Kun. dr. Pranas Vaičekonis

Klebonų nušalinimo bei perkėlimo tvarka
 

Rekursas prieš administracinius dekretus

Dekretai ir administraciniai aktai apima labai plačią vykdomosios valdžios ir administracinės veiklos sritį. Kai asmuo jaučiasi dekretu nuskriaustas, labai pageidautina, norint išvengti ginčo su dekreto autoriumi, bendromis pastangomis ieškoti teisingo sprendimo ir, esant reikalui, tartis su išmanančiais asmenimis, kad tinkamai būtų galima išvengti ginčo arba jį išspręsti (plg. kan. 1733, 1). Tai, kas taikoma dekretams, taip pat taikytina ir pavieniams administraciniams aktams, skirtiems juridinei neteisminei sričiai, išskyrus tuos, kurie yra išleisti popiežiaus arba visuotinio Bažnyčios susirinkimo (plg. kan. 1932).

Vyskupų konferencija gali nutarti, kad kiekvienoje vyskupijoje būtų sudaryta kokia nors nuolatinė tarnyba ar taryba, kuri, laikydamasi konferencijos nustatytų normų, ieškotų teisingo sprendimo. Jei vyskupų konferencija tokio potvarkio neišleido, vyskupijos vyskupas gali sudaryti tokią tarnybą ar tarybą (kan. 1733, 2). Tokios instancijos tikslas - teikti pagalbą tiems, kurie prašo atšaukti dekretą, kol dar nepasibaigęs rekursui skirtas terminas. Kai rekursas dėl dekreto jau paduotas, pats vyresnysis  privalo jį tirti pagal galimybes. Kad tiriama būtų pozityviai, būtina pakviesti rekurso įteikėją ir dekreto autorių ir įvykdyti atitinkamą sprendimą (plg. kan. 1733, 3).

Prieš įteikiant skundą arba rekursą, reikia raštu prašyti dekreto autorių, kad dekretą atšauktų arba jį ištaisytų. Tokiame prašyme netiesiogiai slypi prašymas nutraukti dekreto vykdymą (kan.1734, 1). Prašymą reikia įteikti per 10 dienų nuo tos dienos, kai sužinoma apie teisėtą dekreto paskelbimą (t.p., 2).

Čia paminėtos nuostatos netaikomos šiais atvejais:

1) kai skundžiamasi vyskupui dėl dekreto, išleisto vyskupui pavaldžios valdžios.;
2) kai skundžiamasi vyskupui dėl dekreto, kuris siejasi su hierarchiniu rekursu, nebent nutarimas būtų išleistas paties vyskupo ;
3) kai skundžiamasi dėl dekretų, dėl kurių leidžiama skųstis per ilgesnį laiką (kan.1734, 3).

Jei per 30 dienų nuo skundo įteikimo dekreto autoriui pats autorius praneša apie naują dekretą, kuriuo pataiso pirmąjį arba atmeta skundą, naujo prašymo įteikimo terminas prasideda nuo naujo dekreto pranešimo dienos. Jei per 30 dienų nieko nepadaroma, terminai prasideda nuo trisdešimtos dienos (kan. 1735).

Dėl hierarchinio skundo (rekurso) yra nustatytos specialios taisyklės:

1)  bylose, kuriose hierarchinis skundas nutraukia dekreto vykdymą, taip pat nutraukiamas ir skundas dėl dekreto atšaukimo;
2)  tais atvejais, kai per dešimt dienų nuo prašymo dekreto autoriui įteikimo nenumatoma nutraukti jo vykdymo, galima prašyti aukštesnio hierarcho nutraukti dekreto vykdymą, nurodant svarbias priežastis, visada atsižvelgiant į tai, kad nenukentėtų sielos išganymo reikalai (kan. 1736, 2);
3)  nutraukus dekreto vykdymą ir po to paskelbus skundą (rekursą), tas, kas turi nagrinėti skundą, privalo nuspręsti, ar tai reikia patvirtinti, ar atšaukti (kan. 1736, 3);
4)  jei nustatytu laiku nebuvo pareikštas joks skundas dėl dekreto, tai tuo pačiu metu pasibaigia ir jo vykdymo nutraukimas arba jis sustabdomas pagal teisės nuostatus.

Kas mano, kad dekretu yra nuskriaustas, gali paduoti skundą vyresniam hierarchui, nurodydamas dekreto autoriaus priežastį. Taip, pvz., dėl vyskupijos vyskupo dekreto skundžiamasi Apaštalų Sostui. Skundą svarsto Apaštališkoji Signatūra.

Skundą galima įteikti pačiam dekreto autoriui, kuris nedelsiant privalo jį persiųsti kompetentingam vyresniajam hierarchui (kan. 1737, 1).

Skundas įteikiamas per 15 dienų nuo pranešimo dienos apie gautą dekretą (kan. 1739, 2).

Tais atvejais, kai skundas teisės galia nesustabdo dekreto vykdymo, vyresnysis dėl svarbios priežasties gali dekreto vykdymą sustabdyti, tačiau privalo atsižvelgti į tai, kad nenukentėtų sielos išganymo reikalai (kan. 1737, 3).

Tas, kas skundžiasi, visada turi teisę pasinaudoti advokatu arba įgaliotiniu, vengdamas nereikalingo vilkinimo. Kai įteikęs skundą asmuo neturi advokato, jam oficialiai turi būti paskirtas gynėjas, jei to reikalauja  vyresnysis. Be to, vyresnysis visada gali pareikalauti, kad skundo įteikėjas būtų apklausiamas asmeniškai (kan. 1738).

Vyresnysis, nagrinėdamas skundą, priklausomai nuo aplinkybių, gali ne tik patvirtinti dekretą ar jį pripažinti negaliojantį, bet ir panaikinti arba, jei  vyresniajam pasirodys būtina, jį pataisyti, pakeisti kitu arba iš dalies jį atšaukti (kan. 1739).
 

Klebonų nušalinimas bei jų perkėlimas

Klebonų nušalinimas

Klebonas gali būti vyskupijos vyskupo nušalintas nuo pareigų, kai jo patarnavimai dėl kokios nors priežasties, net ir be jo kaltės, tampa parapijai žalingi arba bent nepakankami (kan. 1740).

Priežastys, dėl kurių klebonas gali būti nušalintas, yra šios:

1)  veikla, daranti  bažnytinei bendruomenei rimtą žalą arba kelianti sąmyšį (susiskaldymą);
2)  nesugebėjimas arba nuolatinė protinė ir fizinė liga,dėl kurių klebonas negali tinkamai atlikti savo pareigų;
3)  gero vardo tarp dorų ir rimtų parapijiečių praradimas arba bendras nepalankumas klebonui, kuris atrodo greitai nepraeis;
4)  parapijinių pareigų apleidimas ir pažeidimas, kuris tęsiasi ir po perspėjimų;
5)  prastas turimų vertybių tvarkymas, dėl kurio daroma didelė žala Bažnyčiai, ir  kai to blogio negalima išvengti kitomis priemonėmis.

Būtina atkreipti dėmesį, kad kleboną nušalinti gali tik vyskupijos vyskupas. Be vyskupo specialaus pavedimo to negali padaryti nei generalinis, nei vyskupo vikaras, nei laikinas vyskupijos valdytojas. Vyskupijos vyskupas taip pat įvertina ir nušalinmo priežastis.

Jei ištyrus išaiškėja, kad egzistuoja priežastis, apie kurią kalbama kan. 1740, vyskupas aptaria reikalą  su dviem klebonais, kurie yra išrinkti iš kunigų tarybos. Po tokio pasitarimo, jei vyskupas nutaria, kad kleboną reikia nušalinti, jis pateikia priežastį ir  argumentus ir  tėviškai pataria klebonui per 15 dienų atsistatydinti (kan. 1742, 1).

Klebonai, kurie yra vienuoliško instituto ar apaštališko gyvenimo draugijos nariai, nušalinami pagal kan. 682, 2 (kan. 1742. 2). Būtent vienuolis gali būti nušalintas nuo jam patikėtų pareigų prieš tai informuojant jo vienuolyno vyresnįjį arba kitą viršininką, kuris buvo tas pareigas jam suteikęs.

Klebono atsisakymas gali būti ne tik aiškus ir paprastas, bet ir su pridėta sąlyga, kurią vyskupas gali teisiškai priimti (plg. kan. 1743).

Jei klebonas nustatytu laiku neatsako į vyskupo pasiūlymą, vyskupas pakartotinai išsikviečia jį ir pratęsia atsakymo (atsistatydinimo) laiką (kan. 1744, 1). Kai vyskupas nustato, kad klebonas gavo pakartotiną iškvietimą ir į jį neatsako, neturėdamas tam jokios priežasties, arba jei klebonas nenori atsistatydinti ir nenurodo jokių motyvų, vyskupas įteikia klebonui nušalinimo dekretą (t.p. 2).

Jei klebonas nurodo pagrįstą priežastį, bet vyskupui atrodo, kad pateikti motyvai nėra pakankami, tuomet vyskupas:

1)  turi išsišaukti kleboną, kad šis, peržiūrėjęs aktus, galėtų raštu apsiginti arba pateikti, jei turi, naujus įrodymus;
2) po to, užbaigus tyrimą, drauge su dviem tam reikalui paskirtais klebonais (jie nurodyti kan. 1742, 1) turi bylą apsvarstyti;
3)  pagaliau vyskupas turi nuspręsti, ar kleboną reikia nušalinti, ar ne, ir tuojau tuo reikalu paskelbti dekretą (kan. 1745).

Nušalinto klebono padėtis

Vyskupas privalo pasirūpinti nušalintu nuo pareigybių klebonu: suteikti jam kitas pareigybes,jei jis yra joms tinkamas, arba paskirti jam pensiją pagal padėtį ir galimybes (kan. 1746). Nušalintas klebonas privalo susilaikyti nuo savo pareigų atlikimo ir kaip galima greičiau palikti parapijinį namą (kleboniją) ir viską, kas yra susiję su parapija, perduoti naujam vyskupo paskirtam kunigui (plg. kan. 1747, 1). Jeigu nušalinamas sergantis kunigas, kuriam sunku iš klebonijos išsikelti į kitą  vietą, vyskupas privalo išimties keliu suteikti jam galimybę gyventi parapijiniame name (klebonijoje), kol pasveiks (t.p., par. 2).

Kol vyksta rekursas dėl nušalinimo dekreto, vyskupas skiria ne kitą kleboną, o tik laikiną parapijos administratorių (t.p., par. 3).

Klebonų perkėlimo tvarka

Jeigu to reikalauja sielų gerovė ar tai būtina ir naudinga Bažnyčiai, klebonas, kuris sėkmingai vadovavo parapijai, gali būti perkeltas į kitą parapiją ar pareigas. Vyskupas tokį perkėlimą pasiūlo raštu, paskatindamas kleboną sutikti dėl Dievo ir sielų meilės (kan. 1748).

Jeigu klebonas nesutinka su vyskupo pasiūlymu ir patarimu, tai jis privalo savo argumentus išdėstyti raštu (kan. 1749). Tačiau jei vyskupas, nepaisant klebono pareikštų motyvų, nusprendžia, kad klebonui reikia persikelti, tada jis su dviem klebonais (apie kuriuos kalbama kan. 1742), specialiai paskirtais “klebonų perkėlimo bei nušalinimo procesams”, išnagrinėja argumentus už ir prieš numatomą perkėlimą. Jei ir po to vyskupas mano, kad reikia kleboną perkelti, tai jis vėl iš naujo jį tėviškai įspėja (kan. 1750).

Jei klebonas priešinasi, o vyskupas mano, kad jį perkelti būtina, tada vyskupas išleidžia perkeliamąjį dekretą, nurodydamas persikėlimo laiką, kuriam pasibaigus parapija laikoma laisva (kan. 1751, 1).

Jeigu per nurodytą laiką klebonas nepersikelia, paskelbiama, kad parapija yra laisva (t.p., par. 2).

Persikėlimo bylose reikia atsižvelgti ir į sąlyginį atsisakymą (kan. 1743), taip pat išlaikyti kanonišką paklusnumą, turint omenyje sielų išganymą, kuris Bažnyčioje visada turi būti svarbiausias įstatymas (kan. 1742).