Kardinolas Joseph Ratzinger

Kunigų tarnyba ir gyvenimas

Vatikano II Susirinkimo tėvams ėmus rengti Dekretą dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo, jau buvo užbaigti didieji debatai dėl vyskupystės prigimties, pateikta svarbių pareiškimų apie pasauliečių padėtį Bažnyčioje ir Dievui pašvęstąjį gyvenimą. Dabar buvo atėjęs laikas tarti padrąsinimo žodį kunigams, nešantiems kasdienę darbo Viešpaties vynuogyne naštą. Vien maldingo paraginimo, žinoma, nebūtų užtekę: vyskupams paaiškinus savo pačių tarnybos reikšmę bei teologinį pagrindą, kunigams adresuojami žodžiai irgi turėjo išsiskirti panašia teologine gelme. Mat tik taip būtų buvę įmanoma įtikinamai pripažinti kunigų darbą bei juos padrąsinti.

Bet tokia žinia kunigams buvo reikalinga ir dėl kitų priežasčių, ne tik dėl proporcingo dėmesio įvairiems „luomams“ Bažnyčioje. Apibrėžę ypatingą vyskupų tarnybos reikšmę šv. Petro įpėdinio atžvilgiu, Susirinkimo tėvai galėjo tikėtis plataus Bažnyčios ir pasaulio viešosios nuomonės, ypač krikščionių oikumene, sutarimo. Bet visiškai kito reikėjo laukti pereinant prie katalikiškojo kunigystės supratimo: ką kunigystė reiškia, nebebuvo savaime akivaizdu net Bažnyčios sąmonei. Tiesa, tokios sampratos krizė, atvirai prasiveržusi netrukus po Susirinkimo ir sukėlusi tolesnes su pačiu kunigystės egzistavimu bei kunigiškuoju pašaukimu susijusias krizes, tuo momentu dar tebuvo tik prasidedanti. Viena iš jos priežasčių buvo pakitęs požiūris į gyvenimą, kur tai, kas „šventa“, buvo mažiau suvokiama, o tai, kas „funkcionalu“, taip išaukštinta, kad tapo vienintele galiojančia kategorija. Bet būta ir teologinių šaknų, netikėtai pasisėmusių jėgų iš naujų visuomeninių sąlygų. Pati Naujojo Testamento egzegezė atrodė patvirtinanti nesakralinį požiūrį į visas bažnytines užduotis, atmesdama bet kokį tęstinumą tarp Senojo Testamento sakralinių funkcijų ir naujų gimstančios Bažnyčios tarnybų. Dar mažiau įžvelgta sąsajų su pagoniškomis kunigystės sampratomis. Atrodė, jog tikrąją krikščionybės naujybę sudarė būtent tarnybų desakralizacija. Krikščionių bendruomenės tarnai vadinti ne hereis (graikiškas lot. sacerdotes atitikmuo), bet presbyteroi, arba „vyresniaisiais“. Nors tokiam Naujojo Testamento interpretavimui esminį poveikį darė šiuolaikinės egzegezės protestantiškosios ištakos, niekas negalėjo pakeisti tokią išvadą, regis, patvirtinančių įrodymų: priešingai, opus to meto klausimas iškildavo: ar nebus taip, kad teisus vis dėlto buvo Liuteris, o ne Tridento Susirinkimas.

Priešpriešiais stovėjo – ir tebestovi – dvi priešingos kunigiškosios tarnybos sampratos. Laikantis socialinio-funkcinio požiūrio, kunigystė apibrėžiama kaip „tarnavimas“, kaip tarnavimas bendruomenei atliekant Bažnyčios funkciją jos socialiniu matmeniu. Tuo tarpu, anot sakramentinio-ontologinio požiūrio, kunigystė, neneigiant jos tarnaujamojo aspekto, šaknijasi pačioje tarnautojo būtyje, tai būčiai savo ruožtu esant paženklintai dovanos, Viešpaties suteiktos per sakramentu laikomą Bažnyčią. Funkcinis požiūris susijęs ir su terminologine slinktimi: pasakymų „kunigas“ ir „kunigystė“ ir jų sakralinių reikšmės atspalvių vengiama, jie keičiami neutraliais, funkciniais žodžiais „tarnautojas“ ir „tarnyba“, iki tol katalikų teologijoje beveik nevartotais.

Skirtingą kunigystės prigimties supratimą tam tikru mastu lemia akcento pakeitimas kunigo vaidmens apibrėžime – nuo klasikinio katalikiškojo kunigystės į Eucharistiją telkimo (sacerdos – sacrificium) pereita prie tipiškai protestantiško pirmenybės teikimo žodžiui. Tačiau pirmenybę žodžiui teikiantis požiūris į kunigystę nebūtinai turi būti antisakramentinis. Vatikano II Susirinkimo Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo liudija kaip tik priešinga. Bet ar dvi skirtingos sampratos turi šalinti viena kitą, ar jos vis dėlto gali viena kitą praturtinti bei savo nesantarvę išspręsti iš vidaus? Tad Vatikano II Susirinkimui buvo iškilęs toks klausimas: kiek būtų galima išplėsti klasikinį, potridentinį kunigo paveikslą, t. y. kokiu mastu juo būtų galima patenkinti Reformacijos, šiuolaikinės egzegezės ir šiuolaikinio požiūrio į gyvenimą iškeltus reikalavimus neprarandant esminių dalykų; ir priešingai, kokiu mastu protestantiškoji „tarnautojo“ sąvoka galėtų atsiverti gyvajai tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčios tradicijai; mat katalikiškasis ir ortodoksiškasis kunigystės supratimas (ir nuo Tridento Susirinkimo) esmingai nesiskyrė.

1. Kunigiškosios tarnybos prigimtis

Vatikano II Susirinkimas nesigilino į šias vis paviršiun išnyrančias problemas. Po didžiųjų debatų apie vyskupų kolegialumą, ekumenizmą, religijos laisvę ir šiuolaikinio pasaulio problemas Susirinkimo tėvai tam nebeturėjo nei laiko, nei energijos. Tad po to į kunigystės temą gilintasi bei Susirinkimo pareiškimai plėtoti 1971 m. ir 1990 m. sinoduose, tuo tarpu popiežiaus laiškuose kunigams Didžiojo ketvirtadienio proga ir Dvasininkijos kongregacijos parengtame Vadove ši tema nagrinėta konkrečiau, atsižvelgiant į kasdienį kunigų gyvenimą. Net jei Susirinkimo dekrete neužimama aiškios pozicijos mūsų dienų diskusijų atžvilgiu, jis vis dėlto teikia pagrindą tolesnei plėtotei.

Tad kokie gi tie atsakymai į mūsų nusakytas problemas? Kalbant trumpai, Susirinkimo mokymo negalima susiaurinti iki vienos iš alternatyvų. Dekreto pirmu kunigystės apibrėžimu konstatuojama, kad šventimais kunigai paskiriami tarnauti mokytojui, kunigui ir karaliui Kristui, dalyvauja jo tarnyboje, kuria šioje žemėje be paliovos vykdomas Bažnyčios kaip Dievo tautos, Kristus Kūno ir Šventosios Dvasios šventovės statydinimas (1). Tolesnėse pastraipose minima kunigų galia atnašauti auką ir atleisti nuodėmes (2). Tačiau ši ypatinga kunigo užduotis pabrėžtinai įtraukta į dinaminę, istorinę Bažnyčios, kurioje visi dalyvauja viso kūno misijoje, nors ir atlikdami ne tą patį uždavinį (Rom 12, 4), viziją. Apibendrindami ligšiolines mintis, galime konstatuoti, jog pirmajame dekreto skyriuje (2 ir 3) itin pabrėžiamas ontologinis kunigiškosios egzistencijos aspektas ir todėl akcentuojama galia atnašauti auką. Abu elementai vėl pabrėžiami (3) pradžioje: „Kunigai, paimti iš žmonių ir paskirti būti jų atstovais santykiuose su Dievu, idant galėtų aukoti dovanas bei atnašas už nuodėmes (plg. Žyd 5, 1), gyvena su kitais žmonėmis kaip su savo broliais.“ Priešingai Tridento Susirinkimui, iš naujo išryškinama visos Bažnyčios gyva vienybė ir bendras kelias, kartu neatsisakant kunigystės tradicinės sampratos.

Juo labiau mūsų dėmesį patraukia antrojo skyriaus pradžia, kur nusakomos konkrečios kunigo pareigos: „Kunigų kaip vyskupų bendradarbių pirmoji pareiga yra skelbti visiems Dievo Evangeliją“ (4). Atrodo, jog aiškiai pirmenybė teikiama žodžiui, arba skelbimo tarnybai. Tada kyla klausimas, koks santykis tarp dviejų ištarų: kunigas įšventinamas, kad „galėtų aukoti dovanas bei atnašas“, ir „jo pirmoji pareiga“ (primum… officium) yra „skelbti Evangeliją“ (Evangelium… evangelizandi).

1.1. Kristologinis pagrindas

Norėdami surasti šios problemos sprendimą, pirma savęs turėtume paklausti: ką reiškia „skelbti Evangeliją“? Kas atsitinka kam nors tai darant? Ir kas yra Evangelija? Susirinkimas, nustatydamas skelbimo primatą, tikrai galėjo remtis evangelijomis. Turiu galvoje Morkaus evangelijos pradžioje pateiktą trumpą, bet reikšmingą epizodą. Visi ieško Viešpaties dėl jo stebuklingų galių, bet jis pasitraukia į negyvenamą vietą pasimelsti (Mk 1, 34–39); spaudžiamas Simono ir su juo buvusių, mūsų Viešpats sako: „Eikime kitur, į gretimus kaimus, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs“ (1, 38). Jėzus sako, kad jo atėjimo tikslas yra skelbti Dievo karalystę. Todėl tai turėtų būti esminis visų tarnautojų prioritetas: jie eina skelbti Karalystės, ir tai reiškia leisti gyvam, galingam ir visada artimam Dievui užimti pirmutinę vietą mūsų gyvenime. Tačiau, norint šį prioritetą teisingai suprasti, šiame trumpame tekste įžvelgtini dar du dalykai. Pirma, Evangelijos skelbimą lydi pasitraukimas į asmeninės maldos vienumą – toks vidinis susikaupimas, atrodo, tikrai esąs būtina išankstinė skelbimo sąlyga. Antra, skelbimas susijęs su demonų išvarinėjimu (1, 39): tai susiję ne tik su kalba, bet ir su veiksmingu veikimu. Be to, skelbiama ne giedrame, laimingame, bet demonų despotiškai engiamame pasaulyje, kurį skelbimu norima išlaisvinti.

Norėdami teisingai suprasti paties Jėzaus prioritetą, turime žengti dar vieną žingsnį – peržengti Morkaus evangelijos trumpo, bet reikšmingo teksto ribas ir pažvelgti į visą Evangeliją. Jėzus skelbia Dievo karalystę, ir tai daro pirmiausia palyginimais, o taip pat ženklais, kuriais prie žmonių gyvai priartėja Karalystė. Žodis ir ženklas vienas nuo kito neatskiriami. Kai ženklai laikomi vien nieko nereiškiančiais stebuklais, Jėzus liaujasi juos daręs. Bet Evangelijos skelbimą jis sykiu neleidžia paversti vien intelektiniu reikalu, vien diskusijos objektu. Jo žodžiai reikalauja sprendimo; jais atnešama tikrovė. Šia prasme jo žodis „įsikūnijęs“: abipusiu žodžio ir ženklo ryšiu reiškiasi „sakramentinė“ struktūra (1).

Bet turime žengti dar vieną žingsnį. Jėzus neperteikia nuo jo asmens nepriklausomų žinių, kaip daro mokytojai ar pasakotojai. Jis nuo jų skiriasi, jis ne vien tik mokytojas. Jėzaus skelbimui plėtojantis, darosi vis aiškiau, kad jo palyginimai rodo jį patį, kad Karalystė ir jo asmuo tarpusavyje neatskiriami, kad Karalystė ateina per jo asmenį. Jis reikalauja, kad mes atsakytume, kuo mes jį laikome, taip kaip Petras, pasakęs: „Tu esi Mesijas“ (Mk 8, 29). Galiausiai jo skelbiama žinia apie Dievo karalystę aiškiai pasirodo esanti paties Jėzaus Paschos slėpinys, jo mirtis ir prisikėlimas. Tai, pavyzdžiui, regime palyginime apie ūkininkus žmogžudžius (Mk 12, 1–11). Žodis ir tikrovė čia susipynę naujaip: palyginimas supykdo jo priešininkus, kurie padaro visa, kas palyginime sakoma. Jie nužudo Sūnų. Tai reiškia, jog palyginimas būtų beprasmis, jei nebūtų taikomas gyvam įsikūnijusio Sūnaus asmeniui, kuris tam yra atėjęs (plg. Mk 1, 38), atsiųstas Tėvo (Mk 12, 6). Palyginimai būtų tušti, jei jų žodžiai liktų nepatvirtinti kryžiaus ir prisikėlimo. Dabar suprantame, kad Jėzaus skelbimą galima vadinti „sakramentiniu“ gilesne prasme negu anksčiau. Jo žodžiuose glūdi įsikūnijimo tikrovė ir kryžiaus bei prisikėlimo tema. Kaip tik „darbas/žodis“ šia giliąja prasme moko Bažnyčią abipusės skelbimo ir Eucharistijos priklausomybės, taip pat abipusės skelbimo ir autentiško, gyvo liudijimo priklausomybės.

Dar vieną žingsnį žengiame su šv. Jono evangelijoje pateikiama Velykų vizija. Petras sakė, kad Jėzus yra Mesijas. Jonas dabar priduria, kad Jėzus Kristus yra Logos. Jis pats – amžinasis Tėvo Žodis, kuris yra pas Dievą ir kuris yra Dievas (Jn 1, 1). Jame šis Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (Jn 1, 14). Krikščionių skelbime susiduriama ne su žodžiais, bet su Žodžiu. „Kalbėdami apie Dievo žodžio tarnybą, kartu suvokiame Trejybės vidaus santykį“ (2). Tačiau sykiu „ši tarnyba susijusi su įsikūnijimo funkcija“ (3). Pagrįstai buvo nurodyta, jog pagrindinį skirtumą tarp Jėzaus skelbimo ir mokytojų pamokymų sudaro būtent tai, kad Jėzaus žinios centre yra jo paties Aš, t. y. jis pats (4). Tačiau kartu turime neužmiršti, jog pats Jėzus suvokė, kad jo kalbėjimą darė ypatingą tai, kad jis kalbėjo ne „savuoju vardu“ (plg. Jn 5, 43; 7, 16). Jo Aš visiškai atviras Tėvo Tu; jis nepasilieka savyje, bet paima mus pačios Trejybės gyvenimo vidun. Tai reiškia, jog krikščioniškasis skelbėjas kalbės ne apie save, bet taps paties Kristaus balsu, užleisdamas vietą Logos ir per bendrystę su žmogumi Jėzumi vesdamas į bendrystę su gyvuoju Dievu.

Tai mus grąžina prie Vatikano II Susirinkimo dekreto dėl kunigystės. Jame pabrėžiamas bendras visų skelbimo formų bruožas. Kunigas niekada neturėtų mokyti savo paties išminties. Visada svarbus tiesos ir šventumo linkme kreipiantis Dievo žodis (4). Turint prieš akis šv. Pauliaus pavyzdį, galima sakyti, jog Žodžio tarnyba reikalauja iš kunigo visiškai atsižadėti savęs: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20).

Čia norėčiau priminti šį momentą iliustruojantį epizodą iš ankstyvųjų Opus Dei dienų. Jauna moteris gavo progą pirmąkart išgirsti kalbant Opus Dei steigėją t. Escrivą. Jai buvo labai smalsu pasiklausyti garsaus pamokslininko. Tačiau po jo aukotų šv. Mišių ji daugiau nebenorėjo klausytis jokio žmogiškojo oratoriaus. Moteris vėliau papasakojo, kad nuo to momento ją tedomino atrasti Dievo žodį ir valią.

Žodžio tarnyba reikalauja iš kunigo dalytis Kristaus kenoze, jo „augimu ir mažėjimu“. Tai, kad kunigas kalba ne apie save, bet perteikia kito žinią, jokiu būdu nereiškia, jog jis nėra asmeniškai įtrauktas; priešingai, tik save atiduodamas Kristuje jis ima žengti jo Velykų slėpinio keliu, tikrai save atranda ir susivienija su juo, kuris yra Dievo Žodis asmens pavidalu. Paschalinė „ne-Aš“ struktūra, pasirodanti vis dėlto esanti „tikruoju Aš“, galiausiai rodo, kad Žodžio tarnyba, neišsitekdama visose „funkcijose“, įsiskverbia į pačią kunigo būtį ir suponuoja, kad kunigystė yra sakramentas.

1.2. Tradicijos plėtotė (šv. Augustinas)

Kadangi dabar pasiekėme pagrindinį mūsų svarstymų tašką, juos norėčiau pailiustruoti dviem iš šv. Augustino paimtomis įvaizdžių grupėmis. Šie įvaizdžiai, pasiskolinti iš jo Biblijos komentarų, padarė didelę įtaką tradiciniam Katalikų Bažnyčios mokymui.

Kunigas pirmiausia apibūdinamas kaip servus Dei arba servus Christi (5). Iš ano meto bažnytinės kalbos paimto posakio „Kristaus tarnas“ foną sudaro kristologinis himnas Laiške filipiečiams (2, 5–11): Kristus, Sūnus, lygus su Dievu, priėmė tarno pavidalą ir tapo vergu dėl mūsų. Čia turime palikti nuošalyje gilią laisvės ir tarnavimo teologiją, Augustino išplėtotą turint prieš akis šį tekstą. Mūsų temai svarbu, kad „tarnas“ yra su santykiu susijusi sąvoka. Tarnu galima būti tik kito atžvilgiu. Jei kunigas apibrėžiamas kaip Jėzaus Kristaus tarnas, tai šitai reiškia, kad egzistencija iš pagrindų paženklinta santykio. Jo tarnybos esmę sudaro tai, kad jis būdamas įšventintas tarnauja Viešpačiui, ir tai paliečia jo pačią būtį. Jis yra Kristaus tarnas, kad iš jo, per jį ir su juo būtų žmonių tarnas. Tai, kad jo buvimas susijęs su Kristumi, neprieštarauja jo buvimui įšventintam tarnauti bendruomenei (Bažnyčiai); veikiau tai vienintelis jo tarnybai gilumo suteikiantis pagrindas. Būti susijusiam su Kristumi reiškia būti paimtam į jo kaip tarno egzistenciją ir kartu su juo tarnauti „kūnui“, t. y. Bažnyčiai. Būtent dėl to, kad kunigas priklauso Kristui, jis absoliučiai radikalia prasme priklauso žmonėms. Kitaip jis neįstengtų jiems savęs giliai ir absoliučiai atiduoti. Tai savu ruožtu reiškia, kad ontologinė kunigo būtį paliečiančios kunigystės samprata nepriešinga jo kaip bendruomenės tarnautojo funkcijai. Iš tiesų, ontologinis aspektas padaro tarnavimą pernelyg radikalų, kad jį būtų galima suvokti vien pasaulietiškai.

„Tarno“ įvaizdis susijęs su „neišdildomos žymės“ (character) įvaizdžiu, tapusiu Bažnyčios tikėjimo paveldo dalimi. Vėlyvosios Antikos kalboje šis žodis reiškė nuolatinį objektui, gyvuliui ar net žmogui įspaustą nuosavybės ženklą. Turtas būdavo priskiriamas neatšaukiamai ir „šaukdavosi savininko“ (clamat ad dominum). Galima sakyti, kad „žymė“ ženklina į pačią objekto būtį įspaustą „priklausomybę“. Šia prasme žymė reiškia, kaip minėjome, „buvimą susijusiam“ ir „buvimą remiantis“ kitu. Tokia „priklausomybe“ negalima disponuoti, ją įgyti ar naudoti kaip nori. Iniciatyva kyla iš savininko, iš Kristaus. Tai aikštėn iškelia sakramentinę prigimtį: negaliu tiesiog „pareikšti“, jog priklausau Viešpačiui. Jis pirma turi mane pasisavinti. Tik taip galiu įžengti į priklausymo būvį, tik tada galiu jį priimti ir stengtis juo gyventi kaip savu. Žodžiu „žymė“ nusakoma kunigystėje glūdinti tarnavimo Kristui ontologinė prigimtis, kartu parodant, ką reiškia sakramentalumas. Tik tokios perspektyvos laikydamiesi galime suprasti, kodėl šv. Augustinas žymę – tiek funkciškai, tiek ontologiškai – apibūdina kaip „teisę duoti“ (ius dandi), būtiną išankstinę galiojamo sakramentų teikimo sąlygą (6). Priklausyti tarnu tapusiam Viešpačiui yra priklausyti tiems, kurie yra jo. Tai reiškia, kad dabar, turėdamas šventąjį ženklą, tarnas gali duoti tai, ko jis niekada negali duoti savo išgalėmis. Juk jis, iš tiesų, gali duoti Šventąją Dvasią, išrišti nuodėmes, sudabartinti Kristaus auką ir patį Kristų šventaisiais Kūno ir Kraujo pavidalais – visos šios teisės rezervuotos Dievui, ir nė vienas žmogus negali jų įgyti pats, o kokia nors bendruomenė – deleguoti. Tad žymė, išreikšdama tarnavimą bendruomenei, kartu rodo, kad, viena vertus, visada galiausiai veikia mūsų Viešpats ir, kita vertus, regimojoje Bažnyčioje jis vis dėlto veikia per žmones. Tad žymė laiduoja sakramento „galiojamumą“, net jei jį teikia to nevertas tarnas, bet kartu tą tarną teisia bei įpareigoja gyventi pagal sakramento reikalavimus.

Glaustai aptarsime šv. Augustino įvaizdžių kunigiškosios tarnybos prigimčiai paaiškinti sau bei tikintiesiems antrąją grupę. Šie įvaizdžiai kilo iš meditacijos apie Joną Krikštytoją, kurį jis laiko kunigystės provaizdžiu (7). Augustinas nurodo, jog Naujajame Testamente Jonas apibūdinamas iš Izaijo knygos paimtu pasakymu kaip „balsas“, tuo tarpu Kristus šv. Jono evangelijoje vadinamas „Žodžiu“. Santykis tarp „balso“ (vox) ir „žodžio“ (verbum) padeda atskleisti santykį tarp Kristaus ir kunigo. Žodis egzistuoja širdyje, kol nėra pagaunamas kieno nors kito girdėjimo juslės. Per balsą jis suvokiamas kito ir tada atsiduria kito asmens širdyje, taip kalbančiajam žodžio neprarandant. Girdimas garsas, t. y. balsas, kuriuo žodis pernešamas iš vieno asmens į kitą (ar kitus), nutyla, bet žodis išlieka. Kunigo funkcija galiausiai labai paprasta – būti Žodžio balsu: „Jam skirta augti, o man – mažėti.“ Vienintelis balso tikslas yra perduoti žodį ir tada išnykti. Čia regime kunigystės didybę ir menkybę. Kaip Jonas Krikštytojas, kunigas tėra Žodžio pirmtakas, tarnas ir tarnautojas. Dėmesys fokusuojamas ne į jį, bet į Kitą. Tuo tarpu jis visa savo būtimi yra vox, balsas. Jo misija yra tapti žodžio balsu. Būtent taip radikaliai susisaistydamas su kitu, jis dalyvauja didingoje Krikštytojo misijoje, paties Žodžio misijoje. Ir būtent tokiame kontekste Augustinas kunigą vadina sužadėtinio bičiuliu (Jn 3, 29), kuris sužadėtinę ne pasiima, bet kaip bičiulis dalijasi vestuvių džiaugsmu: Viešpats padarė tarną draugu (Jn 15, 15), kuris dabar priklauso jo namiškiams ir pasilieka jo namuose nebe kaip vergas, bet kaip laisvas žmogus (Gal 4, 7; 4, 21–5, 1) (8).

2. Kristologija ir ekleziologija: ekleziologinis kunigystės pobūdis

Iki šiol kalbėjome apie kristologinį kunigystės pobūdį, visada paženklintą ir trejybiškumo, nes Sūnus kyla iš Tėvo ir pas jį grįžta. Jis duoda save Šventojoje Dvasioje, kuri yra meilė ir suasmenintas dovanojimas. Tačiau Susirinkimo dekrete pagrįstai žengiamas dar vienas žingsnis bei pabrėžiamas bažnytinis nuo kristologinio-trinitarinio pagrindo neatsiejamos kunigystės pobūdis. Žodžio įsikūnijimas rodo, kad Dievas nenori tiesiog tiesiai per Dvasią ateiti į žmogaus dvasią, bet ieško žmogaus pasitelkdamas materialaus pasaulio priemones bei trokšta užkalbinti jį kaip socialinę ir istorinę būtybę. Dievas pasirinko ateiti pas mus per kitus žmones. Dievas atėjo pas mus tokiu būdu, idant per jį bei juo remdamiesi surastume kelią vienas pas kitą. Tad įsikūnijimas kartu atneša tikėjimą, kuris yra ir bendruomeninis, ir istorinis. Kelias „per kūną“ reiškia, kad laiko tikrovė ir žmogaus visuomeniškumas tampa žmogaus santykio su Dievu veiksniais, savo ruožtu besiremiančiais pirmesniu Dievo santykiu su žmonėmis. Vadinasi, kristologija ir ekleziologija viena nuo kitos neatsiejamos: Dievo veikimu sukuriama „Dievo tauta“ ir būtent per Kristų ta „Dievo tauta“ virsta „Kristaus kūnu“, anot Abraomui duoto pažado gilaus aiškinimo, šv. Pauliaus pateikiamo Laiške galatams. Kaip Paulius žinojo iš Senojo Testamento, šis pažadas buvo duotas Abraomo „ainijai“, t. y. ne daugeliui, bet vienam vieninteliam. Todėl Dievo veikimu mes, daugelis, linkstame tapti ne tiesiog tuo, kas viena, bet Vienuoju, susivienijusiu su Jėzumi Kristumi kūnu (Gal 3, 16 ir t., 28).

Pasaulinę-istorinę Kristaus įvykio dinamiką, kuriai tarnauti kunigai įšventinami, Susirinkimas išplėtoja būtent iš giliai eschatologinio kristologijos aspekto. Galutinis visų mūsų tikslas yra tapti laimingais. Tačiau laimė surandama tik būnant kartu, o buvimas kartu atrandamas tik beribėje meilėje. Laimė galima tik atveriant save tam, kas dieviška, t. y. per sudievinimą. Šia prasme Susirinkimas kartu su Augustinu teigia, kad istorijos tikslas yra žmonijos tapimas meile, o tai reiškia adoravimą, gyvą garbinimą, Dievo miestą (civitas Dei); tad giliausias kūrinijos troškimas bus įgyvendintas, kai Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28; Presbyterorum ordinis, 2; Šv. Augustinas. De civitate Dei 10, 6). Tik tokioje plačioje perspektyvoje galime iš tiesų suprasti, kas yra garbinimas arba kas yra sakramentai.

Tačiau tokia vizija, kreipianti mūsų dėmesį į didžiulius mastelius ir galutinius klausimus, gali taip pat grąžinti mus prie labai konkrečių dalykų. Kaip matėme, krikščioniškasis tikėjimas niekada nėra vien dvasinis ir vidinis, niekada negali būti tik subjektyvus ar vien asmeninis santykis su Kristumi ir jo žodžiu. Priešingai, tai konkreti bažnytinė tikrovė. Dėl šios priežasties Susirinkimas, galbūt šiek tiek pritempdamas, pabrėžia kunigų ryšį su vyskupu. Jie jam atstovauja, veikia jo vardu ir gauna iš jo savo misiją. Didysis kristologinis klusnumas, atsveriantis Adomo neklusnumą, yra konkrečiai išreiškiamas bažnytiniu klusnumu, kuris kunigui reiškia klusnumą savo vyskupui. Žinia, Susirinkimas tikrai galėjo labiau akcentuoti, kad pirma turėtų eiti visų bendras klusnumas Dievo Žodžiui ir jo pavyzdžiui, perteiktam Bažnyčios gyvosios tradicijos. Bendras klusnumo ryšys taip pat yra bendra laisvė: jis apsaugo nuo savavališkumo ir laiduoja bažnytinio klusnumo autentiškai kristologinį pobūdį. Bažnytinis klusnumas nėra pozityvistinis; jis rodomas ne tiesiog vien formaliai valdžiai, bet kažkam, kas savo ruožtu paklūsta bei įasmenina klusnųjį Kristų. Sykiu toks klusnumas, žinoma, nebūtinai priklauso nuo tarnybos turėtojo dorumo ir šventumo, ir būtent dėl to, kad susijęs su tikėjimo, visą subjektyvumą pranokstančios Viešpaties dovanos, objektyvumu. Šia prasme klusnumas savo vyskupui visada pranoksta vietinę Bažnyčią – tai visuotinis klusnumas. Vyskupui paklūstama, nes jis apibrėžtoje vietoje atstovauja visuotinei Bažnyčiai. Ir toks klusnumas taip pat peržengia dabartinio momento ribas, nes krypsta į tikėjimo istorijos visumą. Jis remiasi viskuo, kas yra subrendę communio sanctorum, ir, vadinasi, atsiveria ateičiai, kai Dievas bus viskas visame kame, o mes visi būsime viena. Tokiu požiūriu klusnumo reikalavimas kelia labai rimtą reikalavimą turinčiajam valdžią. Tačiau tai vėlgi nereiškia, kad klusnumas sąlygiškas. Jis labai konkretus. Paklūstu ne Jėzui, kurį aš ar kiti susikūrėme selektyviai remdamiesi Šventuoju Raštu; tokiu atveju paklusčiau vien savo pamėgtoms idėjoms: garbindamas paties susikurtą Jėzaus paveikslą, garbinčiau save. Ne! Paklusti Kristui reiškia paklusti jo kūnui, paklusti jam jo kūne.

Nuo Laiško filipiečiams Jėzaus klusnumas, suprantamas kaip pergalė prieš Adomo neklusnumą, visuomet yra išganymo istorijos centre. Kunigo gyvenime šis klusnumas turėtų būti įkūnytas klusnumu Bažnyčios valdžiai, konkrečiai, vyskupui. Tik tada realiai atmetamas savęs pavertimas stabu. Tik tada Adomas mumyse bus nugalėtas ir sukurta nauja žmonija. Šiandien, kai atpirkimo esme laikoma emancipacija, o laisvė pateikiama kaip teisė daryti viską, kas patinka, ir nedaryti nieko, kas nepatinka, anatema, taip sakant, yra virtusi pati klusnumo sąvoka. Ji pašalinta ne tik iš mūsų žodyno, bet ir iš mūsų mąstymo. Bet toks klaidingas laisvės įsivaizdavimas daro vienybę ir meilę neįmanomas. Jis žmogų paverčia vergu. Teisingai suprantamą klusnumą būtina atgaivinti ir vėl suvokti jo tikrąją vertę bei centrinę vietą krikščioniškajame bei kunigiškajame dvasingume.

3. Dvasingumo aspektas

Kristologija, artinantis prie jos iš pneumatologinės ir trinitarinės žiūros taško, vadinasi, suvokiant jos bažnytinę prasmę, savaime veda prie dvasingumo, tikėjimo įgyvendinimo praktikoje būdo. Kadangi Konstitucija apie Bažnyčią jau buvo suteikusi dogminį pagrindą, Susirinkimo dekretas dėl kunigų gyvenimo ir tarnybos galėjo tiesiai imtis šio aspekto ir pateikti labai konkrečių pamokymų apie kunigiškąjį dvasingumą. Čia norėčiau paplėtoti vieną to aspektą. Dekreto 14 skyrelyje aptarinėjama dažnai kunigui iškylanti problema, kai jis pasijunta draskomas daugybės labai skirtingų užduočių. Kaip išlaikyti vidinę savo gyvenimo vienybę? Mažėjant kunigų, ši problema gresia tapti pagrindine kunigiškojo gyvenimo krize. Klebonas, atsakantis už tris ar keturias parapijas, šiandien priverstas nuolatos judėti. Misionieriams tokia situacija gerai pažįstama, tačiau ji ima virsti savotiška norma net amžiais krikščioniškomis buvusiose šalyse. Kunigas turi stengtis laiduoti sakramentų šventimą bendruomenėse. Jis varginamas administracinių užduočių, apgultas visokiausių klausimų bei daugybės individų asmeninių problemų, kurioms dažnai negali rasti laiko. Tąsomas į visas puses, kunigas pasijunta tuščias ir vis menkiau gebantis surasti laiko rekolekcijoms, kurios galėtų suteikti jam šviežių jėgų bei įkvėpimo. „Išsibarstęs“ išorėje ir „tuščias“ viduje, kunigas gali prarasti savo pašaukimo džiaugsmą ir imti tai laikyti jam per sunkia našta. Vienintelis sprendimas tada yra pabėgti.

Susirinkimas siūlo tris būdus tokiai situacijai įveikti. Jie remiasi artima bendryste su Kristumi, kurios maistas buvo vykdyti Tėvo valią (Jn 4, 34). Pirmasis būdas laikytinas pamatiniu: kunigui privalu išsiugdyti gyvą savo ontologinės vienybės su Kristumi suvokimą, kuris reikštųsi jo veikloje: visa, ką darau, darau bendrystėje su juo. Būtent tai darydamas, esu su juo. Nesvarbu, kokia daugialypė ar net prieštaringa mano veikla gali atrodyti kitiems, ji sudaro mano vieną pašaukimą: visa tai yra buvimas kartu su Kristumi, buvimas įrankiu bendrystėje su juo. Antras nurodymas išplaukia iš pirmojo. Kunigiškasis asketizmas nerikiuotinas greta pastoracinės veiklos, tarsi tai būtų papildoma našta, dar viena misija tarp jau ir taip vargiai bepakeliamų dienos užduočių. Būtent veikdamas mokausi save nugalėti, save prarasti bei atiduoti. Per nusivylimus ir nesėkmes mokausi atsižadėti, priimti kančią bei atsiskirti nuo savęs. Sėkmės keliamas džiaugsmas moko dėkingumo. Švęsdamas sakramentus, esu vidujai praturtinamas. Iš tiesų, nėra nė vieno išorinio darbo, kurį atlikdamas nekalbėčiau su Kristumi, o per Kristų – su trivieniu Dievu. Tad meldžiuosi su kitais ir už kitus. Tokia tarnystės askezė, arba pati tarnyba kaip tikrasis mano gyvenimo asketizmas, neabejotinai yra labai svarbi idėja, bet reikalauja nuolatinių, sąmoningų pastangų, vidinio kunigiškosios veiklos, kylančios iš buvimo kunigu, surikiavimo.

Dar yra trečias būtinas elementas. Net ir stengiantis tarnystę laikyti asketizmu, o sakramentinę veiklą – asmeniniu susitikimu su Kristumi, turi būti momentų, kai galėčiau nuo veiklos pasitraukti ir „atgauti kvapą“, laiduoti vidinę kryptį. Susirinkimo dekrete sakoma, kad kunigai to pasieks tik giliai savo gyvenimu prasiskverbdami į Kristaus slėpinį. Šiame kontekste savo patyrimą labai jaudinamai yra aprašęs šv. Karolis Boromiejus: norėdamas gyventi tikrai kunigišką gyvenimą, kunigas turi naudotis atitinkamomis priemonėmis: pasninkauti, melstis, vengti blogos kompanijos ir žalingo bei pavojingo artimumo. „Jei tavyje jau dega maža Dievo meilės kibirkštėlė, neišstatyk jos vėjui, nes ji gali būti užpūsta… Pasilik vienas su Dievu… Esi atsakingas už parapijos sielas? Jei taip, tai neapleisk ir savo paties sielos, neatiduok savęs kitiems taip totaliai, kad nieko neliktų sau pačiam… Dėmesį kitiems žmonėms turi skirti neužmiršdamas savęs… Teikdamas sakramentus, įsimąstyk į tai, ką darai. Švęsdamas Mišias, įsimąstyk į auką, kurią aukoji. Kalbėdamas Liturginių valandų maldą, įsimąstyk į savo tariamus žodžius ir į Viešpatį, kuriam kalbi. Rūpindamasis savo žmonėmis, įsimąstyk į tą, kurio kraujas juos nuprausė…” (9). Keturis kartus pakartotas veiksmažodis „įsimąstyk“ rodo, kokią svarbą šis didis sielų ganytojas skyrė vidiniam gyvenimui kaip veiklos pagrindui gilinti. Ir labai gerai žinome, koks atsidavęs jam patikėtiems žmonėms buvo Karolis Boromiejus. Jis mirė 46 metų, išsekintas atsidavimo savo tarnybai. Šis vyras, tikrai viską atidavęs Kristui ir per jį savo artimui, mus moko, jog toks atsidavimas neįmanomas be – kaip prieglobsčio – autentiškos, tikėjimo kupinos vidujybės. To turime nuolatos mokytis.

Pastaraisiais dešimtmečiais vidinio gyvenimo daug kur šalintasi kaip „eskapizmo“, kaip perdėto privačios erdvės ieškojimo. Tačiau tarnyba be dvasingumo, be vidinio gyvenimo virsta tuščiu aktyvizmu. Nemažai kunigų, pradedančių savo misiją su dideliu idealizmu, galiausiai patiria nesėkmę dėl nepasitikėjimo dvasingumu. Turėti laiko Dievui, asmeniškai ir artimai su juo susitikti yra ne menkesnis arba net didesnis pastoracinis prioritetas negu visi kiti. Tai ne dar viena pareiga, bet pats sielos alsavimas, be kurio „pristigtume kvapo“, – dvasinis alsavimas, arba Šventosios Dvasios „alsavimas“ (spiritus) mumyse. Nors yra ir kitų svarbių bei tinkamų būdų, kaip atgauti dvasines jėgas, pagrindinis būdas atsigauti nuo veiklos ir išmokti vėl ją pamėgti vis dėlto yra vidinė Dievo veido paieška, visada atgaivinanti mūsų džiaugimąsi Dievu. Vienas didžiausių ir nuolankiausių mūsų amžiaus klebonų Italijoje Didimo Mantiero (1912–1992) iš Bassano del Grappa savo dvasiniame dienoraštyje rašė: „Atsivertusieji visada yra nežinomų tikinčiųjų maldos ir pasiaukojimo vaisius. Kristus laimėdavo sielas ne savo įstabių žodžių jėga, bet savo nuolatinės maldos galia. Dienomis jis pamokslaudavo, bet naktimis melsdavosi“ (10). Sielos, t. y. gyvi vyrai ir moterys, negali būti patraukti prie Dievo vien įtikinamais argumentais ar diskusijomis. Jie turi būti laimimi malda – Dievo ir Dievui. Tad krikščioniškasis vidinis gyvenimas yra svarbiausia pastoracinė veikla. Mūsų pastoraciniuose planuose šiam momentui turėtų būti skiriama daug didesnė svarba. Turime be perstojo mokytis, jog mums reikia mažiau diskusijų ir daugiau maldos.

Žvilgsnis priekin: Senojo ir Naujojo Testamento vienybė Kristuje

Baigdamas norėčiau dar kartą grįžti prie įžangoje minėtos problemos. Kas Naujajame Testamente mums sakoma apie Bažnyčios kunigystę? Ar toks dalykas tikrai egzistuoja? Ar vis dėlto Reformacija pagrįstai kaltino Bažnyčią išdavus krikščionybės naujybę, panaikinus Kristaus atneštą permainą, vyresnįjį (presbyter) vėl pavertusi kunigu (sacerdos)? Ar Bažnyčiai nebuvo privalu griežtai išlaikyti vyresniojo funkciją jos niekaip nesakralizuojant bei nesakramentizuojant? Į tai negalime tinkamai atsakyti vien studijuodami „kunigo“ (presbyter) ir „hiereus“ (sacerdos) sąvokas, iš pradžių skirtingas, bet vėliau sujungtas. Būtina skverbtis giliau, nes ant kortos pastatytas visas Senojo ir Naujojo Testamento santykio klausimas. Ar Naujasis Testamentas yra esminis ryšio su praeitimi nutraukimas, ar priešingai – išpildymas, kai sena tebetęsiama, tačiau kartu yra visiškai perkeista bei iš tikrųjų atkurta tame, kas nauja? Ar malonė priešinga įstatymui, ar vis dėlto tarp jų egzistuoja vidinis ryšys?

Žvelgiant istoriškai, pirmiausia nurodytina, kad 70 m. po Kr. Jeruzalės šventykla buvo sugriauta, ir su ja išnyko ištisa aukojimo kulto ir kunigystės sritis, tam tikru atžvilgiu sudariusi „įstatymo“ šerdį. Judaizmas stengėsi išsaugoti, kas buvo prarasta, šventyklos šventumo priesaką taikydamas žydų tautai apskritai (11). Ir prarastą šventyklos paveldą jis dvasiškai įtvirtino maldingos vilties, jog kultas Jeruzalėje bus atkurtas, pavidalu. Sinagoga, kuri pirmiausia yra vieta, kur susitinkama melstis, skelbti žodį ir jo klausytis, tėra fragmentas, gyvas kažko didesnio lūkesčiu. Reformacijos griežtas krikščioniškosios tarnybos bei kulto aiškinimas krikščionybę susiaurina ligi sinagogos įvaizdžio, t. y. ligi susitikimo, žodžio ir maldos. Istoristiniu Kristaus aukos nepakartojamumo traktavimu auka ir kultas nutremiami į praeitį, iš praeities pašalinant ir kunigystę, ir aukojimą. Tuo tarpu vis labiau imama pastebėti, net iš Reformacijos gimusiose Bažnyčiose, kad tokiu traktavimu iš akių išleidžiama Naujojo Testamento įvykio didybė bei giluma. Ir kad netgi gali reikšti, jog Senasis Testamentas iš tiesų nebuvo išpildytas.

Tuo tarpu Kristaus prisikėlimu šventykla atstatoma paties Dievo galia (Jn 2, 19). Kristus, gyvoji Šventykla, pats yra naujasis aukojimas, šiandien tebesitęsiantis Kristaus kūne, Bažnyčioje. Iš to aukojimo ir į tai lygiuojantis kyla tikra, kunigiška naujojo garbinimo tarnyba, kurioje išpildyti visi „pirmavaizdžiai“.

Todėl turime atmesti požiūrį, kad Bažnyčios garbinimas ir kunigystė suponuoja visišką ryšio su ikikrikščioniška išganymo istorija nutraukimą, požiūrį, kuriuo nuosekliai neigiama bet kokia Senojo Testamento kunigystės tąsa Naujojo Testamento kunigyste. Mat tada Naujasis Testamentas nebebūtų Senosios Sandoros išpildymas, bet jai prieštarautų. Tai iš esmės sugriautų vidinę išganymo istorijos vienovę. Kristaus auka ir jos priėmimu prisikėlimo pavidalu visas Senosios Sandoros garbinimo bei kunigystės paveldas perduodamas Bažnyčiai. Pilnatviškas krikščioniškasis „taip“ neleidžia susiaurinti Bažnyčios iki sinagogos. Tai vienintelis būdas iki galo ir giliai suprasti apaštališkosios įpėdinystės tarnybą. Todėl neturėtume gėdytis ar atsiprašinėti, jog manome, kad iš tiesų Bažnyčios kunigyste tęsiama ir atnaujinama Senojo Testamento kunigystė, kuri autentiškai išpildoma būtent tokia radikalia bei perkeičiančia naujybe.

Tokia pozicija netgi svarbi santykių tarp krikščionybės ir kitų pasaulio religijų atžvilgiu. Nors krikščionybė yra nauja pradžia – didžiausia ir radikaliausia nauja tikrovė, kada nors atėjusi iš Dievo, ji neneigia kitų religijų pastangų, laikydama jas adventiniais judesiais žmogaus egzistencijos prasmės link; kad ir kokia iškreipta, jų paieška ne bergždžia.

Tokia kunigystės samprata niekaip nesuponuoja bendrosios pakrikštytųjų kunigystės nuvertinimo. Tai vėlgi gražiai išreiškė Augustinas, visus tikinčiuosius pavadindamas „Dievo tarnais“, o kunigus – „tarnų tarnais“, taip įvardydamas tikinčiuosius kaip jų šeimininkus (12). Naujojo Testamento kunigystė reiškia sekimą mūsų Viešpaties, mazgojančio kojas savo mokiniams, pėdomis; jos didybė niekas kita, kaip tik nuolankumas. Didybė ir nusižeminimas susipynę nuo tada, kai Kristus, kuris yra didžiausias, tapo mažiausias; nuo tada pirmasis užima paskutiniojo vietą. Būti kunigu reiškia įžengti į šią nusižeminimo bendrystę ir dalytis visuotine atpirkimo šlove.

Šis tekstas perskaitytas Dvasininkijos kongregacijos surengtame tarptautiniame simpoziume Presbyterorum ordinis paskelbimo trisdešimtųjų metinių proga 1995 m. spalio 24 d.

Nuorodos

(1) Ši abipusio santykio idėja išplėtota mano knygelėje: Evangelium–Katechese–Katechismus. München 1995, p. 35–43.
(2) F. Genn. Trinität und Amt nach Augustinus. Einsiedeln 1986, p. 181.
(3) Ten pat, p. 183. (4) Plg. Robert Aron. Jesus of Nazareth: the Hidden Years. London 1962, p. 170–171; J. Neusner. A Rabbi Talks with Jesus. New York: Doubleday 1993, p. 30.
(5) Plg. Genn, op. cit., p. 101–123; apie pasakymo servus Dei vartojimą Augustino laikais žr. Peter Brown. Augustine of Hippo. Oxford 1967, p. 132–137.
(6) Genn, op. cit., 34, 63 ir t.; apie senąją character (atitinkančio gr. stigma, sphragis) sąvoką plg. H. Schlier. Der Brief an die Galater. Göttingen 1962, p. 284.
(7) Sermo 293, 1–3 (Patrologia Latina [ed. Mignel], vol. 38, p. 1327 ir t.).
(8) Genn, op. cit., p. 139 ir t.
(9) Acta Ecclesiae Mediolanensis. Milan 1599, p. 1177 ir t.; Valandų liturgijos lapkričio 4 d. skaitiniai.
(10) L. Grygiel. La “Dieci” di Don Didimo Matiero. Ed. San Paulo 1995, p. 54.
(11) Plg. Neusner, op. cit., p. 114 ir t.
(12) Genn, op. cit., p. 117 ir t.

© „Bažnyčios žinios“