Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
 

BŪTI ATEITĮ TURINČIA TAUTA

Pamokslas, pasakytas sausio 13 dieną Kauno arkikatedroje bazilikoje
 

Kiekvienos tautos istorijoje yra datų, kurios amžiams lieka žmonių širdyse. Dažniausiai šios datos aplaistytos krauju. Vieną iš jų minime šiandien ir minėsime, kol prie Baltijos gyvuos Lietuva: tai Sausio 13 - oji. Kelis metus ją minėjome kaip Gedulo dieną, įžvelgdami joje mažytę vilties žvaigždelę ir melsdamiesi už tuos, kurie, gindami Lietuvos laisvę, žuvo aną kruviną naktį. Nuo dabar sausio 13 - ąją minėsime visus Lietuvos laisvės gynėjus, pagerbsime visas aukas, sudėtas už Lietuvos laisvę, ir melsimės ne tik už žuvusius, bet ir už gyvuosius, kad lietuvio širdyje niekada neišblėstų aukos dvasia, nes vargas tautai, kai jos piliečiai labiau už laisvę ima branginti pinigų krepšį, neatsakingą meilę ir kit s savo egoizmo pasireiškimus. Be istorinės atminties liktume tik pasigailėjimo verti egoistai, todėl datos, pažyminčios žmonių pasiaukojimą, turėtų rasti deramą vietą visų lygių mokyklose, kariuomenėje, organizacijose, partijose ir valdžios institucijose.

Turbūt neperdėsiu sakydamas, kad šiandien sausio 13 - ąją minime su aiškesne viltimi savo širdyse. Lietuvos žmonės patikėjo valdžios vairą žmonėms, kurie prieš šešerius metus tvirti kaip ąžuolai gynė Lietuvos laisvę. Anuomet buvo laimėta ne todėl, kad turėjome puikius ginklus ar gerai išlavintą kariuomenę, nugalėjo žmonių ryžtas ir tvirta dvasia. Šiandien regime tuos pačius ryžtingus žingsnius atstatyti tai, kas Lietuvoje buvo sugriauta ir plėšikiškai išvogta. Visi suprantame, kad šiuo etapu neužtenka vieno kito ryžtingo žmogaus, vadovo, bet reikia daugybės dorų ir pasišventusių žmonių, kurių, deja, labai trūksta. Ir verkti norisi matant, kaip savanaudžiai bando kopti ne tik į valdžios virš&uci c;nes, bet ir užsiropšti vos ne ant altoriaus. Visi suprantame, kad neužtenka išleisti gerus įstatymus: reikia ir žmonių, kurie norėtų sąžiningai tų įstatymų laikytis. Neužtenka gerų deputatų, ministrų, merų: labai reikia ir dorų piliečių, kurie norėtų nuoširdžiai dirbti dėl savo ir Lietuvos ateities, o prireikus šiek tiek ir pavargti, pakentėti. Juk aukos dvasia reikalinga ne tik išskirtiniais tautos gyvenimo momentais, ji būtina kiekvieną dieną. Žygdarbis atliekamas ne tik tada, kai plika krūtine stojama prieš okupanto tankus, bet ir tada, kai mokytojas ar gydytojas, gaudamas vargingus litus, lieka savo poste mokyti jaunąją kartą ar padėti kenčiantiems žmonėms, nenueidamas į gariūnus, kur galėtų dešimt kartų daugia uždirbti ir gyventi nesirūpindamas rytdiena.

Šią dieną norėčiau pasveikinti Seimą, nes jis pradėjo ryžtingą kovą su pilstuko gamyba ir platinimu, ketina ryžtingai kovoti ir su narkotikų gamintojais bei platintojais. Tačiau net griežčiausi įstatymai neišspręs visų dabarties bėdų. Todėl dabartinis Seimas ir Vyriausybė turėtų duoti gerą toną ir nubrėžti gaires, kad doros ugdymas taptų prioritetine tautos gyvenimo sritimi. Šiandien turime tik dvi alternatyvas: dora, Europon žengianti bei ateitį turinti arba pūvanti bei sąšlavynan einanti tauta.

Šiuo sunkiu laikotarpiu tautai labai daug gali padėti Bažnyčia, galinti prikelti žmogų iš dvasinės mirties, mokanti gydyti moralines žaizdas, gebanti pažadinti viltį ir duoti jėgų pradėti viską iš naujo. Bažnyčia gali tai padaryti, nes ji veikia ne savo, bet Kristaus vardu ir galia.

Kristaus Bažnyčia šiandien nenori nei politinės valdžios, nei privilegijų. Ji tenori vien sąlygų augti, veikti ir nešti Kristaus Gerąją Naujieną į žmonių širdis. Labai klysta tie, kurie mano, kad Bažnyčios parama reikalinga tiktai rinkimų metu. Bažnyčia, iš tikrųjų, dirba kur kas didesnį ir sunkesnį darbą. Jeigu nesugebėsime užauginti jaunimą, vertinantį tikrąsias vertybes, netolimoje ateityje visiškai užges viltis dėl gražios nepriklausomos Lietuvos ateities, nes tada dauguma Lietuvos žmonių jau gali mąstyti panašiai kaip tas vaikėzas, kuris aną vakarą iš vieno telekanalo sušnypštė, kad prie rusų buvo geriau negu dabar. Žmonės be moralinių krikščioniškų vertybių nes simąstydami gali iškeisti laisvę į butelį pilstuko, į galimybę lengvai įsigyti pinigų, į laisvę amoraliai elgtis ir panašiai.

Mąstydami apie doros ugdymą tautoje, turėtume neužmiršti kelių labai reikšmingų šiandienos momentų. Labai didelį darbą Lietuvos mokyklose atlieka tikybos mokytojai. Jie ne tik moko tikėjimo, bet ir atskleidžia, kaip reikėtų branginti krikščioniškąsias vertybes, kuriomis remiasi demokratija ir normalus socialinis gyvenimas. Tačiau čia reikalinga ne tik Bažnyčios, bet ir Švietimo ministerijos parama. Mokyklose į aukštą lygį būtina iškelti etikos dėstymą, šios srities dėstytojų kvalifikacija bei programomis rūpinantis nemažiau, kaip tikybos mokytojais bei jų programomis. Moraliniai klausimai turėtų būti gvildenami ne tik bendrojo lavinimo mokyklose, bet ir visur, kur mūsų jaunimas yra brandinamas atsakingam darbui.

Norėtume tikėti, kad dabartinis Seimas pažabos anarchiją visuomenės informavimo priemonėse, kai TV kanalai viešai tyčiojasi ne tik iš krikščioniškųjų vertybių, bet net ir iš elementaraus žmoniškumo. Norėtume tikėti, kad savivaldybės mokės įvertinti, kas ugdo visuomenę, o kas ją stumia į moralinę mirtį, ir žalią šviesą uždegs tiktai pozityvioms iniciatyvoms, nes visada buvo ir bus žmonių, suprantančių laisvę kaip aukštyn kojomis apverstą gyvenimą. Tokiems žmonėms įstatymais bei valdžios potvarkiais turėtų būti pasakyta, kad taip elgtis nedora.

Bažnyčia labai nori bendradarbiauti su civilinės valdžios institucijomis, kad tarp žmonių būtų kuo mažiau vargo. Šiuo metu jau esama daug gražių iniciatyvų, kurias kartais, deja, aptemdo vieno kito asmens neatsakingas elgesys. Tačiau niekas neturėtų mūsų stabdyti ir priversti nuleisti rankas, kai vargas šaukiasi iš kiekvienos gatvės ir kiekvieno namo. Tiesa, labdaros dalijimu visų dabarties bėdų nepašalinsime, nes jos dažnai nori ne tik stokojantys, bet ir tie, kurie ją parduoda, kad galėtų nusipirkti butelį pilstuko. Man gaila vaikų, kuriuos alkoholikai ir narkomanai siunčia prie bažnyčios durų, kad tikintieji į jų ištiestas rankas dėtų degtinei reikalingus litus. Bažnyčiai drauge su valdžios institucijomis reikės galvoti, ką daryti, ad pagalba kurtų, o ne griautų žmonių gyvenimą bei tarpusavio santykius.

Tegu Viešpats šią Laisvės gynėjų dieną įkvepia mums drąsos ir ryžto stovėti ant laisvės barikadų kiekvieną dieną ir kiekvieną valandą. Tos barikados nėra matomos, ir už pasiaukojantį darbą nereikia laukti nei laurų, nei medalių. Pakanka žinoti, kad yra Tas, kuris mato visa, kuris varge paskendusiai žmonijai atsiuntė savo vienatinį sūnų Jėzų Kristų, kuriuo norime sekti ir kurio vardu norime nešti gėrį, ramybę ir viltį savo žmonėms bei tautai.

Kiekvieno mėnesio 13 - ąją renkamės į Šiluvą ar į šią katedrą ir meldžiamės į Švč. M. Mariją, nes tikime jos globa ir iš jos pavyzdžio mokomės, kaip žengti aukos keliu. Nuo Betliejaus iki Golgotos ji nesvyruodama ėjo Sūnaus pėdomis ir savo gyvenimu parodė, kaip turėtume vykdyti didįjį Dievo ir žmonių meilės įsakymą kasdienybėje. Amen.