Apaštalinio nuncijaus arkivyskupo Justo Mullor Garcia interviu "Bažnyčios žinioms"
 
 

Jūsų Ekscelencija, kokie, Jūsų nuomone, buvo reikšmingiausi 1996 - ųjų metų Lietuvos bažnytinio gyvenimo įvykiai?

Paminėčiau tris. Popiežius, nors ir nenoromis, priėmė gerbiamojo kardinolo Vincento Sladkevičiaus atsistatydinimą iš Kauno arkivyskupijos ordinaro pareigų, jas pavesdamas arkivyskupui metropolitui Sigitui Tamkevičiui. Reikšmingais įvykiais laikau naujojo "Katalikų Bažnyčios Katekizmo" išleidimą lietuvių kalba, o taip pat ir Lietuvos kunigams liepos mėnesį vykusius ugdymo kursus "Aggiornamento", kuriems vadovavo profesoriai iš Romos.
 

Pirmiausia paminėjote Kauno arkivyskupijoje įvykusį pasikeitimą.

Kardinolo misijos pabaiga ir jo įpėdinio misijos pradžia žymi vieno bažnytinio gyvenimo etapo pabaigą ir naujo pradžią. Kardinolui Vincentui Sladkevičiui teko pirmajam pradėti bažnytinio atsinaujinimo vagą Vatikano II Susirinkimo dvasia istorinėje Kauno arkivyskupijoje. Lietuvos Bažnyčia lieka jam skolinga už darbus ir didžiules pastangas, kurių pareikalavo ypač pastarasis atsinaujinimo laikotarpis. Jis tapo pavyzdžiu visiems vyskupams ir kunigams. Šios didžiadvasiškos pastangos nepraėjo be padarinių jo sveikatai. Kardinolas Vincentas Sladkevičius - drauge su nepriklausomybe atgautos Bažnyčios laisvės pagrindinė figūra- atsistoja greta didžiųjų Lietuvos vyskupų, kurių centre išlieka palaimintasis Jurgis Matulaitis.

Arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui tenka gilinti ir platinti šią vagą. Esu tikras, kad didžiadvasiška kunigų ir vienuolių talka taip pat ir jo pastangoms garantuos gausius vaisius.
 

Malonėkit pakalbėti apie kitus du Jūsų paminėtus įvykius.

Išleidus Visuotinės Bažnyčios katekizmą, tikėjimo bei moralės doktrina, atitinkanti Vatikano II Susirinkimo, popiežiaus ir vyskupų mokymą, tapo prieinama visiems - ne tik kunigams, bet ir pasauliečiams. Nuo šiol visi lietuviai turi nuostabų žinių ir lavinimosi šaltinį. Linkėčiau, kad Katekizmas, svarbus Vatikano II Susirinkimo vaisius, užimtų svarbią vietą namuose visų lietuvių, trokštančių pagilinti savo tikėjimą ir Bažnyčios pažinimą.

Vasaros ugdymo kursai kunigams yra svarbus įnašas, papildantis lavinimosi bei kultūros spragas, paveldėtas iš okupacinės epochos. Geresnis dvasinis pasirengimas, teologinė bei socialinė kunigijos kultūra yra būtina sąlyga tinkamam katalikų pasauliečių ugdymui. Lietuvos Bažnyčiai reikalingi, viena vertus, šventi ir išsilavinę kunigai, o kita vertus, pasauliečiai, įsipareigoję savo krikštui suteikti apaštalinę ir socialinę dimensiją. Visos pastangos turėtų būti sutelktos, kad gausėtų tokių kunigų ir pasauliečių.

 
Jūsų Ekscelencija, esate ne tik apaštalinis nuncijus, bet ir diplomatinio korpuso dekanas. Todėl Jūs - ne tik privilegijuotas Lietuvos Bažnyčios gyvenimo liudytojas, bet ir ne mažiau išskirtinis visuomeninio bei politinio gyvenimo stebėtojas. Lietuvos žmonės įvertino tai, kad buvote pakviestas pasakyti kalbą naujojo Seimo darbo pradžios ceremonijoje. Katalikai susijaudinę stebėjo, kaip po Jūsų kalbos atsistoję plojo visi deputatai, nepaisant kokiai partijai bepriklausytų.

Plojimai Seime buvo skirti ne tik man. Jie buvo skirti Jonui Pauliui II, kuriam turiu garbę Lietuvoje atstovauti,- priminiau jo draugiškumą Kryžių kalno šaliai. Šventojo Tėvo žodžiai, ištarti 1993 - aisiais, jo apsilankymo Lietuvoje metu, lieka atskaitos taškas visiems, siekiantiems tikrai laisvos, broliškos ir - pridurčiau - tikrai demokratiškos Lietuvos.
 

Gal primintumėt "Bažnyčios žinių" skaitytojams tuos Šventojo Tėvo žodžius.

Jonas Paulius II ragino suklydusius praeityje - prašyti atleidimo, o niūriais okupacijos ir religinio persekiojimo metais patyrusius skriaudą - atleisti. Popiežius kvietė pakilti virš skirstymosi į nugalėtojus ir nugalėtuosius ir kūrybingai ieškoti naujų vertybių. Reikšminga, kad 1997 metų Pasaulinės taikos dienos tema skirta atleidimui, jo prašymui ir dovanojimui. Gražiame ir jaudinančiame Popiežiaus kreipimesi telkiamasi į mintį "dovanok atleidimą ir gyvensi taikoje".
 

Ar buvo 1996 -aisiais kas nors tokio, kas Jus, kaip Lietuvos bičiulį ir mūsų reikalų stebėtoją ypač sukrėtė? Regis, Jūs su dideliu rūpesčiu sekėte svarstymą įstatymo projekto, kuriuo buvo siekta išstumti iš mokyklų tikybos mokymą.

Jūs teisus. Tuomet buvau labai susirūpinęs. Tačiau tai nebuvo rūpestis vien dėl Katalikų Bažnyčios. Daug labiau rūpėjo Lietuva, kurios nepriklausomybė man tokia brangi.
 

Prašom paaiškinti, kodėl anas, atrodytų tik Bažnyčią liečiantis dalykas, sukėlė Jūsų susirūpinimą dėl visos Lietuvos likimo.

Priežastis labai paprasta. Pats tokio projekto atsiradimas atskleidė du susirūpinimą keliančius dalykus, kurie būtų galėję turėti įtakos Lietuvos ateičiai. Pirma, projekto šalininkai ignoravo faktą, kad pusę amžiaus šalyje buvo vykdoma - dažnai brutaliais metodais - prieš religiją, o ypač prieš katalikų tikėjimą nukreipta kampanija. Šio fakto nepaisymas rodė pavojingą socialinę - politinę amneziją. Negalima ignoruoti vadinamųjų socialinių makrofenomenų. Tai panašu į namo statybą, kurioje būtų neatsižvelgiama į medžiagų atsparumą ir svorį,- o tame bendrame name skirta gyventi visiems didelės "Lietuvos šeimos" nariams. Antra, įstatymo projekto rengėjai nepastebėjo kito fakto: 70% lietuvių tėvų nori, kad jų vaikai mokykloje būtų mokomi religinių dalykų. Dviejų tokių akivaizdžių faktų ignoravimas parodė, kad mąstymą sąlygoja ideologija, o ne sveikas politinis realizmas. Tai privalėjo jaudinti kiekvieną mylintį šią šalį.
 

Šiaip ar taip šio įstatymo projektas jau praeityje. Tik dviejų balsų persvara sulaikė nuo sunkiai prognozuojamų padarinių. Ar Jums, Ekscelencija, neatrodo, kad rinkėjai, radikaliai pakeisdami politinę panoramą, tikėjosi ateityje išvengti panašių katastrofų galimybės?

Nesu politikos analitikas. Esu ganytojas, o taip pat diplomatas. Kaip ganytoją mane labiau domina realus žmonių gyvenimas, negu jo politinis fonas. Mano kaip diplomato užduotis nėra išsakyti savo nuomonę apie Lietuvos vidaus problemas. Apsiribosiu pastebėdamas, jog tuo konkrečiu atveju projektas netapo įstatymu, ir Lietuva turi dėkoti Dievui, kuris įkvėpė išmintingus ir taikingus žodžius teisėtai vykdžiusiems savo pareigą vyskupams. Jie išreiškė protestą ne tik dėl projekto turinio, bet ir dėl jo pateikimo visuomenei ir svarstymo Seime būdo. Taip pat įžvelgiu Dievo ranką ir tame, kad Respublikos Prezidentas nepasirašė Seime priimto įstatymo projekto - tai pastebėjo tiek projekto iniciatoriai, tiek jo priešininkai. Vyskupai ir viršiausias tautos Magisteriumas parodė esą priešingi bet kokiai "religinio karo" formai. Ši santarvi išmintis - paremta Seimo narių, laikiusių save katalikais ir pritarusių Bažnyčios lūkesčiams,- rodo, koks būtinas yra nuoširdus ir garbingas dialogas tarp Bažnyčios ir valstybės.
 

Kaip Jūs, arkivyskupas, diplomatas ir Lietuvos bičiulis, įsivaizduojate šį dialogą? Ar įmanoma įžvelgti veiksmingas dialogo struktūras dabartinėje Lietuvoje, kur konfrontuoja "draugiškos Bažnyčiai" partijos, norinčios turėti Bažnyčią sąjungininke,- su "istoriškai priešingomis Bažnyčiai" partijomis, siekiančiomis apriboti jos veiklą grynai religine sfera?

Išmintis ir įžvalga visa daro įmanoma. Prieš šešerius metus Lietuvai baigėsi ilgas kančių ir išbandymų periodas, kurio metu vieni žmonės kentėjo - tai buvo katalikai ir kitų tikėjimų išpažinėjai,- o kiti kankino arba stebėdami kitų kančią laikėsi sau naudingos tylos. Negalima pradėti naujosios Lietuvos kūrimo nuo nulio. Išmintis ir įžvalga reikalauja, kad planuojant ateitį būtų atsižvelgta į šį ir daugelį kitų faktorių. Priešingu atveju šalyje pristigtų tiesos pagrindo, o be tiesos nebelieka jokios socialinės vertybės, galinčios atsilaikyti prieš laiko ir interesų piktnaudojimą. Demokratija negali prasidėti nuo dviprasmybių.
 

Vadinasi, Jūsų Ekscelencijos nuomone, okupacijos metu patirta Bažnyčios ir tikinčiųjų kančia kažkokiu būdu turi būti įvertinta ir atlyginta?

Bažnyčios kančia nepremijuojama ir neatlyginama. Kentėdama persekiojimus ir tam tikrais atvejais išgyvendama kankinystę, Bažnyčia atlieka savo pareigą. Per dvidešimtį amžių Bažnyčia lieka kankinių Bažnyčia. Popiežius priminė tai daugybę kartų. 1996 - ieji papildė kankinių sąrašą naujais vardais. Pakanka prisiminti Afrikos tragediją, kur pastaraisiais mėnesiais vyskupai, kunigai, vienuolės ir seminaristai paliudijo tikėjimą paaukodami gyvybę. Grįžtant prie Lietuvos, problema negali būti suvedama į atlygį ar apdovanojimą už patirtas kančias. Tai yra pilietinių teisių problema. Piliečių visuomenė, pradedant politinės valdžios atstovais, privalo gerbti Bažnyčią. Išmintis ir įžvalgumas reikalauja, kad ateitis skirtųsi nuo praeities. Kai upė išsiveržia iš krantų, laukai nepaliekami apsemti vandens; statomi stipresni įtvirtinimai, kad būtų išvengta naujų nuostolių. Tai, ką sakau apie Bažnyčią, pakartočiau, jei turėčiau kalbėti apie kitas svarbias šalies gyvenimo socialines institucijas, universitetus, savivaldybes, kultūros pasaulį.
 

Jei gerai suprantu, Jūsų Ekscelencija, Bažnyčiai linkite ne atlygio už pastangas, už išsaugotą tikėjimą Dievu ir Lietuva, bet, kad Bažnyčiai būtų įstatymiškai garantuota teisė laisvai vykdyti savąją misiją.

Iš tikrųjų. Atlygis yra momentinis ir praeinantis dalykas. Be to atlygis gali būti sąlygotas emocinio pakilimo. Demokratijos pagrindas yra teisė. Demokratinė valstybė yra "teisinė valstybė". Tiktai teisė apsaugo Bažnyčią nuo pavojų, kylančių besikeičiant partijoms, jai "draugiškoms" ar "priešingoms", arba keičiantis kitoms šalies gyvenimui svarbioms socialinėms institucijoms,- beje, pati kaita savaime yra naudinga, nes sudaro demokratijos esmę.
 

Ar tam nepakanka Konstitucijos?

Teoriškai, taip. Praktiškai, Konstitucijos ne visuomet užtenka. Yra Konstitucijų, kaip pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų arba Anglijos Didžioji laisvių chartija, kurios galioja šimtmečius. Kitos galioja trumpesnį laikotarpį. Be to negalime pamiršti, kad svarbiausioji visuomeninio ir politinio gyvenimo dalis, nors remiasi Kostitucija, vyksta vietinėse ir regioninėse struktūrose. Bažnyčia bendrauja ne vien tik su valstybe ir vyriausybe. Bendrauja ir su savivaldybėmis, apskritimis, kur yra ne tik bažnyčios, bet ir ligoninės, mokyklos bei kitos įstaigos.
 

Kaip, Jūsų požiūriu, įgyvendinamos juridinės garantijos normaliam Bažnyčios gyvenimui Lietuvoje? Ar pavyks nugalėti prieštaravimus tarp nuo seno nepalankių Bažnyčiai ir ją gerbiančių, ginančių?

Kartoju, viskas yra įmanoma, kai visuomeninė ir politinė veikla yra grindžiama ne medžiaginiais interesais ar ideologinėmis simpatijomis, bet Lietuvos ir jos piliečių gerovės siekimu. Katalikų Bažnyčia, kaip kai kas mano, nėra tik viena iš daugelio religinių konfesijų Lietuvos religinėje panoramoje, kurioje didelę dalį sudaro organizacijos ir judėjimai, atsiradę Lietuvoje po nepriklausomybės atgavimo. Niekas deramai nepaaiškino jų buvimo Lietuvoje tikslo, neatskleidė jų tikrųjų planų ir ketinimų. Skirtingai nuo tokių judėjimų, Bažnyčia Lietuvoje turi savo istoriją. Ji sudaro Lietuvos istorijos dalį. Šio akivaizdžiai realaus istorinio fakto pripažinimas ir yra pirmasis elementas susikalbėjimui tarp Bažnyčios "bičiulių" ir "priešų". Esu įsitikinęs, kad didžiulė dauguma lietuvių, nesvarbu, kokiai ideologinei ar politinei šeimai priklausytų, pripažįsta šį faktą.
 

Koks galėtų būti kitas savitarpio supratimo elementas?

Visi turi suvokti, jog Bažnyčia nereikalauja jokių privilegijų saviesiems "bičiuliams" ir nesiruošia kovoti prieš ją puolusius okupacijos metais, kurie ir dabar norėtų ją padaryti beveik privačia institucija. Visiems turėtų būti aišku, kad Bažnyčia prieš nieką nekovoja. Ji nori visiems tarnauti savo bažnyčiose, labdaros įstaigose, Caritas padaliniuose, mokyklose. Šiandien, po Vatikano II Susirinkimo, Bažnyčia, kaip niekuomet anksčiau, trokšta atsiverti dialogui su visais. Antra vertus, jei Bažnyčia pataria atleisti, tai daro ir ji pati.

Jūsų Ekscelencija, ar manote, kad yra įmanomas tarpusavio sutarimas tarp valdančiųjų politinių jėgų,idant Bažnyčia, pakilusi virš partijų, kaip moralinė ir socialinė institucija, galėtų tarnauti visai tautai? Galbūt tai priartins koplyčios atidarymas Seime?

Tikiu, kad toks sutarimas įmanomas. Taip pat manau, kad toks sutarimas reikštų tikrą Lietuvos moralinį atgimimą. Viena vertus, Seime yra gana plati dauguma, nusiteikusi teigiamai bendradarbiauti su Bažnyčia ir pripažinti jos teises. Toks buvo lietuvių tautos noras. Antra vertus, galima prileisti, kad kiti atsakingi politikai yra pasiruošę atsisakyti tam tikrų ideologinių požiūrių ir įvertinti padėtį realistiškai. Koplyčios atidarymo Seime nauda priklausys nuo kokybės maldų, kuriomis kreipsis į Dievą teisėti lietuvių tautos atstovai. Patirtis sako, kad visuomet svarbiau pats tikėjimas negu vieta, kurioje jis išreiškiamas. Linkėčiau, kad visi tikintieji Seimo nariai - o jų dauguma, kuri nesiriboja partijomis - klausytų tikėjimo apšviestos sąžinės, rengdami ir svarstydami įstatymus, kurie pasitarnautų taikingos, o ne priešiškos Lietuvos ateities, kūrimui.
 

Kokios konkrečios priemonės turėtų būti įgyvendintos, kad Bažnyčiai būtų stabiliai garantuotos jos teisės ir "religinė taika"? Gal manote, jog reikėtų pakeisti Konstituciją arba priimti naujų įstatymų, o gal pirmiausia reikėtų parengti Konkordatą?

Priemonės nėra svarbiausias dalykas. Svarbu turinys juridinio akto, kuris būtų pagrindu naujai Bažnyčios situacijai. Remdamasi šiuo aktu Bažnyčia laisvai ir be pagrįstos baimės galės numatyti savo pastoracinę veiklą ir savo vietą lietuvių tautos bendruomenėje. Yra trys sutarčių tarp Šventojo Sosto ir Lietuvos projektai, kurie jau dvejus metus dėl įvairių priežasčių dulka stalčiuose. Atitinkamai papildyti ir sudabartinti jie taptų tvirtu dialogo tarp įvairių politinių jėgų ir Bažnyčios pagrindu.
 

Kaip stengiamasi įtvirtinti juridinį Katalikų Bažnyčios pagrindą kituose Baltijos kraštuose?

Estijoje derybos jau baigėsi patenkinamais rezultatais. Latvijoje derybos su vyriausybe vyksta gana sklandžiai. Tarp kitko, Kroatijoje - šalyje, kur Bažnyčios tradicija labai panaši į Lietuvos - neseniai buvo pasirašyti labai svarbūs susitarimai.
 

Jūsų Ekscelencija, kalbėjote apie Lietuvos "moralinį atgimimą", kurį pagrįs Bažnyčios laukiama jos nauja juridinė situacija. Gal malonėtumėte paaiškinti.

Pasibaigus persekiojimo periodui Bažnyčia, norėdama užimti tinkamą vietą Lietuvos visuomenėje, pagal Vatikano II Susirinkimo žodžius, yra priversta skaityti "laiko ženklus", juos atidžiai įvertindama. Vienas tokių "laiko ženklų" yra amnezija, apie kurią jau kalbėjome. Kai kurie linkę ignoruoti, kad Bažnyčia buvo persekiojama. Tai privertė Bažnyčią užduoti sau klausimą dėl tokio elgesio priežasties, suabejoti savo užimama vieta visuomenėje, suvokti, kodėl vieni ją laiko "bičiule", o kiti - "pavojumi". Atminties stoka paskatino kai kuriuos Bažnyčios žmones skirti laiko tokio nelaukto reiškinio analizei. Tas laikas juk galėjo būti panaudotas pastoracinių socialinių iniciatyvų įgyvendinimui, pavyzdžiui, katalikiškų mokyklų steigimui, katalikų pasauliečių veiklos skatinimui arba vargstančiųjų padėties pagerinimui. Kai kurių asmenų įtarinėjimai, esą taip elgdamasi Bažnyčia "daro politiką", tapo didele kliūtimi visos Bažnyčios ir jos socialinio pobūdžio veiklos atsinaujinimui. Kai tokie įtarinėjimai ir iš jų kylančios intrigos bus visam laikui nugalėti, Lietuva pajėgs eiti link visiems naudingo moralinio atgimimo.
 

Kodėl jums atrodo, kad Lietuvoje kai kas primeta Bažnyčiai "politikos darymą"? Ar daug yra tokių žmonių?

Įpratę, kad nuo vienos partijos priklausė viskas - profsąjungos, kultūrinės draugijos, pramonė, prekyba, mokykla, universitetai,- kai kurie ir toliau tebemąsto, kad Bažnyčios vykdoma socialinė ir religinė veikla yra "politikos darymas". Tačiau nemanau, kad taip mąstančių yra daug. Dauguma lietuvių nori gyventi laisvi. Daugumos lietuvių idealas yra pilnutinė laisvė garbinti Dievą, tarnauti artimui, laisvė kurti savą kultūrą ar prekiauti, laisvė lankyti mokyklą ar universitetą.
 

Vadinasi, Jūs į Lietuvos ateitį žvelgiate optimistiškai?

Visada žvelgiau optimistiškai ir tebežvelgiu. Istorijoje netrūksta pereinamųjų momentų, panašių į pavasario ir rudens vėtras. Tačiau istorija mus moko, kad tautos, tikinčios savo ateitimi, kovojančios už savo nepriklausomybę, bet nepavergiančios kitų, sulaukia taikos klestėjimo.
 

Ko linkėtumėte naujaisiais 1997 - aisiais metais?

Kad visi lietuviai, gyvendami vis ramesnėje, kūrybingesnėje ir viltingesnėje aplinkoje, jaustųsi tikrai laisvi. Kad toje aplinkoje Bažnyčia galėtų laisvai skelbti išganymo naujieną. Kristus sako: "Tiesa padarys jus laisvus". Visiems mums reikalinga tiesa, kad galėtume atskirti pasaulyje egzistuojantį gėrį ir blogį. Dėl to nuolat esame priversti rinktis. 1997-ieji katalikams - o dauguma lietuvių yra katalikai - yra pirmieji iš trejų metų, skirtų pasirengti didžiajam 2000-ųjų jubiliejui. Mane džiugina viltis matyti Lietuvą, pradedančią trečiąjį krikščionybės tūkstantmetį, laisvą nuo praeities rūpesčių, gyvenančią tikros taikos ir gerovės dvasia.

Dėkojame už pokalbį

Kalbėjosi Kastantas Lukėnas