų, kad, gyvendami šioje vienybėje, jie atsižadėtų savo valios, paklusdami Dievui ir broliams, tikėjimo dvasia priimdami ir siekdami, kas aukščiausiojo Ganytojo ir savo vyskupo bei kitų viršininkų įsakoma ar pavedama” (Dekretas apie kunigų tarnystę ir gyvenimą).

Tačiau niekas tenepagalvoja, jog uolus klusnumas suvaržo kunigo veikimo laisvę. Priešingai, jis kaip tik norinčiam pasitaisyti dvasininkui padeda išsivaduoti iš jo paties kartais klaidingai suformuotų požiūrių ir mąstysenos stereotipų, nes, kai sąmoningiau ir nuoširdžiau pradedama stengtis laikytis Jėzaus mokslo, tuomet išsipildo Išganytojo pažadas: “Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus” (Jn 8, 32). Ir tada, įsišakniję Viešpaties ir Bažnyčios mokymo tiesoje, “meilės vedami, kunigai išmintingai ir kūrybingai ieško naujų kelių didesnei Bažnyčios gerovei... būdami nuolat pasirengę paklusti sprendimui tų, kurie Bažnyčios valdyme atlieka vadovaujančias pareigas” (plg. Dekretas apie kunigų tarnystę ir gyvenimą).

O apskritai liturginės reformos sėkmė pirmiausia priklauso nuo “brandaus ir gilaus dvasinio gyvenimo, kylančio iš pastoracinės meilės. Tai specifinis kunigų gyvenimo kelias į šventumą ir autentiškas pastoracinis tarnavimas tikintiesiems” (Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas, p. 34 - 35). Nuolatinis kunigo maldos gyvenimo puoselėjimas jį vis labiau vienija su eucharistiniu, ir šis didėjantis panašumas į Kristų leidžia ir šv. Mišių dalyviams kaskart aiškiau celebranto asmenyje pastebėti aukščiausiojo Kunigo stiprėjantį veikimą liturgijos šventimo metu. Be abejo, tobulėti trokštąs parapijos ganytojas nepasitenkins vien tik raidišku atnaujintos liturgijos reikalavimų vykdymu. Pavyzdžiui, sekmadienį, per jaunimui skirtas Mišias dvasingas kunigas pasirūpins ne tik, kad moksleiviai kiek galėdami aktyviau dalyvautų pamaldų liturgijoje: raiškiai skaitytų skaitinius, giedotų jaunimui tinkamas giesmes, neštų per bažnyčią atnašas, o per “Tėve mūsų” truputį pakeltomis rankomis arba susikibę dėkotų Viešpačiui, tačiau gebės ir kitus Mišių dalyvius patraukti arčiau Jėzaus ir Marijos Šventojoje Dvasioje, o pamaldumas į Šventąją Dvasią, per kunigo asmenį ir maldos būrelius, skatins šventėti ir kitus tikinčiuosius. Apie tai 1993 09 04 Vilniaus Arkikatedroje kreipdamasis į kunigus prasmingai yra kalbėjęs Šventasis Tėvas: “Brangieji, jūsų kunigystė yra Dievo dovana, skirta savosios tautos šventėjimo labui. Kaipgi jūs galėsite vesti tobulumo keliu krikščionį, jei pirmiau patys nebūsite išauklėti Šventosios Dvasios? Nuolankiai ir ištvermingai prašykite Dvasios šventumo dovanos. Ir raginkite kitus jos prašyti...

Kiekvienoje vietoje ir kas akimirką kunigas yra kviečiamas išsivaduoti pats iš savęs ir vis labiau prisipildyti Dievo dvasios”.

Ar mes dažnai stengiamės vykdyti šį Šventojo Tėvo prašymą, idant su Šventosios Dvasios ugnele galėtume prie altoriaus gausiau spinduliuoti Viešpaties Jėzaus meilę, tvirtą tikėjimą ir viltį ir taip sužadinti tikinčiųjų troškimą dar giliau pažinti savo Išganytoją ir visiškai Jam atsiduoti? Jei taip, tada norėtųsi patikinti gerb. “Liturgijos tiesos ir melo” straipsnio autorių, jog neverta “spėlioti, ar reikės išgriauti vargonus ir vietoje jų naudoti gitaras”, nes, pasak Jono Pauliaus II, “naujoji evangelizacija yra nauja ne turiniu, kuris visad lieka  tas pats, bet nauja savo metodais ir būdais, gebančiais atsakyti į mūsų laiko poreikius” (iš Popiežiaus homilijos, sakytos per šv. Mišias Kauno Santakoje 1993 m. rugsėjo 6 d.).

Verčiau stenkimės nuoširdžiau ir drąsiau per Mišių apeigas įdiegti atnaujintos liturgijos formas, kurios, ypač per moksleiviams skirtas pamaldas, padės lengviau jiems įsitraukti į Dievo garbinimą, (pvz., su vargonų ar gitarų muzika), kad paskui jaunuoliai galėtų Jėzų šlovinti kasdienių tikėjimo darbų akordais.

Taigi “Negesinkite Dvasios!.. Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite! “(1 Tes 5, 19 - 21).