„Bažnyčios žinios“. 2003 spalio 15, Nr. 19. <<< atgal į numerio turinį

Visi šventieji

Apr 7, 2–4. 9–14; 1 Jn 3, 1–3; Mt 5, 1–12

Kaip gera, kad Bažnyčia kartą per metus primena visus šventuosius. Tą dieną sužinome, kad be kanonizuotų šventųjų, įrašytų Bažnyčios kalendoriuose ir kitose knygose, yra daugybė dangaus gyventojų, kurių vardų niekas nežino. Šv. Jonas Apreiškimo knygoje rašo: „Tuomet aš regėjau: ‘štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų’”. Kodėl Jonas kalba apie minią, bet nenurodo skaičiaus? Tuo jis nori pasakyti, kad tai labai didelė, nesuskaičiuojama minia.

Kokia šios dienos šventės kilmė ir istorija?  Septintojo amžiaus pradžioje krikščionybė jau buvo įsigalėjusi visoje buvusioje Romos imperijoje. Visos pagonių šventyklos buvo paverstos bažnyčiomis arba savaime sunyko, ir niekas jų nebetaisė. Teliko viena didelė pagoniška šventovė, vadinamasis Panteonas. Ją kadaise pastatė Romos imperatorius Markas Antonijus ir paskyrė visų dievų garbei. Tai buvo labai meniškas, nepaprastai turtingas pastatas su daugybe skulptūrų ir paveikslų. Ištisus tris amžius stovėjo ši šventykla nenaudojama, kaip pagonybės liekana, nes jau niekas joje nesimeldė. Išliko ji dėl savo meninės vertės, kaip meno paminklas. Popiežius Bonifacas IV sumanė šią pagonišką šventovę paversti krikščioniška šventykla. Tą nenaudojamą pastatą jis atnaujino ir paskyrė Dievo Motinos ir šventųjų kankinių garbei. Vietoje pagoniškų statulų pastatyti altoriai šventųjų garbei. Popiežiaus sumanymas buvo įgyvendintas, ir atsirado nauja graži krikščioniška bažnyčia. Joje kiekvienais metais švęsta Visų kankinių, o vėliau Visų šventųjų diena. Toji mintis rado atgarsį ne tiktai Romoje, bet visame krikščioniškame pasaulyje. 835 m. popiežiaus Grigalius IV iniciatyva ši šventė pradėta švęsti visoje Bažnyčioje. Pamėgome šią šventę ir mes, mielai prisimename ne tiktai šventuosius, bet ir skaistykloje laukiančius, kada galės stoti į gerojo Tėvo akivaizdą.

Šiandieną girdime Kalno pamokslo palaiminimus. Tai trumpa šventųjų konstitucija. Klauskime, ar joje atpažįstame save, ar mano, kaip Kristaus sekėjo, įvaizdis sutampa su tuo šventumo modeliu, kurį teikia palaiminimai? Mes klystame manydami, kad šventieji yra ypatingi žmonės, darantys stebuklus, besimeldžiantys dieną ir naktį. Pavartę šventųjų gyvenimo knygas, jose rasime ne vien vienuolius, vyskupus, atsiskyrėlius, bet ir visiškai paprastus žmones. Neseniai Bažnyčia minėjo šv. Alfonsą Rodrigezą, kuris buvo paprastas durininkas, įleisdavo ir išleisdavo svečius. Šias pareigas jis ėjo 40 metų. Ir, nepaisant kuklių jo pareigų, buvo paskelbtas šventuoju. Vartykime toliau „Šventųjų gyvenimo knygą”. Čia rasime šv. Krispiną – batsiuvį, šv. Dunstaną – kalvį. Šioje šventųjų minioje yra ir kareivių. Šv. Sebastijonas, šv. Jurgis, šv. Florijonas buvo senosios Romos armijos kariai.

Bet ar gali būti danguje turtingų žmonių, apie kuriuos Kristus pasakė, kad lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę, kaip turtingam patekti į dangų? Kalendoriuje randame šv. Gvidą, buvusį turtingą pirklį, kuris sekdamas Šventuoju Raštu savo turtų pagalba įsigijo daug prietelių. Šv. Egidijus buvo auksakalys, bet aukso spindėjimas jo neapakino. Mums gerai žinomas šv. Izidoriaus – artojo vardas. Apie jo gyvenimą tiesiog nėra ko ir pasakoti: visas gyvenimas – tik sąžiningas darbas ir malda. Gražiai tokį gyvenimą apibūdino ištikima tarnaitė šv. Zita. Ji mėgo sakyti: „Rankos prie darbo, širdis prie Dievo”. Šalia artojo Izidoriaus aptiksime ir kitą žemdirbį – šv. Pauliną. Bažnyčia šventųjų titulus dalija ne vien karaliams, popiežiams ar vienuoliams. Šv. Jonas apie juos sako: „Tai tie, kurie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio krauju”.

Vis dėlto mums rūpi, kiek gi bus išgelbėtų? Po visų spėliojimų, tarp kurių būta įvairiausių nuomonių, šiandien visi teologai pripažįsta, kad tai Dievo slėpinys: vienas Dievas težino dangaus šventųjų skaičių. Atsižvelgdami į bendrą Naujojo Testamento dvasią, turime tikėti, kad paskutiniame teisme mus labiau nustebins Dievo gailestingumas negu jo teisingumas. Paklausykime šv. Pauliaus žodžių: „Jei Dievas už mus, tai kas prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“

Pasitikėkim Viešpačiu! Bet neužmirškime ir to, kad „Mes visi turėsime stoti prieš Dievo teismą. <…> kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save”.

Prisiminę savo artimuosius, jau baigusius žemės kelionę, maldaukime su psalmininku: „Viešpatie, atsimink, kad esi maloningas, atmink, kokią meilę man rodei. Atmink mane dėlei savo gerumo, nepamirški savo malonės!”

Parengė V. S.

© „Bažnyčios žinios“