„Bažnyčios žinios“. 2004 lapkrčio 30, Nr. 22. <<< atgal į numerio turinį


Viešpaties užgimimas

Kristaus Gimimas (Kalėdos)
Iz 9, 1–3. 5–6; Tit 2, 11–14; Lk 2, 1–14

Šiandien niekas neabejoja Jėzaus asmens realumu. Net sovietmečio istorikai pripažino Jėzaus istoriškumą. Bet nepalyginti svarbesnis klausimas, kas buvo Jėzus? Šis klausimas iškrinta iš empirinių mokslų srities ir atsiremia į mūsų tikėjimą. Prašykime Viešpatį tikėjimo šviesos suprasti Jėzaus Įsikūnijimo prasmę.

Gerieji žmonės, ši Viešpaties Gimimo šventė, kuria šiandien džiaugiamės, pirmiausia yra ne kūdikėlio Jėzaus, bet mūsų šventė, mūsų užgimimas. Evangelijoje girdėjome brangius žodžius: „Ramybė jo mylimiems žmonėms”. Šiuos žodžius galime pavadinti trumpa Kristaus Evangelijos santrauka. Jais išreiškiama tai, ką vėliau pasakys pats Jėzus pokalbyje su Nikodemu: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą”.

Kalėdų dieną kiekvienam kunigui leidžiama aukoti trejas šventąsias Mišias. Aiškinama, kad tuo išreiškiamas trejopas Jėzaus gimimas. Pirmasis ir visų svarbiausias yra tas, kuriuo dangiškasis Tėvas nuo amžių gimdo savo viengimį Sūnų, perteikdamas jam savo dievišką prigimtį. Antrasis gimimas – tai jo žemiškasis gimimas iš mergelės Marijos. Trečiasis gimimas vyksta kiekvieną dieną ir valandą, kai Kristus dvasiniu būdu savo malone ir meile gimsta žmogaus sieloje. Kiek kartų tai kartojasi žmonijos istorijoje! Vieno širdyje tikėjimo žiburėlis nuo pat Krikšto valandos, geriems tėvams prižiūrint, išauga į šviesų žiburį. Kitam tikėjimo šviesa nušvinta staiga, kaip žvaigždė Rytų išminčiams. Dar kitą ilgai kamuoja beprasmybės jutimas, kol vieną kartą tarsi skaudulys pratrūksta, ir ateina ramybė.

Ak, tu, žemės keleivi, ar žinai, kur link keliauji klupdamas ir prisikeldamas? Kiek kartų tavo akis viliojo apgaulingi žiburiai, kiek kartų jauteisi suradęs ramybės uostą, kiek kartų mėginai įsikurti savo iliuzijų „mieste”?.. Gal tik vieno tau stinga, kad tavyje gimtų tasai, kuris parodytų, kaip Dievas pamilo pasaulį, kad pagaliau tavoji širdis, atsirėmusi į šį vienintelį tikrą, vienintelį nemeluojantį, nepaperkamą, nurimtų kaip kūdikis motinos rankose.

Paklausykime trumpos istorijos apie rašytojo Pauliaus Klodelio atsivertimą. Tai įvyko 1886 metais per Kalėdas. Vaikščiodamas Paryžiaus gatvėmis, jis pasijuto nuvargęs ir užsuko į bažnyčią norėdamas truputį pailsėti. Buvo giedami Mišparai. Paulius klausėsi giedamų psalmių, kai staiga jo širdies gelmėje įvyko nesuprantamas perversmas, kurį jis pats aprašo šiais žodžiais: „Vienu akimirksniu mano širdis buvo pagauta, aš tikėjau! Aš tikėjau su tokiu galingu dvasios pritarimu, tarsi mano būtybė būtų kažkokios jėgos pakelta. Aš tikėjau su tokiu įsitikinimu, su tokiu neaprašomu tikrumu, kad neliko mažiausios vietos jokiai abejonei, buvau visiškai tikras, kad jau jokios knygos, jokie žmonių samprotavimai, jokie gyvenimo netikėtumai mano tikėjimo neišjudins”.

Jeigu jauti savo širdyje nerimą, nepasitenkinimą, pasikviesk iš Betliejaus prakartėlės savo Viešpatį, tegimsta jis iš naujo tavo širdyje. Jis ne tiktai silpnas kūdikis, bet ir Visagalis Dievas. Jis tavęs laukia. Jis nori tavo širdyje parengti šventovę ir apsigyventi, nuramindamas tavo ir troškulį, ir alkį, ir nerimą.

Šį šventą rytmetį susirinkę į bažnyčią jaučiamės atiduodą duoklę gražiai kalėdinei tradicijai. Bet ar pagalvojame, kad Kalėdų šventė laukia iš mūsų daugiau. Tai ne vien Jėzaus užgimimo šventė, bet tai visų mūsų dvasinio gimimo šventė. Sakysite, kad šiandien mes taip paskendę tamsoje, mūsų tikėjimas toks nusilpęs, mūsų meilė tokia atšalusi… Ar dar galima mūsų nukrikščionėjusioje visuomenėje kalbėti apie atgimimą?

Šiandien Bažnyčia rodo mums šviesią tikėjimo žvaigždę, ryškiai spindinčią šią trumpiausią metų dieną. Iš tiesų taip maža šviesos danguje ir žemėje, bet tas dangiškas svečias, toji dieviškoji dovana Motinos rankose verčia stipriau plakti mūsų širdis. „Dievas taip pamilo pasaulį…” Šiuo Sūnaus užgimimu Dievas siunčia žemėn savo meilės pabučiavimą. Negana to – jis pats aplankė savo mylimus žmones! Tai mums dieviškas laidas, kad mūsų pastangos atgimti bus vainikuotos pergale.

Piemenėlius prie gimusio Kūdikio pakvietė angelai, išminčius atviliojo pasirodžiusi žvaigždė. O kas mus visus verčia nerimti, ieškoti? Skaitome knygas, naršome po internetą, važinėjame po užsienius. O Dievas taip netoli. Jis kviečia kiekvieną žmogų į draugystę. Ar dar galėjo Dievas pateikti didesnį savo meilės įrodymą, kaip siųsdamas savo Sūnų?!

Mūsų vyskupai, vykdydami Šventojo Tėvo norą, šiuos metus paskelbė Eucharistijos metais. Tegu šie metai būna mūsų krikščioniškos tapatybės atkūrimo metai. Pažvelkime šiais metais į savo sąžines, būkime uolesni bažnyčios lankytojai, suraskime laiko pabūti prie adoracijai išstatyto Švenčiausiojo Sakramento. Laikas jau tau, Šventoji Lietuva, tiek metų nešusiai svetimųjų jungą, grįžti prie savo tikrojo Karaliaus!

Parengė V. S.


© „Bažnyčios žinios“