28 eilinis sekmadienis (B)
Mk 10, 17–30

Šio sekmadienio skaitiniai kviečia išsivaduoti iš turto hegemonijos ir atsigręžti į neprilygstamą vertybę – Dievą. Evangelija pasakoja apie jaunuolį, kuris ieško aiškaus kelio į amžinąjį gyvenimą. Rodos, jam nieko netrūksta: sveikas, turtingas, nuo pat jaunystės laikosi Dievo įsakymų. Vis dėlto jo sieloje kažkas nematomas trukdo išgyventi pilnutinę ramybę. Ko gi trūksta šiam jaunuoliui? Kas atvedė jį pas Jėzų? Po trumpo pokalbio apie įsakymus, Jėzus jam sako: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, ir išdalyk vargšams <…>. Tada ateik ir sek paskui mane”.

Neturto tema Jėzaus lūpose nėra atsitiktinė. Savo programinį Kalno pamokslą Jėzus pradeda palaiminimu turintiems vargdienio dvasią. Šis pirmasis palaiminimas yra tartum šio sekmadienio Evangelijos trumpas paaiškinimas. Lietuviškame Šventojo Rašto vertime randame šio palaiminimo komentarą: „Vargdienio dvasią turi tas, kas Dievą brangina labiau už visas žemiškas gėrybes, žinodamas, kad pastarosios Dievo akyse yra niekis; tas, kuris nesiremia žmonių galia, o visko tikisi iš Dievo”. Taigi turtas, kaip toks, nėra blogis, kaip ir neturtas nėra gėris. Turtas tampa blogiu, kai užvaldo žmogaus širdį, visiškai nepalikdamas vietos Dievui.

Jaunuolis, išgirdęs Kristaus kvietimą, nuliūdęs pasitraukė, nes turėjo daug turto. Jo liūdesys – tai padalytos širdies liūdesys. Šis jaunuolis yra įvaizdis daugelio jaunų žmonių, kurie neišgirsta Dievo kvietimo. Liūdesys juos lydi visą gyvenimą. Jų kelyje į Dievą stovi neperžengiama kliūtis – daug turto, ir šios kliūties jie nepajėgia peržengti. Tai, ką Jėzus jaunuoliui pasiūlė, yra kvietimas į tobulumą. Bažnyčia moko, kad tobulumo kelias apima tris evangelinius patarimus: neturto, skaistumo ir klusnumo. Tai Kristaus patarimų kelias. Tuo keliu eina tie, kuriuos Dievas pašaukė. Tai Dievo išrinktieji. Bet Dievui brangūs ir tie, kurie žengia įstatymų keliu. Juo ėjo ir gerasis jaunuolis, į kurį Jėzus meiliai pažvelgė.

Jaunuoliui pasitraukus, Kristus tęsia turto temą: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!” Šiuos žodžius Jėzus iliustruoja vaizdingu palyginimu: „Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į dangaus karalystę”. Trumpas, bet daug sakantis palyginimas. Kupranugaris – didžiausias to krašto naminis gyvulys. Adatos ausis – vos įžiūrimas plyšelis. Net skruzdė pro tokį plyšelį nepralįstų, o ką kalbėti apie kupranugarį, kuriam reikia plačių vartų. Laikantis šio palyginimo raidiškai, tenka pasakyti, kad joks turtuolis negalės išsigelbėti. Taip šį palyginimą suprato ir apaštalai, kurie stebėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?” Ką į tai atsako Jėzus? Jo žodžius turime nuolat nešioti širdyje: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma”. Panašiai kalbėjo angelas Marijai: „Dievui nėra negalimų dalykų”. Juk šventųjų sąrašuose randame nemažai turtingų aristokratų – karalių, grafų, hercogų, kunigaikščių, senatorių. Tačiau nei jų aristokratiška kilmė, nei aukštos pareigos, nei turtai jiems nesukliudė tapti šventaisiais. Tik tada turtas tampa išganymo kliūtimi, kai jis pavergia žmogaus širdį.

Turtui prilyginama ir visa, kuo žmogus gyvena, kas pavergia jo visą dėmesį. Ar palyginimas apie kupranugarį netinka ir tiems, kurie yra apsvaiginti valdžios, garbės godulio, taip pat kurie per kūniškų malonumų debesis jau nebemato saulės šviesos? Vis dėlto Dievas ir jų laukia, ir tą valandą, kai jų širdyje gims nepasitenkinimas, nerimas, kai jie ims dairytis pagalbos, tikėkime, kad Dievui tai bus ženklas dar vienam malonės stebuklui.

Apaštalų Jėzaus žodžiai nenugąsdino: jie juk visa paliko ir seka Kristumi. Vis dėlto jiems rūpi atlygis. Petras apie tai prabilo pirmas: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?”(Mt 19, 27). Jėzaus atsakymas ir paprastas, ir didingas: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo”.

Jėzaus kvietimas sekti jį, paliekant tėvus ir turtą, davė Bažnyčiai daugybę apaštalų ir šventųjų. Katalikų Bažnyčios katekizme skaitome: „Nuo pat Bažnyčios pradžios buvo vyrų ir moterų, kurie, vykdydami Evangelijos patarimus, siekė laisviau sekti Kristumi, labiau į Jį panėšėti ir – kiekvienas savaip – aukojo gyvenimą Dievui; daugelis jų, Šventosios Dvasios įkvėpti, gyveno kaip atsiskyrėliai arba steigė vienuolijas, kurias Bažnyčia savo autoritetu noriai paremdavo ir pripažindavo (KBK, 918).

Šiandien yra proga savęs paklausti, kokiu keliu aš einu į Dievo namus – Evangelijos patarimų ar Dievo įsakymų? Kuriuo keliu beeitume, tegul mūsų širdies soste viešpatauja Dievas, tebūna jis mūsų tikrasis, nepamainomas turtas.

Parengė V. S.

© „Bažnyčios žinios“