„Bažnyčios žinios“. 2003 gruodžio 10, Nr. 23. <<< atgal į numerio turinį

Mirė tėvas Vaclovas Gutauskas SJ (1913 – 2003)

Apie čikagietį jėzuitą Vaclovą Gutauską būdavo sakoma, kad tai kunigas ant ratų. Tikrai jis važinėjo ne iš kokio pramuštgalviškumo ar vien tuščio kelionių pomėgio, bet iš pareigos ir didelio savo sąžiningumo, kurio prireikė tada, kai iš visų Lietuvos kampų lietuviai, nublokšti Antrojo pasaulinio karo audrų į užjūrius, sumanė spirtis prieš bedieviškojo komunizmo ir nutautėjimo grėsmę, ištikusią šimtus tūkstančius mūsų tėvynainių. Šiam tikslui veiklūs lietuviai sumanė savo vaikams ir jaunimui statyti didžiulius ne tik savo svarbia paskirtimi, bet ir įspūdingos apimties namus, kuriuos po atkaklių lėšų rinkimo pagaliau iš tikrųjų prieš 46 metus sėkmingai pasistatė ir pavadino Jaunimo centru. Sunkiam, varginamam ir daugelio nemėgstamam pinigų rinkimo darbui jėzuitai paskyrė kun. Vaclovą.

Kun. V. Gutauskas gimė 1913 m. rugpjūčio 15-ąją, per Žolinę, Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventės dieną, ir per tą pačią šventę po dvidešimt dvejų metų įstojo į Jėzaus draugiją. Gal todėl šiam Didžiojoje Trakiškėje, Antanavo valsčiuje, Marijampolės apskrityje, gimusiam kapsui Dievo Motina išmeldė ne tik vienuolio kunigo pašaukimą, bet ir ilgą amžių – sulaukė devyniasdešimt metų. Daug kantrybės, jėgų ir ryžto prisireikė šiam jaunuoliui, kol 1945 m. liepos 21 d. tapo kunigu. Jis mokėsi Italijoje, Galarate, Aloyzo institute studijavo filosofiją, o baigė teologijos studijas Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje 1946 m.

Po šventimų kunigas Vaclovas kiek laiko plušėjo sielovados baruose – aukojo šv. Mišias, klausė išpažinčių, sakė pamokslus ir kitokiais būdais reiškėsi Romoje ir aplinkinėse parapijose. Kartu su tėvu Bružiku ir vienas pokario metais misionieriavo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, Kelne ir kitur vadovavo dvasiniams suaugusiųjų, vaikų, jaunimo susitelkimams ir kitaip skleidė Gerąją Naujieną. Atvykęs 1952 m. į Ameriką, trejus metus buvo Nukryžiuotojo Jėzaus seserų vienuolijos kapelionas Elmhurste, Pa. Jis ne tik vadovavo dvasiniams susikaupimams, važinėjo į atlaidus, sakė pamokslus, klausė išpažinčių, bet ir, turėdamas nemaža sielovadinės patirties, parašė mokslo populiarinimo religinę knygelę „Kas žiūri ir nemato”, ne vieną straipsnį „Laiškams lietuviams”, „Žvaigždei” ir kitiems lietuviškiems leidiniams.

Tėvui B. Krištanavičiui atsiradus JAV ir tapus Jėzaus draugijos provincijolu, kilo sumanymas vienuolijai statyti erdvesnius namus ir prie jų Jaunimo centrą. Tada tėvas Gutauskas važinėjo po visą Ameriką, ieškodamas geradarių, dosnių aukotojų šio sumanymo įgyvendinimui. Dievo remiamas, Mergelės Marijos globojamas, žmonių gerbiamas ir jų dosnumo lydimas, jis lėšų statybai surinko daugiausia. 1980 m. kartu su kitais tėvas Vaclovas įsteigė aktyvaus, veiklaus šių namų ir visos provincijos jėzuito tėvo B. Krištanavičiaus fondą kaupti lėšas jėzuitų provincijos atkūrimui Lietuvoje. Šis fondas veikė ligi 1993 m. Dėl susilpnėjusios sveikatos tėvas Vaclovas kurį laiką buvo sanatorijoje. Pagerėjus sveikatai, toliau rūpinosi Jaunimo centro veikla ir jo išlaikymu. Per paskutiniuosius trejus gyvenimo metus tėvas V. Gutauskas jau negalėdavo toliau pajudėti, todėl daugiausia laiko praleisdavo jėzuitų vienuolyne, kol, metų naštos ir negalių prispaustas, jau nepajėgė vienas ateiti į šv. Mišias namų koplyčion.

Tėvas V. Gutauskas palaidotas lapkričio 26 d. Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje.

-kka-

© „Bažnyčios žinios“