22 eilinis sekmadienis (C)
Sir 3, 17–18. 20. 28–29; Žyd 12, 18–19. 22–24; Lk 14, 1. 7–14
 

Šiuolaikinėje visuomenėje iniciatyva ir žmogiškosios pastangos yra laikomos sėkmės laidu. Pirmasis ir trečiasis skaitiniai šiuo požiūriu skamba kiek keistokai. Mums patariama ne siekti aukštesnių vietų, bet puoselėti nuolankumą. Ar iš tikrųjų tikėjimas draudžia svajoti apie aukštus ir sunkiai pasiekiamus dalykus? Išminčius Sirachas, gyvenęs antrajame amžiuje prieš Kristų, savo raštais veikiausiai kreipėsi į visuomenės turtinguosius ir įtakinguosius. Jis pataria jiems atlikti savo darbus, sudarinėti prekybinius sandėrius nuolankiai, gerbiant kitus juose dalyvaujančius žmones. Labiau pagarbos reikalaujama iš tų, kurie visuomenėje turi daugiau galios. Beribės ambicijos yra priešingos tikrai išminčiai.

Sirachas yra puikus stebėtojas, mėgstantis moralizuoti, tačiau drauge turintis humoro jausmą. Jis siūlo paprastą, santūrų, sveiką gyvenimo būdą, kurį nusako ir jam peno duoda Šventasis Raštas. Išminčius giria šiais laikais nelabai madingą kuklumo dorybę. Kiek anksčiau tame pačiame skyriuje Sirachas mokė vaikus pagarbiai elgtis su savo tėvais. Šie pamokymai baigiami gėdingais pavyzdžiais tokių vaikų, kurie negerbia savo tėvo ir pykdo savo motiną. Tolesniame skyriuje Sirachas parodo, jog jis anaiptol nepropaguoja tingumo bei žmogiškųjų pastangų atsižadėjimo (plg. Sir 10, 27). Jis rašo, kad darbštus, apsčiai visko turintis žmogus geresnis už tuščiakalbį pagyrūną. Sirachas neatmeta Biblijoje dažnai patvirtinamo žmogaus darbo vertingumo. Išminčiaus pateikiamas patarimas būti nuolankiems galioja visiems laikams. Mokymas apie nuolankumą Sirachui yra savaime suprantama religinio paveldo dalis.

Biblijoje kalnai dažnai ženklina Dievo prisiartinimo prie žmogaus vietą. Laiške žydams sugretinamos dvi slėpiningos viršūnės, simbolizuojančios dvi sandoras. Prie Sinajaus vyrauja pagarbios baimės atmosfera, o Siono kalną ženklina Dievo malonės veikimas. Laiško autorius primena įvykius prie Sinajaus kalno, remdamasis Biblijos aprašymais (Iš 19, 12–19; Įst 4, 11–14; 5, 21–30). Autorius specialiai siekia perteikti išgąstį, anuomet apėmusį izraelitus ir jų vadovą Mozę. Šiam apibendrintam Senojo Testamento reginiui priešais statomas didingas, tačiau pasitikinčiu džiaugsmu apgaubtas Siono kalno regėjimas. Čia kalbama apie jau perkeistą Sioną, kuris yra drauge kalnas ir miestas, žemiškoji ir dangiškoji tikrovė. Tai yra „gyvojo Dievo miestas”, kuriame gyvena nesuskaitomi tūkstančiai angelų ir „pirmgimių Bažnyčia”. Čia visi susivieniję apie visatos teisėją Dievą. Mums atverta prieiga į šią dangiškąją Jeruzalę per Jėzaus kunigystės, amžinosios Sandoros malonę.

Evangelijos ištrauka taip pat talpina daugiau, negu galėtume manyti vien paviršutiniškai perskaitę tekstą. Jėzus duoda patarimą, kuris regimai atitinka sveiko proto reikalavimą, padedantį išlaikyti gerą įvaizdį visuomenėje. Pirmutinis atėjęs į pokylį užima garbingą vietą. Tačiau vėliau, atvykus dar garbingesniam svečiui, pirmasis paprašomas užleisti vietą. Jis pažeminamas, nes nebuvo nuolankus. Ir atvirkščiai. Atsisėdęs mažiau garbingoje vietoje gali būti pakviestas į garbingesnę. Visa tai Jėzaus klausytojams veikiausiai buvo žinoma. Dauguma turbūt elgtųsi vadovaudamiesi šiuo patarimu. Tačiau Jėzui rūpi ne etiketo ar įvaizdžio dalykai. Baigdamas pamokymą jis sako: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas”. Čia kalbama jau ne apie etiketą, o apie Dangaus karalystę ir joje vyraujančią tvarką.

Jėzus dažnai kalbėdavo apie Dangaus karalystę pasitelkdamas vaišių įvaizdį. Net ir jį įtariai stebėję fariziejai laikė garbe pasikviesti Jėzų į svečius. Tą šeštadienį Jėzus buvo pakviestas į vieno fariziejų vyresniojo namus. Dar nepasibaigus vaišėms Jėzus tiesiogiai kreipiasi į jį pakvietusį šeimininką, duodamas patarimą, kaip parinkti svečius. Keliant pokylį įprasta kviesti garbingus ir gerą vardą turinčius asmenis: tėvus, giminaičius, bičiulius, kaimynus ar pasiturinčius pažįstamus. Žmonės žinojo, kad už pakvietimą bus atsilyginta taip pat pakvietimu. Pasaulio gyvenimui būdingi panašūs mainai. Jėzus pateikia siurprizą – pasiūlo pakviesti varginguosius ir silpnuosius, negalinčius atsimokėti tuo pačiu, o gal net nesugebančius paprasčiausiai padėkoti. Reikia prisipažinti, kad visi esame labai jautrūs nesulaukdami dėkingumo ar pripažinimo. Šiuo praktišku patarimu Jėzus iškelia nesuinteresuotos meilės dorybę, retą net tarp geriausių žmonių. Dievui malonūs tokie veiksmai, kai mūsų pačių nauda ar malonumai užleidžia pirmenybę meilei. Tarnavimo džiaugsmą dar padidina tai, kad vargšai neturi kuo mums atsimokėti.

Šio pamokymo prielaida – tai kvietimas į Dangaus karalystės pokylį. Šis kvietimas skiriamas nuolankiesiems, varguoliams, visiems suvokiantiems savo visišką priklausomybę nuo Dievo išganymo. Būtent šie žmonės bus išaukštinti. Šis nuolankumas, visiškas atvirumas ir priklausomybė nuo Dievo galybės veda į tikrąją didybę. Šis nuolankumas Dievo akivaizdoje pasireiškia nuolankumu artimo akivaizdoje, atsivėrimu kitam, pripažinimu, jog kitas Dievo akyse gali būti kur kas brangesnis už mane.

Dievo karalystėje negalioja pasaulio sėkmės receptai. Ten didžiausios sėkmės sulaukia tie, kurie suvokia, jog viską daro Dievo galybė. Toks nuolankumas veda į šventumą. Šventieji neužsiliūliuoja neįgyvendinamomis svajonėmis, bet paverčia šias svajones tikrove.