Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadovas
Principai ir gairės

(Tęsinys. Pradžia Nr. 12)
 

Konstitucija apie šventąją liturgiją

50. Mūsų dienomis liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykį pirmiausiai reikia nagrinėti atsižvelgiant į konstituciją Sacrosanctum Concilium, kuri siekia nustatyti harmoningą abiejų maldingumo apraiškų santykį, kur liaudiškasis pamaldumas yra objektyviai subordinuotas liturgijai ir kreipia į ją (42).

Taigi liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykis nesvarstytinas nei kaip opozicija, nei kaip sulyginimas ar pakeitimas. Liturgijos pirmumo suvokimas ir jos autentiškos išraiškos ieškojimas niekuomet neturi vesti į liaudiškojo pamaldumo tikrovės neigimą ar nepakankamą jo vertinimą ar tiesiog laikyti pamaldumą nereikalingu perviršiu, kenkiančiu liturgijai.

Nepakankamas liaudiškojo pamaldumo supratimas ar priešiškumo apraiškos jo atžvilgiu atskleidžia nepakankamą Bažnyčios gyvenimą sudarančių elementų vertinimą ir, atrodo, kyla veikiau iš tam tikrų ideologinės plotmės išankstinių nuostatų, o ne iš tikėjimo doktrinos. Tokios nuostatos turi tokius padarinius:

– atsisakoma pripažinti, kad pats liaudiškasis pamaldumas yra bažnytinė tikrovė, įkvėpta ir vedama Šventosios Dvasios (43);

– nepakankamai atsižvelgiama į liaudiškojo pamaldumo duotus ir tebeduodamus šventumo ir malonės vaisius visoje Bažnyčioje;

– neretai tai išreiškia iliuzinę „grynosios liturgijos” paiešką; šis „grynumas”, kaip rodo sekuliarioji patirtis, grindžiamas subjektyviais kriterijais ir yra veikiau idealus siekinys, o ne istorinė tikrovė;

– atsiskleidžia tendencija sumaišyti kilnų žmogiškosios sielos sandą, susijusį su jausmais, teisėtai persmelkiantį daugelį liaudiškojo pamaldumo apraiškų, su sentimentalizmu, kuris yra iškreiptas jausmingumas.

51. Liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo santykiuose pasitaiko ir priešingas reiškinys, kai liaudiškojo pamaldumo svarba pervertinama ir praktiškai dėl to nukenčia Bažnyčios liturgija.

Tenka pastebėti, kad ten, kur taip atsitinka – dėl ypatingų aplinkybių ar dėl teorinių pasirinkimų – atsiranda sielovadinių nukrypimų: liturgija nustoja buvusi „viršūne, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltiniu, iš kurio plaukia visa jos stiprybė” (44); ji tampa veikiau kultine išraiška, svetima žmonių suvokimui ir jausenai, ji nustumiama į antraeilį vaidmenį ar net rezervuojama tik ypatingoms grupėms.

52. Pagirtina idėja krikščioniškąjį kultą padaryti artimesnį šiandienos žmonės, ypač tiems, kurie nėra pakankamai katekizuoti, taip pat dėl kai kurių kultūrų keliamų sunkumų asimiliuoti tam tikrus liturgijos elementus; tačiau tai neturi sukelti tokių padarinių, dėl kurių praktiškai ir teoriškai būtų nuvertinama pirminė ir pamatinė liturginio kulto išraiška. Kai kuomet, užuot siekus kantriai ir toliaregiškai spręsti tokius sunkumus, imamasi pernelyg supaprastintų sprendimų.

53. Kai norima pateisinti pasirinkimus, kuriais pirmenybė teikiama liaudiškojo pamaldumo praktikoms liturginių veiksmų sąskaita, dažnai pateikiami tokie teiginiai:

– liaudiškasis pamaldumas yra pakankamas, laisvai ir spontaniškai švenčiant „Gyvenimą” daugybe jo apraiškų; priešingai, liturgija, telkdamasi į „Kristaus slėpinį”, savo prigimtimi yra nusigręžusi į praeitį, ji slopina spontaniškumą, yra kartotinė ir formalistinė;

– liturgija nepajėgia įtraukti kiekvieno tikinčiojo su visa žmogiškąja esybe, kūnu ir dvasia; liaudiškasis pamaldumas, prabildamas tiesiogiai į žmogų, apima jo kūną, širdį ir protą;

– liaudiškasis pamaldumas yra tikra ir autentiška maldos gyvenimo sritis; per maldingas praktikas tikintieji iš tikrųjų kalbasi su Viešpačiu suprantamomis ir savomis išraiškos priemonėmis; atvirkščiai, liturgijoje tikintysis dažnai verčiamas tarti žodžius, kurie nėra jo savastis ir kurie dažnai svetimi jo kultūrinei aplinkai, tuomet tai tampa ne maldos gyvenimo priemone, bet veikiau kliūtimi.

– įvairios liaudiškojo pamaldumo apeigos tikinčiųjų priimamos todėl, kad siejasi su jų kultūros bei apeigų kalba; priešingai, tie patys tikintieji nesupranta liturgijos apeigų, nes šių apeigų išraiškos formos kyla iš jiems tolimos kultūrinės aplinkos.

54. Tokie požiūriai itin stipriai ir dialektiškai perteikia nepaneigiamą skirtingumą, kurį tam tikrose kultūrinėse srityse galima aptikti tarp liturgijai ir liaudiškajam pamaldumui būdingų išraiškų.

Tokių pažiūrų paplitimas yra ženklas, kad toje aplinkoje teisinga krikščioniškosios liturgijos samprata yra patyrusi didelę žalą, o gal net visai netekusi esminio turinio.

Priešinantis tokioms pažiūroms visuomet dera pacituoti rimtą ir gerai pasvertą Vatikano II Susirinkimo žodį: „Kiekvienas liturgijos šventimas, kaip kunigo Kristaus ir jo kūno – Bažnyčios – darbas, yra ypatingai šventas. Joks kitas Bažnyčios veiksmas garbės vardu ar laipsniu neprilygsta jo veiksmingumui” (45).

55. Bet koks vienašališkas liaudiškojo pamaldumo išaukštinimas, neatsižvelgiant į liturgiją, yra nesuderinamas su faktu, kad esminiai liturgijos elementai kyla iš paties Kristaus valios; negana to, numanoma tokios nuostatos pasekmė yra tai, kad nepakankamai pabrėžiama nepamainoma soteriologinė ir doksologinė liturgijos vertė. Viešpačiui įžengus į dangiškojo Tėvo šlovę ir nužengus Šventajai Dvasiai, Dievas ir tobulai pašlovinamas, ir žmogaus išganymas švenčiamas pirmiausia liturgijos šventimu (46); tai reikalauja dalyvauti tikėjime, per kurį tikintysis įtraukiamas į pačią išganomojo įvykio šerdį – Kristaus Kančią, Mirtį ir Prisikėlimą (plg. Rom 6, 2–6; 1 Kor 11, 23–26).

Bažnyčia, suvokdama savo slėpinį ir savo kulto bei perteikiamo išganymo veiksmingumą, nepaliaujamai teigia, kad per liturgiją, „ypač per dieviškąją Eucharistijos auką ‘vyksta mūsų atpirkimo darbas’” (47), tačiau tai nepaneigia kitų maldingumo formų svarbos.

56. Liturgijos nuvertinimas atneša ir teorinių, ir praktinių padarinių: tai neišvengiamai užtemdo krikščioniškąją Dievo slėpinio sampratą, pagal kurią Dievas teikėsi gailestingai pažvelgti į puolusį žmogų ir patraukti jį prie savęs per savo Sūnaus įsikūnijimą ir Šventosios Dvasios dovaną. Kitas padarinys – išganymo istorijos prasmės ir ryšio tarp Senojo ir Naujojo Testamento nesuvokimas. Nepakankamai vertinamas Dievo žodis, kuris vienintelis gelbsti, kuriuo maitinasi ir nuolat remiasi liturgija. Be to, toks nuvertinimas tikintiesiems užtemdo Kristaus, Dievo ir Mergelės Marijos Sūnaus, vienintelio Gelbėtojo ir Tarpininko, darbo svarbą (plg. 1 Tim 2, 5; Apd 4, 12). Galiausiai tokia nuostata išprovokuoja tikinčiųjų bažnytinės savivokos sensus Ecclesiae praradimą.

57. Išskirtinai akcentuojant vien liaudiškąjį pamaldumą, kuris, kaip anksčiau minėta, visuomet suvoktinas atsižvelgiant į krikščioniškojo tikėjimo visumą (48), galimi tokie neigiami padariniai: gali paspartėti procesas, per kurį kai kurie tikintieji nutolsta nuo krikščioniškojo apreiškimo; iškreiptai ar nesubalansuotai iš naujo įtraukiami tam tikri kosminio ar gamtinio religingumo elementai. Tai gali taip pat paskatinti į krikščioniškąją dievogarbą įtraukti dviprasmiškus elementus iš ikikrikščioniškųjų tikėjimų arba grynai kultūrinės, tautinės ar etninės psichologijos apraiškas. Gali susidaryti iliuzija, kad transcendencija pasiekiama žalingomis religinėmis praktikomis (49), sykiu skleidžiant mintį, esą išganymą galima pasiekti vien žmogaus asmeninėmis pastangomis (niekuomet nedera pamiršti nuolatinio pelagianizmo pavojaus) ir kompromituojant autentišką krikščionišką išganymo kaip Dievo dovanos sampratą. Galiausiai vienas iš galimų padarinių yra akcentuoti tikintiesiems vaidmenį, atliekamą antrinių tarpininkų: Švč. Mergelės Marijos, angelų, šventųjų, kartais tarp pastarųjų išskiriant pagrindinius nacionalinės istorijos veikėjus, – priskiriant jiems tik vieninteliam Tarpininkui, Jėzui Kristui, priklausantį vaidmenį.

58. Liturgija ir liaudiškasis pamaldumas yra dvi autentiškos, nors ir netolygios krikščioniškojo kulto išraiškos. Konstitucija apie šventąją liturgiją atskleidžia, jog užuot jas supriešinus ar laikius tolygiais, vienas kitą pakeičiančiais dalykais, reikia verčiau jas suderinti, kad liaudiškasis pamaldumas „derintųsi su šventąja liturgija, iš jos tarsi plauktų ir į ją vestų žmones, nes liturgija savo prigimtimi stovi už jas žymiai aukščiau” (50).

Taigi liturgija ir liaudiškasis maldingumas yra dvi dievogarbos formos, susijusios abipusiu vaisingu santykiu. Tačiau liturgijai šiame santykyje tenka būti atskaitos pagrindu, „kad galėtų aiškiai ir apdairiai kreipti uolius maldos ir charizminio gyvenimo troškimus” (51), būdingus liaudiškajam pamaldumui. Savo ruožtu liaudiškasis maldingumas dėl savo simbolinių bei raiškos ypatybių dažnai gali padėti liturgijai vykdyti įkultūrinimo darbą ir skatinti veiksmingą dinamišką kūrybingumą (52).

Ugdymo svarba

59. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, ir kunigų, ir pasauliečių ugdymas teikia priemonių išspręsti daugelį liturgijos ir liaudiškojo pamaldumo nesubalansuotumo priežasčių. Liturginį ugdymą, kuris yra ilgalaikis procesas, apimantis iš naujo atrandamus dalykus ir nuolatinį gilinimąsi, siekiant turtingo ir darnaus dvasingumo, reikia taip pat papildyti ugdymu liaudiškojo pamaldumo srityje.

Kadangi „dvasinis gyvenimas nesiriboja vien dalyvavimu šventojoje liturgijoje” (55), netinkama rūpintis vien liturginiu ugdymu. Reikia teisingo tikinčiųjų augimo visais aspektais. Negana to, liturginis veikimas ir ypač dalyvavimas Eucharistijoje, negali būti vaisingas gyvenime, stokojančiame individualios maldos bei vertybių, perteikiamų tradicinėmis krikščioniškosios liaudies maldingumo formomis. Mūsų dienomis paplitęs domėjimasis iš Rytų kilusiomis įvairiai pasireiškiančiomis „religinėmis” praktikomis aiškiai parodo, kad reikia dvasingumo, apimančio pačią egzistencijos prasmę, ypač kančios akivaizdoje, taip pat siekimą dalytis. Po Vatikano II Susirinkimo gyvenusios kartos – skirtingai įvairiuose kraštuose – dažnai neišgyvendavo tų pamaldumo formų, kurias gerai pažino ankstesnės kartos. Taigi siekiant dvasingumo sklaidos, į katechezę ir ugdymo iniciatyvas dera įtraukti liaudiškojo pamaldumo paveldą, ypač Magisteriumo rekomenduojamas dvasines praktikas.

II skyrius
LITURGIJA IR LIAUDIŠKASIS PAMALDUMAS BAŽNYČIOS MAGISTERIUME

60. Jau buvo aptartas Vatikano II Susirinkimo, popiežių ir vyskupų Magisteriumo dėmesys liaudiškajam pamaldumui (56). Dabar tinkama proga pateikti šių Magisteriumo mokymų organišką sintezę, siekiant pateikti bendrą doktrininę kryptį liaudiškojo pamaldumo atžvilgiu ir puoselėti tinkamą sielovadinį veikimą.

Liaudiškojo pamaldumo vertybės

61. Pasak Magisteriumo, liaudiškasis pamaldumas yra gyva Bažnyčioje esanti ir nuo jos neatskiriama tikrovė; jo šaltinis yra nuolatinis Dievo Dvasios buvimas bažnytinėje bendruomenėje; jo pagrindas – mūsų Gelbėtojo Kristaus slėpinys, tikslas – Dievo šlovė ir žmonių išgelbėjimas; jo istorinis atitikmuo yra „vaisingas evangelizacijos ir kultūros darbo susitikimas” (57). Keliomis progomis Magisteriumas pagarbiai įvertino liaudiškojo pamaldumo įvairias apraiškas, įspėdamas jį ignoruojančius, niekinančius ar jo nepaisančius ir ragindamas juos priimti pozityvesnę nuostatą liaudiškojo pamaldumo atžvilgiu, labiau atsižvelgiant į jo vertybes (58). Magisteriumas nedvejodamas pristato liaudiškąjį pamaldumą kaip „tikrą Dievo tautos lobį” (59).

Magisteriumo dėmesys liaudiškajam pamaldumui yra grindžiamas šio pamaldumo įkūnijamomis vertybėmis. Liaudiškasis pamaldumas turi tarsi įgimtą šventybės ir transcendentiškumo suvokimą, jis reiškia autentišką Dievo troškimą ir „giliųjų Dievo atributų – tėvystės, Apvaizdos, nuolatinio ir meilės kupino buvimo” (60), taip pat gailestingumo (61) – aiškų suvokimą.

Magisteriumo dokumentuose iškeliamos tam tikros vidinės nuostatos ir dorybės, kurias ypač vertina, puoselėja ir maitina liaudiškasis pamaldumas: tai kantrybė ir „krikščioniška rezignacija susidūrus su nepataisomomis situacijomis” (62); pasitikintis atsidavimas Dievui; gebėjimas pakelti kentėjimus ir „jausti kryžių kasdieniame gyvenime” (63); nuoširdus troškimas patikti Viešpačiui ir atsilyginti bei atgailauti už kaltes; neprisirišimas prie medžiaginių dalykų; solidarumas su kitais ir atvirumas kitiems; „draugiškumo, meilės ir šeimyninės vienybės jausmas” (64).

62. Liaudiškasis pamaldumas mielai kreipia žvilgsnį į Dievo Sūnų, kuris iš meilės žmonėms tapo kūdikiu ir mūsų broliu, gimė skurde iš nuolankios ir vargingos Moters; taip jautriai išgyvenamas Kristaus kančios ir mirties slėpinys (65).

Liaudiškajam pamaldumui būdinga kontempliuoti anapusinį gyvenimą, jis kreipia dėmesį į bendravimą danguje su šventaisiais, Marija ir angelais, taip pat į maldą už mirusiųjų sielas.

(42) Plg. SC, 13.
(43) Plg. Jonas Paulius II. Homilija Žodžio liturgijoje La Serena (Čilėje), 2: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, X / 1 (1987), p. 1078.
(44) SC, 10.
(45) SC, 7.
(46) Plg. SC, 5–7.
(47) SC, 2.
(48) Plg. supra, 9.
(49) Plg. Tikėjimo mokslo kongregacija. Lettera „Orationis forma” ai Vescovi della Chiesa cattolica su alcuni aspetti della meditazione cristiana (1989 10 15): AAS 82 (1990), 362–379.
(50) SC, 13.
(51) Lotynų Amerikos episkopato III generalinė konferencija. Documento de Puebla, 465 e.
(52) Ten pat.
(53) Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Vicemus quintus annus (1988 12 04), 15.
(54) Jonas Paulius II. Kalba Dievo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacijos plenariniame susirinkime (2001 rugsėjo 21 d.). Jis pabrėžė nepakeičiamą centrinę liturgijos vietą Bažnyčios gyvenime: „nors liaudiškasis pamaldumas ne visuomet sutampa su liturgija, jo natūrali viršūnė yra liturgijos šventimas ir idealiu atveju jis turi būti nukreiptas į liturgijos šventimą. Tai turėtų būti aiškiai parodyta atitinkamoje katechezėje”: Notitiae 37 (2001), 403. Plg. taip pat Dvasininkijos kongregacija. Bendrasis katechezės vadovas (1997 08 15), 195–196.
(55) SC, 12.
(56) Plg. supra, 2.
(57) Jonas Paulius II. Homilija Zapogango Švč. M. Marijos šventovėje, 2: AAS, 71 (1979) 228.
(58) Plg. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Marialis cultus, 31. Jonas Paulius II. Kalba Bazilikatos ir Apulijos vyskupams ad limina vizito proga, 4: AAS, 74 (1982) 211–213.
(59) Jonas Paulius II. Homilija Žodžio liturgijoje La Serena (Čilėje), 2: Insegnamenti di Giovanni Paolo II, X/ 1 (1987), p. 1078.
(60) Plg. Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi (1975 12 08), 48.
(61) Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Catechesi tradendae (1979 10 16), 54.
(62) Lotynų Amerikos episkopato III generalinė konferencija. Documento de Puebla, 913.
(63) Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi (1975 12 08), 48.
(64) Lotynų Amerikos episkopato III generalinė konferencija. Documento de Puebla, 913.
(65) Plg. Ten pat, 912.

© „Bažnyčios žinios“