„Bažnyčios žinios“. 2003 lapkričio 14, Nr. 21 <<< atgal į numerio turinį

Popiežius Jonas Paulius II

Posinodinis apaštališkasis paraginimas

Pastores gregis

Apie vyskupą, Jėzaus Kristaus Evangelijos tarną dėl pasaulio vilties
 

ĮŽANGA

1. Viešpaties kaimenės ganytojai (Pastores gregis) žino, kad vykdydami savo vyskupiškąją tarnystę gali tikėtis ypatingos Dievo malonės. Pagal Romos pontifikalą šventimų metu per iškilmingą maldą pagrindinis konsekruotojas po prašymo išlieti palaikančią ir vadovaujančią Šventąją Dvasią kartoja žodžius, esančius jau senajame Apaštalų Tradicijos tekste: „Tėve, kuris pažįsti širdies slėpinius, suteik tavo parinktam į vyskupo tarnystę tarnui malonę, kad be priekaišto ganytų tavo šventąją kaimenę” (1). Taip tęstinai vykdoma Viešpaties Jėzaus, amžinojo Ganytojo, valia, – jis pasiuntė apaštalus, kaip pats buvo Tėvo pasiųstas (plg. Jn 20, 21), ir norėjo, kad jų įpėdiniai vyskupai būtų jo Bažnyčios ganytojai per amžių amžius (2).

Į 2001 m. nuo rugsėjo 30 iki spalio 27 d. vykusį X visuotinį Vyskupų sinodo susirinkimą iš viso pasaulio susirinkę vyskupai turėjo prieš akis Gerojo Ganytojo atvaizdą, labai brangintą taip pat ankstyvojoje krikščionių ikonografijoje. Prie apaštalo Petro kapo drauge su jais kontempliavome Vyskupo, Jėzaus Kristaus Evangelijos tarno dėl pasaulio vilties, atvaizdą. Visi sutarėme, kad Jėzaus Gerojo Ganytojo figūra yra tas ypatingas provaizdis, kuriuo nuolat turime remtis. Niekas negali būti pripažintas esąs vertas šio titulo „nisi per caritatem efficiatur unum cum Christo” (3). Tai pagrindinė priežastis, kodėl „vyskupo idealas, kuriuo Bažnyčia ir toliau grindžia savo viltį, yra ganytojas, panašėjantis su Kristumi gyvenimo šventumu, didžiadvasiškai atiduodantis savo jėgas jam patikėtai Bažnyčiai, o drauge širdyje nešiojantis rūpestį dėl visame pasaulyje pasklidusių Bažnyčių (plg. 2 Kor 11, 28)” (4).

Dešimtasis Vyskupų sinodo susirinkimas

2. Dėkojame Viešpačiui už dovaną dar kartą švęsti Vyskupų sinodo susirinkimą , taip pat už šiame susitikime kilusį giluminį Bažnyčios esmės patyrimą. X eilinis visuotinis Vyskupų sinodo susirinkimas buvo švenčiamas dar gyvai jaučiant Didžiojo 2000 metų jubiliejaus atmosferą ir vyko daugybės susirinkimų įkandin: tiek specialiųjų, kurių bendras bruožas yra evangelizacijos perspektyvos įvairiuose žemynuose, pradedant Afrika, Amerika, Azija, Okeanija ir baigiant Europa, tiek eilinių. Iš pastarųjų paskutinieji buvo skirti apmąstyti pašaukimų, kuriuos Šventoji Dvasia pažadina Dievo tautoje, didžiulę įvairovę Bažnyčioje. Žvelgiant į tai, dėmesys vyskupo tarnystei papildė vaizdą tokios bendrystės ir misijos ekleziologijos, kokią turime nuolat turėti prieš akis.

Todėl sinodo darbe reikėjo nuolat atsižvelgti į doktriną, susijusią su vyskupyste ir vyskupo tarnyba, nubrėžtą Vatikano II Susirinkimo, ypač Dogminės konstitucijos apie Bažnyčią Lumen gentium trečiojo skyriaus, taip pat Dekreto dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus. Turėdamas omenyje tą iškilią doktriną, apibendrinančią ir plėtojančią tradicinius teologinius ir teisinius elementus, mano garbingasis pirmtakas Paulius VI galėjo patvirtinti: „Mums atrodo, Susirinkimas vėl grąžino suvokimą, kad vyskupo valdžia turi dieviškąjį pamatą, patvirtino jos nepamainomą funkciją, atnaujino pastoracinę mokymo, šventinimo ir valdymo galią, pagerbė jos išplėtimą į visuotinę Bažnyčią per kolegialią bendrystę, patikslino hierarchinę struktūrą, sustiprino ją bendra broliška atsakomybe su kitais vyskupais dėl bendrųjų ir specialiųjų Bažnyčios poreikių, taip pat hierarchinės vienybės ir solidaraus bendradarbiavimo dvasia dar glaudžiau susiejo su Bažnyčios galva, vyskupų kolegijos esminiu centru” (5).

Tuo pat metu sinodo tėvai pagal nusibrėžtą temą iš naujo apmąstė savo tarnystę, žvelgdami į teologinę viltį. Ši užduotis pasirodė ypač svarbi ganytojo, kuris Bažnyčioje yra pirmiausia velykinio ir eschatologinio liudijimo nešėjas, misijai.

Viltis pagrįsta Kristumi

3. Iš tikrųjų kiekvieno vyskupo uždavinys yra skelbti pasauliui viltį, pradedant nuo Jėzaus Kristaus Evangelijos skelbimo: skelbti viltį „ne tik dėl praeinančių dalykų, tačiau taip pat ir visų pirma eschatologinę viltį, laukiančią Dievo šlovės turtų (plg. Ef 1, 18), viršijančią visa, kas gali ateiti žmogaus mintin (1 Kor 2, 9), nepalyginamą su dabarties kentėjimais (plg. Rom 8, 8)” (6). Teologinės vilties perspektyva drauge su tikėjimo ir meilės perspektyva privalo persmelkti vyskupo tarnystę.

Vyskupui tenka ypatinga užduotis būti pranašu, liudytoju ir vilties tarnu. Jis privalo žadinti pasitikėjimą ir visiems pagrįsti krikščioniškąją viltį (plg. 1 Pt 3, 15). Vyskupas yra tos vilties pranašas, liudytojas ir tarnas pirmiausia ten, kur stipresnis imanentinės kultūros, stumiančios šalin kiekvieną atsivėrimą transcendencijai, spaudimas. Kur trūksta vilties, ten imama abejoti dėl paties tikėjimo. Nunykus šiai dorybei įkandin nusilpsta ir meilė. Viltis, ypač didėjančio nepasitikėjimo ir abejingumo laikais, yra svarbi tikėjimo atspara ir veiksmingas akstinas meilei. Vilties jėga kyla iš įsitikinimo, kad Dievas trokšta visuotinio išganymo (plg. 1 Tim 2, 3), taip pat iš nuolatinio Viešpaties Jėzaus, Emanuelio, su mumis iki pasaulio pabaigos esančio Dievo, buvimo (plg. Mt 28, 20).

Tik iš Evangelijos kylančia šviesa ir paguoda vyskupas gali palaikyti savo viltį (plg. Rom 15, 4) ir gaivinti ją tuose, kurie patikėti jo sielovadiniam rūpinimuisi. Jis turi taip pat sekti Mergele Marija, Mater spei, įtikėjusia Viešpaties žodžių išsipildymu (plg. Lk 1, 45). Remdamasis Dievo žodžiu ir tvirtai laikydamasis vilties, kuri yra tarsi saugus ir tvirtas inkaras, prasiskverbiantis į dangaus gelmes (plg. Žyd 6, 18–20), vyskupas savo Bažnyčioje yra budrus sargas, drąsus pranašas, tikėtinas liudytojas ir ištikimas tarnas Kristaus, „garbės vilties” (plg. Kol 1, 27), kurio dėka „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto” (plg. Apr 21, 4).

Viltis beviltiškumo akivaizdoje

4. Kaip visi atsimename, Vyskupų sinodas vyko labai dramatišku metu. Sinodo tėvų širdyse dar tebebuvo gyvas baisių 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykių aidas, drauge su skausmingais tų įvykių padariniais: nesuskaitomų nekaltų aukų žūtimi, netikrumu bei baime dėl pačios žmogiškosios civilizacijos likimo ir taikaus tautų sugyvenimo. Vis aiškiau ryškėjo iš paskos einančių karų bei mirčių horizontai, kurie, prisidėdami prie esančių konfliktinių situacijų, su visu neatidėliotinu būtinumu atskleidė poreikį kreiptis į Taikos Kunigaikštį, maldaujant, kad žmonių širdys atsivertų vienybei, solidarumui ir taikai (7).

Sinodo susirinkimas meldėsi ir drauge pareiškė pasmerkimą visoms prievartos formoms, taip pat nurodė žmogaus nuodėmę kaip giliausią prievartos šaknį. Žvelgdami į žlungančias žmonių viltis, pagrįstas materialistinėmis, imanentistinėmis ar ekonomistinėmis ideologijomis, siekiančiomis viską matuoti efektyvumo, galios ar rinkos santykių kategorijomis, sinodo tėvai patvirtino savo įsitikinimą, kad vien tik Prisikėlusiojo šviesa ir Šventosios Dvasios įkvėpimas padeda grįsti savo lūkesčius viltimi, kuri nenuvilia. Todėl jie pareiškė: „Negalime leistis, kad mus įgąsdintų gyvojo Dievo neigimas, reiškiamas įvairiomis formomis, kuriomis mažiau ar daugiau bandoma abejoti krikščioniškąja viltimi, paverčiant ją parodija ar net išjuokiant. Kupini Šventosios Dvasios džiaugsmo išpažįstame: Kristus iš tikrųjų prisikėlė! Savo pašlovinta žmogyste jis atvėrė amžinojo gyvenimo perspektyvą visiems žmonėms, priimantiems atsivertimo malonę” (8).

Tikrumas dėl šio tikėjimo išpažinimo turi būti tokio masto, kad diena iš dienos vis labiau stiprintų vyskupo viltį ir žadintų jo pasitikėjimą, jog gailestingas Dievo gerumas niekuomet nesiliaus tiesęs ir atvėrinėjęs išganymo kelius į kiekvieno žmogaus laisvę. Ta viltis turi jį skatinti toje aplinkoje, kur jis vykdo savo vyskupiškąją tarnystę, atpažinti gyvybės ženklus, gebančius įveikti kenksmingus ir mirtingus blogio pradus. Viltis turi taip pat jį palaikyti, kad net konfliktai sudarytų progą augti ir vestų į vienybę. Ši viltis, sudėta į Jėzų Gerąjį Ganytoją, pripildys vyskupo širdį užuojautos ir paragins pasilenkti prie kiekvieno žmogaus kančios bei palengvinti jo žaizdų skausmą, visuomet išlaikant pasitikėjimą, kad pražuvėlė avis gali būti surasta.

Taip vyskupas taps vis aiškesniu Kristaus, Bažnyčios Ganytojo ir Sužadėtinio, ženklu. Elgdamasis kaip kiekvieno žmogaus tėvas, brolis ir bičiulis, vyskupas kiekvieną lydės kaip gyvas Kristaus – mūsų vilties, kuriame išsipildo visi Dievo pažadai ir patenkinami visi kūrinijos lūkesčiai (9), atvaizdas.

Evangelijos tarnai dėl pasaulio vilties

5. Rengdamasis pristatyti savo apaštališkąjį paraginimą, kuriame apimamas X visuotinio Vyskupų sinodo susirinkimo apmąstymų paveldas nuo pirmųjų Lineamenta, skirtų darbo dokumentui Instrumentum laboris, sinodo tėvų kalbų auloje, įžangos bei apibendrinimo pranešimų Relatio, minčių ir sielovadinės patirties praturtinimo grupėse circuli minores iki Propositiones teksto, kuris buvo man įteiktas pasibaigus sinodo darbui, kad savo ruožtu galėčiau visai Bažnyčiai perteikti dokumentą, skirtą sinodo temai „Vyskupas, Jėzaus Kristaus Evangelijos tarnas dėl pasaulio vilties” (10), – broliškai sveikinu visus ir siunčiu ramybės pabučiavimą visiems vyskupams, esantiems vienybėje su šiuo Vyskupo sostu, patikėtu pirmiausia Petrui, kad taptų vienybės laidu ir taip pat, kaip visi pripažįsta, vadovautų meilėje (11).

Gerbiami ir brangūs broliai, kreipiuosi į jus iš naujo panašiai jus ragindamas, kaip naujojo tūkstantmečio pradžioje raginau visą Bažnyčią: Duc in altum! Iš tikrųjų pats Kristus kartoja tai apaštalų, iš jo paties lūpų išgirdusių šį kvietimą ir su pasitikėjimu apsiėmusių vykdyti savo misiją pasaulio keliuose, įpėdiniams: Duc in altum! (Lk 5, 4). Nušviesti šio primygtinio Viešpaties kvietimo, „galime iš naujo suvokti Bažnyčios mums patikėtą trejopą munus: munus docendi, sanctificandi et regendi <…> Duc in altum docendo! ‘Skelbk žodį, – sakome su apaštalu, – veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas’ (2 Tim 4, 2). Duc in altum sanctificando!  Tinklai, kuriuos savo pašaukimo galia turime mesti tarp žmonių, pirmiausia yra sakramentai, o mes esame jų teikėjai, diegėjai ir sargai. Sakramentai sudaro savotišką gelbstintį „tinklą”, išlaisvinantį mus nuo blogio ir vedantį į gyvenimo pilnatvę. Duc in altum regendo!  Kaip ganytojai ir tikri tėvai, padedami kunigų ir kitų pagalbininkų, turime užduotį suburti tikinčiųjų šeimą ir ugdyti joje meilę ir brolišką vienybę. Kad ir kokia sunki ir varginanti būtų ši misija, neturime prarasti drąsos. Drauge su Petru ir pirmaisiais mokiniais būdami kupini vilties atnaujiname savo nuoširdų tikėjimo išpažinimą: ‘Viešpatie, dėl tavo žodžio užmesiu tinklus!’ (Lk 5, 5). Dėl tavo žodžio, Kristau, norime tarnauti tavo Evangelijai dėl pasaulio vilties!” (12).

Gyvendami kaip vilties žmonės ir savo tarnyste atspindėdami bendrystės bei misijos ekleziologiją, vyskupai iš tiesų bus vilties nešėjai savo kaimenei. Žinome, kad pasauliui reikia „vilties, kuri neapgauna” (Rom 5, 5). Žinome, kad ta viltis yra Kristus. Tai suvokdami skelbiame viltį, kylančią iš Kryžiaus.

Ave Crux spes unica! Pasveikinimą, nuskambėjusį X visuotinio Vyskupų sinodo susirinkimo metu, tegu nuolat taria mūsų lūpos, nes Kryžius yra mirties ir gyvenimo slėpinys. Kryžius tapo Bažnyčiai „gyvybės medžiu”. Todėl skelbiame: gyvybė nugalėjo mirtį.

Tardami šiuos Velykų skelbimo žodžius daugybė šventų vyskupų buvo mūsų pirmtakai, in medio Ecclesiae  būdami raiškiu Gerojo Ganytojo ženklu. Todėl šloviname visagalį ir amžiną Dievą ir dėkojame jam, nes, kaip giedame šventojoje liturgijoje, jis stiprina mus jų pavyzdžiu, moko jų žodžiais ir jų užtarimo dėka mus globoja (13). Kaip sakiau sinodo darbų baigimo proga, kiekvieno iš tų šventų vyskupų veidas nuo Bažnyčios gyvavimo pradžios iki šių dienų yra tarsi dalelė mistinės mozaikos, sudarančios Kristaus Gerojo Ganytojo atvaizdą. Tegu mūsų žvilgsnis krypsta į jį taip pat ir dėl kaimenės, kurią mums patikėjo ganytojų Ganytojas, – kad vis labiau angažuodamiesi taptume Evangelijos tarnais dėl pasaulio vilties.

Kontempliuodami mūsų Mokytojo ir Viešpaties veidą tą valandą „kai jis iki galo išreiškė meilę saviesiems”, leiskime jam mums visiems, panašiai kaip jis tai padarė apaštalui Petrui, nuplauti kojas, kad drauge su juo turėtume dalį ( plg. Jn 13, 1–9). Šventojoje Bažnyčioje jo suteikta mums galia kunigų ir diakonų, visų pašvęstojo gyvenimo asmenų bei tikinčiųjų pasauliečių akivaizdoje garsiai pakartokime: „Nepaisant kokie esame, tegu jūsų viltis nebūna sudėta į mus: jei esame geri, esame tarnai; būdami blogi, esame tarnai. Jei vis dėlto esame geri ir ištikimi tarnai, tuomet iš tikrųjų esame tarnai” (14). Evangelijos tarnai dėl pasaulio vilties.

I skyrius
VYSKUPO TARNYSTĖ IR SLĖPINYS

„....iš jų išsirinko Dvylika“ (Lk 6, 13)

6. Viešpats Jėzus savo žemiškosios kelionės metu skelbė Karalystės Evangeliją ir savimi apreiškė jos pradžią, visiems žmonėms atskleisdamas jos slėpinį (15). Jis pašaukė vyrus bei  moteris juo sekti ir tarp mokinių išsirinko Dvylika, „kad jie būtų kartu su  juo” (Mk 3, 14). Luko evangelijoje sakoma, kad Jėzus įvykdė tą pasirinkimą po nakties, kurią jis praleido besimelsdamas ant kalno (plg. Lk 6, 12). Morkaus evangelijoje savo ruožtu šis Jėzaus veiksmas apibrėžiamas kaip suverenus steigiamasis aktas, suteikiantis tapatybę pašauktiesiems: „Jis paskyrė Dvylika” (3, 14). Taip atskleidžiamas Dvylikos išrinkimo slėpinys: tai meilės aktas, Jėzaus norėtas laisva valia, glaudžiai susivienijus su Tėvu Šventojoje Dvasioje.

Jėzaus patikėta apaštalams misija privalo tęstis iki pasaulio pabaigos (plg. Mt 28, 20), nes Evangelija, kurią perduoti  buvo jiems patikėta, yra Bažnyčios gyvenimas kiekvienoje epochoje. Būtent dėl to apaštalai rūpinosi paskirti savo įpėdinius, kad, kaip teigia šv. Ireniejus, apaštališkoji tradicija būtų apreiškiama ir saugoma per amžius (16).

Ypatingas Šventosios Dvasios, kuria apaštalai buvo pripildyti prisikėlusio Viešpaties, išliejimas (plg. Apd 1, 5. 8; 2, 4; Jn 20, 22–23), buvo jų perduodamas rankų uždėjimu ant savo bendradarbių (plg. 1 Tim  4, 14; 2 Tim 1, 6–7). Šie savo ruožtu tuo pačiu gestu perduodavo ją kitiems, o anie pagal eilę – dar kitiems. Šiuo būdu dvasinė dovana atėjo iki mūsų dienų per rankų uždėjimą, arba vyskupo konsekraciją, kuri suteikia Šventimų sakramento pilnatvę, aukščiausiąją kunigystę ir šventosios tarnybos visumą.  Taip per vyskupus ir jų pagalbininkus kunigus Viešpats Jėzus, sėdėdamas Dievo Tėvo dešinėje, nuolat būna tarp savo tikinčiųjų. Jis visais laikais ir visose vietose skelbia Dievo žodį visoms tautoms, tikintiesiems teikia tikėjimo sakramentus ir drauge veda Naujojo Testamento tautą jos kelionėje į amžiną laimę. Gerasis Ganytojas nepalieka savo kaimenės, bet globoja ją ir visuomet saugoja per tuos, kurie, ontologiškai dalyvaudami jo gyvenime ir misijoje, ypatingu ir regimu būdu vykdo su šia misija susijusį mokytojo, ganytojo ir kunigo vaidmenį ir veikia jo vardu. Vykdydami funkcijas, susijusias su sielovados tarnyste, jie yra jo vikarai ir ambasadoriai (17).

Vyskupo tarnybos trejybinis pamatas

7. Nuodugniau apmąstytas sielovadinės tarnybos kristologinis matmuo leidžia suvokti pačios tarnybos trejybinį pamatą. Kristaus gyvenimas turi trejybinį pobūdį. Jis yra amžinas ir vienatinis Tėvo Sūnus, pateptas Šventąja Dvasia ir atsiųstas į pasaulį; jis yra tas, kuris drauge su Tėvu siunčia Bažnyčiai Dvasią. Tas trejybinis matmuo, pasireiškiantis visame Jėzaus buvime ir veikime, taip pat formuoja vyskupo buvimą ir veikimą. Todėl Sinodo tėvai pagrįstai norėjo nušviesti vyskupo gyvenimą bei tarnybą remdamiesi Vatikano II Susirinkimo trejybine ekleziologija.

Pagal labai seną tradiciją vyskupas vaizduojamas kaip Tėvas, kuris, pasak Ignoto Antiochiečio, yra tarsi neregimas visų vyskupas. Dėl to kiekvienam vyskupui tenka Jėzaus Kristaus Tėvo vieta ir būtent dėl tokio atstovavimo vyskupas privalo būti visų labai gerbiamas (18). Atsižvelgiant į šią simboliką, vyskupo sostas, kuris ypač Rytų Bažnyčios tradicijoje primena tėviškąją Dievo valdžią, gali būti užimtas tik vyskupo. Iš tos pačios simbolikos kyla kiekvieno vyskupo pareiga rūpintis Dievo tauta su tėviška meile ir vadovauti jai išganymo kelyje, padedant vyskupo bendradarbiams kunigams, taip pat diakonams (19). Ir atvirkščiai, tikintieji, kaip primena  senovinis tekstas, privalo mylėti vyskupus, kurie po Dievo yra tarsi tėvas ar motina (20). Dėl šios priežasties pagal daugelyje kultūrų paplitusį paprotį bučiuojama vyskupo ranka – kaip gyvybę teikiančio mylinčio Tėvo.

Kristus yra autentiška Tėvo ikona ir jo gailestingo buvimo tarp žmonių apsireiškimas. Vyskupas, veikdamas paties Kristaus asmeniu bei vardu, jam patikėtoje Bažnyčioje tampa Viešpaties Jėzaus, Ganytojo ir Sužadėtinio, Bažnyčios Mokytojo ir Kunigo gyvuoju ženklu (21). Iš čia kyla sielovados tarnyba, kurioje, kaip siūlo Romos pontifikalo homiletikos schema, ypač trys funcijos – mokymo, šventinimo ir vadovavimo Dievo tautai –  turi būti vykdomos taip, kaip būdinga Gerajam Ganytojui: iš meilės, pažįstant kaimenę, rūpinantis visais, reiškiant gailestingumą vargšams, piligrimams ir stokojantiems, ieškant nuklydusių avių ir grąžinant jas į bendrą avidę.

Patepimas Šventąja Dvasia daro vyskupą panašų į Kristų ir taip pat suteikia jam galią gyvai tęsti Kristaus slėpinį Bažnyčios labui. Dėl tokio trejybinio gyvenimo pobūdžio kiekvienas vyskupas savo tarnyboje įpareigojamas su meile sergėti visą kaimenę, nes jis ten pastatytas  Šventosios Dvasios vadovauti Dievo Bažnyčiai: Tėvo, kurio įvaizdžiui jis atstovauja, jo Sūnaus Jėzaus Kristaus, per kurį vyskupas paskirtas mokytoju, kunigu ir ganytoju, ir Šventosios Dvasios, kuri teikia Bažnyčiai gyvybę ir žmogiškąjį silpnumą palaiko savo galybe, vardu (22).

Vyskupo tarnybos kolegialus pobūdis

8. „...paskyrė Dvylika” (Mk 3, 14). Dogminėje konstitucijoje Lumen gentium, remiantis šiais žodžiais, pateikiamas mokymas apie Dvylikos grupės, „sudarytos kaip kolegija, kitaip tariant, stabili grupė, kuriai vadovauti Jėzus paskyrė iš jų tarpo išrinktą Petrą” (23), kolegialų pobūdį. Panašiu būdu per asmeninę Romos vyskupo sukcesiją, perimtą iš šventojo Petro, ir visų vyskupų kaip visuminės grupės sukcesiją nuo apaštalų Romos popiežius ir vyskupai yra tarpusavyje susivieniję kaip kolegija (24).

Vyskupų kolegiali vienybė grindžiama tiek vyskupo šventimais, tiek hierarchine bendryste; ši vienybė giliai susijusi su kiekvieno vyskupo gyvenimu ir pagal Jėzaus Kristaus norą priklauso Bažnyčios struktūrai. Vyskupo tarnybos pilnatvė pasiekiama  per vyskupo šventimus ir per hierarchinę bendrystę su kolegijos Galva ir jos nariais, taigi su visa kolegija, kuri visuomet paklūsta savo Galvai.  Šitaip tampama vyskupų kolegijos nariu (25), čia taip pat glūdi priežastis, dėl kurios per vyskupo šventimus gautos trys funkcijos – šventinimo, mokymo ir valdymo – turi būti vykdomos hierarchinėje bendrystėje, nors ir skirtingu būdu, atsižvelgiant į skirtingus tiesioginius tikslus (26).

Tai sudaro „kolegialumo dvasią”(affectus collegialis), arba juntamą kolegialumą, iš kurio kyla vyskupų rūpinimasis kitomis vietinėmis Bažnyčiomis ir visuotine Bažnyčia (27). Kai sakoma, kad vyskupas niekuomet nėra vienas, nes jis visuomet susijęs su Tėvu per Sūnų Šventojoje Dvasioje, reikia taip pat pridurti, jog jis niekuomet nėra vienas todėl, kad lieka drauge su savo broliais vyskupystėje ir su tuo, kurį Viešpats išrinko Petro įpėdiniu.

Ta kolegialumo dvasia įgyvendinama ir pasireiškia įvairiu laipsniu ir įvairiais būdais, taip pat instituciškai, pavyzdžiui, per Vyskupų sinodą, vietinius bažnytinius susirinkimus, vyskupų konferencijas, Romos kuriją, ad limina vizitus, misijų bendradarbiavimą. Tačiau iki galo kolegialumo dvasia įgyvendinama ir reiškiasi tik per kolegialų veikimą griežtąja prasme, tai yra visiems vyskupams bendrai veikiant drauge su jų Galva, su kuria jie vykdo visišką ir aukščiausią valdžią visoje Bažnyčioje (28).

Apaštalų tarnybos kolegialus pobūdis yra paties Kristaus noras. Kolegialumo dvasia arba juntamas kolegialumas (collegialitas affectiva), visuomet egzistuoja tarp vyskupų kaip communio episcoporum, tačiau tik kai kuriais veiksmais pasireiškia kaip veiksmingas kolegialumas (collegialitas effectiva). Juntamo kolegialumo ir veiksmingo kolegialumo įgyvendinimas įvairiais būdais priklauso žmogiškosios prigimties sričiai, tačiau jie įvairiu mastu  konkretizuoja Dievo reikalavimą, kad vyskupystė reikštųsi kolegialiai (29). Be to, visuotinių Bažnyčios susirinkimų metu kolegijos valdžia visai Bažnyčiai vykdoma iškilmingu būdu (30).

Kolegialus matmuo suteikia vyskupystei visuotinį pobūdį. Galima išvesti paralelę tarp vienos ir visuotinės, todėl nedalijamos Bažnyčios ir vieno bei nedalijamo, taigi visuotinio episkopato. Šios vienybės principas ir pamatas – tiek Bažnyčios, tiek vyskupų kolegijos atžvilgiu – yra Romos vyskupas. Kaip moko Vatikano II Susirinkimas: „ši kolegija, būdama sudaryta iš daugelio, išreiškia Dievo tautos įvairovę ir visuotinumą, o būdama suburta po viena galva – Kristaus kaimenės vienybę” (31). Todėl „episkopato vienybė yra vienas iš Bažnyčios vienybės konstitucinių elementų“ (32).

Visuotinė Bažnyčia nėra dalinių Bažnyčių suma, nei jų federacija, nėra nei jų bendrystės padarinys, kadangi, kaip byloja ankstyvosios Bažnyčios tėvai ir liturgija, savo esminiu slėpiniu visuotinė Bažnyčia yra pirmesnė už kūriniją (33). Remiantis tokiu mokymu galima pridurti, kad tarp visuotinės Bažnyčios ir dalinių Bažnyčių egzistuoja vienybė, dėl kurios dalinės Bažnyčios yra suformuotos „visuotinės Bažnyčios pavyzdžiu; jose ir iš jų randasi viena ir vienatinė Katalikų Bažnyčia” (34), – šios vienybės atspindys yra santykis tarp vyskupų kolegijos kaip visumos ir kiekvieno atskiro vyskupo. Todėl „Vyskupų kolegijos nedera suprasti nei kaip vietinėms Bažnyčioms vadovaujančių vyskupų sumos, nei kaip tų vyskupų bendrystės rezultato. Kadangi Vyskupų kolegija yra esminis visuotinės Bažnyčios elementas, ji yra tikrovė, pranokstanti vadovavimo atskirai Bažnyčiai tarnystę” (35).

Paralelizmą tarp visuotinės Bažnyčios ir vyskupų kolegijos galime geriau suvokti, žvelgdami į Vatikano II Susirinkimo mokymą: „Taip apaštalai buvo pirmieji naujojo Izraelio daigai ir drauge Šventosios hierarchijos pradžia” (36). Apaštalų traktavimas ne paskirai, bet kaip sudarančių kolegiją, yra Bažnyčios, kuri buvo juose įsteigta visuotinė ir vieninga, ir jų įpėdinių, vyskupų kolegijos, šio visuotinumo bei vienybės ženklo, struktūros užuomazga (37).

„Vyskupų kolegijos valdžia visai Bažnyčiai nėra atskirų Vyskupų vietinėse Bažnyčiose vykdomų valdžių sumos rezultatas; tai pirmesnė tikrovė, kurioje dalyvauja atskiri vyskupai, galintys veikti visos Bažnyčios mastu tik kolegialiai”(38). Mokymo bei valdymo  valdžioje vyskupai tiesiogiai dalyvauja dėl pačios priklausomybės vyskupų kolegijai, kurioje iš tikrųjų tęsiasi apaštalų kolegija (39).

Panašiai kaip visuotinė Bažnyčia yra viena ir nedaloma, taip pat vyskupų kolegija yra „nedalomas teologinis subjektas”; atsižvelgiant į tai, aukščiausia, visiška ir visuotinė valdžia, kurios subjektas yra kolegija, taip pat asmeniškai Romos popiežius, yra viena ir nedaloma. Valdžios, susijusios su trimis funkcijomis – šventinimo, mokymo ir valdymo, – vykdymas yra instrumentinis sakramentiniu būdu priimtos ganytojiškos tarnystės vykdymo atžvilgiu. Būtent todėl, kad vyskupų kolegija yra pirmesnė tikrovė negu vadovavimas vietinei Bažnyčiai, daug vyskupų, vykdančių būdingus vyskupo tarnybai uždavinius, nėra kokios nors vietinės Bažnyčios vadovai (40). Kiekvienas vyskupas, visuomet būdamas vienybėje su visais broliais vyskupystėje, taip pat su Romos vyskupu, yra Kristaus, Bažnyčios Galvos ir Ganytojo, atstovas – ne tik asmeniškai ir konkrečiai, kai jam pavedama vienos iš Bažnyčių ganytojo tarnyba, bet taip pat kai jis bendradarbiauja su Bažnyčią valdančiu vyskupijos vyskupu (41), ir kai dalyvauja popiežiaus visuotinio ganytojo tarnyboje, vadovaujant visuotinei Bažnyčiai. Atsižvelgiant į faktą, kad Bažnyčios istorijoje, be vadovavimo vienai vietinei Bažnyčiai, buvo pripažįstamos taip pat kitokios vyskupo tarnybos, pavyzdžiui, vyskupo pagalbininko tarnyba arba atstovavimas popiežiui Šventojo Sosto įstaigose arba pasiuntinybėse, šiandien taip pat teisiškai sureguliuotu būdu Bažnyčioje tokios tarnybos leidžiamos tais atvejais, kai jos pasirodo būtinos (42).

Vyskupo tarnybos vidinė vienybė ir misijinis pobūdis

9. Evangelijoje pagal Luką (plg. 6, 13) sakoma, kad Jėzus pavadino Dvylika apaštalais, tai reiškia „pasiųstaisiais”. Evangelijoje pagal Morkų taip pat skaitome, kad Jėzus paskyrė Dvylika, „kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio” (3, 14). Tai reiškia, kad tiek Dvylikos išrinkimas, tiek jų paskyrimas apaštalais turi misijos tikslą. Jų pirmasis pasiuntimas (plg. Mt 10, 5; Mk 6, 7; Lk 9, 1–2) visapusiškai išsiskleidžia misijoje, kurią Jėzus jiems patiki po prisikėlimo, žengdamas į dangų. Šie žodžiai iki šiol išlieka labai aktualūs: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 18–20). Ta apaštalų misija buvo iškilmingai patvirtinta per Sekmines, išliejant Šventąją Dvasią.

Anksčiau cituotame Evangelijos pagal Matą tekste visa ganytojiškoji tarnyba gali būti suvokiama kaip pasireiškianti trejopa mokymo, šventinimo ir valdymo  funkcija. Čia matome Kristaus tarnystės ir pasiuntinybės trejopo matmens atspindį. Iš tikrųjų mes kaip krikščionys ir nauju kokybiniu būdu kaip kunigai dalyvaujame mūsų Mokytojo, kuris yra Pranašas, Kunigas ir Karalius, misijoje ir esame pašaukti pateikti jam ypatingą liudijimą Bažnyčioje ir pasaulyje.

Tos trys funkcijos (triplex munus), taip pat iš jų kylanti valdžia veiklos plotmėje išreiškia ganytojiškąją tarnybą (munus pastorale), kurią kiekvienas vyskupas priima vyskupo šventimų metu. Tai ta pati Kristaus meilė, kurioje dalyvaujama per konsekraciją; ši meilė konkretizuojama skelbiant vilties Evangeliją visoms tautoms (plg. Lk 4, 16–19), teikiant sakramentus tiems, kurie atsiveria išganymui, taip pat vadovaujant šventajai tautai, žengiančiai į amžinąjį gyvenimą. Šios trys funkcijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, jos viena kitą paaiškina, sąlygoja ir nušviečia (43).

Būtent todėl vyskupas, mokydamas drauge šventina ir vadovauja Dievo tautai; šventindamas moko ir vadovauja; vadovaudamas moko ir šventina. Šventasis Augustinas vyskupo tarnybos visumą apibrėžia kaip Amoris officium (44). Iš čia kyla tikrumas, kad Bažnyčioje niekuomet nenusilps ganytojiška Jėzaus Kristaus meilė.

„...pasišaukė, kuriuos pats norėjo“ (Mk 3, 13)

10. Gausi minia sekė paskui Jėzų, kai jis nusprendė eiti ant kalno ir pasišaukti apaštalus. Buvo daug mokinių, tačiau jis ypatingai apaštalų užduočiai iš jų pasirinko tik Dvylika (plg. Mk 3, 13–19). Sinodo auloje dažnai skambėdavo žinomi šventojo Augustino žodžiai: „Jums esu vyskupas, su jumis esu krikščionis” (45).

Vyskupas, būdamas Šventosios Dvasios dovana Bažnyčiai, pirmiausia, kaip ir kiekvienas kitas krikščionis, yra Bažnyčios sūnus ir narys. Iš šios šventosios Motinos jis Krikšto sakramentu gavo dieviškojo gyvenimo dovaną ir pirmąsias tikėjimo pamokas. Drauge su kitais tikinčiaisiais jam tenka išskirtinis Dievo vaiko vertumas, kuris turi būti išgyvenamas bendryste ir dėkingumo bei brolybės dvasia. Kita vertus, Šventimų sakramento pilnatvės galia vyskupas tikinčiųjų atžvilgiu yra mokytojas, pašventintojas ir ganytojas, kuriam patikėta veikti Kristaus vardu bei asmeniu.

Šie iš tikrųjų dvejopi santykiai klostosi ne tiesiog greta vienas kito, o yra giliai tarpusavyje susipynę ir priklauso vienas nuo kito, kadangi abu semiasi iš Kristaus, vienintelio ir aukščiausiojo Kunigo, turtų. Vyskupas tampa „tėvu” būtent todėl, kad yra visiškai Bažnyčios „sūnus”. Čia vėl atsiranda ryšys tarp bendrosios tikinčiųjų kunigystės ir tarnybinės kunigystės: tai du būdai, kuriais dalyvaujame vienintelėje Kristaus kunigystėje, kurioje egzistuoja du matmenys, susivienijantys aukščiausiame Kryžiaus aukos akte.

Tai atspindi ryšys, kuris Bažnyčioje sieja bendrąją ir tarnybinę kunigystę. Nors šios kunigystės apraiškos iš esmės skiriasi viena nuo kitos, jos drauge skirtos viena kitai (46), ir tai kelia tarpusavio bendrumą, darniai struktūruojantį Bažnyčios gyvenimą kaip Kristaus įvykdyto išganymo istorinės aktualizacijos vietą. Tą tarpusavio bendrumą išreiškia pats vyskupo asmuo, kuris yra ir lieka pakrikštytas Bažnyčios narys, tačiau drauge yra statomas į aukščiausiąją kunigystę. Ši gilesnioji vyskupo tikrovės plotmė – tai jo buvimo „tarp tikinčiųjų” ir „jų akivaizdoje” pagrindas.

Tai primena Vatikano II Susirinkimas gražiame tekste: „Taigi nors Bažnyčioje ir ne visi eina tuo pačiu keliu, visi yra pašaukti siekti šventumo ir visi yra gavę lygiai tą patį tikėjimą Dievo teisingumo dėka (plg. 2 Pt 1, 1). Nors kai kurie Kristaus valia yra paskirti būti kitiems mokytojais, slėpinių perteikėjais ir ganytojais, visi yra lygūs orumu ir visiems tikintiesiems bendra veikla Kristaus kūno statyboje. Viešpaties nustatytas skirtumas tarp šventųjų tarnautojų ir kitų Dievo tautos narių kartu yra jungtis, nes ganytojai ir kiti tikintieji susieti abipusės priklausomybės ryšiais. Bažnyčios ganytojai, sekdami Viešpaties pavyzdžiu, tegu patarnauja tarpusavyje ir kitiems tikintiesiems; o tikintieji uoliai teateina į pagalbą ganytojams ir mokytojams”(47).

Šventimais gauta ganytojiškoji tarnystė, statanti vyskupą tikinčiųjų „akivaizdon”, pasireiškia buvimu „dėl” kitų tikinčiųjų, o tai neprieštarauja jo buvimui „su” jais. Tai tinka tiek kalbant apie asmeninį vyskupo šventėjimą, kurio reikia siekti ir tai įgyvendinti vykdant jo tarnystę, tiek apie „stilių”, kuriuo vyskupas vykdo savo tarnybą ir visas atitinkamas funkcijas.

Pačioje vyskupo tarnyboje esantis abipusis ryšys tarp bendrosios ir tarnybinės kunigystės pasireiškia savotišku „grįžtamuoju ryšiu” tarp abiejų kunigystės formų: tai ryšys tarp visų tikinčiųjų tikėjimo liudijimo ir autentiško vyskupo tikėjimo liudijimo per jo veiksmus, susijusius su mokymu; tarp švento tikinčiųjų gyvenimo ir vyskupo jiems teikiamų šventėjimo priemonių; galiausiai ryšys tarp asmeninės vyskupo atsakomybės siekiant jam patikėtos Bažnyčios gėrio ir bendros visų tikinčiųjų atsakomybės tos pačios Bažnyčios gėrio atžvilgiu.
 

II skyrius
VYSKUPO DVASINIS GYVENIMAS

„...Jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo“ (Mk 3, 14)

11. Tuo pačiu meilės aktu, kuriuo Jėzus laisva valia pasirinko apaštalus, jis pasikviečia Dvylika dalyvauti jo gyvenime. Šis dalyvavimas, t. y. minties ir širdies bendrystė, tampa kaip jų dalyvavimo Jėzaus misijoje vidiniu reikalavimu. Vyskupo funkcijų nevalia susiaurinti tik iki organizacinių uždavinių. Siekiant išvengti šio pavojaus tiek parengiamuosiuose Sinodo dokumentuose, tiek auloje skambėjusiose Sinodo tėvų kalbose buvo nuolat pabrėžiama vyskupystės kaip Šventimų sakramento pilnatvės, drauge su jo teologiniais, kristologiniais ir pneumatologiniais pagrindais, įtaka asmeniniam vyskupo gyvenimui ir jam patikėtos tarnystės vykdymui.

Objektyvų pašventinimą, Kristaus veikimu gaunamą per sakramentą drauge su Šventosios Dvasios dovana, turi atitikti subjektyvus šventumas: vyskupas, padedamas malonės, privalo vis labiau šventėti vykdydamas savo tarnybą. Per konsekraciją įvykusi ontologinė permaina, reiškianti supanašėjimą su Kristumi, reikalauja tokio gyvenimo stiliaus, kuriame pasireikštų „buvimas kartu su juo”. Per sinodo sesijas daug kartų pabrėžta ganytojiškos meilės, nulemtos sakramento žymės ir su tuo susijusios malonės, svarba. Buvo sakoma, kad meilė yra tarsi vyskupo tarnybos šerdis: jis įtraukiamas į ganytojiškąją preegzistenciją, palenkiančią jį gyventi kaip Kristus Gerasis Ganytojas, dėl Tėvo ir dėl brolių, kasdien aukojant save kaip dovaną. Pirmiausia būtent per savo tarnybos vykdymą, sekdamas Gerojo Ganytojo ganytojiška meile, vyskupas šaukiamas pašventinti save ir kitus, laikydamasis visa vienijančio principo kontempliuoti Kristaus veidą ir skelbti išganymo Evangeliją (48). Todėl vyskupo dvasingumo kryptis ir impulsai kyla ne tik iš Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentų, bet taip pat iš vyskupo šventimų, kurie įpareigoja jį tikėjimu, viltimi bei meile išgyventi savo kaip evangelizuotojo, liturgo ir bendruomenės vadovo tarnybą. Vyskupo dvasingumas yra bažnytinis dvasingumas, kadangi viskas jo gyvenime nukreipta į Bažnyčios ugdymą meilėje.

Tai reikalauja iš vyskupo tarnystės nuostatos, paženklintos asmenine stiprybe, apaštališka drąsa ir pasitikinčiu atsidavimu vidiniam Šventosios Dvasios veikimui. Todėl vyskupas stengsis gyventi sekdamas Kristaus, vargingo ir nuolankaus tarno, kenoze, kad jo vykdoma ganytojiška tarnyba būtų Dievo Tarno Jėzaus tikras atspindys ir leistų panašiai kaip jis būti arti kiekvieno, nuo didžiausio iki mažiausio. Trumpai tariant, ir vėl tam tikru grįžtamuoju ryšiu ištikima ir su meile atliekama tarnyba pašventina vyskupą ir subjektyvioje plotmėje vis labiau priartina jį prie to ontologinio šventumo lobio, kurį jame išliejo sakramentas.

Vyskupo asmeninis šventumas niekuomet neapsiriboja subjektyviu lygmeniu, nes, būdamas veiksmingas, visuomet neša naudą jo ganytojiškam rūpinimuisi patikėtiems tikintiesiems. Praktikuodamas meilės dorybę, sudarančią jo gautosios ganytojiškos tarnybos esmę, vyskupas tampa Kristaus ženklu ir įgyja moralinį autoritetą, reikalingą juridinei valdžiai vykdyti ir veiksmingai veikti socialinę aplinką. Jei vyskupo tarnyba nebūtų grindžiama šventumo liudijimu, pasireiškiančiu pastoracine meile, nuolankumu ir gyvenimo paprastumu, ji galiausiai būtų redukuota vien į funkcinį vaidmenį ir tragiškai prarastų tikėtinumą dvasininkijos ir tikinčiųjų akivaizdoje.

Kvietimas į šventumą mūsų dienų Bažnyčioje

12. Vienas iš biblinių įvaizdžių yra ypač tinkamas raktas suvokti vyskupą kaip Dievo bičiulį ir tautos vadovą bei ganytoją. Tai Mozės figūra. Vyskupas gali semtis įkvėpimo savo gyvenimui ir ganytojiškam veikimui žvelgdamas į Mozę, išrinktą ir pasiųstą Viešpaties, ryžtingai vedančio savo tautą į Pažado žemę, ištikimo gyvojo Dievo žodžio bei įstatymo aiškintojo, Sandoros tarpininko, uoliai ir su pasitikėjimu besimeldžiančio už savo tautą. Panašiai kaip Mozė, po pokalbio su Viešpačiu grįžęs pas savo tautą spinduliuojančiu veidu (plg. 34, 29–30), vyskupas taip pat galės perteikti savo broliams ženklus, kad yra jiems tėvas, brolis ir bičiulis tik tuomet, kai panirs į tamsų, o drauge ir šviesų Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios slėpinio debesį. Nušviestas Švenčiausiosios Trejybės spindesiu vyskupas taps gailestingo Dievo gerumo ženklu, gyvu Sūnaus meilės atvaizdu, skaidriu Dvasios žmogumi, pašventintu ir pasiųstu vadovauti keliaujančiai į amžinybę Dievo tautai.

Sinodo tėvai labai aiškiai atskleidė dvasinio angažavimosi svarbą vyskupo gyvenime, tarnyboje ir jo kelyje. Aš pats kalbėjau apie šį prioritetą pagal Bažnyčios gyvenimo reikalavimus ir Šventosios Dvasios kvietimą: pastaraisiais metais ji visiems priminė malonės pirmumą, visuotinį dvasingumo poreikį, šventumo liudijimo būtinybę.

Nuoroda į dvasingumą kyla iš Šventosios Dvasios veikimo išganymo istorijoje apsvarstymo. Jos buvimas yra aktyvus ir dinamiškas, pranašiškas ir misionieriškas. Šventosios Dvasios pilnatvės dovana, vyskupo gaunama šventimų metu, yra brangus ir raginantis kvietimas bendradarbiauti veikiant Dvasiai bažnytinėje bendrystėje ir visuotinėje misijoje.

Sinodo susirinkimas, vykęs po Didžiojo 2000 metų jubiliejaus, nuo pat pradžių priėmė raginimą į šventumą, kurį aš iškėliau visai Bažnyčiai: „Visa pastoracija turi būti orientuota į šventumą. <...> Pasibaigus Jubiliejui, vėl imame eiti įprastiniu keliu; tačiau šventumas išlieka labiau negu kada nors anksčiau neatidėliotina pastoracijos užduotis” (49). Mano kvietimas pašaukimą į šventumą iškelti į pirmą vietą buvo entuziastingai priimtas; tokioje atmosferoje vyko sinodo darbas, ir šis klimatas suteikė sinodo tėvų pranešimams bei svarstyboms bendrą šerdį. Atrodo, kad jie savo širdyse juto šv. Grigaliaus Nazianziečio įspėjimą: „pirmiau apsivalyti pačiam, po to valyti kitus; pirmiau leistis pamokomam išminties, po to mokyti kitus; pirmiau pačiam tapti šviesa, po to šviesti; pirmiau priartėti prie Dievo, po to vesti pas jį kitus; pirmiau būti šventam, po to šventinti” (50).

Todėl sinodo susirinkimo metu dažnai pasigirsdavo balsų, raginančių aiškiai išskirti būdingus „vyskupiško” šventumo kelio bruožus. Šis šventumas visuomet išgyvenamas su liaudimi ir dėl liaudies, jam būdinga bendrystė, kuri skatina augti tarpusavio meilėje. Tai nėra antriniai ar marginaliniai reikalavimai. Būtent vyskupo asmeninis dvasinis gyvenimas palankiai veikia jo pastoracinės veiklos vaisingumą. Argi sukauptas Kristaus slėpinio apmąstymas, uolus jo Veido kontempliavimas ir pasiaukojantis sekimas Gerojo Ganytojo gyvenimu nėra bet kurios veiksmingos pastoracijos pagrindas? Kadangi mūsų laikams būdingas nepaliaujamas judėjimas, dažnai net pavojingas aktyvizmas, „darant dėl darymo”, vyskupas pats pirmas savo gyvenimo pavyzdžiu turi rodyti „buvimo” pirmumą „veikimo“ atžvilgiu, o dar labiau malonės pirmenybę, kuri krikščioniškojoje gyvenimo vizijoje yra esminis pastoracinės tarnybos „planavimo” principas (51).

Vyskupo dvasinė kelionė

13. Vyskupas gali būti laikomas tikru Dievo tautos bendrystės bei vilties tarnu tik tuomet, kai jo kelias eina Viešpaties esamybėje. Negalima tarnauti žmonėms, pirmiau nebūnant „Dievo tarnu“. Taip pat negalima būti Dievo tarnu, nebūnant „Dievo žmogumi“. Todėl sinodo pradžios homilijoje sakiau: „Ganytojas privalo būti „Dievo žmogumi“; jo gyvenimas ir tarnystė turi visiškai priklausyti Dievui; jie kyla iš aukščiausio dieviškosios šviesos ir galios slėpinio“ (52).

Vyskupo pašaukimas į šventumą yra sakramentinio įvykio arba vyskupo šventimų, sudarančių jo tarnybos pamatą, neatskiriama dalis. Senovinėje „Serapiono euchologijoje“ konsekracijos apeigų maldavimas formuluojamas taip: „Tiesos Dieve, padaryk iš gyvojo tavo tarno vyskupo šventąjį vyskupą, šventųjų apaštalų įpėdinį“ (53). Kadangi vyskupo šventimai nenulemia dorybių tobulumo, „vyskupas turi intensyviau žengti tobulumo keliu, kad taptų panašus į tobulą Žmogų – Kristų“ (54).

Kristologinis ir trejybinis vyskupo slėpinio ir tarnystės pobūdis reikalauja iš jo šventumo kelio, kuris turi būti laipsniškas įžengimas į vis gilesnę dvasinę ir apaštališką brandą, paženklintą ganytojiškos meilės pirmenybės. Ši kelionė išgyvenama drauge su jo liaudimi, žengiant asmeniniu ir drauge bendruomeniniu keliu, kuris yra panašus į visos Bažnyčios gyvenimą. Tačiau šiame kelyje vyskupas, būdamas glaudžioje bendrystėje su Kristumi ir dėmesingai paklusdamas Šventajai Dvasiai, yra liudytojas, pavyzdys, ragintojas ir įkvėpėjas. Kanonų teisės kodekse rašoma: „Vyskupijos vyskupas, atmindamas, jog privalo duoti šventumo pavyzdį meile, nuolankumu ir gyvenimo paprastumu, turi visomis jėgomis siekti, kad tikintieji šventėtų kiekvienas pagal savo pašaukimą. Kadangi vyskupas yra pagrindinis Dievo slėpinių tvarkytojas, jis turi nuolat  siekti, kad jo rūpesčiui patikėti tikintieji galėtų augti malone per sakramentų šventimą ir pažintų bei išgyventų Velykų slėpinį“ (55).

Vyskupo, panašiai kaip visų tikinčiųjų, dvasinis kelias kyla iš sakramentinės krikšto ir sutvirtinimo malonės. Ši malonė sieja jį su visais tikinčiaisiais, nes, kaip moko Vatikano II Susirinkimas, „Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės“ (56). Čia ypač tinka žinomas šv. Augustino posakis, kupinas realizmo ir antgamtinės išminties: „Jei mane gasdina buvimas dėl jūsų, mane guodžia buvimas su jumis. Jums esu vyskupas, o su jumis esu krikščionis. Pirmasis titulas  reiškia pareigybę, antrasis – malonę. Pirmasis reiškia pavojų, antrasis – išganymą“ (57). Tačiau dėl ganytojiškos meilės pareigybė tampa tarnavimu, o pavojus perkeičiamas į progą augti ir bręsti. Vyskupo tarnyba yra ne tik šventumo šaltinis kitiems, bet taip pat sudaro šventėjimo motyvą tam, kas leidžia Dievo meilei įžengti į savo širdį ir gyvenimą.

Sinodo tėvai apibendrino šios kelionės reikalavimus. Pirmiausia jie pabrėžė krikštu ir sutvirtinimu duotą žymę, kuri nuo mūsų krikščioniškojo gyvenimo pradžios per teologines dorybes leidžia mums tikėti Dievą, juo viltis ir jį mylėti. Savo ruožtu Šventoji Dvasia apdovanoja mus savo dovanomis: ji padeda mums augti gėryje, praktikuojant moralines dorybes, konkretizuojančias dvasinį gyvenimą taip pat žmogiškoje plotmėje (58). Krikšto dėka vyskupas kaip ir kiekvienas krikščionis dalyvauja dvasingume, įsišaknijusiame vienybėje su Kristumi ir pasireiškiančiame jo sekimu pagal Evangeliją. Todėl vyskupas dalyvauja visų tikinčiųjų pašaukime į šventumą. Jis turi puoselėti maldos ir gilaus tikėjimo gyvenimą ir visiškai pasitikėti Dievu, aukodamas savo Evangelijos liudijimą, būdamas  klusnus Šventosios Dvasios įkvėpimams ir išlaikydamas ypatingą sūnišką atsidavimą Švč. Mergelei Marijai, tobulai dvasinio gyvenimo mokytojai (59).

Vyskupo dvasingumas yra bendrystės dvasingumas, išgyvenamas vienybėje su kitais pakrikštytaisiais, kurie drauge su juo yra vieno Tėvo danguje ir vienos Motinos žemėje – šventosios Bažnyčios – vaikai. Kaip ir visiems tikintiems Kristų, vyskupui reikia dvasinio gyvenimo pastiprinimo maitinantis gyvu ir veiksmingu Evangelijos žodžiu, taip pat šventosios Eucharistijos gyvybės duona, kuri yra amžinojo gyvenimo maistas. Kadangi žmogiškoji prigimtis yra trapi, vyskupas taip pat kviečiamas dažnai ir reguliariai naudotis Atgailos sakramentu, priimdamas gailestingumo dovaną, kurios teikėju jis yra tapęs. Suvokdamas žmogiškąjį silpnumą ir asmenines nuodėmes, kiekvienas vyskupas drauge su savo kunigais pirmiausia pats naudojasi Susitaikinimo sakramentu ir traktuoja jį kaip būtinybę ir vis iš naujo laukiamą malonę, atnaujinančią jo įsipareigojimą šventėti vykdant savo tarnybą. Šitaip jis vaizdžiai išreiškia Bažnyčios, kuri yra pati savaime šventa, tačiau vis dėlto sudaryta iš nusidėjėlių ir reikalinga atleidimo, slėpinį.

Panašiai kaip visi kunigai, būdamas bendrystėje su vyskupijos presbiteratu, vyskupas stengiasi daryti pažangą savo ypatingame šventumo kelyje. Jis taip pat pašauktas į šventumą dėl naujo titulo, susijusio su Šventimų sakramentu. Taigi vyskupas gyvena tikėjimu, viltimi ir meile, tarnaudamas Viešpaties žodžiui, tai pat Dievo tautos pašventinimui ir dvasinei pažangai. Jis privalo būti šventas, nes turi tarnauti Bažnyčiai kaip mokytojas, pašventintojas ir vadovas. Būdamas toks, jis taip pat privalo giliai ir karštai mylėti Bažnyčią. Kiekvienas vyskupas darosi panašus į Kristų, kad mylėtų Bažnyčią Sužadėtinio Kristaus meile ir tarnautų Bažnyčios vienybei, kad Bažnyčią paverstų „Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybe suvienyta tauta“ (60).

Kaip ne kartą pabrėžė Sinodo  tėvai, specifinį vyskupo dvasingumą  dar labiau praturtina su kunigystės pilnatve susijusi malonė, gauta šventimų metu. Būdamas kaimenės ganytojas ir Jėzaus Kristaus Evangelijos tarnas dėl vilties, vyskupas privalo tapti skaidriu Aukščiausiojo Ganytojo Kristaus atspindžiu. Ši pareiga aiškiai primenama Romos pontifikale: „Priimk mitrą ir tegu nušvita tavyje šventumo spindesys, kad kai pasirodys Ganytojų Kunigaikštis, galėtum pasirodyti vertas nenykstančio šlovės vainiko“ (61).

Todėl vyskupui nuolat reikia Dievo malonės, stiprinančios ir tobulinančios jo žmogiškąją prigimtį. Galime drauge su apaštalu Pauliumi pakartoti: „Mūsų tinkamumas iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros“ (2 Kor 3, 5–6). Reikia pabrėžti: apaštališkoji tarnyba yra vyskupui dvasingumo šaltinis. Jis privalo semtis iš dvasinių išteklių, padedančių šventėti ir leidžiančių atskleisti Šventosios Dvasios veikimą jo ganytojiškam rūpinimuisi patikėtoje Dievo tautoje (62).

Šiuo požiūriu vyskupo dvasinis kelias sutampa su ganytojiška meile, kuri teisėtai turi būti laikoma jo apaštalavimo šerdimi, panašiai kaip ši meilė sudaro kunigo ar diakono apaštalavimo šerdį. Čia kalbama ne tik apie existentia,  bet apie pro-existentia, tai yra apie gyvenimą, kuris įkvėpimo semiasi iš aukščiausio Viešpaties Kristaus pavyzdžio ir kuris visiškai paskiriamas garbinti Tėvą ir tarnauti broliams. Todėl Vatikano II Susirinkimas tvirtina, kad ganytojai turi panašiai kaip Kristus šventai ir džiaugsmingai, nuolankiai ir tvirtai atlikti savo tarnybą: „Šitaip atliekama, ji bus puiki pašventinimo priemonė jiems patiems“ (63). Nė vienas vyskupas neturi pamiršti, kad šventumo viršūnė lieka Nukryžiuotas Kristus, atiduodantis save kaip didžiausią auką Tėvui ir broliams Šventojoje Dvasioje. Todėl sekimas Kristaus pavyzdžiu ir dalyvavimas jo kentėjimuose (plg. 1 Pt 4, 15) tampa puikiu šventumo keliu vyskupui savo tautoje.

Marija, dvasinio gyvenimo vilties Motina ir mokytoja

14. Vyskupo dvasinio gyvenimo atspara turi būti motiniškas Mergelės Marijos, Bažnyčios vadinamos Mater spei et spes nostra, buvimas. Todėl vyskupas turi puoselėti autentišką ir sūnišką pamaldumą Marijai, jausdamasis pašauktas pasisavinti jos fiat, iš naujo išgyvendamas ir įgyvendindamas Jėzaus ant kryžiaus atliktą aktą, kuriuo Marijai patikėtas mylimasis mokinys, o mokiniui – Marija (plg. Jn 19, 26–27). Vyskupas taip pat pašauktas apmąstyti ištvermingą Kristaus mokinių ir apaštalų maldą su Marija rengiantis Sekminėms. Ši gimstančios Bažnyčios ikona išreiškia neatskiriamą ryšį, siejantį Mariją su apaštalų įpėdiniais (plg. Apd 1, 14).

Šventoji Dievo Motina vyskupui turi būti mokytoja, mokanti jį klausytis ir įgyvendinti Dievo žodį, būti ištikimu vienintelio Mokytojo mokiniu, ištvermingai laikytis tikėjimo, pasitikėti viltimi ir karštai mylėti. Panašiai kaip Marija buvo Žodžio įsikūnijimo „atminimas“ ankstyvojoje krikščionių bendruomenėje, vyskupas, būdamas bendrystėje su visais kitais vyskupais, vienybėje su Petro įpėdiniu ir paklusdamas jo valdžiai, yra gyvosios Bažnyčios tradicijos saugotojas ir perteikėjas.

Gilus vyskupo pamaldumas Marijai nuolat siejasi su liturgija, kur Mergelė Marija  ypatingu būdu dalyvauja švenčiant išganymo slėpinius ir drauge visai Bažnyčiai yra klausymosi ir meilės, aukos ir dvasinės motinystės pavyzdys. Vyskupo užduotis yra laiduoti, kad liturgija visuomet būtų „pavyzdinga forma“, Dievo tautos pamaldumo Marijai įkvėpimo šaltinis, nuolatinė atspara ir galutinis tikslas (64). Laikydamasis šio principo vyskupas taip pat puoselės savo asmeninį bei bendruomeninį pamaldumą Marijai Bažnyčios patvirtintomis ir rekomenduojamomis maldingomis praktikomis, ypač melsdamasis šventąjį rožinį, tą Evangelijos santrauką. Kiekvienas vyskupas, puikiai pažindamas šią maldą, sutelktą į Kristaus gyvenimo išganomųjų įvykių, su kuriais glaudžiai susijusi jo Motina, apmąstymą, kviečiamas taip pat būti uoliu šios maldos skleidėju (65).

Patikėti save Žodžiui

15. Vyskupų sinodo susirinkime buvo nurodytos kai kurios savo dvasinio gyvenimo palaikymo ir pagilinimo priemonės (66). Tarp jų pirmąją vietą užima Dievo žodžio skaitymas ir apmąstymas. Kiekvienas vyskupas turi visuomet atsiduoti ir jaustis patikėtas „Dievui ir jo malonės žodžiui, kuris turi galią jus išugdyti ir duoti paveldėjimą tarp visų pašvęstųjų“ (Apd 20, 32). Prieš tapdamas žodžio perteikėju, vyskupas drauge su savo kunigais, kaip kiekvienas tikintysis ir visa Bažnyčia (67), privalo būti žodžio klausytoju. Jis turi būti „paniręs“ žodyje, leistis būti jo maitinamas ir saugomas panašiai kaip motinos įsčiose. Drauge su šv. Ignotu Antiochiečiu vyskupas kartoja: „Patikiu save Evangelijai tarsi Kristaus kūnui“ (68). Kiekvienas vyskupas turi visuomet atminti šv. Jeronimo įspėjimą, pakartotą Vatikano II Susirinkimo: „Nepažinti Šventojo Rašto reiškia nepažinti Kristaus“ (69). Neįmanoma kalbėti apie šventumo primatą be Dievo žodžio klausymo, kuris vadovauja ir gaivina.

Pavedus save Dievo žodžiui ir saugant jį kaip Mergelė Marija, Virgo audens (70), reikia praktikuoti tam tikras priemones, kurias siūlo Bažnyčios tradicija ir dvasinė patirtis. Tai pirmiausia dažnas asmeninis Šventojo Rašto skaitymas ir reguliarios jo studijos. Vyskupas veltui bandytų skelbti Dievo žodį kitiems, pirmiau pats į jį neįsiklausęs (71). Be dažno sąlyčio su Šventuoju Raštu vyskupas vargiai galėtų būti vilties tarnas, nes, pasak šv. Pauliaus: „Visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties“ (plg. Rom 15, 4). Origeno žodžiai taip pat nuolat taikytini: „Vyskupui būdinga dvejopa veikla: mokytis iš Dievo skaitant dieviškuosius raštus ir dažnai juos apmąstant, taip pat mokyti žmones. Tačiau tegu jis moko tų dalykų, kuriuos pats išmoko iš Dievo“ (72).

Sinodas priminė Dievo žodžio skaitymo (lectio) ir apmąstymo (meditatio) svarbą ganytojų gyvenime jiems tarnaujant bendruomenei. Kaip rašiau apaštališkajame laiške Novo millennio ineunte: „Ypač būtina, kad Žodžio klausymasis taptų gyvu susitikimu pagal seną ir visuomet galiojančią lectio divina tradiciją, leidžiančią semti iš biblinio teksto gyvą žodį, klausiantį, kreipiantį, formuojantį gyvenimą“. Laiku, kuris skirtas meditacijai ir lectio, žodį jau priėmusi širdis atsiveria Dievo veikimo kontempliavimui, taip pat minčių ir į Dievą nukreipto gyvenimo permainai, o tai lydi malonės ir atleidimo maldavimas.

Maitintis Eucharistija

16. Kadangi Velykų slėpinys sudaro Gerojo Ganytojo misijos centrą, Eucharistija taip pat yra vyskupo, kaip ir kunigo, gyvenimo bei misijos centre.

Jis kasdien švęsdamas Mišias drauge su Kristumi aukoja pats save. Kai celebruojama katedroje arba kitose, ypač parapijų, bažnyčiose dalyvaujant tikintiesiems, vyskupas ten visiems pasirodo kaip tas, kas jis iš tikrųjų yra, tai yra  Sacerdos et Pontifex, kadangi veikia Kristaus asmeniu ir jo Dvasios galia, arba hiereus, šventas kunigas, atsidavęs šventiesiems altoriaus slėpiniams, kuriuos skelbia ir aiškina pamokslaudamas (74).

Vyskupo meilė šventajai Eucharistijai pasireiškia taip pat tuomet, kai jis per dieną nemažai laiko skiria adoracijai prieš tabernakulį. Tuomet vyskupas atveria prieš Viešpatį savo širdį, kad ji būtų pripildyta ir formuojama Aukščiausiojo Ganytojo, ant Kryžiaus už avis išliejusio savo kraują ir atidavusio gyvybę, meilės. Vyskupas kreipiasi į Viešpatį savo malda, nepaliaujamai užtardamas jam patikėtas avis.

Malda ir Valandų liturgija

17. Kita sinodo tėvų nurodyta priemonė yra malda, ypač ta, kuri skiriama Viešpačiui Valandų liturgijoje, kuri visuomet ir ypatingu būdu yra krikščionių bendruomenės malda Kristaus vardu vadovaujant Šventajai Dvasiai.

Malda pati savaime yra ypatinga pareiga vyskupui ir tiems, kurie „gavę pašaukimo į ypatingu būdu pašvęstą gyvenimą dovaną; malda savo prigimtimi daro juos atviresnius įsimąstymo patirčiai“ (75). Vyskupas negali pamiršti, kad jis yra įpėdinis apaštalų, Kristaus paskirtų visų pirma tam, kad „būtų kartu su juo“ (Mk 3, 14) ir kurie pradėdami savo misiją iškilmingai pareiškė savo gyvenimo programą: „Atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai“ (Apd 6, 4). Todėl vyskupas įstengs būti tikintiesiems maldos mokytojas tik tuomet, jei remsis asmenine dialogo su Dievu patirtimi. Jis turi įstengti kiekvieną akimirką kreiptis į Dievą, drauge su psalmininku kartodamas: „Mano viltis tavo žodyje“ (Ps 119, 114). Iš maldos jis semsis vilties, kuria galės tarsi užkrėsti tikinčiuosius. Malda – tai privilegijuota terpė, kur reiškiasi ir gyvuoja viltis, nes, pasak šv. Tomo Akviniečio, ji yra „vilties interpretatorė“ (76).

Asmeninė vyskupo malda turi būti būdingai „apaštališka“, aukojama Tėvui kaip užtarimas atsižvelgiant į visus vyskupui patikėtos liaudies poreikius. Romos pontifikale būtent taip išreiškiamas išrinktojo vyskupystei paskutinis įsipareigojimas prieš uždedant rankas: „Ar nori nepaliaudamas melstis visagaliam Dievui už jo šventąją tautą ir nepriekaištingai atlikti aukščiausiojo kunigo ir ganytojo pareigas?“ (77). Ypatingu būdu vyskupas meldžia savo kunigų šventumo, pašaukimų į kunigiškąją tarnystę ir pašvęstąjį gyvenimą, kad Bažnyčioje vis labiau užsidegtų misijinis ir apaštališkas atsidavimas.

Žvelgiant į Valandų liturgiją, kuri pašventina ir veda visą dieną, teikiant šlovę Dievui, reikia prisiminti tai, ką puikiai išreiškė Vatikano II Susirinkimas: „Taisyklingai atliekama kunigų ar kitų bažnytinės institucijos įpareigotų tai daryti asmenų arba drauge su kunigu nustatytu būdu besimeldžiančių tikinčiųjų, ši nuostabi šlovinimo giesmė tikrai yra pačios Sužadėtinės balsas, kylantis pas Sužadėtinį arba, dar geriau, tai Kristaus ir jo Kūno malda Tėvui. Taigi visi, kurie šiuo būdu meldžiasi, ir atlieka Bažnyčios pareigą, ir dalyvauja visoje Kristaus Sužadėtinės garbėje, nes, giedodami Dievui šlovės giesmę, Motinos Bažnyčios vardu stovi priešais jo sostą“ (78). Mano garbingasis pirmtakas Paulius VI rašydamas apie brevijoriaus maldą teigė, jog ji yra „vietinės Bažnyčios malda“, kurioje reiškiasi „besimeldžiančios Bažnyčios tikroji prigimtis“ (79). Valandų liturgijoje vykstančiame pašventinime – consecratio temporis įvyksta ta laus perennis, kuri yra dangiškosios liturgijos provaizdis ir išankstinis pažadas, jungiamoji grandis su angelais ir šventaisiais, per amžius šlovinančiais Dievo vardą. Vyskupas save įgyvendina ir atskleidžia kaip vilties žmogų tokiu mastu, kokiu jis įžengia į eschatologinį psalmyno maldos dinamizmą. Psalmėse skamba Vox sponsae, šaukiantis Sužadėtinį.

Kiekvienas  vyskupas meldžiasi drauge su savo liaudimi ir už savo liaudį. Vyskupas yra stiprinamas ir padedamas savo tikinčiųjų, kunigų, diakonų, pašvęstojo gyvenimo asmenų ir visų pasauliečių maldos. Tarp jų vyskupas yra maldos auklėtojas ir puoselėtojas. Jis ne tik perteikia tai, ką kontempliavo, bet taip pat atveria krikščionims kontempliacijos kelią. Žinomas devizas contemplata aliis tradere tuo būdu tampa devizu contemplationem aliis tradere.

Evangelinių patarimų ir palaiminimų kelias

18. Viešpats siūlo evangelinių patarimų kelią visiems savo mokiniams, ypač tiems, kurie savo žemiškajame gyvenime trokšta apaštalų pavyzdžiu artimiau sekti Viešpačiu (80). Tai ypač tinka vyskupams, kaip apaštalų įpėdiniams pašauktiems sekti Kristumi tobulos meilės keliu. Todėl vyskupas konsekruojamas panašiai kaip ir Jėzus. Jo gyvenimas radikaliai priklauso nuo Viešpaties ir yra visiškai perregimas Kristaus įvaizdis Bažnyčios ir pasaulio akivaizdoje. Vyskupo gyvenimas privalo spinduliuoti Kristaus gyvenimą, taigi ir Kristaus klusnumą Tėvui net iki mirties, kryžiaus mirties (plg. Fil 2, 8), jo skaisčią mergelišką meilę ir jo neturtą, kuris yra absoliuti laisvė nuo žemiškųjų turtų.

Tuo būdu vyskupai savo pavyzdžiu gali vesti ne tik tuos, kurie Bažnyčioje pašaukti eiti paskui Kristų pašvęstuoju gyvenimu, bet ir kunigus, kuriems taip pat siūlomas radikalus šventumas evangelinių patarimų dvasia. Toks radikalumas taikomas visiems tikintiesiems, taip pat pasauliečiams, nes jis yra „esminis ir neišvengiamas reikalavimas, kylantis iš Kristaus kvietimo eiti paskui jį ir sekti juo gilioje vienybėje su juo, įgyvendintoje Šventosios Dvasios“ (81).

Vyskupo veide tikintieji turi pastebėti savybes, kurios yra malonės dovana ir   palaiminimuose sudaro tarsi paties Kristaus autoportretą: neturtą, romumą ir teisingumo troškimą; gailestingąjį Tėvą ir taikdarį; nuolat regintį Dievą tyraširdį. Tikintieji taip pat turi turėti galimybę savo vyskupe matyti veidą to, kuris išgyvena Jėzaus užuojautą nuliūdusiems, kai kuriais atvejais, kaip buvo amžių būvyje ir pasitaiko šiandien, vyskupo veide turi atsispindėti galia ir vidinis džiaugsmas, kaip žmogaus, persekiojamo dėl Evangelijos tiesos.

Klusnumo dorybė

19. Vyskupas, turėdamas labai žmogiškų Jėzaus bruožų, tampa bendrystės dvasingumo, siekiančio ugdyti Bažnyčią, kad visa, ką vyskupas sako ar daro, atspindėtų bendrą sūnišką atsidavimą meilingam Tėvo planui Kristuje ir Dvasioje, pavyzdžiu ir varikliu. Vyskupas, kaip šventumo mokytojas ir savo tautos pašventinimo tarnautojas, yra pašauktas ištikimai vykdyti Tėvo valią.

Vyskupo klusnumas turi būti išgyvenamas kaip – kitaip būti ir negalėtų – klusnumas paties Kristaus, kuris daug kartų pareiškė, jog nužengė iš dangaus vykdyti ne savo valią, bet to, kuris jį atsiuntė (plg. Jn 6, 38; 8, 29; Fil 2, 7–8).

Žengdamas Kristaus pėdomis vyskupas yra klusnus Evangelijai ir Bažnyčios Tradicijai, jis moka skaityti laiko ženklus ir atpažinti Šventosios Dvasios balsą Petro tarnystėje ir vyskupų kolegialume. Apaštališkajame paraginime Pastores dabo vobis  pateikiau apaštališką, bendruomeninį ir sielovadinį kunigo klusnumo pobūdį (82). Žinoma, ten minimus būdingus bruožus dar didesniu mastu aptinkame vyskupo klusnume. Jo gauta Šventimų sakramento pilnatvė nustato jo ypatingą santykį su Petro įpėdiniu, vyskupų kolegijos nariais ir vietine Bažnyčia. Vyskupas privalo angažuotis, palaikydamas intensyvų ryšį su popiežiumi, broliais vyskupais, išlaikydamas vienybės ir bendradarbiavimo saitus ir taip atsiliepdamas į Dievo troškimą neatsiejamai suvienyti apaštalus apie Petrą. Vyskupo hierarchinė bendrystė su popiežiumi šventimų galia sustiprina jo gebėjimą sudabartinti nematomą visos Bažnyčios Galvą – Jėzų Kristų.

Apaštališkasis klusnumo aspektas apima taip pat bendruomeninį aspektą, kadangi episkopatas savo esme yra „vienas ir nedalus“ (83). Atsižvelgiant į šį bendruomeninį matmenį vyskupas pašauktas išgyventi savo paklusnumą įveikdamas individualizmo pagundas ir, vykdydamas vyskupų kolegijos misiją, siekti visos Bažnyčios gėrio.

Rodydamas klusnumo pavyzdį vyskupas per maldą ir tyrimą stengsis suvokti Dievo valią per tai, ką Šventoji Dvasia kalba Bažnyčiai. Evangeliniu būdu vykdydamas savo valdžią vyskupas palaikys dialogą su bendradarbiais ir tikinčiaisiais, siekdamas veiksmingai pagerinti tarpusavio supratimą (84).

Tai jam padės pastoraciniu požiūriu įvertinti visų Dievo tautos narių orumą ir ištikimybę, su pusiausvyra ir giedru palankumu puoselėjant jų iniciatyvą. Reikia padėti tikintiesiems puoselėti atsakingą klusnumą, leisiantį jiems aktyviai angažuotis sielovados srityje (85). Atsižvelgiant į tai, visuomet aktualus lieka šv. Ignoto Antiochiečio paraginimas Polikarpui: „Tegu niekas nevyksta be tavo sutikimo, tačiau tu nieko nesiimk be Dievo pritarimo“ (86).

Vyskupo neturto dvasia ir jos praktikavimas

20. Reikšdami kolegialų pritarimą sinodo tėvai  priėmė mano sinodo pradžios liturgijoje išsakytą  kvietimą evangelinį neturto palaiminimą laikyti vienu iš būtinų sėkmingo vyskupo tarnystės vykdymo mūsų dienomis reikalavimų. Ta proga vyskupų susirinkime tarsi iškilo Viešpats Kristus, kuris „atpirkimo darbą atliko būdamas neturtingas ir persekiojamas“; jis ragina, kad ir Bažnyčia, o pirmiausia jos ganytojai leistųsi „tuo pačiu keliu, idant perteiktų žmonėms išganymo vaisius“ (87).

Todėl vyskupas, norintis būti autentišku liudytoju ir vilties Evangelijos tarnu, privalo būti vir pauper.  To reikalauja liudijimas, kuriuo vyskupas įpareigotas liudyti vargingą Kristų; to reikalauja taip pat rūpinimasis Bažnyčia ir vargšais, kurių labui dera pasirinkimo prioritetas. Vyskupo apsisprendimas išgyventi savo tarnystę neturte veiksmingai prisideda prie to, kad Bažnyčia tampa „vargšų namais“.

Toks apsisprendimas taip pat suteikia vyskupui vidinę laisvę vykdant savo tarnystę ir leidžia jam veiksmingai perteikti išganymo vaisius. Vyskupo valdžia turi būti vykdoma su neišsemiamu didžiadvasiškumu ir neribotu nesavanaudiškumu. Jis veiksmingai įvykdys šią tarnybą, jei jo gyvenimas bus paprastas, saikingas, o drauge veiklus ir pasiaukojantis, jei jis liks ne nuošalyje, bet iškels į krikščioniškosios bendruomenės centrą tuos, kurie visuomenėje laikomi nesvarbiausiais (88). Beveik to nesuvokdamas jis puoselės „kūrybingą meilę“, kuri neš vaisių ne tik teikiamos pagalbos veiksmingumu, bet taip pat gebėjimu gyventi broliško dalijimosi dvasia. Apaštalų laikų Bažnyčioje, kaip aiškiai liudijama Apaštalų darbų knygoje, kai kurių bendruomenės narių vargingumas skatindavo kitų solidarumą, ir tai davė nuostabų rezultatą: „Tarp jų nebuvo vargšų“ (Apd 4, 34). Bažnyčia skolinga šios pranašystės skelbimą pasauliui, draskomam bado ir tautų nelygybės. Dalijimosi ir paprastumo dvasia vyskupas administruoja Bažnyčios gėrybes kaip „geras namų šeimininkas“ ir rūpinasi, kad jos būtų naudojamos siekiant Bažnyčiai būdingų tikslų: Dievo kultui, tarnautojams išlaikyti, apaštalavimo darbams ir gailestingumo iniciatyvoms vargšų atžvilgiu.

Bažnyčios ganytojams buvo visada taikomas titulas procurator pauperum. Taip turi būti ir šiandien, kad Jėzaus Kristaus Evangelija taptų esama ir girdima kaip vilties šaltinis visiems, o ypač tiems, kurie tik iš Dievo gali laukti oresnio gyvenimo ir geresnės ateities. Bažnyčia ir Bažnyčios raginamos Viešpaties pavyzdžiu „pirmenybę teikti būtent neturtėliams“ – šį pasirinkimą nurodžiau kaip trečiojo tūkstantmečio programą (89).

Skaisčiai tarnauti Bažnyčiai, atspindinčiai Kristaus tyrumą

21. „Priimk šį žiedą, ištikimybės antspaudą; tobulu tikėjimu ir tyru gyvenimu saugok Kristaus Sužadėtinę – šventąją Bažnyčią“. Šie žodžiai iš Romos pontifikalo (90) ragina vyskupą įsisąmoninti savo įsipareigojimą atspindėti mergelišką Kristaus meilę savo tikintiesiems. Vyskupas visų pirma kviečiamas tarp  tikinčiųjų puoselėti pagarba ir įvertinimu pagrįstus santykius, derančius šeimoje, kur klesti meilė pagal apaštalo Petro žodžius: „<...> karštai iš širdies mylėkite vieni kitus. Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir pasiliekančiu Dievo žodžiu“ (1 Pt  1, 22–23).

 Ragindamas, kad krikščionys jo žodžiu ir pavyzdžiu aukotų savo kūnus kaip gyvą ir šventą auką, vyskupas turi visiems priminti, kad „šio pasaulio pavidalas praeina“ (1 Kor  7, 31) ir kad mūsų pareiga laukti Kristaus šlovingojo grįžimo  „palaimintosios vilties“ (plg. Tit 2, 13). Savo ganytojišku rūpinimusi ir tėviška meile jis bus ypač artimas tiems, kurie išpažindami evangelinius patarimus pasirinko vienuolišką gyvenimą ir vykdo Bažnyčioje vertingą tarnystę. Vyskupas palaiko ir drąsina kunigus, kurie pašaukti Dievo malone laisvai priėmė celibato įsipareigojimą Dangaus karalystės labui; jis primena sau ir jiems to svarbaus Dievo tautai pasirinkimo evangelinius ir dvasinius motyvus. Šiandienos Bažnyčios ir pasaulio tikrovėje skaisčios meilės liudijimas, viena vertus, yra tam tikra dvasinės terapijos forma žmonijai, kita vertus, tai protestas prieš lytinio instinkto stabmeldišką sudievinimą.

Šiandienės visuomenės aplinkoje vyskupas turi būti labai artimas savo kaimenei, ypač savo kunigams, jis privalo tėviškai domėtis jų asketiniais bei dvasiniais sunkumais, laiduoti jiems tinkamą paramą, padėti išlaikyti ištikimybę pašaukimui, taip pat atitikti pavyzdinius gyvenimo šventumo reikalavimus vykdant savo tarnybą. Rimtų trūkumų, juo labiau nusikaltimų, kenkiančių Evangelijos liudijimui, atveju, ypač jei tai įvyksta dėl Bažnyčios tarnautojų, vyskupas privalo būti tvirtas ir ryžtingas, teisingas ir dalykiškas. Jis privalo reaguoti greitai ir laikytis nustatytų kanoninių normų, siekdamas tiek pašvęstojo tarnautojo pasitaisymo bei dvasinio gėrio, tiek skandalo atitaisymo ir teisingumo grąžinimo, taip pat rūpindamasis globa ir pagalba aukoms.

Savo žodžiu, jautriu ir tėvišku veikimu vyskupas vykdo savo pareigą rodydamas   pasauliui šventos ir skaisčios Bažnyčios tikrovę jos tarnautojuose ir tikinčiuosiuose. Taip elgdamasis vyskupas vadovauja savo kaimenei kaip Sužadėtinis Kristus, kuris atidavė už mus savo gyvybę ir paliko mums skaisčios ir mergeliškos, dėl to taip pat vaisingos ir visuotinės meilės pavyzdį.

Bendrystės ir misijos dvasingumo ugdytojas

22. Laiške Novo millennio ineunte pabrėžiau būtinybę padaryti Bažnyčią „bendrystės namais ir mokykla“ (91). Šis raginimas sulaukė didelio dėmesio ir buvo pakartotas sinodo susirinkime. Akivaizdu, kad vyskupas savo dvasiniame kelyje yra pirmutinis pašauktas būti bendrystės dvasingumo ugdytoju; jis turi nenuilstamai darbuotis, kad tai taptų pamatiniu auklėjamuoju principu visur, kur vykdomas žmogiškas ar krikščioniškas ugdymas: parapijose, katalikiškose draugijose, bažnytiniuose judėjimuose, katalikiškose mokyklose ir jaunimo grupėse. Vyskupas turi ypač rūpintis tuo, kad bendrystės dvasingumas įsišaknytų ir stiprėtų ten, kur ugdomi būsimieji kunigai, tai yra seminarijose, taip pat vienuolijų noviciatuose, vienuolynuose, teologijos institutuose bei fakultetuose.

Bendrystės dvasingumo diegimo pagrindinius punktus apibendrindamas nurodžiau tame pačiame apaštališkajame laiške. Čia pakanka pridurti, jog vyskupas privalo ypač raginti puoselėti bendrystės dvasingumą  savo kunigus, diakonus ir pašvęstojo gyvenimo asmenis, jis tai gali daryti vesdamas dialogą ir asmeniškai susitikdamas, taip pat per bendruomeninius susitikimus, kuriems savo Bažnyčioje stengsis parinkti ypatingas progas, padedančias tikintiesiems labiau įsiklausyti į Dvasios balsą, kuris „kalba Bažnyčiai“ (Apd 2, 7. 11 ir kt.). Tokie tinkami momentai yra susikaupimo dienos ar dvasinės pratybos bei dvasingumo dienos, taip pat išmintingas naudojimasis naujosiomis komunikavimo priemonėmis, jei tai naudinga ir veiksminga.

Vyskupui bendrystės dvasingumo ugdymas taip pat reiškia bendrystės su Romos popiežiumi, su broliais vyskupais, ypač priklausančiais tai pačiai vyskupų konferencijai ar bažnytinei provincijai, stiprinimą. Šiuo atveju taip pat, be kita ko, siekiant atsispirti vienatvės pavojui, nuovargiui dėl daugybės problemų ir jų neproporcingumo, vyskupas turi pasitelkti į pagalbą ne tik maldą, bet ir draugystę bei brolišką bendrystę su savo broliais vyskupais.

Bendrystė, kurios šaltinis ir pavyzdys yra Trejybė, visuomet pasireiškia per misiją. Misija yra bendrystės vaisius ir logiškas rezultatas. Dinamiškam bendrystės procesui padeda atsivėrimas misijos perspektyvoms bei reikalavimams, visuomet laiduojant vienybės liudijimą, kad pasaulis įtikėtų, taip pat plėtojant meilės erdvę, kad visi žmonės galėtų įsitraukti į trejybinę bendrystę, iš kurios yra išėję ir kuriai yra skirti. Juo bendrystė stipresnė, juo labiau plėtojama misija, ypač kai išgyvenama meilės neturte, t. y. kai gebama pasitikti kiekvieną žmogų, grupę ar kultūrą su Kryžiaus, mūsų spec unica galia ir aukščiausiu Dievo meilės liudijimu, kuris taip pat išreiškiamas kaip visuotinė mūsų brolių ir seserų meilė.

Kasdienos kelionė

23. Dvasinis realizmas leidžia mums įžvelgti, kad vyskupas kviečiamas išgyventi savo pašaukimą į šventumą išorinių ir vidinių sunkumų, savo paties ir kitų silpnybių, nenumatytų kasdienio gyvenimo aplinkybių, asmeninių bei institucinių problemų aplinkoje. Tai yra nuolatinė ganytojų gyvenimo būklė, apie kurią šv. Grigalius Didysis apgailestaudamas sako: „Po to, kai mano širdį užgulė ganytojiškos tarnystės našta, dažnai nebegaliu dvasiškai susikaupti. Privalau rūpintis bažnyčių ir vienuolijų reikalais; dažnai būnu įpareigotas vertinti kitų asmenų gyvenimą bei veiksmus <...>. Kai protas plėšomas ir skaidomas tokiais gausiais ir rimtais reikalais, kaip jis gali susikaupti ir susitelkti vien tik į pamokslavimą, neatsitraukiant nuo žodžio skelbimo tarnystės? <...> Sargo gyvenimas privalo visuomet būti kilnus ir budrus“ (92).

Kad galėtų atsispirti aplinkos jėgoms, bandančioms sugriauti jo vidinę vienybę, vyskupas privalo gyventi ramų gyvenimą, padedantį išlaikyti protinę, psichinę ir jausminę pusiausvyrą, kuri leidžia jam atvirai priimti atskirus asmenis ir išklausyti jų problemas, dalyvauti įvairiose – tiek džiaugsmingose, tiek liūdnose – situacijose. Įvairiapusis vyskupo rūpinimasis savo sveikata taip pat yra meilės aktas tikinčiųjų atžvilgiu ir didesnio atvirumo bei dispozicijos Šventosios Dvasios įkvėpimams laidas. Šiame dalyke žinomi patyrusio ganytojo šv. Karolio Baromiejaus patarimai, jo pasakyti per paskutinį sinodą, kuriame jis dalyvavo: „Esi sielų ganytojas? Nenorėk dėl to apleisti savęs paties ir neatiduok savęs aplinkiniams tiek, kad neliktų tau pačiam. Privalai prisiminti sielas, kurioms vadovauji, tačiau ne taip, kad pamirštum savo paties sielą“ (93).

Be to, vyskupas turi stengtis laikytis pusiausvyros ir darniai derindamas savo gausius įsipareigojimus: dieviškųjų slėpinių šventimą, asmeninę maldą, privačias studijas ir pastoracinį planavimą, susitelkimą ir būtiną poilsį. Remdamasis tokia dvasinio gyvenimo pagalba, vyskupas ras širdies ramybę ir išgyvens gilią bendrystę su Švenčiausiąja Trejybe, per kurią buvo išrinktas ir pašventintas. Dievo laiduojamos jam malonės dėka vyskupas gebės kasdien įvykdyti savo tarnybą kaip vilties liudytojas, atsižvelgdamas į Bažnyčios ir pasaulio reikalavimus.

Nuolatinis vyskupo ugdymas

24. Nenuilstamas vyskupo įsipareigojimas siekti šventumo kristocentrišku ir bažnytiniu dvasingumu Sinodo susirinkime buvo susietas su nuolatinio ugdymo reikalavimu. Per ankstesnius sinodus buvo pabrėžta, o vėliau apaštališkuosiuose paraginimuose Christifideles laici, Pastores dabo vobis ir Vita consecrata patvirtinta, jog nuolatinis ugdymas turi būti laikomas būtinu, ypač vyskupui, kuriam patikėta atsakomybė už bendrą plėtotę ir bendrą kelią Bažnyčioje. Panašiai kaip kunigams ir pašvęstojo gyvenimo asmenims, vyskupui nuolatinis ugdymas yra jo pašaukimo ir misijos vidinis reikalavimas. Per šį ugdymą galime atpažinti naujus paraginimus, per kuriuos Dievas patikslina ir aktualizuoja pirminį pašaukimą. Apaštalas Petras per pirmąjį susitikimą su Kristumi pakviestas „Eik paskui mane“ (plg. Mt 4, 19), tą patį kvietimą girdi pakartotinai iš Prisikėlusiojo prieš šiam žengiant į dangų. Kvietime pranašaujami būsimosios apaštalo tarnystės sunkumai ir išbandymai ir priduriama „Tu sek paskui mane!“ (Jn 21, 22). „Taigi apaštalo gyvenimą ir misiją lydi kvietimas ‘sek paskui mane’. Tasai ‘sek paskui mane’ patvirtina pašaukimą ir reikalauja ištikimybės iki pat mirties bei gali reikšti sekimą Kristumi iki visiško pasiaukojimo kankinyste“ (94). Čia nekalbama vien tik apie atitinkamą aggiornamento, kurio reikalauja  realistinis Bažnyčios bei pasaulio situacijos atpažinimas, leidžiantis ganytojui dalyvauti dabartiniuose įvykiuose atviru protu ir užjaučiančia širdimi. Su šia nuolatinio ugdymo paskata siejasi antropologiniai motyvai ir faktas, kad pats gyvenimas yra nepaliaujamas brandos siekimas, taip pat teologiniai motyvai, siekiantys gilių sakramentinių šaknų: vyskupas privalo su „budria meile saugoti savyje ‘slėpinį’, patikėtą jam Bažnyčios ir žmonijos gerovės vardan“ (95). Nuolat atsinaujinant, ypač turint omenyje kai kuriuos labai svarbius dalykus, reikia nemažai  laiko skirti klausymui, bendrystei ir dialogui su ekspertais – vyskupais, kunigais, vienuoliais, vienuolėmis ir pasauliečiais – ir dalytis sielovadine patirtimi, teorinėmis žiniomis, dvasiniais ištekliais – tikro dvasinio praturtinimo šaltiniais. Sinodo tėvai pabrėžė, kad tam būtų naudingi specialūs vyskupams skirti ugdymo kursai, taip pat Vyskupų kongregacijos arba Tautų evangelizavimo kongregacijos kasmetiniai susitikimai tiems vyskupams, kurių trumpas vyskupystės stažas. Buvo pareikštas pageidavimas, kad trumpus ugdomuosius kursus arba studijas bei atsinaujinimo dienas, taip pat dvasines pratybas vyskupams organizuotų bei rengtų patriarchatų sinodai, regioninės bei nacionalinės vyskupų konferencijos, taip pat kontinentiniai vyskupų susirinkimai. Siūlytina, kad vyskupų konferencijos vadovybė imtųsi rengti ir įgyvendinti tokias nuolatinio ugdymo programas, ragintų vyskupus dalyvauti tuose kursuose, taip siekiant didesnės ganytojų bendrystės ir veiksmingesnės sielovados atskirose vyskupijose (96).

Akivaizdu, kad tiek Bažnyčios gyvenimas, tiek veikimo stilius, sielovados iniciatyvos ar vyskupo tarnystės formos evoliucionuoja. Šiuo požiūriu būtinas aggiornamento pagal Kanonų teisės kodekso potvarkius, turint omenyje naujus iššūkius bei užduotis Bažnyčioje ir visuomenėje. Tai turėdamas galvoje Sinodo susirinkimas pasiūlė pakartotinai peržiūrėti 1973 m. vasario 22 d. Vyskupų kongregacijos paskelbtą vadovą Ecclesiae imago ir pritaikyti jį atsižvelgiant į pasikeitusias laiko aplinkybes bei Bažnyčios sielovados gyvenime įvykusius pokyčius (97).

Šventų vyskupų pavyzdys

25. Vyskupus visuomet stiprina šventųjų ganytojų pavyzdys gyvenime ir tarnystėje, dvasiniame kelyje ir apaštališkos veiklos tobulinimo srityje. Sinodo pabaigos proga švęstos Eucharistijos homilijoje priminiau per pastarąjį šimtmetį kanonizuotus ganytojus, kaip Šventosios Dvasios malonės, kurios Bažnyčiai niekuomet netrūko ir nepritrūks, pavyzdį ir liudijimą (98).

Bažnyčios istorijoje, pradedant nuo apaštalų, buvo labai daug ganytojų, kurių mokymas ir šventumas gali būti kelrodžiu nušviečiant trečiojo tūkstantmečio vyskupų dvasinį kelią. Nuostabūs pirmųjų Bažnyčios amžių didžiųjų ganytojų, vietinių Bažnyčių steigėjų, tikėjimo liudytojų ir kankinių, persekiojimų laikais atidavusių gyvybę už Kristų,  liudijimai išlieka švyturiais, kuriais gali vadovautis mūsų laikų vyskupai, semdamiesi nuorodų ir padrąsinimo savo tarnystėje Evangelijai.

Daugelis iš jų buvo ypatingas vilties dorybės praktikavimo pavyzdys: jie sunkiais laikais stiprino liaudies dvasią, atstatydavo bažnyčias po persekiojimų ir nelaimių, statydavo prieglaudas piligrimams ir vargšams, atidarydavo ligonines ligoniams ir seneliams. Daug kitų vyskupų buvo įkvėpti vedliai, praminantys savo tautai naujus kelius. Sunkiais laikais jie neatitraukdavo žvilgsnio nuo nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus, mūsų vilties, ir pateikdavo pozityvių ir kūrybingų atsakymų į laiko iššūkius. Trečiojo tūkstantmečio pradžioje dar yra tokių ganytojų, kurie gali papasakoti Kryžiuje įsišaknijusiu tikėjimu pagrįstą istoriją. Ganytojų, gebančių suprasti žmonių siekimus, juos paremti, nuskaistinti, nušviesti Evangelijos šviesa, todėl jie taip pat kuria ateitį drauge su jiems patikėtais žmonėmis.

Taigi kiekviena vietinė Bažnyčia turi pagerbti savo šventuosius vyskupus, atmindama ganytojus, kurie savo šventu gyvenimu ir iškiliu mokymu paliko liaudžiai nuostabų meilės paveldą. Jie yra dvasiniai globėjai ir sargai iš dangaus, vadovaujantys laike keliaujančiai Bažnyčiai. Sinodo susirinkimas pasiūlė, kad vietinės Bažnyčios arba, tai priklauso nuo situacijos, vyskupų konferencijos, siekiant išlaikyti visuomet gyvą pasižymėjusių savo tarnybos vykdymu vyskupų ištikimybės atminimą, pristatytų tikintiesiems jų gyvenimo bruožus, pateikdamos naujas biografijas arba, jei tai įmanoma, bylas kanonizacijai (99).

Pilnatviško dvasinio ir apaštališkojo gyvenimo liudijimas ir šiandien rodo Evangelijos galią perkeisti individus ir bendruomenes, persmelkiant pasaulį ir istoriją Dievo šventumu. Tai taip pat yra vilties priežastis, ypač jaunosioms kartoms, laukiančioms iš Bažnyčios kūrybinių pasiūlymų, iš kurių gali semtis įkvėpimo atnaujinant Kristuje mūsų laikų visuomenę.
 

III skyrius
TIKĖJIMO MOKYTOJAS IR ŽODŽIO ŠAUKLYS

„Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją“ (Mk 16, 15)

26. Prisikėlęs Jėzus savo mokiniams patiki misiją padaryti jo mokiniais visų tautų žmones ir mokyti juos laikytis visko, ką jis jiems perdavė. Taigi Bažnyčiai, nukryžiuoto ir prisikėlusio Viešpaties mokinių bendrijai, buvo patikėta pareiga skelbti Evangeliją visai kūrinijai. Šis uždavinys bus aktualus iki pasaulio pabaigos. Nuo pat pradžių evangelizacijos misija buvo integrali Bažnyčios tapatybės dalis. Apaštalas Paulius šį suvokimą išreiškė žinomais žodžiais: „Kad aš skelbiu Evangeliją, tai neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16).

Kadangi Evangelijos skelbimo pareiga tenka visai Bažnyčiai ir kiekvienam jos nariui, ypač tai galioja vyskupams, kurie šventimų dieną įtraukiami į apaštališkąją įpėdinystę, kaip pagrindinę pareigą priima Evangelijos skelbimą, „Šventosios Dvasios galia kviesdami žmones tikėjimu arba stiprindami juos gyvame tikėjime“ (100).

Vyskupo evangelizacinė veikla, vedanti žmones į tikėjimą arba sutvirtinanti jų tikėjimo gyvenimą, yra esminis vyskupo tėvystės bruožas. Galima kartoti drauge su šventuoju Pauliumi: „Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet nebus kelių tėvų, nes paskelbdamas Evangeliją, aš esu tapęs jūsų tėvu Kristuje Jėzuje“ (1 Kor 4, 15). Būtent dėl tos  nuolatinės dinamikos, kuria pradedamas naujas gyvenimas Dvasioje, vyskupo tarnyba pasaulyje pasirodo kaip vilties ženklas tautoms ir kiekvienam žmogui.

Sinodo tėvai priminė, kad Kristaus skelbimui visuomet priklauso pirmoji vieta, o vyskupas yra pirmutinis Evangelijos skelbėjas žodžiu ir savo gyvenimo liudijimu. Jis privalo suvokti šių laikų iššūkius ir turėti drąsos į juos atsiliepti. Visi vyskupai, tarnaudami tiesai, privalo imtis šios pareigos su galia ir pasitikėjimu (101).

Kristus Evangelijos ir žmogaus širdyje

27. Evangelijos skelbimo tema labai dažnai minėta sinodo tėvų kalbose; jie daug kartų ir įvairiais būdais patvirtino, jog gyvoji Evangelijos skelbimo šerdis yra
nukryžiuotas ir prisikėlęs dėl visų žmonių išganymo Kristus (102). Kristus yra pati evangelizacijos šerdis, o jos programa – tai „pažinti, mylėti [Kristų] ir juo sekti, norint jame gyventi trejybinį gyvenimą ir juo keisti istoriją ligi jos užbaigos dangiškąja Jeruzale. Tai programa, kuri nekinta mainantis laikams ir kultūroms, nors ir atsižvelgia į laiką bei kultūrą autentiško dialogo ir veiksmingo bendravimo labui. Ši programa visiems laikams  yra mūsų programa trečiajam tūkstantmečiui“ (103).

Iš Kristaus, Evangelijos šerdies, kyla visos kitos tikėjimo tiesos; iš jo visai žmonijai spinduliuoja viltis. Kristus yra šviesa, nušviečianti kiekvieną žmogų, ir kas atgimsta jame, gauna pirmuosius Dvasios vaisius, leidžiančius vykdyti naują meilės įstatymą (104). Savo apaštališkosios misijos galia vyskupas gali vesti savo tautą į tikėjimo slėpinių šerdį, kur galima sutikti gyvą Jėzaus Kristaus asmenį. Taip tikintieji suvokia,  jog nugalėjusio nuodėmę ir mirtį Kristaus Pascha sudaro visos krikščioniškosios patirties šaltinį ir nepamainomą atsparą (105).

Viešpaties mirties ir prisikėlimo skelbimas „negali neapimti pranašingo skelbimo apie pomirtinį gyvenimą, žmogaus tikrąjį ir galutinį pašaukimą, kuris sykiu yra dabartinės padėties tąsa ir visiškas peržengimas: anapus laiko ir istorijos, anapus šio praeinančio pasaulio tikrovės <...>. Taigi evangelizacija taip pat apima vilties, teikiamos Dievo pažadų, duotų per Naująją Sandorą Jėzuje Kristuje, skelbimą“ (106).

Vyskupas, Žodžio klausytojas ir saugotojas

28. Vatikano II Susirinkimas, eidamas Bažnyčios tradicijos nubrėžtu keliu, aiškina, jog vyskupams būdingą mokymo misiją sudaro pagarbus tikėjimo sergėjimas ir drąsus jo skelbimas (107).

Šiuo požiūriu labai reikšmingas gestas yra vyskupus šventinant pagal Romos apeigas, kai virš išrinktojo galvos laikoma atversta Evangelijų knyga: šitaip, viena vertus, išreiškiama, jog Žodis apima ir sergėja vyskupo tarnybą, o kita vertus, tai, kad vyskupo, vykdančio kasdienį Evangelijos skelbimo įsipareigojimą labai kantriai ir laikantis sveiko mokymo (plg. 2 Tim 4, 2), gyvenimas privalo būti visiškai pavaldus Dievo žodžiui. Sinodo tėvai daug kartų priminė, jog vyskupas sergėja Dievo žodį su meile ir ryžtingai jį gina, liudydamas jame glūdinčią išganymo žinią. Taigi vyskupo munus docendi kyla iš pačios esmės to, kas turi būti saugojama, tai yra tikėjimo paveldo.

Mūsų Viešpats Kristus Šventajame Rašte – Senajame ir Naujajame Testamentuose ir Tradicijoje patikėjo savo Bažnyčiai vieningą Dievo apreiškimo paveldą, tarsi veidrodį, „kuriame žemėje keliaujanti Bažnyčia įsižiūri į Dievą, iš kurio visa gauna, iki ateis laikas, kuomet tiesiogiai pamatysim jį tokį, koks jis yra“ (108). Tai vyko per amžius iki mūsų dienų, įvairioms bendruomenėms laiko tėkmėje priimant visuomet naują ir veiksmingą Žodį, su atsidavimu klausantis Šventosios Dvasios balso ir angažuojantis, kad šis Žodis būtų gyvas ir veiksmingas įvairiais istorijos laikotarpiais. Tokiu būdu perduodamas  Žodis – Tradicija – vis labiau įsisąmonintas kaip gyvenimo Žodis, o jo skelbimo ir išsaugojimo užduotis, vadovaujant ir padedant Šventajai Dvasiai, buvo laipsniškai įgyvendinama kaip nepertraukiamas perdavimas viso to, kas Bažnyčia  yra ir ką ji tiki (109).

Pasak Vatikano II Susirinkimo mokymo, ši iš apaštalų kilusi Tradicija toliau tęsiasi Bažnyčioje.  Panašiai auga ir plėtojasi perduodamų dalykų bei žodžių suvokimas, taigi laikantis perduodamo tikėjimo, jį praktikuojant ir išpažįstant tarp vyskupų ir tikinčiųjų reiškiasi ypatingas vienmintiškumas (110). Siekdami būti ištikimi Dvasiai, bylojančiai Bažnyčioje, ganytojai ir tikintieji susitinka, kurdami glaudžius tikėjimo ryšius, tarsi išreiškiančius pirmąjį sensus fidei momentą. Čia vėl verta prisiminti Vatikano II Susirinkimo žodžius: „Visuma tikinčiųjų, kuriuos patepė Šventasis (plg. 1 Jn 2, 20 ir 27), tikėdama negali klysti ir šią ypatingą savybę atskleidžia per antgamtinį visos tautos tikėjimo jausmą, ‘nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio’ visuotinai sutardami dėl tikėjimo ir dorovės“ (111).

Todėl Bažnyčios gyvenimas ir gyvenimas Bažnyčioje kiekvienam vyskupui yra mokymo misijos vykdymo sąlyga. Vyskupas randa savo tapatybę ir vietą Viešpaties mokinių bendruomenėje, kurioje gavo dieviškojo gyvenimo dovaną ir pirmuosius tikėjimo pamokymus. Kiekvienas vyskupas, ypač tuomet, kai iš savo vyskupiškojo sosto tikinčiųjų susirinkime vykdo tikėjimo mokytojo funkciją, privalo būti pasirengęs kartoti šv. Augustino žodžius: „Kalbėdami iš čia esame jums tarsi mokytojai, tačiau esame drauge su jumis toje pačioje mokykloje vienintelio Mokytojo mokiniai“ (112). Bažnyčioje, gyvojo Dievo mokykloje, tiek vyskupai, tiek tikintieji yra mokiniai ir visi reikalingi Šventosios Dvasios pamokymo.

Yra labai daug vietų, kur Šventoji Dvasia teikia savo vidinį mokymą: pirmiausia kiekvieno žmogaus širdyje, įvairių vietinių Bažnyčių gyvenime, kur iškyla ir tampa girdimi įvairūs individų bei bažnytinių bendruomenių poreikiai, išreiškiami ne tik žinoma kalba, bet taip pat nauja ir skirtinga kalbėsena.

Dvasia tampa girdima taip pat tuomet, kai pažadina Bažnyčioje įvairias tarnystes bei charizmas. Sinodo auloje šia tema daug kartų siūlyta palaikyti tiesioginius ir asmeninius ryšius su vyskupų pastoraciniam rūpinimuisi patikėtomis bendruomenėmis, sekant Gerojo Ganytojo, pažįstančio savąsias avis ir kviečiančio jas vardu, pavyzdžiu. Dažni vyskupo susitikimai pirmiausia su kunigais, taip pat su diakonais, pašvęstojo gyvenimo asmenimis ir jų bendruomenėmis, su tikinčiaisiais pasauliečiais, tiek individualiai, tiek įvairiuose sambūriuose, turi didelę reikšmę vykdant tarnybą Dievo tautoje.

Autentiška ir autoritetinga žodžio tarnyba

29.  Kiekvienas vyskupas drauge su šventimais gauna misiją autoritetingai skelbti žodį. Kiekvienas vyskupas šventimų galia yra autentiškas mokytojas, skelbiantis jam patikėtiems žmonėms tikėjimą, kurį reikia priimti ir taikyti moraliniame gyvenime. Tai reiškia, kad vyskupai turi paties Kristaus valdžią ir dėl šios esminės priežasties „vyskupus, mokančius drauge su Romos popiežiumi, visiems reikia gerbti kaip dieviškosios ir katalikiškosios tiesos liudytojus, ir Kristaus vardu paskelbtą savo vyskupo sprendimą dėl tikėjimo bei doros dalykų tikintieji turi priimti ir ištikimai laikytis su dievobaimingu dvasios klusnumu“ (113). Tarnaudamas Tiesai vyskupas pastatomas bendruomenės akivaizdon, kadangi jis yra dėl bendruomenės, kuriai skiria savo pastoracinį rūpinimąsi, ir dėl jos jis nepaliaujamai malda kreipiasi į Dievą.

Todėl tai, ką kiekvienas vyskupas išgirsta ir gauna iš Bažnyčios širdies, jis atiduoda savo broliams, kuriais rūpinasi kaip Gerasis Ganytojas. Čia sensus fidei  įgyja pilnatvę. Vatikano II Susirinkimas moko: „Tuo tiesos dvasios žadinamu ir palaikomu tikėjimo jausmu Dievo tauta, vedama šventojo magisteriumo ir ištikimai jam paklusdama, priima jau nebe žmonių, o tikrą Dievo žodį (plg. 1 Tes 2, 13), nenutoldama laikosi ‘vieną kartą visiems laikams šventiesiems duoto tikėjimo’ (Jud 3) ir teisingo sprendimo dėka vis giliau į jį prasiskverbia ir tobuliau pritaiko gyvenime“ (114). Taigi šis skelbiamas bendruomenėje ir jai skiriamas žodis jau nebėra vyskupo, kaip privataus asmens, žodis, bet stiprinančio tikėjime, suburiančio apie Dievo slėpinį ir teikiančio gyvybę Ganytojo žodis.

Tikintiesiems reikia savo vyskupo žodžio, jiems reikalingas tikėjimo patvirtinimas ir apvalymas. Sinodo susirinkimas savo ruožtu patvirtino tą poreikį ir atkreipė dėmesį į kai kurias sritis, kuriose tas poreikis ypač juntamas. Viena iš jų – pirminis skelbimas,  arba kerigma, kuri visuomet būtina tikėjimo klusnumui sužadinti, bet ypač jos reikia šiandien, kai daliai krikščionių  būdingas indiferentiškumas ir religijos dalykų neišmanymas (115). Katechezės srityje, be abejo, taip pat vyskupas yra katechetas aukščiausia šios sąvokos prasme. Šventų ir didžių vyskupų katechetiniai tekstai ir šiandien kelia nuostabą bei teikia naudos juos skaitantiems; jų vaidmuo ir veiksmingumas ragina pabrėžti, kad vadovavimas katechezei yra visuomet aktuali vyskupo užduotis. Vykdydamas šią užduotį vyskupas remsis Katalikų Bažnyčios katekizmu.

Neprarado svarbos tai, ką  rašiau apaštališkajame paraginime Catechesi tradendae: „[Jūs, vyskupai,] turite ypatingą misiją: esate labiausiai atsakingi už katechezę, patys esate tikriausi katechetai“ (116). Todėl kiekvieno vyskupo pareiga yra garantuoti savo vietinėje Bažnyčioje tikrą prioritetą aktyviai ir vaisingai katechezei.  Negana to, jis pats privalo rūpintis tiesioginėmis iniciatyvomis, kuriomis siekiama žadinti ir palaikyti  tikrą meilę katechezei (117).

Suvokdamas savo atsakomybę tikėjimo perdavimo ir mokymo srityje kiekvienas vyskupas privalo laiduoti, kad atitinkamai tuo rūpinsis ir tie, kurių pašaukimas ir misija yra perduoti tikėjimą. Čia kalbama apie kunigus ir diakonus, apie pašvęstojo gyvenimo asmenis, šeimų tėvus ir motinas, sielovados srityje įsipareigojusius  asmenis, ypač katechetus, taip pat teologijos bei bažnytinių mokslų dėstytojus ir katalikų tikybos mokytojus (118). Vyskupas turi rūpintis jų pradiniu ir nuolatiniu ugdymu.

Vykdant šią pareigą ypač naudingas atviras dialogas ir bendradarbiavimas su teologais, atsidavusiais neišsemiamo Kristaus slėpinio tyrinėjimui pagal tam tikrus metodus. Juos, taip pat mokyklines bei akademines įstaigas, kuriose jie veikia, vyskupas turi drąsinti ir remti, kad vykdytų savo darbą tarnaudami Dievo tautai, išlaikydami ištikimybę Tradicijai ir atkreipdami dėmesį į besikeičiančius istorinius iššūkius (119). Atsiradus reikalui vyskupai privalo ryžtingai ginti tikėjimo vienybę bei integralumą, autoritetingai nuspręsdami, kas atitinka Dievo žodį ir kas neatitinka jo (120).

Sinodo tėvai taip pat atkreipė vyskupų dėmesį į jų mokymo pareigą moralės srityje. Bažnyčios pateikiamos normos atspindi Dievo įsakymus, kurie apibendrinami ir vainikuojami evangeliniu meilės įsakymu. Šiandien taip pat išlieka aktualus Pakartoto Įstatymo knygos raginimas: „Tiksliai sekite visą kelią, kurį Viešpats, jūsų Dievas, jums įsakė, idant klestėtumėte ir jums sektųsi, idant ilgai gyventumėte krašte, kurį paveldėsite“ (Įst 5, 33). Nereikia pamiršti, kad Dekalogo įsakymai turi tvirtą pamatą žmogiškojoje prigimtyje, todėl jų ginamos vertybės įgyja visuotinę vertę. Tai ypač pasakytina apie tokias vertybes kaip žmogaus gyvybė, kurią reikia saugoti nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, taip pat asmenų ir tautų laisvė, socialinis teisingumas ir jo įgyvendinimo struktūros (121).

Vyskupo tarnyba Evangelijos įkultūrinimui

30. Kultūros evangelizacija ir Evangelijos įkultūrinimas sudaro integralią naujosios evangelizacijos dalį, todėl šios užduotys susijusios su vyskupo pareigomis. Sinodas šia tema pakartojo keletą mano ankstesnių pareiškimų: „Tikėjimas, netampantis kultūra, nėra iki galo priimtas, apmąstytas ir ištikimai išgyvenamas“ (122).

Čia iš esmės kalbama apie seną užduotį, kuri tuo pat metu yra nuolat nauja, kylanti iš paties Įsikūnijimo slėpinio ir grindžiama vidiniu Evangelijos gebėjimu įsišaknyti kiekvienoje kultūroje, ją formuojant ir plėtojant, taip pat apvalant ir atveriant tiesos ir gyvenimo pilnatvei, įgyvendintai Jėzuje Kristuje. Šiai temai buvo skirta daug dėmesio kontinentiniuose sinoduose, per kuriuos padaryta vertingų įžvalgų. Aš pats įvairiomis progomis taip pat kalbėjau šiuo klausimu.

Kiekvienas vyskupas, atsižvelgdamas į savo vietinės Bažnyčios teritorijoje esančias kultūrines vertybes, privalo padaryti viską, kas įmanoma, kad Evangelija būtų skelbiama integraliai ir formuotų žmonių širdis bei tautų papročius. Vykdant šią evangelizacijos užduotį vyskupui ypač praverstų tiek teologų, tiek kultūrinio, meninio ir istorinio vyskupijos paveldo ekspertų indėlis: tai siejasi ir su pirmąja, ir su naująja evangelizacija ir yra veiksminga sielovados priemonė (123).

Perduodant tikėjimą ir skelbiant Evangeliją „naujuosiuose areopaguose“ labai svarbios yra visuomenės bendravimo priemonės, į kurias taip pat atkreipė dėmesį sinodo tėvai. Jie ragino vyskupus labiau bendradarbiauti tarp vyskupų konferencijų, taip pat nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu, siekiant garantuoti kokybišką darbą šioje jautrioje ir svarbioje visuomenės gyvenimo srityje (124).

Kai kalbame apie Evangelijos skelbimą, svarbu ne tik rūpintis išlaikyti ortodoksalumą, bet taip pat skelbti ją reikšmingai, kad ji būtų išgirsta ir priimta. Tai suponuoja pastangas ypač seminarijose skirti laiko ir vietos kandidatams ugdyti, parengiant juos naudotis socialinio bendravimo priemonėmis, kad evangelizuotojai būtų geri skelbėjai ir geri komunikuotojai.

Skelbti žodžiu ir pavyzdžiu

31. Vyskupo tarnyba skelbiant Evangeliją ir saugant tikėjimą Dievo tautoje nebūtų iki galo perteikta, jei nebūtų priminta apie asmeninio integralumo poreikį: vyskupo mokymą tęsia autentiško tikėjimo gyvenimo liudijimas ir pavyzdys. Jei vyskupas, autoritetingai mokydamas Jėzaus Kristaus vardu (125) bendruomenėje skelbiamo žodžio, pats negyventų tuo, ko moko, jis duotų bendruomenei iš vidaus prieštaringą žinią.

Tai paaiškina, kodėl visi vyskupo veiksmai turi būti nukreipti į Evangelijos, kuri „yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam“ (Rom 1, 16), skelbimą. Esminė vyskupo užduotis yra padėti Dievo tautai paklusti tikėjimui apreikštuoju žodžiu (Rom 1, 5) ir iki galo priimti Kristaus mokymą. Galima sakyti, kad vyskupo asmenyje misija ir gyvenimas taip susivienija, kad apie tai negalima mąstyti kaip apie dvi tikroves: mes, vyskupai, esame mūsų misija. Jeigu jos nevykdytume, nustotume buvę savimi. Mūsų tikėjimo liudijime mūsų gyvenimas tampa regimas Kristaus buvimo mūsų bendruomenėse ženklas.

Gyvenimo liudijimas vyskupui yra tarsi naujas autoriteto šaltinis, papildantis per konsekraciją gautą objektyvų šaltinį. Šitaip valdžia eina sutartinai su autoritetu. Abu šie dalykai būtini. Iš vieno kyla objektyvi būtinybė tikintiesiems priimti autentišką vyskupo mokymą; iš kito – tai, kad ta žinia galima pasitikėti. Siedamas  su tai, noriu priminti didžio ankstyvųjų laikų Bažnyčios vyskupo šv. Hiliaro iš Puatjė žodžius: „Šventasis apaštalas Paulius, norėdamas apibūdinti idealų vyskupą ir savo mokymu suformuoti visiškai naują Bažnyčios žmogų, paaiškino, kokia būtų, jei galima taip pasakyti, tobulumo viršūnė. Jis tvirtino, jog vyskupas turi išpažinti tikrą mokymą, atitinkantį tai, ko pats buvo išmokytas, raginti kitus priimti sveiką mokslą ir atremti tam prieštaraujančių argumentus <...>. Būdamas nepriekaištingo gyvenimo tarnautojas, jei nebus išsilavinęs, jis galės padėti tik pats sau; kita vertus, išsilavinęs tarnas praranda iš kultūros kylantį autoritetą, jei jo gyvenimas nepasirodo nepriekaištingas“ (126).

Apaštalas Paulius tokiais žodžiais nusako siektiną elgesį: „Pats visais atžvilgiais rodyk gerų darbų pavyzdį: mokymo grynumą, rimtumą, sveiką ir be priekaištų mokslą, kad priešininkas liktų sugėdintas, neturėdamas apie mus pasakyti nieko blogo“ (Tit 2, 7–8).
 

IV skyrius
AUKŠČIAUSIOS KUNIGYSTĖS MALONĖS TARNAUTOJAS

„Pašvęstiesiems Kristuje Jėzuje, pašauktiesiems šventiesiems“ (1 Kor 1, 2)

32. Mąstant apie vieną pirmųjų ir pagrindinių vyskupo funkcijų, tai yra  šventinimo tarnybą, galvoje sukasi apaštalo Pauliaus žodžiai, skirti Korinto tikintiesiems, jiems prieš akis iškeliantys jų pašaukimo slėpinį: „Pašauktiesiems šventiesiems ir visiems, kurie šaukiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo“ (1 Kor 1, 2). Krikščionio pašventinimas įgyvendinamas Krikšto nuplovimu, sustiprinamas Sutvirtinimo ir Susitaikinimo sakramentais, maitinamas Eucharistija, brangiausiu Bažnyčios gėriu, sakramentu, per kurį Bažnyčia nuolat statoma kaip Dievo tauta, Kristaus kūnas ir Šventosios Dvasios šventovė (127).

Vyskupas tampa tarnu to pašventinimo, kuris sklinda Bažnyčioje ypač per šventąją liturgiją. Liturgija, o visų pirma Eucharistijos šventimas, vadinama Bažnyčios veiklos „šaltiniu ir viršūne“ (128). Šie žodžiai patvirtinami liturginėje vyskupo tarnyboje, sudarančioje kertinį jo veiklos momentą ir siekiančioje pašventinti Dievo tautą.

Liturginio gyvenimo svoris aiškiai juntamas vietinėje Bažnyčioje, kur vyskupas vykdo savo šventinimo tarnybą skelbdamas ir aiškindamas Dievo žodį, vadovaudamas maldai už savo liaudį ir su savo liaudimi bei sakramentų teikimui. Todėl dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen gentium vyskupui priskiriamas gražus titulas, paimtas iš vyskupų šventinimo bizantinių apeigų: „Aukščiausios kunigystės malonės tarnautojas, ypač nuolat Bažnyčią maitinančios ir auginančios Eucharistijos, kurią pats aukoja arba rūpinasi jos šventimu“ (129).

Šventinimo tarnyba ir kitos dvi – mokymo ir valdymo – tarnybos yra glaudžiai susijusios. Žodžio skelbimas nukreiptas į  dalyvavimą dieviškajame gyvenime per dvejopą – Žodžio ir Eucharistijos – stalą. Jis plėtojasi ir reiškiasi kasdieniame tikinčiųjų gyvenime; visi kviečiami savo elgsena išreikšti tai, ką gavo tikėjimu (130). Valdymo tarnyba, kaip Kristaus Gerojo Ganytojo tarnyba, reiškiasi funkcijomis ir darbais, kuriais siekiama, kad tikinčiųjų gyvenime išryškėtų gyvenimo ir meilės pilnatvė Švenčiausiosios Trejybės garbei  ir jos meilingo buvimo pasaulyje liudijimui.

Kiekvienas vyskupas, vykdydamas šventinimo tarnybą (munus sanctificandi) įgyvendina tai, ko siekiama mokymo tarnyba (munus docendi), ir drauge semiasi malonės, reikalingos valdymo tarnybai (munus regendi), savo elgsenai pavyzdį imdamas iš Aukščiausiojo Ganytojo Kristaus taip, kad viskas būtų pajungta Bažnyčios statybai ir Švenčiausiosios Trejybės garbei.

(Tęsinys kitame numeryje)



NUORODOS

(1) De ordinatione episcopi: įšventinimo malda.
(2) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 18.
(3) Tomas Akvinietis. Expositio in Evangelium secundum Ioannem, X, 3.
(4) Jonas Paulius II. Pamokslas per Eucharistijos šventimą užbaigiant Vyskupų sinodo dešimtąjį paprastąjį visuotinį susirinkimą (2001 10 27), 3: AAS 94 (2002), 114.
(5) Kreipimasis į Italijos kardinolus, arkivyskupus ir vyskupus (1965 12 06): AAS 58 (1966), 68.
(6) Propositio 3.
(7) Plg. Jonas Paulius II. Malda praėjus trisdešimčiai dienų nuo 2001 m. rugsėjo 11 d.: L’Osservatore Romano (2001 10 12), 1.
(8) Vyskupų sinodo dešimtasis paprastasis visuotinis susirinkimas. Žinia (2001 10 25), 8: L’Osservatore Romano (2001 10 27), 5; plg. Paulius VI. Apaštališkasis laiškas Octogesima adveniens (1971 05 14), 41: AAS 63 (1971), 429–430.
(9) Plg. Propositio 6.
(10) Plg. Propositio 1.
(11) Plg. Optatas Milevietis. Contra Parmenianum donatistam, 2, 2: PL 11, 947; Ignotas Antiochietis. Ad Romanos, 1, 1: PG 5, 685.
(12) Jonas Paulius II. Pamokslas per Eucharistijos šventimą pradedant Vyskupų sinodo dešimtąjį paprastąjį visuotinį susirinkimą (2001 09 30), 6: AAS 94 (2002), 111–112.
(13) Plg. Romos mišiolas, Dėkojimo giesmė šventųjų ganytojų garbei.
(14) Augustinas. Sermo 340/A, 9: PLS 2, 644.
(15) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 3.
(16) Plg. Adversus haereses, III, 2, 2; III, 3, 1: PG 7, 847; 848; plg. Propositio 2.
(17) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 21; 27.
(18) Plg. Ad Magnesios, 6, 1: PG 5, 764; Ad Trallianos, 3, 1: PG 5, 780; Ad Smyrnaeos, 8, 1: PG 5, 852.
(19) Plg. Pontificale Romanum: De ordinatione episcopi: Išrinktojo pažadas.
(20) Plg. Didascalia Apostolorum, II, 33, 1: F. X. Funk, I, 115.
(21) Plg. Propositio 6.
(22) Plg. Pontificale Romanum: De ordinatione episcopi: Homilija.
(23) 19.
(24) Plg. Ten pat, 22; Kanonų teisės kodeksas, 330 kan.; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 42 kan.
(25) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 22; Kanonų teisės kodeksas, 336 kan.; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, kan. 49.
(26) Plg. Propositio 20; Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 21; Kanonų teisės kodeksas, 375 kan. 2 §.
(27) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 23; Dekretas dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus, 3; 5; 6; Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Motu proprio forma Apostolos suos (1998 05 21), 13: AAS 90 (1998), 650–651.
(28) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Pastor Bonus (1988 06 28), adnexum I, 4: AAS 80 (1988), 914–915; Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 22; Kanonų teisės kodeksas, 337 kan. 1 ir 2 §; Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas, 50 kan. 1 ir 2 §.
(29) Plg. Jonas Paulius II. Kalba užbaigiant Vyskupų sinodo septintąjį paprastąjį visuotinį susirinkimą (1987 10 29): AAS 80 (1988), 610; Apaštališkoji konstitucija Pastor Bonus (1988 06 28), adnexum I, 5: AAS 80 (1988), 915–916; Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 22.
(30) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 22.
(31) Ten pat.
(32) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Motu proprio forma Apostolos suos (1998 05 21), 8: AAS 90 (1998), 647.
(33) Plg. Angoulźme’o sakramentaras, In dedicatione basilicae novae: “Dirige, Domine, quaesumus, ecclesiam tuam dispensatione caelesti, ut, quae ante mundi principium in tua semper est praesentia praeparata, usque ad plenitudinem gloriamque primissam te moderante pervieniat”: CCSL 195 C, 1851 rubr.; plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 758–760; Tikėjimo mokslo kongregacija. Laiškas Communionis notio (1992 05 28), 9: AAS 85 (1993), 843.
(34) Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 23.
(35) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Motu proprio forma Apostolos suos (1998 05 21), 9; 12; 13: AAS 90 (1998), 647–651.
(36) Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad gentes, 5.
(37) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 22.
(38) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Motu proprio forma Apostolos suos (1998 05 21), 12: AAS 90 (1998), 650.
(39) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 22.
(40) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Motu proprio forma Apostolos suos (1998 05 21), 12: AAS 90 (1998), 649–650.
(41) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija dėl vyskupų pastoracinių pareigų Bažnyčioje Christus Dominus, 25–26.
(42) Plg. Propositio 33.
(43) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 21; 27; Jonas Paulius II. Laiškas kunigams Novo incipiente (1979 04 08), 3: AAS 71 (1979), 397.
(44) Plg. In Ioannis Evangelium tractatus, 123, 5: PL 35, 1967.
(45) Sermo 340, 1: PL 38, 1483: “Vobis enim sum episcopus, vobiscum sum christianus“.
(46) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 10.
(47) Ten pat, 32.
(48) Plg. Propositio 8.
(49) Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 30: AAS 93 (2001), 287.
(50) Oratio II, 71: PG 35, 479.
(51) Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 15: AAS 93 (2001), 276; 288.

© „Bažnyčios žinios“