Bažnyčios žinios. 2002 lapkričio 28,
Nr. 22. <<< atgal
į numerio turinį
Popiežiškoji Bažnyčios kultūrinio paveldo komisija
Pastoracinė bažnytinių muziejų funkcija
(Tęsinys. Pradžia Nr. 19)
4. Bažnytinių muziejų naudingumas
4.1. Naudingumas visuomenei
Bažnytinis muziejus visuomenei naudinga vieta, nes kultūros vertybės padeda Bažnyčiai atlikti misiją. Krikščionių bendruomenės kultūrinio paveldo padedamas, jis moko istorijos pajutimo, grožio ir šventumo. Taigi naudingumas glaudžiai sietinas, nors ir netapatintinas, su ugdomąja muziejaus funkcija. Ugdomasis ir naudingumo aspektas išskiriami tam, kad po to būtų suvienyti, ir tai išreiškia pažintinio ir emocinio aspekto papildomumą. Ypač tai pasakytina apie religinį gyvenimą, kur veiksmai, išreiškiantys meilę Dievui ir artimui, reikalauja proto, jausmų ir valios dermės.
Visos krikščionybės vietos turi būti atviros ir svetingos, kad kiekviena iniciatyva padėtų skelbti gailestingumo Evangeliją. Bažnyčia visuomet naudojo regimus ženklus tikėjimui išreikšti ir skelbti. Taigi muziejuose surinkti darbai taip pat padeda plėtoti katechezę Bažnyčios viduje bei skelbti Evangeliją pasaulyje, tad turi būti prieinami ne tik tikintiesiems, bet visiems, kad kiekvienam savaip būtų naudingi.
Dėl šių priežasčių bažnytinis muziejus, kuris pirmiausia skirtas krikščionių bendruomenei, turi būti prieinamas įvairių kultūrų, socialinių sluoksnių ir religijų žmonėms. Pati krikščionių bendruomenė per muziejų darbuotojus turi maloniai sutikti visus besidominčius religine atmintimi, nes Ecclesiae catholicae nemo extraneus, nemo exclusus, nemo longinquus est (niekas nėra svetimas Katalikų Bažnyčiai, niekas nėra nuo jos atskirtas ar iš jos išvarytas) (45).
Muziejaus lankytojus galima skirstyti į įvairias kategorijas: individualūs, grupės su vadovu, moksleiviai ar moksliniai darbuotojai. Dėl skirtingų muziejaus lankymo priežasčių kuriamos įvairios metodologijos, padedančios lankytojams susidaryti įspūdį ir patenkinti įvairius kultūrinius poreikius.
Protingai organizuojant užsakymų ir lankytojų priėmimą, ne tik geriau pasitarnaujama lankytojams, bet gerėja ir darbuotojų sąlygos. Kiekvienas muziejus turi stengtis organizuoti ne tik parodų lankymą, bet ir kitus kultūrinius renginius.
4.2. Naudingumas Bažnyčios požiūriu
4.2.1. Naudingumas bažnytinės pasaulėjautos prasme
Norint sustiprinti bažnytinio muziejaus teikiamą naudą, reikia pabrėžti glaudžią estetinio ir religinio aspekto sąsają. Be to, svarbu išryškinti glaudų ryšį tarp eksponuojamo kultūros paveldo bei šių dienų Bažnyčios ir pasaulio. Krikščionybės puoselėjamo meno ekspozicijos nederėtų lyginti su išnykusių civilizacijų radiniais, nes tai, ką čia mato lankytojas, siejasi ir su šiandienės Bažnyčios realybe.
Ypač šiuo istoriniu laikotarpiu, kai plačiai paplitęs sekuliarizmas, bažnytinis muziejus turėtų vėl pasiūlyti egzistencinės sistemos kelią, kur sensus fidei tampa gyvenimo, patirties ir vilties pagrindu. Materialių eksponatų kolekcija yra ne puikybės, o daugybės menininkų genialumo aukojimo Dievui ženklas, skirta jam pagarbinti. Tačiau net ir patys gražiausi daiktai byloja apie žmogaus kūrybingumo ribas ir patvirtina Jėzaus žodžius: Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų (46).
Taigi bažnytinis muziejus atlieka ugdomąją ir šviečiamąją funkciją katechezės bei kultūros srityje. Muziejuje eksponuojami darbai įkvepia šio meto žmonių naujajai evangelizacijai. Vadovo paslaugos, paskaitos ir leidiniai (muziejaus katalogai, pažintinių parodų katalogai, iliustruotos brošiūros apie visoje teritorijoje rengiamas parodas) gali padėti lankytojams suprasti pagrindinius krikščionybės elementus, su kuriais daugelis yra asmeniškai susipažinę, kai per sakramentus buvo įvesdinti į krikščionybę. Šios neįprastos priemonės jiems gali padėti rasti naujų kelių ir būdų augti bei bręsti tikėjimu, kad galėtų geriau išreikšti savo priklausomybę Kristui. Netikintieji, lankydami bažnytinius muziejus, gali intuityviai suprasti krikščionių bendruomenės svarbą skelbiant tikėjimą, garbinant Dievą, plėtojant karitatyvinę veiklą ir krikščionybės įkvėptą kultūrą.
Atidžiai skaitant Bažnyčios istoriją, domintis jos plėtojimusi vietiniame krašte bei meniniu-istoriniu paveldu, susipažįstama ir su didžiosiomis krikščioniškojo meno temomis. Mums perduotame kultūriniame pavelde galime įžvelgti ir suvokti aukos, meilės, gailestingumo, pagarbos gyvybei, ypatingo požiūrio į mirtį ir atnaujinto pasaulio vilties prasmę. Šios muziejuose surinktų darbų atspindėtos realijos parodo didžiuosius Bažnyčios misijos tikslus:
Dievo garbinimą, išreiškiamą liturgijoje, liaudiško pamaldumo, asmeninio
pasiaukojimo formomis;
katechezę, vykdomą mokant ir šviečiant;
kultūrą, atsiskleidžiančią daugelyje mokslo sričių, ypač humanitariniuose
moksluose;
svarbiausia, artimo meilę, pasireiškiančią per dvasinius ir materialius gailestingumo
darbus.
Su kiekvienu iš šių tikslų glaudžiai susiję regimi, nuolat plėtojami ženklai. Jų pastovumas rodo atminties klodus, kuriuos gali saugoti ir puoselėti bažnytiniai muziejai. Toks požiūris leidžia prisiliesti ne tik prie estetinio ir istorinio aspekto, bet ir prie slaptesnės bei gilesnės prasmės civitas christiana srityje.
4.2.2. Naudingumas bažnytiniame kontekste
Iniciatyvos, kurių imasi muziejai, vykdydami savo šviečiamąją funkciją, gali konkrečioje teritorijoje padėti atkurti atskirų faktų mikroistoriją. Studijų dienos, ekskursijos su vadovu, laikinos parodos ir kiti renginiai padeda iš naujo atrasti pagrindines tos vietovės krikščioniškąsias vertybes. Per gausaus meninio-istorinio lobyno išsaugotas liaudies pamaldumo formas atsiskleidžia vietinės Bažnyčios ganytojų ir šventųjų istorijos. Kitos muziejams patikėtos ekspozicijos išryškina svarbų asociacijų ir brolijų vaidmenį.
Bažnytinio muziejaus atliekama šviečiamoji funkcija yra svarbi visoms šių laikų kartoms, o ypač jaunimui, nes rodant praeities prisiminimus kartu atskleidžiama istorinė krikščionių bendruomenės perspektyva. Šiuo požiūriu labai reikšmingas mokyklos, teritorijos ir vietinės Bažnyčios santykis. Reikia pripažinti, kad iš jo kylantis institucinis bendradarbiavimas pagilina supratimą apie bažnytinį kontekstą, kurį atspindi meninis-istorinis Bažnyčios paveldas. Taigi praeities įvykių atskleidimas per eksponatus tarsi pažadina ir atgaivina atmintį. Be kita ko, tai rodo bendrą susidomėjimą iš kartos į kartą perduodamo tikėjimo vertybėmis.
4.2.3. Naudingumas bažnytiniame gyvenime
Paprastai manoma, kad muziejus asocijuojasi su šių dienų gyvenimu nieko bendra neturinčia, nesikeičiančia, statiška, šalta ir tylia vieta. Tačiau bažnytinis muziejus yra lyg šiltnamis, gyvas kultūrinės pažangos centras, galintis skleisti ir stiprinti supratimą apie Bažnyčios kultūrinio paveldo išsaugojimą ir puoselėjimą. Bažnytiniai muziejai ypatingi tuo, kad jiems pavesta saugoti ir eksponuoti įvairiomis meninėmis formomis išreikštą istorinę konkretaus regiono bažnytinio gyvenimo atmintį.
Norint pasiekti šiuos tikslus, neužtenka sumaniai ir planingai organizuoti parodas, kur eksponatai būtų išdėstyti taip, kad pabrėžtų ir paaiškintų aplinkos kontekstą bei istorinę tikrovę. Būtina spręsti problemą dėl dviejų esminių bažnytinio muziejaus struktūros funkcijų saugojimo ir eksponavimo tinkamo suderinimo. Parodos rengimo kriterijai iš tiesų turėtų prisidėti prie eksponato ir bendruomenės, kuriai jis priklauso, ryšio stiprinimo, kad atskleistų krikščionių bendruomenės bažnytinį gyvenimą praeityje. Muziejinis švietimas turėtų sužadinti komunikavimo bei ugdymo iniciatyvas, kurios padėtų lankytojams vidujai angažuotis šiandieniam bažnytiniam gyvenimui.
Kita vertus, muziejaus lankymui skirto laiko dažnai nepakanka išsamiai susipažinti su jo istoriniais ir dokumentiniais turtais. Todėl derėtų organizuoti skirtingas ekskursijas ir šalia pažintinio vizito pasiūlyti lankytojams pagalbinę medžiagą, su kuria jie galėtų susipažinti išėję iš muziejaus.
Tokiu būdu bažnytinis muziejus tampa visos bendruomenės kultūrinio gyvenimo centru. Jis kaskart iš naujo atgyja angažuojantis atskiroms grupėms. Turėtų būti sudaromos kasmetinės renginių programos, kur muziejus būtų įtrauktas į platesnį visos vietinės Bažnyčios ir atskirų ją sudarančių Bažnyčios institucijų pastoracinį planą. Tokiame kalendoriniame plane galima numatyti:
laikinas parodas, kuriose būtų pristatomos epochos, menininkai, istorinės
aplinkybės, dvasingumas, pamaldumas, tradicijos, ritai;
paskaitas atitinkamais metų laikotarpiais, atsižvelgiant į teminius ciklus;
knygų, naujų ar restauruotų meno dirbinių pristatymus;
susitikimus bei diskusijas su menininkais, restauratoriais, istorikais ir
kritikais;
renginių, kuriuos remia institucijos bei asociacijos, neturinčios kitų galimybių
plėtoti savo veiklos vyskupijoje, pristatymus;
katekizmo kursų organizavimą.
Tačiau geriausias būdas suvokti meno kūrinių vertę, sykiu ir bažnytinio muziejaus prasmę paraginti lankytojus patiems pasižvalgyti ir apmąstyti bei susieti įvykius, objektus, istoriją ir asmenis, kurių dvasia buvo ir tebėra gyva toje teritorijoje. Tokiu būdu bažnytinis muziejus sujungia praeitį ir dabartį konkrečios krikščionių bendruomenės bažnytiniame gyvenime.
4.3. Naudingumas visoje teritorijoje
Bažnytinis muziejus gali pasitarnauti iniciatyvoms, kuriomis siekiama konkrečios teritorijos kultūrinio paveldo pripažinimo. Tokiu atveju patartina:
rengti bendrus tikinčiųjų ir netikinčiųjų, tikinčiųjų ir ganytojų, taip pat
lankytojų ir menininkų susitikimus;
kelti sąmoningumą šeimose, kurios yra krikščioniško meno ugdymo ir jo perduodamų
vertybių įsisąmoninimo vieta;
pažadinti jaunimo susidomėjimą atminimo kultūra ir krikščionybės istorija.
Pačia savo prigimtimi bažnytinis muziejus yra glaudžiai susijęs su teritorija, kurioje jis atlieka savo specifinę pastoracinę misiją, nes surenka tai, kas yra iš ten kilę, kad iš naujo dvejopu būdu istorine atmintimi ir estetiniu naudingumu vėl galėtų pristatyti tikintiesiems. Bažnytinis muziejus yra ne tik bažnytinė, bet taip pat ir teritorinė vieta, nes tikėjimas įsikultūrina kiekvienoje konkrečioje aplinkoje. Daugelio dirbinių gamybai panaudotos medžiagos yra paimtos būtent iš natūralios aplinkos; pastatai daro akivaizdžią įtaką vietovei, menininkai ir jiems patikėti užsakymai yra susiję su susiformavusia vietine tradicija; pačių darbų turinį įkvepia ir atitinka poreikiai, neatsiejami nuo tame krašte augančios krikščionių bendruomenės. Paminkliniai kompleksai, meno dirbiniai, archyvai ir bibliotekos yra sąlygoti teritorijos ir ją atspindi. Negalima išskirti ir bažnytinio muziejaus, jį su aplinka sieja tęstinis fizinis ir kultūrinis ryšys.
Taigi bažnytinis muziejus nesiskiria nuo kitų konkrečiam regionui priklausančių bažnytinių vietų. Jos visos turi tą patį pastoracinį tikslą ir savo skirtinga tipologija sukuria organišką ir diferencijuotą santykį. Tokį tęstinumą Bažnyčia akcentuoja kultūriniais lobiais, kuriais naudojasi vykdydama savo misiją. Šios vertybės priklauso vieningam kontekstui, kur yra de jure tarpusavyje priklausomos ir de facto turi atspindėti vienybę per savo sudėtingumą ir skirtingumą. Muziejus savo ruožtu surenka ir sutvarko meninį-istorinį lobyną, atskleisdamas jo ryšį su visa teritorija bei Bažnyčios gyvenimu.
Teritorijos atžvilgiu bažnytinis muziejus atlieka įvairias funkcijas. Pirmiausia jis užsiima tradiciniu saugomuoju kolekcionavimu viso to, kas kilę iš vietovių, kuriose plėtojosi atskiros vietinės Bažnyčios, ir kas nebegali būti laikoma savo senosiose vietose (dėl saugojimo nepatogumų, nežinomos dirbinių kilmės, laikymo vietos likvidavimo ar sunykimo, sudedamųjų medžiagų irimo, seisminės rizikos ar kitų gamtos nelaimių). Tačiau galima priskaičiuoti ir daugiau funkcijų, į kurias turi būti rimtai atsižvelgta planuojant bažnytinį muziejų. Eksponatų išdėstymas turi atskleisti tam tikros Bažnyčios dalies istoriją. Muziejaus struktūra turėtų atspindėti visą bažnytinę teritoriją ir susieti savo eksponatus su jų kilmės vieta. Norint parodyti praeities ir dabarties tęstinumą, bažnytiniame muziejuje reikia pristatyti ne tik ilgalaikę krikščionių bendruomenės istorijos atmintį, bet retkarčiais organizuoti ir modernius, su Bažnyčios veikla susijusius meninius renginius.
Kai tik įmanoma, šioms funkcijoms įgyvendinti derėtų pasitelkti naująsias informacines (multimedia) technologijas, kurios virtualiai, sistemiškai ir vizualiai gali atskleisti glaudų muziejaus ir teritorijos, iš kurios kilę jame eksponuojami darbai, ryšį. Šiuo požiūriu bažnytinį muziejų galima būtų tiksliau apibrėžti kaip integruotą ir išplėstinį. Turima omenyje policentrinės struktūros, kurių atžvilgiu vyskupijos muziejus atlieka koordinacinį vaidmenį. Tad jame paeiliui galima eksponuoti katedros lobyną ir kapitulos kultūrinį palikimą; šventorių, vienuolynų, konventų, bazilikų, brolijų rinkinių, taip pat parapinių bažnyčių ir kitų bažnytinių vietų kolekcijas, paminkliniams kompleksams priklausančius darbus ir galimus archeologinius radinius. Turėtų būti sukurtas toks tinklas, kuris dinamiškai jungtų vyskupijos muziejų su kitais muziejiniais centrais bei sukauptą Bažnyčios kultūrinį paveldą su visa teritorija.
Ypatingas vyskupijos muziejaus uždavinys yra atskleisti vietinės Bažnyčios kultūrinio lobyno vieningumą ir nuoseklumą. Jame turėtų būti viso vyskupijos meninio-istorinio paveldo inventorius. Suprantami paaiškinimai turėtų padėti pristatyti saugomą kultūrinį lobyną ir kitas bažnytinėje provincijoje esančias vertybes, atskleidžiant jų kontekstą. Mokslinės priemonės turėtų padaryti prieinamą tos teritorijos meninio-istorinio paveldo (bent jau to, kuris yra viešai prieinamas) inventorių ir katalogą. Tokiu būdu sukuriamas centras, kuriame atskleidžiami tikėjimo įkultūrinimo užmojai tame regione, kuris vienija visą vietinės Bažnyčios veiklą kuriant jos misijai tinkamas kultūros vertybes; jame iškeliama kultūrinė ir dvasinė atmintino paveldo svarba, jis per kartų perduodamą paveldą ugdo priklausomybės bendruomenei jausmą; jame plėtojamos išsaugojimo priemonės ir moksliniai tyrimai; jis yra atviras šiuolaikiniams kūriniams, atskleidžiant gyvybingumą bei pastoracinę funkciją Bažnyčios kultūrinių vertybių, esančių visur, kur tik paskleista krikščioniškoji žinia.
Šiuo požiūriu vyskupijos muziejus gali būti labai reikšmingas kultūros centras, nes yra įkurtas ant visą krikščionių bendruomenę apibūdinančio bei vienijančio meninio-istorinio pagrindo. Kartu su juo gyvąjį paveldą sudaro katedra: prie to priklauso muziejus-saugykla, veikiančios struktūros ir liturginiams bei organizaciniams poreikiams naudojami dalykai. Parapijos, šventovės, vienuolynai, konventai ir brolijos taip pat turi meno kūrinių, kuriuos saugo savo patalpose ar centriniame muziejuje (išlaikydami galimybę pasinaudoti jais tam tikromis situacijomis). Net ir restauracijos dirbtuvės bei techniniai biurai turi palaikyti ryšius su tokiais vyskupijų centrais ir įsilieti į gyvą vietinės Bažnyčios kompleksą. Taigi išsaugojimo uždavinys yra tik vienas iš vyskupijos muziejui priklausančios vertybinio pristatymo veiklos aspektų. Kai meno kūriniai, liturginiai reikmenys, drabužiai ir pan. saugumo sumetimais dėl kulto namų perleidimo, netikrumo, pavojingų sąlygų ar irstančių pastatų yra perduodami bažnytiniams muziejams, jie lieka gyva tos vietovės bažnytinės bendruomenės ir pilietinės bendrijos kultūrinio lobyno dalimi.
Integruotos muziejinės sistemos samprata ženkliai išsiplečia ir įgauna didelę bažnytinę reikšmę kitų tos teritorijos civilinių institucijų atžvilgiu. Ši koncepcija veda prie teisinio tokių įstaigų kaip visumos pripažinimo, tampa pretendavimo į viešąjį finansavimą pagrindu, formuoja kultūrinę regiono politiką, nustato darbuotojų ir savanorių valdymo bei apsaugos sistemas. Taigi nėra abejonių, kad šis naujas darinys turi socialinę ir politinę reikšmę, nes teikia visuomeninės naudos kultūrines paslaugas ir atveria rimtas įdarbinimo galimybes.
Išplitusio ir decentralizuoto bažnytinio muziejaus sistemos tipologija apibūdina vietovę, atskleisdama visą bažnytinį meninį-istorinį paveldą. Taigi atskiras muziejus ar kolekcija nebėra vieta, kur saugomi ar renkami konteksto neturintys kūriniai, tai vietinės kultūros atspindys, susijęs su kitomis kultūros vertybėmis.
Decentralizuota sistema, leidžianti saugoti kūrinius ir jų kilmės vietose, ir tokiose bažnytinėse patalpose, ypač išryškina mažus meno kūrinius ir praturtina kiekvieną vyskupijos teritorijos vietovę, kuriai priklauso parapijos, vienuolynai, šventovės ir pan. Jei bažnyčiose esantys nenaudojami liturginiai reikmenys būtų sukaupti viename muziejuje, jiems trūktų jų originalios aplinkos, o muziejus būtų perpildytas eksponatų. Taip būtų prarasta šių meno kūrinių vertė, nes šalia daugelio kitų daug reikšmingesnių darbų jie taptų nebesvarbūs ir nebe tokie naudingi. Todėl derėtų savo vietose palikti įvairius kūrinius, kurie praturtina konkrečią vietovę primindami fundatorius ir jų užsakymu atliktus darbus, žymius menininkus ir paprastus meistrus, praeities tradicijas ir šiuolaikinius papročius. Tačiau jei nėra ar negalima įsteigti tinkamų struktūrų, kūrinius derėtų laikyti centralizuotame muziejiniame komplekse.
Vyskupijos muziejus gali tapti bažnytinės bendruomenės sąmoningumo kėlimo bei įvairių to regiono kultūrinių pajėgų dialogo vieta. Tam reikia pasitelkti inventorių bei katalogus, rūpintis darbų kilmės ir viso regiono topografine ir fotografine dokumentacija, rengti iliustruotus stendus, šiuolaikines parodas, menines-istorines paskaitas, restauracijos kampanijas, organizuoti ekskursijas, kurios prasidėtų muziejuje ir tęstųsi kitose paminklinėse tos teritorijos vietose. Ši suderinta renginių seka atskleis vietinės Bažnyčios veiklą ir padės išsaugoti kultūrines vertybes jų pirminėje aplinkoje.
(Bus daugiau)
Nuorodos
(44) Plg. 35 nuorodą.
(45) Paulius VI. Pamokslas per Nekaltai Pradėtosios Mergelės ir Dievo Gimdytojos
Marijos šventę (1965 12 08): Insegnamenti di Paolo VI. T. III. Cit.,
p. 742747.
(46) Mt 6, 2829.